08/04/2024
– Mano mama buvo nuostabi. Puiki moteris, ryški asmenybė, neprilygstama šeimininkė, artistiška natūra, intelektualė ir menininkė. Visiškai atsidavusi mums, savo vaikams. Mes jai atstojome visą pasaulį – greitakalbe pasakoja pusamžė moteris.
Be susižavėjimo, jos balse jaučiu liūdesį ir ilgesį.
Mano vaizduotėje iškyla dievas Šiva, vienu metu judantis visomis kryptimis, – kažkas pernelyg galinga ir tobula, kad būtų tikra – medžiagiška, iš kūno ir kraujo.
Net suaugę žmonės tėvus kartais mato kaip dievus, ir atvirkščiai. Nesuvoktos vaikiškos projekcijos trukdo žvelgti giliau ir atskirti, kaip vaikystės patyrimai kuria vidinę tikrovę ir trukdo jai bręsti. Nieko gero, kai vienas žmogus tampa ir tėvu, ir motina, ir ponu Dievu... „Kas Dievo – Dievui“ – mintyse ištariu Biblijos eilutę.
Religingumas yra instinktyvus, prigimtinis žmogaus poreikis. Jei jis nesuvokiamas ir sąmoningai neatliepiamas, jį nesąmoningai tenkina mokslas, asmeniniai prietarai, iliuzijos ir žmogiškos projekcijos. Yra ką atskirti, išsluoksniuoti, užpildyti...
Sunku išgyventi, kai vidiniame pasaulyje figūruoja visagalė, tobula motina ir bevertė, nevykėlė duktė. Jaučiu, kaip dar stipriau žemyn nusvyra mano lūpų kampučiai.
– Mažiau nei tobula manęs nedomina, – taip ji man kartodavo, – kiek didžiuodamasi priduria klientė.
Negaliu suprasti kuo ji didžiuojasi?.. – pajaučiu lengvą susierzinimą, ir liūdesys kiek atsitraukia. Galbūt jai pavykdavo pelnyti motinos susidomėjimą ir sušilti sudievintos būtybės malonės šviesoje?.. O gal ji slapta mėgaujasi skausmu, kuri patirdavo neperšokusi iki padebesių užkeltos kartelės, ir pajutusi savo galią erzinti motiną ir taip visgi sulaukti jos dėmesio?.. Galbūt tai slaptas, mazochistinis, net jos pačios nesuvoktas malonumas, kuriuo ji gelbėjosi nuo liūdesio?... Taip gali veikti psichika, bandydama apsaugoti vaiką nuo nepakeliamų išgyvenimų. Taip atsiranda mazochistinis potraukis skausmui ir pažeminimui.
– Mama man davė viską, kas geriausia. Niekaip nesuprantu, kodėl aš tokia nevykėlė?.. Kodėl tiek mažai pasiekiau?.. Kodėl nieko nesugebu?.. – tęsia moteris. Jos žvilgsnis prisipildo pykčio ir neapykantos.
Jaučiuosi sėdinti labai karštoje kėdėje ir spaudžiama į kampą, lyg turėčiau atsakyti už visą šitą kiaurą žlugimą ir neišsipildymą.
Net kvapą gniaužia nuo didžiulio kontrasto: prieš mane sėdi žavi, aukšta (kurgi tau ji ko nors nepasieks?..), dailiai apsirengusi ponia. Ji išsilavinusi, turi gerą darbą, butą, draugų ir pažįstamų ratą, mėgstamų užsiėmimų... Nepaisydama viso šito žemiško gėrio, moteris jaučiasi labai nelaiminga ir prislėgta. Ji trokšta būti mylima, o meilės vis nėra ir nėra. Be jos nėra ir džiaugsmo, tikro pasitenkinimo, ramybės.
Meilė – visų nepajėgiančiųjų mylėti troškulys. Nemylėdami nė patys savęs, jie nuolat ieško kitų palankumo.
Klientė trokšta meilės ir žada iš peties mylėti atgal – tai visų, kurie bando pelnyti šį jausmą, pažadas. Tik deja tokiu atveju iš tikrųjų mylėti dar nėra kam. Kad galėtum mylėti, reikia įžvelgti besąlyginę būties vertę, grožį ir gėrį.
Jei tėvai myli vaiką už tai, koks jis geras, gražus ir vykęs, jie tik naudojasi juo, kaip savo vertės įrodymu, kokybės ženklu, medaliu ant krūtinės.
„Žiūrėkite, kokia aš nuostabi mama – mano atžala tokia pavyzdinga: puikiai mokosi, gražiai elgiasi, lanko visus būrelius, groja, dainuoja, šoka, kalba kalbomis, geriausia klasėje, greičiausia šalyje ir taip toliau.“
Kad galėtum iš tikro mylėti, turi pripažinti, kad meilė – tai ne emocija, o vidinė nuostata priimti, branginti ir tausoti.
Ne už kažką, bet nepaisant visko.
Kad galėtų mylėti, žmogus turi patirti meilės pavyzdį.
Paties vaiko būtis turi būti pamatyta ir atspindėta kaip vienintelė, savita ir neįkainojamai, besąlygiškai brangi.
Vaikas nežino nei kad jis yra, nei koks yra – viską patiria ir įaugina savin per atspindį, kai tėvai ar globėjai žiūri, mato, pastebi ir sugrąžina jo būtį: jausmus, emocijas, poreikius.
Taip vaikas mokosi save suprasti, pažinti ir mylėti: mylėti patį save, kad prisisotinęs meilę galėtų eiti ir laisvai apsispręsdamas mylėti kitus – artimus savo. O vėliau galbūt ir priešus.
Kai mama, tėtis ar kiti vaiku besirūpinantys asmenys patys nejaučia savo vertės, nesuvokia, kaip jaučiasi, ką išgyvena, kas juos traukia, ko jie nori, o ko jiems reikia – neturi aiškaus tapatumo, jie nenutuokia kaip tai suteikti savo vaikams. Tada vaikai tampa veidrodžiais, kurie turi atspindėti tėvus – jų norus, poreikius, lūkesčius ir, žinoma, vertę bei sėkmę.
Dirbdami tėvų veidrodžiais ir atspindžiais, vaikai nepatiria patys savęs, kaip atskirų, savarankiškai jaučiančių ir išgyvenančių būtybių. Tada kažkas kitas turi juos atspindėti, padėti susigaudyti ir patiems save suprasti. Jie ilgisi ir ieško tokių žmonių. Jais tampa partneriai, jais tampa jų pačių vaikai...
Ir driekiasi liūdnų nelaimėlių virtinė per giminės istoriją. Toje virtinėje netrūksta sėkmės lydymų, daug pasiekusių, bet vis tiek labai nelaimingų žmonių.
Kol pagaliau kas nors išdrįs pamilti ir mylėti. Be priežasties, be sąlygų, tiesiog dėl to, kad yra.
Kaip sekasi mylėti?.. Ar užtenka meilės?
Wooden sculptures by Tung Min Chin
