01/06/2025
Tėvo dieną dažnai lydi gražūs žodžiai apie dėkingumą, saugumą ir atramą. Tačiau daliai žmonių ši diena atveria visai kitus jausmus – tuštumą, ilgesį, pyktį ar net nežinojimą, ką reikėtų jausti.
Psichoanalitinėje teorijoje tėvas – tai ne tik fizinis asmuo, bet ir psichikos struktūra, kuri įveda vaiką į simbolinę tvarką: į ribas, kalbą, įstatymus, socialines normas. Tėvo figūra padeda vaikui atsiskirti nuo motinos, suvokti save kaip atskirą subjektą. Stokojant tėviškos figūros, vaiko psichikoje gali likti jautri, neįžodinta spraga. Tai nebūtinai reiškia, kad tėvo nebuvo fiziškai. Kartais jis buvo emociškai nepasiekiamas, šaltas, ar pats emociškai nebrandus. Vaikas gali augti nežinodamas, ką reiškia „būti matomam“ tėvo akyse, o tai turi gilias pasekmes savivertei, vidinių ribų jausmui ir gebėjimui kurti santykį su autoritetais.
Terapeuto kabinete tėvas – net jei jo niekada nebuvo – dažnai vis tiek yra. Jo balsas kartais gali būti girdimas kaip vidinių kritikų choras: „nori per daug“, „nebūk silpnas“, „susitvarkyk pats“. Šie balsai neleidžia pasitikėti savimi, prašyti pagalbos, pasiremti kitu ir trukdo pacientui tapti „pakankamai geru“ sau pačiam. O kartais tėvo figūra taip ir lieka paslaptinga, miglota, neišartikuliuota – tarsi šešėlis.
Terapiniame darbe susiduriame su pacientų vidiniu tėvu, kuris gali būti suskilęs, prieštaringas ar net bauginantis. Tai gali būti tėvas, kuris bausdavo, bet niekada nemokė ir nepaaiškino. Kuris fiziškai buvo, bet emociškai buvo neprieinamas. Kuris kėlė reikalavimus, bet neugdė pasitikėjimo. Šių figūrų analizė – dažnai gydanti kelionė, kurioje vidinis tėvas gali būti transformuojamas į tokį, kuris leidžia augti, būti savarankiškam, bet ne paliktam. Tokį, kuris ne nuvertina, o palaiko. Tėvo funkcija – ne tik įvesti ribas, bet ir leisti vaikui išeiti į pasaulį. Terapeuto vaidmuo – padėti pacientui atrasti savyje tą vidinį tėvą, kuris ne stabdo, o padrąsina ieškoti savo kelio ir juo žengti.
Paveikslas: Laurie Snow Hein “Legacy Lesson – Father and Son Fishing”.
