08/05/2025
Kai tapau, aš meldžiuosi spalvomis.“
Ilgą laiką maniau, kad mano paveikslai, tai tiesiog emocijos ant drobės, spalvų ir formų žaismas. Tai buvo būdas išreikšti savo vidų, paliesti tai, ko negalima pasakyti žodžiais. Bet pastaruoju metu vis dažniau girdžiu iš pažįstamų, klientų, net visiškai nepažįstamų žmonių, kad mano paveiksluose yra kažkas daugiau.
Jie sako: „Jaučiau šilumą, kai stovėjau šalia tavo darbo. Tarsi kažkas manyje būtų apkabinta.“ Arba: „Pajutau ašaras, nors nežinojau kodėl – bet jos buvo gydančios.“
Pradėjau girdėti vis dažniau, kad mano paveikslai ne tik gražūs – jie gydo.
Ir tada atėjo suvokimas: kai tapau, per mane teka šviesa. Ne tik į mane, bet per mane – į drobę, į spalvą, į kiekvieną potėpį. Tai ne tik kūryba. Tai – šviesos kanalas. Ir tas šviesos dažnis lieka paveiksle. Jis lieka gyvas.
Tai ne aš viena – tai bendra kūryba su Aukštesne jėga. Aš tik leidžiu jai veikti per mane.
Todėl dabar matau, kad kiekvienas paveikslas – tai ne dekoras. Tai šviesos ugnis, kuri gali apsigyventi jūsų namuose. Ji gali būti drauge su jumis jūsų tylos akimirkomis, kai skauda, kai ieškote ramybės, kai norite švelnaus prisilietimo iš kažkur giliau.
Aš nebetapau „tiesiog paveikslų“. Aš leidžiu Šviesai būti matomai.
Ir jei šviesos prisilietimas tau reikalingas – žinok, mano kūryba visada šalia. Ne tam, kad papuoštų sieną, o tam, kad apkabintų sielą🤍
Su meile
Šviesos Drugys🦋
