19/04/2020
Nuo karantininės depresijos iki džiaugsmo
Senokai čia nieko nerašiau. Nežinau. Matyt “karantininė” nuotaika vyravo, šioks toks nerimas ir lašelis depresiškumo. Buvimas namie mane tiesiog slėgte slėgė, kaip koks narvelis. Pradžioje viskas atrodė siurrealu, kad ilgai pandemija netruks, kad karantiną greit atšauks.. bet ne. Ir ta izoliacija vis labiau slėgė. Jokių susitikimų, jokių draugų, tik namai namai namai.. jokių patduotuvių, sporto salių, pasivaikščiojimų mieste.. didėjantis sergamumas, mirtys, aplink viskas vien apie Covidą.. o mane tenkino miegas, maistas, vonia, TV,.. ir vėl. Jokio režimo. Tiesiog tuščias egzistavimas.
Bet dabar mąstau kitaip, kad gal visa tai į naudą filosofine (?) prasme. Pavyzdžiui aš supratau, kad galiu apsieiti be kasdienio ėjimo į parduotuves, kad sportuoti galima ir namuose, kad saulėlydžio stebėjimas gali teikti tiek daug džiaugsmo! Pradėjau vertinti smulkmenas, dar labiau analizuoti save, užsiimti veiklomis, kurios lig šiol atrodė niekinės. Supratau, kad reikia judėti, judėti pirmyn, o ne išsidrėbus gulėti lovoje. Judėti dvasiškai, sunkumus priimti ramiai, nepanikuoti. Žinoma supantu, kad dabar sunku visiems, bet mane palaiko mintis, kad dabar įgyti įgūdžiai, suvokimo pokyčiai išliks ir toliau. Tikiuosi ne man vienai. Ir žinoma atskyriau pelus nuo grūdų. O kas labai džiugina, kad aplink yragerų ir nuoširdžių žmonių.
Beja, šiandieną pradėjau rašyti planus ką turiu nuveikti sekančią dieną ir formuoti naujus įpročius. Kiekvienos dienos vakarą įvertinsiu savo atliktus darbus, sunkumus, su kuriais susiduriau, pabandysiu pagirti save (o to aš daryti nemoku 😂), įvertinsiu trūkumus ir panašiai 🙂 tikiuosi tai padės vėl grįžti į ritmą ir lengvai pasimokyt iš klaidų(?). Įpročius formuosiu kartodama kasdieną vis tą pačią veiklą pvz. skaitymas, ėjimas miegoti ir kėlimasis tą pat valandą, kalbos mokymasis,..
bandau įžvelgti kažką naudingo dabartinėje situacijoje ir pasižadėjau sau, jei neigiamos emocijos vėl pradės dominuoti, judėsiu. Literaliai. Veikla yra geriausias vaistas nuo liūdesio. Tuo aš jau įsitikinau. Ypač šiandieną, kuomet pagaliau išėjau laukan pasportuoti. Gamta nuostabi, viskas bunda, plukės žydi, paukščiai čiulba, saulė kutena skruostus. Nors tebuvau Ąžuolyno parke, supratau, kad laikantis saugumo, reikia dažniau vykti į gamtą. Ir ne tik sportuoti. O stebėti ir mėgautis. Įsiklausyti. Pajusti. Galų gale džiaugtis!
Tikiuosi šiomis nelengvomis dienomis atrasite savyje drąsos pasidžiaugti ir skirti bent valandėlę pasimėgauti gamta. ❤️❤️
