21/11/2025
Apie tai, kokį nori matyti savo būsimą gimdymą, galvojai iš anksto. Judu su vyru tokia organiška komanda, visada pozityvūs, sugebantys pajuokauti visose situacijose. Ir tokie jautriai nuoširdūs, paprasti. Sakėt, kad prisitaikysit prie įvairiausių aplinkybių, ir esat pasiruošę tai didžiausiai gyvenimo nežinomybei, kurios nelabai gali ir kontroliuoti. O ir nereikia!
Bėgo savaitės, keitėsi pojūčiai, atsirado naujų jausmų pilvelyje ir mintyse. Dukrytė užsibuvo pilvelyje, tad ėmė jauduliukas, kaip čia ją pavyks įtikinti, kad ir čia, šiame pasaulyje, yra smagių reikalų! Gimtadienio išvakarėse atvykot į Kauną, o ryte jau keliavot į gimdymo namus. Paruošiamieji jau kuris laikas pažindino Tave su jausmu, kurio visi labai laukėm. Juk gimdymas yra gimdymas, niekaip kitaip neapgausi kūno :)
Ryte kaklelio atsivėrimas buvo 2 cm, tai sužadinimo būdą pasirinkai vandenų nuleidimą. Sakei, kad du kartus pilvelyje jautei “pokšt”. Laukė dar daug laiko, tad nusprendei pamiegoti, pailsėti. “Kitam laido gale” esu aš ir nekantriai laukiu momento, kai jau bus aktyvi veikla ir norėsis manes gimdykloje. Kol kas po pietų naujienos-veiklos nėra, tad išgeri tabletę. Man rašai, kad jau maudžia strėnas (valio! Kad ir kaip tas “valio” skambėtų iš aplinkinių). Išprašai sriubos, geri vandenį ir po truputį gyveni kaip gyvenasi paruošiamojoje palatoje.
Prieš 16 val. – dar nuleidžiami likę vaisiaus vandenys. Dar po valandos rašai man, kad puikiai laikaisi, per sąrėmį vyras deda rankas, o Tu ant kamuolio sėdi, pavyksta išbūti. Viduj džiaugiuosi, kad viskas lengvai ir paprastai einasi, ir vis laukiu, laukiu, kada jau bus tas lūžis, kai galėsiu būti ir aš naudinga. Tuo metu aš to nežinojau, bet vyrui sakei, kad taip nesinori Tau nei judėti, nei kažką daryti, o kai Mantautė atvažiuos, jau tikriausiai reikės..
Ir tas momentas galiausiai atėjo. 18:15 val. jau sakai, kad nebegali taip, kad neištversi, labai intensyvu ir nebėra kada atsikvėpti. Susitariam, kad jau atvažiuosiu. O randu Tave vis dar ant kamuolio, beveik nejudančią, nes tas jausmas kausto… Kaip tik pataikiau prieš pat kaklelio apžiūrą (19 val- 4 cm) ir pasitarimą, kad reikės šiek tiek oksitocino. “Dar palaukim pusvalanduką”,- sakai.
Iš tiesų-pradedam dirbti! Ne tik dėl to, kad vyktų progresas, bet ir intensyvas kad ne taip kaustančiai jaustųsi. Vyras išleidžiamas atsikvėpti (pagaliau, tiesa?), prasikvėpuoti, o mudvi stojamės ir siūbuojam, darom aštuoniukes, įtupstus, inversiją su “shake the apple tree”. Laiptais palaipiojom! Sąrėmiai su 30 s pertraukom, bet judėdama Tu daug geriau laikaisi. Grįžęs vyras net nustebo: kaip Tu laiptais galėjai lipti, juk sakei negalinti pajudėti? Kaip prie sienos šokai ir žemyn galva klūpėjai, jei intensyvas iki šiol taip kaustė? O va taip vat, pasirodo, kad gali daug daugiau! Esu tikra, kad per tą pusvalandį kaklelis tikrai pajudėjo iš vietos, nes pasikeitė ir sąrėmiai, ir jų kokybė, ir pojūtis.
Visgi prieš 20 val. kaklelio netikrino ir gavai šiek tiek oksitocino. Akušerė ramina: “Viskas bus panašiai, tik turėsite va tokią draugę į parankę (lašinę)”. O ta “draugė”, kartu su labai jau intensyvia veikla, sugraudino. Pats faktas, taip pat nerimas, kaip reikės išbūti, jei dar pastiprės. Na bet stiprėti šiaip ar taip turi-tokia jau ta gimdymo specifika, o ir jei ką, esi laisva rinktis ir epidūrinę nejautrą. Kurį laiką verki. Mums sakai, kad ne dėl lašinės, o jautrumo, kad prisimeni šuniuką savo, ir jį taip norėtum dabar apkabinti! Klausinėju apie jį, matau, kaip vis labiau paleidi viską, kas susikaupę, Tu rimsti, Tavo kūnas pradeda judėti-jau ir pats, be mano pagalbos-o sąrėmių metu esi susikaupusi, rami, pasiruošusi. Man tai-geras ženklas, kad eini “į save” vis labiau, tai reiškia greitą progresą.
Bent kartą per pusvalandį būsimas tėtis kabina visoms pasaulio moterims po medalį, ir sako nesitikėjęs, kaip jos tiek gali išbūti, ir dar savo noru. O Tu sakai, kad nesupranti, kaip aš galėjau norėti gimdyti 7 kartus, ir daugiau vaikų tai Tu nenori, ir išvis su vyru nieko daugiau nedarysi! :) Dar šiek tiek specialių technikų, dar padrąsinimo nesustoti, ir trumpam išbėgu pažindyti savo mažosios, ją mano vyras privežė. “Bet tu jum sugrįši? Tikrai sugrįši?”,- klausi. O taip, už 10-15 min!
Tuo tarpu jūs keliatės jau į gimdyklą. Gimtadienio bangos užsupa viena po kitos, ir dabar Tu nebejuokauji, nebesigraudini, Tu-eini į tikslą ir jis vis arčiau. Sakai, kad nebegali, bet tada aš Tau priminiau, kad prieš 4 valandas irgi atrodė, kad nebegali, o pasirodo štai kiek į priekį pasistūmėjai! Iš to, kur prašai spausti nugarą ir balso, įtariu, jog jau tranzitas (8-9 cm). Prieš 3 val dar buvo 4 cm, o dabar, užlipus ant lovos, jau Randa visus 10 ir pasigirsta ovacijos, kad liko labai nedaug.
Tavo vyras, iki tol buvęs ramus ir kantrus, dabar pradeda vis klausinėti, ar čia taip gerai, ar taip viskas kaip turi būti, ar normal. Pasirodo, akušerės “Dešimt penkios minutės (22:05) fiksuojam pilną atsivėrimą” jis suprato, kad liko 5 minutės! O tos minutės, žinoma, slenka kitaip, nes mažylė turi po milimetrą leistis, irtis durelių link, o tai tikrai užtrunka. Dar pakaitaliojam padėtis, Tu atsistoji, pasikabini už pažastų (vyro nugara turi savo nuomonę turbūt šiuo klausimu, ane?), vėl priguli. Geriausiai einasi, kai mes laikom Tavo kojas, o aš dar po vienu šonu ties kryžkauliu kumštį pakišu, kad daugiau erdvės jam būtų. Vyras dar spėja paklausti: “O tai kai jau galvytė gims, tai čia jau bus viskas?”. Pokštininkas, nuoširdžiai ir be galo stipriai mylintis Tave ir dukrytę, su kuria jau tuoj pasimatys.
“Ar nori paliesti galvytę?”,- klausiam su akušere. Nenori. Turbūt ir taip tiki, kad jau netoli, o ir jauti savo pačios kūnu. Esi tikra šaunuolė, stumi, kvėpuoji, atsileidi, atsigeri, ir vėl ratas sukasi iš naujo. Kol galiausiai… vienas stiprus pakvietimas Tavo visu kūnu , 12 prakaito lašų, vyro kvapo sulaikymas, akušerės sumirksėjimas, mano įkvėpimas, laikrodžio rodyklės poslinkis- ir dukrytė 23:28 val išsliuogia, suverkia, ir akušerė skuba Tau ją perduoti, širdis prie širdies.
“Čia tikrai viskas vyksta iš tikrųjų, rimtai, jau pagimdžiau?”. Taip! Ir dabar kartu pažindinatės iš naujo, mokotės žindymo meno, tiesiog buvimo kartu, laikymo rankose, sauskelnių keitimo, bet svarbiausia- būti tvirtiems, būti savimi ir to mokyti savo mažąją mergytę. O ji ne tokia ir maža: 54 cm, 4025 g, galvytė- 37 cm. Jūsų pirmagimė!
Apkabinu,
Tavo dula/akušerė/IBCLC Mantautė
