19/02/2026
Yra vieta, kurią vadinu antraisiais namais. Tai ypatinga vieta, kurioje aš gimiau kaip mama, apsupta man artimiausių Žmonių-vyro, medikų, kolegių akušerių. Manęs dažnai klausia, ar aš ten dirbu. Tai kur kas daugiau… Aš ten gyvenu, ten mano mintys, ir taip, ten mano darbai, ten mano lydimos šeimos ir prisiminimai nuo 2009 metų. Ten gimė ir visi 7 mano vaikai…
Kai laukiausi pirmosios, 36 sav., ta poliklinika, kurioje lankiausi, tiesiog užsidarė. Aš likau “be vietos”, be stabilumo, ir tai labai gąsdino, kėlė daug streso. Prisirašiau į visai kitą vietą, kurioje ketinau ir gimdyti. Lankytis teko tik vieną kartą, nes po savaitės, lygiai 37 sav. pajutau, kaip dukrytė beldžiasi į pasaulį. Nuvažiavom su sąrėmiais kas 3 min. Pasitiko labai, labai pikta skyriaus vedėja ir paburbėjusi, kad vyras niekur kartu eiti negali, grubiai mane apžiūrėjo ir “nutėškė” rašyti tonų, nes atsidarymas 0 cm, kamštis eina, sąrėmiai kas 3 min, bet jai reikia bėgti į penkminutę, ko čia atvažiavot ir tiek žinių. Paliko mane dūstančią ant nugaros valandai ir dingo. Po to aš tiesiog atsisakiau tą dieną gimdyti ten, ir, kitą rytą, vis dar su sąrėmiukais, bet nestiprėjančiais (tokie man bus ateinančias 3 sav kasdien) atvykau su mama į Krikščioniškuosius gimdymo namus. Vis dar piktoka, nes kas čia, po galais, per priežiūra aname stacionare, kur jokios pagarbos nėra, ar pas jus irgi taip bus?
Čia mano burbėjimą išgirsta gerb. vedėja, Rasa Babiliūtė. Angelas, visame šitame chaose. Tuo metu man atrodė, kad esu besiblaškantis niekur vietos nerandantis paukštis, o Ji ištiesė man ranką, priėmė, apkabino, nuramino ir nevertė priimti jokių skubotų sprendimų. Man tai buvo didžiausia dovana! Likau 3 savaitėms dienos stacionare, tad per tą laiką kasdien atvažiuodama galėjau ramiai papasakoti, koks aš žmogus, kokios mano gimdymo vertybės, kaip aš jį matau, kas man svarbu. Ir Rasa palaikė kiekvieną mano ne visai standartinį sprendimą. Gimdymas, kai jam atėjo laikas, buvo iššūkis man, vaikutis statėsi veidine pirmeiga, tačiau aš jaučiau ir žinojau, kad GALIU, ir išties galėjau. Gydytoja tik pasakydavo “Mantautė žino, ką reikia daryti, nesikiškim, jei nereikia”. Mano prisiminimai puikūs, tačiau interneto platybėse skambėjo visai kitokios istorijos iš moterų, gimdžiusių kitur. Pagalvojau, negi tikrai gali taip skirtis priežiūra prieš/per/po?
Kitus likusius nėštumus, žinoma, prižiūrėjo ta pati gydytoja, ir visuose gimdymuose dalyvavo Ji. Tuo metu ir dabar tai yra mano didžiausias ramstis, moteris, kuria besąlygiškai galiu pasitikėti. Yra čia ir kitų puikių gydytojų, jas pažįstu asmeniškai, bet tiesiog mano “krikštamotė” buvo būtent Rasa. Tai ji nesąmoningai atvedė mane į mano profesinį kelią-per antra gimdymą pasufleravo, kad taip puikiai save palaikau, kad galėčiau ir kitoms moterims padėti. Tąkart atėjo mintis, kad gal nebūtinai man 10 metų studijuoti medicinos, kad galėčiau dažniau gimdykloje apsilankyti… dulų Lietuvoje nė kvapo nebuvo tada, o studijuoti akušeriją su dviem pametinukais (tiksliau su būsimu naujagimiu) irgi nebuvo sprendimas.
Po 4 gimdymo, kai Ji mane lydėjo koridoriumi namo, verkiau. Jaučiau, kad čia mano namai, kad turiu sugrįžti ne tik kaip gimdyvė… netrukus pradėjau dulų mokymus ir tuo pačiu ruošiausi biologijos valstybiniam egzaminui (vaikams buvo 12 mėn-6 metai) ir lygiagrečiai įstojau studijuoti akušerijos.
Lydėjimai, ir patirtys, kuriose dalyvavau kaip dula, man patvirtino, kad ne tik mano gimdymai gali būti tokie sąmoningi, šviesūs. Nesakau, kad visada lengvi, nes tikrai akušerine prasme gali būti sudėtinga situacija, bet kaip moteris tame gimdyme jaučiasi, ar ji girdima, matoma, ar jos paisoma? Akušerinę praktiką atlikau taip pat čia, vienu metu laukiausi 5-os dukrytės, ir kasryt laukdavau to laiko ČIA. Personalas mane labai saugojo, bet man atrodė, kad aš ten ateinu pailsėti ir atsigauti! Tada jau augindama savo mažylę, per praktiką išbėgdavau pažindyti, ir vėl grįždavau. Ji užmigdavo pas tėtį/močiutę ir taip manes sulaukdavo.
2018 m. prisimenu vieną gimdymą, kai visa savo širdimi atsiskleidė akušerė Vilija. Gimdė mano nėštukė, ir ji labai labai svajojo prisiliesti prie savo vaikelio, priimti pati. Su Vilija tada dar neturėjau patirties, nes ji buvo neseniai atėjusi dirbti iš kito stacionaro, tad nedrąsiai pasiklausiau, ar ji galėtų savo vaikelį pagauti pati-tiek ruošėsi, aš žinau, kad ji gali, pažįstu ją. Ir akušerė pasakė taip! Buvom visi šalia, kai klūpodama ant lovos mama pasitiko savo pirmagimį, ir aš verkiau kartu, nes prieš 7 mėnesius aš toj pačioj gimdykloj lygiai taip pat klūpėdama pagavau savo penktąją dukrytę… Yra mamų, kurios nori, gali, ir kurioms tai yra LABAI svarbu, būti aktyvioms savo gimdymo dalyvėms.
Per pietų pertraukėles, praktikos metu, personalas manęs daug klausinėdavo apie dulos vaidmenį, darbo pobūdį, etiką. Pasirodo, būta visokių neigiamų patirčių, ir personalas ne visada meiliai jas sutinka. Ir aš suprasdavau. Bet tuo pačiu savo pavydžiu rodžiau, kad etika yra svarbu, kad dula yra komandoje su medikais, o ne prieš juos. Būdama pati akušerė aš labai gerai suprantu tą “tilto”, o ne advokato vaidmenį. Dula ateina rasti bendrą kalbą, o ne kažką ginti ar su kažkuo kovoti. Tam tikra prasme savaime buvau ir dulų ambasadorė, bandanti palengvinti jų kelią, ir tuo pačiu- Krikščioniškųjų gimdymo namų, nes čia buvo erdvė kitokiems gimdymams. Pagarbiems, natūraliems. Niekas manes neprašė, niekas nemokėjo, nesiūlė lengvatų ir mainų. Tai ėjo iš širdies, ir vis dar eina.
Šiuose gimdymo namuose nuo senų laikų priežiūra buvo orientuota į moterį. Taip, visur visokių patirčių yra, nes ir lūkesčiai nevienodi. Vis dėlto nors Lietuvoje neturime oficialaus Motinai palankios ligoninės statuso (taip yra užsienyje), bet Krikščioniškieji gimdymo namai tikrai būtų pirmieji, kurie tą statusą gautų nė nemirktelėję. Čia važiuoja iš visos Lietuvos ir net užsienio… Nes šiuo metu Lietuvoje tiesiog NĖRA kitos tokios vietos, kur moterys turėtų tokias galimybes. Spinning Babies praktikos, jei horizonte nusimato CPO, kur dar inversija žemyn galva ir kitoks “sportas”- ar kitose gimdyklose mano pagalbos ir šeimų galimybės visada būtų tokios plačios? Viskas gerai su kitais stacionarais, tiesiog čia yra kitaip, kaip kitur niekas nenori dirbti, čia supranta ir kitus gimdymo būdus. Tai buvo ir yra vieta, kur savo nišą randa ypatingi medikai, dirbantys iš pašaukimo, nebijantys pasilenkti, nebijantys sušlapti rankų ir neforsuojantys, kad gimdyvės spėtų pagimdyti iki pamainos galo.
Po to sekė etapas, 2018 m. ruduo, kai naujas pastatas buvo jungiamas prie senojo, tiksliau, akušerijos skyrius, gimdyklos, operacinė ir t.t. perkeliama į naujas patalpas čia pat, koridoriaus gale. Viskas nauja. Pamenu, kaip atsirado vienintelė Lietuvoje specialiai vandeniniams gimdymams pritaikyta vonia. Kaip nešiojom su kolegėm kušetes, priemones ir ant stalčių spausdinom, klijavom užrašus. Aš turėjau unikalią galimybę tiesiogiai sudalyvauti šioje transformacijoje, ir tai buvo labai jautrus ir džiuginantis etapas. Mano 3 vyriausieji vaikai net kirpo juostą kartu su meru, atidarant naują korpusą… Mūsų visai šeimai tai buvo svarbu.
Mokymai dėl vandeninių gimdymų, ir kelios entuziastės, kurioms ši tema buvo artimiausia… o tada įsidrąsino ir kitos akušerės, kai vis daugiau vandeninių gimdymų galėjo savo akimis pamatyti… Tuo tarpu man tekdavo nemažai gimdyvių po CPO, kurios sėkmingai pagimdė į vandenį. Laukiau savo eilės… ir galiausiai taip pasitikau savo 6 ir 7 dukrytes, šįkart ne tik su gyd. Rasa, bet ir su akušere Vilija. Nes kai surezonuoja, tai tie žmonės tampa ne tik profesiniai bendraminčiai, bet ir sielos šeima.
2026 m. sausį nerimas dėl KGN galimo uždarymo sustiprėjo. Pamenu, skambinu vedėjai Rasai ir atvirai sakau, kad jei turės kokių žinių dėl realaus uždarymo, kad man būtinai praneštų, nes noriu suspėti pasikviesti ir 8-ą vaikelį pasitikti TEN, nenorėčiau vidury nėštumo likti “ant ledo”. Tokių kalbų būta iš medikų aplinkos, bet sunkiai suvokiama, kad taip gali nutikti. Pastatas naujai įrengtas, viskas veikia, unikalūs gimdymai, ir staiga ims ir uždarys? Ir vasario 13 d., dar nenurimus susirinkimo šurmuliui, gavau žinutę, kad vasaros pabaigoje-viskas… tuo pat metu ir Vilija paskambino. Buvau konsultacijose, tai po jų atsisėdau ir bandžiau suvokti, kas vyksta. Šitiek metų kurta, sukurta, puoselėta, auginta…
Kaskart po gimdymo pereinu 4 aukšto koridoriumi ir įsižiūriu į paveikslus. Kaip maža mergaitė auga, bręsta, tada laukiasi, ir jau, žiūrėk, rankose laiko savo naujagimį… o tada jo pirmieji žingsniai, pirmos savarankiškumo apraiškos, rankos paleidimas, ir mama su rūpesčiu ir liūdesiu palydi jau išėjusį į gyvenimą Vaiką… Verkiu ten kaskart, net dabar rašydama. Bet žinot, ko gero, ir tas uždarymo faktas atrodo panašiai. Užauginai, o dabar tenka paleisti į pasaulį. Kas, kad sienos byra, ar jos yra esmė? Esmė žmonės, kurie ten dirbo, ir žmonės, kurie ten važiavo.
Aš ir mano šeima asmeniškai darys viską, kad ta kultūra, požiūris, priežiūra ir vertybės būtų gyvos ir toliau. Galbūt išsibarstys po mažą sėklelę į kitus stacionarus ir ten užaugs gražūs medžiai su vaisiais. O gal susibursime į atskirą ir naują kokoną-mes, kurie tikim, kad mūsų būtent toks požiūris ir darbas yra Lietuvai reikalingas, šeimoms, vaikams, ir net toms, kurios jau yra močiutės. Nes mums rūpi. Kiekvienas bent mintimis galime prisidėti prie šių pokyčių, kad tradicija tęstųsi ir gyvuotų.
Sekite informaciją ir naujienas, būtinai pranešiu : ) O kol kas-mielai laukčiau idėjų, kaip kiekvienas jūsų galite prisidėti.
P.S. Nuotraukose-senoji gimdykla, kurioje gimė mano pirmieji 5 vaikai, atidarymo šventė, kur mano vaikai, taip pat šypsena tarp stangų iš mano 7-ojo gimdymo bei keletas gimdymų, kuriuose dalyvavau ir įamžinau. Jų istorijas (jų apie 100) ir nuotraukas, kurios šeimos sutiko dalintis, taip pat rasite Tampu Mama fb profilyje. Šiemet iki rudens naujų gimdymų dar bus. O paskui-tikiu, kad pokyčiai turi vesti į gera!
Krikščioniškieji Gimdymo namai
