18/02/2025
"Aš nežinau ką reiks kalbėti toje psichoterapijoje"
"Ar reikia kažkaip pasiruošti seansui?"
"O tai ką jūs ten kalbat?"
Psichoterapija: paprastai, apie paprastus dalykus!
Nes labai "nepaprasti" būna mūsų susigalvoti "atmazai", neleidžiantys mums
rinktis laisvai😉
"Trumpas" tekstukas pasiskaitymui😉
https://www.facebook.com/share/p/1K2F6Ht1bc/
Kaip meilė sau susijusi su ėjimu į tualetą (laiku)? ❤️
Dabar madinga kalbėti apie meilės sau svarbą. Vasarį mes taip pat neišvengėme šios temos. Tiesa, pateikėme ją gan tradiciškai, popsiškai ir komerciškai: susiejome su laiku sau, grožio ritualais, dėmesiu savo kūnui ir pan. Tačiau ar kada susimąstėte, kaip, kur ir kada iš tiesų prasideda toji stebuklinga, gražiausiai apdainuota meilė sau? Ir kodėl ji tokia svarbi?
Aš šią temą pradėjau nagrinėti ir gvildenti dar 2022 metais, kai po patirto pervargimo, perdegimo ir nervinio išsekimo man prasidėjo kažkas panašaus į depresiją. Medikamentinio gydymo nenorėjau, tad pradėjau lankytis įvairiose terapijose. Visi specialistai, į kuriuos kreipiausi pagalbos, vienbalsiai rekomendavo pradėti mylėti save ir žadėjo, jog situacija netrukus pasitaisys.
Ir aš ėmiau mylėti save taip, kaip tuomet tai supratau: dažnomis kelionėmis, egzotiškomis atostogomis, greitą pasitenkinimą žadinančiais pirkiniais, grožio procedūromis, skaniu maistu, gerais filmais, įdomiomis knygomis, maloniu laisvalaikiu. O bet tačiau... Mano emocinės sveikatos situacija iš pagrindų nepasikeitė.
Įsivaizduokite, kaip baisu išskristi su mylimu vyru į atostogas Maldyvuose, apie kurias svajojau nuo pat tada, kai dar mokiausi mokykloje, ir ten nejusti TO, vat TO džiugesio.
Praėjus 15 mano „kūrybinių atostogų“ mėnesių (nors žadėjau, kad ilsėsiuosi tik 12), vis dar jaučiausi prislėgta, pametusi kūrybiškumą, motyvaciją ir, iš esmės, gyvenimo džiaugsmą. Dariau dalykus bukai, iš to, kad „reikia“ kažką daryti, bet to man būdingo gyvenimo džiaugsmo, kūrybinio polėkio ir pozityvaus žvilgsnio į gyvenimą kaip nebuvo, taip nebuvo.
Dažnai susimąstydavau apie tai, kad aš turiu absoliučiai viską, ko tik gali norėti žmogus, bet kažkodėl nesijaučiu laiminga savo kasdienybėje. Žinau, jog dabar skaitote ir galvojate: „Nu ir išpindėjus merga.“ Bet aš žinau ir tai, kad šiandieniniame skubančiame, perpildytame informacijos ir įvairiausių stimulų pasaulyje daugybė žmonių taip jaučiasi, bet bijo apie tai kalbėti. Ir dėl to metai iš metų neatranda šios „nelaimės“ priežasties ir sprendimo būdo. Aš atradau, todėl noriu drąsiai ir atvirai pasidalyti tuo su jumis.
Vieną dieną, skrolindama „Facebook“ sraute, pamačiau postą apie reiškinį, kuris vadinasi „Viską turiu, bet niekas nedžiugina“. Ten buvo man nematyto ir negirdėto psichoterapeuto straipsnis apie nusijautrinimą – taip jis pavadino šį reiškinį.
Pasak jo, nusijautrinimas yra gynybos mechanizmas, trumpalaikėje perspektyvoje leidžiantis mums išgyventi, tačiau ilgainiui atimantis iš mūsų gyvenimo džiaugsmą. Man tas tekstas surezonavo taip, kad net neperskaičiusi jo iki galo ėmiau ir parašiau tam specialistui, kad noriu jo konsultacijos – aptarti savo nusijautrinimą ir tą „niekas nedžiugina“ reiškinį.
Žinot, ko jis manęs paklausė per pirmą konsultaciją? Galima būtų spėti, kad kažko apie mano vaikystę. Bet ne. Jis paklausė, ar aš visada laiku nueinu į tualetą.
– Ką? Ta prasme? – pakėlus antakius paklausiau.
– Tiesiogine prasme. Kai užsimanai šlapintis, ar iškart nueini į tualetą? – visiškai ramiai pakartojo jis.
– Hmmm... Kaip čia pasakius... Nu, ne visada, – numykiau.
– Kodėl? – paklausė jis.
– Kartais tingiu nueiti, nes kažką dirbu ar skaitau, kartais galvoju, kad nueisiu vėliau, kartais – kad dar ne taip stipriai noriu. Kartais neturiu tam laiko, todėl pakenčiu. Būna visaip, – susinepatoginus atsakiau jam.
Tiesą sakant, klausimas mane išmušė iš vėžių, nes niekad nebuvau apie tai galvojusi. „Kas per WTF?“, – galvojau, sėdėdama krėsle priešais terapeutą.
– Na va, čia ir prasideda visos problemos, – skėstelėjo rankomis jis.
– Kaip tai? Nesuprantu, kuo nuėjimas į tualetą susijęs su mano psichine sveikata? – jau šiek tiek erzinaus.
– Nuėjimas į tualetą gal ir nelabai susijęs, bet nuėjimas į tualetą laiku – susijęs ir net labai. Tai yra apie savo poreikių girdėjimą ir savalaikį jų patenkinimą, – toliau užuominomis kalbėjo jis. – Jei ignoruoji savo primityviausius poreikius, labai tikėtina, kad ignoruoji ir aukštesniuosius. Esi girdėjusi apie Maslow piramidę?
– Taip, girdėjau univere, – atsakiau. Jaučiau kylantį susidomėjimą.
– Na, tada bus paprasta suprasti: kol nepatenkinti žemutiniai, pirminiai poreikiai, tol nebus svarbūs ir aukštutiniai poreikiai. Žemutiniai poreikiai yra apie išgyvenimą, aukštutiniai – apie gyvenimą. Jauti skirtumą? Supranti, ką noriu pasakyti? – tardė jis mane.
– Suprantu, – atsakiau, bet mintimis jau buvau nuklydusi į savo elgesio modelių analizę ir tai, kaip tai atsiliepia mano gyvenime.
– Ilgas pamokslas trumpai: kol nepradėsi laiku eiti į tualetą, vos tik užsimanius šlapintis, tol nesuprasi ir kitų savo poreikių, kuriuos patenkinus gyvenimas vėl pražys gražiausiomis spalvomis, pasitenkinimą teikiančia kūryba, gera fizine ir emocine sveikata. Poreikiai yra poreikiai. Iš esmės jie niekuo nesiskiria. Ar tai poreikis nueiti į tualetą, ar pavalgyti, ar su kažkuo pabendrauti, ar kažką sukurti. Ar esi kada galvojusi, ko tu iš tiesų nori ir ko tau reikia, kad jaustumeis laiminga?
– Taip, aš puikiai žinau, ko noriu ir ko man reikia. Bet aš beveik niekada neleidžiu sau patenkinti tų norų ir poreikių, – prisipažinau.
– Kodėl? – toliau tardė jis.
– Nes atrodo, kad dar ne laikas, kad dabar mano vaikai maži, turiu susitelkti į juos, į savo šeimą, kitų žmonių poreikius ir panašiai.
– Nu va, aš tau sakiau, kad viskas prasideda nuo to, kad nenueini laiku į tualetą. Jei gali pakentėti nesysiojus, faktas, kad gali pakentėti ir neleisdama sau kažko daugiau. Ar patogu būt ilgai nesysiojus?
– Nelabai, – nusijuokiau.
– O esi kada nors tiek kentėjus, kad paskui jau rodos, jog jau viskas, nebegali, bet po to kurio laiko tai nežmoniškas noras praeina, užsislopina ir vėl nebejauti diskomforto? – pakėlė antakį.
– Yra buvę, ypač vaikystėj, kai būdavo nesmagu pasakyti auklėtojai ar mokytojai, kad man reikia į tualetą, tai kentėdavau tyliai, kol nustodavau jausti diskomfortą, – prisiminiau.
– Nu va matai, kaip viskas susiję. Užslopini poreikį, nusijautrini ir gali kurį laiką išgyventi. Bet kur tai veda? Į diskomfortą, o po to ir į dideles problemas. Organizmas juk ilgai neatlaikytų, taip? Nutiktų kažkas blogo. Ir čia ne tik su šlapinimusi: tas pats yra ir su kvėpavimu, valgymu, gėrimu ir visais kitais poreikiais. Tai kodėl tavo psichika turi taikstytis su nepatenkintais poreikiais?
– Logiška. Dabar suprantu, ką turite galvoje.
– Kokie yra tavo poreikiai, kuriuos atidėlioji geresniems laikams?
– Aš labai mėgstu būti viena. Labai noriu kartais praleisti porą dienų be vyro ir vaikų. Kad ir namie. Noriu tiesiog pamiegoti, tyloje paskaityti, pažiūrėti tokį filmą, kokį noriu aš, o ne visa šeima, pavalgyti tokio maisto, kokio noriu aš, o ne visa šeima, – papasakojau jam savo „slapčiausias fantazijas“. – O jei dar galėčiau kažkur išvažiuoti, kad pakeisti aplinką, tai išvis alpčiau iš laimės, – priduriu besijuokdama pati iš savęs.
– O kas tau trukdo tai įgyvendinti?
– Kaltė, – atsakiau kiek pagalvojusi.
– Kaltė? Dėl ko jautiesi kalta? – paklausė jis.
– Dėl vyro ir vaikų, savaime suprantama. Kas jais pasirūpins, kol aš ilsėsiuos? Kaip čia atrodys? Ką pasakys mano tėvai, uošviai? Kokia išpindėjus merga, leidžia sau ilsėtis viena! Baisu net pagalvot...
– O dabar tau nebaisu, kad viską turi ir niekas nedžiugina? – jaučiu, kad jis mane provokuoja. – Nebaisu, ką žmonės pasakys, kad „va, ji viską turi ir jos niekas nedžiugina. Kokia išpindėjus merga“. Šitas tau nebaisu?
– Baisu, – atsakiau.
– O kas baisiau? – nusijuokė jis.
– Pagalvosiu apie tai, dabar man visko per daug, – galvoje vėlėsi minčių raizgalynė. – Bet šiaip vis tiek baisiau, kaip jausis vyras ir vaikai, kai aš pindėsiu sau viena. Gal geriau tada visgi būti pinda, kuri viską turi ir niekuo nesidžiaugia? – juokiuosi ir aš.
– O tu kada nors pagalvojai, kaip jaučiasi tavo vaikai ir vyras, matydami tave nelaimingą dėl to, kad tu viską turi ir nesidžiaugi? – apgręžia jis situaciją iš kitos pusės.
– Hmm, čia geras klausimas. Apie tai nepagalvojau, – sutrinku.
– Tai pagalvok. Kai neleidi sau būti laiminga čia ir dabar, tavo artimieji tai mato ir taip pat negali jaustis laimingi. Tu jiems tarsi išrašai skolos lapelį, nes gi neva tai dėl jų tu neleidi sau būti iš tiesų laiminga. Supranti situacijos absurdą?
– Suprantu.
– Rūpintis savimi ir dėl to jaustis gerai nėra egoizmas. Didesnis egoizmas yra savimi nesirūpinti ir dėl to jaustis nelaiminga. Atidėlioti rūpestį ir meilę sau geresniems laikams, kai paaugs vaikai ir panašiai, irgi yra nelogiška, nes tuomet nebūni laiminga čia ir dabar. Ir tai mato tavo vaikai. Kaip nori, kad suaugę tave atsimintų tavo vaikai?
– Oi, noriu, kad jie mane atsimintų šviesiai ir pozityviai!
– Nori, kad tavo vaikai atsimintų tave kaip laimingą moterį ir mamą, teisingai supratau? – pasitikslino jis.
– Taip, tikrai taip! – patikinau.
– Tai eik ir leisk sau būti laiminga! Girdėk savo poreikius ir tenkink juos be atidėliojimo. O paskui ateik papasakoti man, kaip pasikeitė tavo gyvenimas. Bus labai įdomu išgirsti, – padrąsinančiai mirktelėjo jis man.
– Skamba panašiai gerai, kaip ir mano močiutės mėgstamas posakis: „Nori būti laiminga, tai būk!“, – sukrizenau. – Labai marketingiška frazė, – pridūriau.
– Žinai, kas skamba dar geriau?
– Nuuu...., – nekantravau išgirsti.
– Meilė sau prasideda nuo nuėjimo į tualetą laiku, – nusijuokė jis. – Puikus šūkis meilės dienai, tiesa?
– Aha, tikrai. Būtinai kada nors jį panaudosiu kokiam tekste, kurį rašysiu savo sekėjoms! – juokais pažadėjau tądien.
Bet šiandien aš tikrai dalijuosi šia fraze su jumis, nes terapeutas Kęstutis buvo visiškai teisus. Užtruko šiek tiek laiko (beveik metus), kol išmokau klausytis ir girdėti savo poreikius, bet po to mano savijauta pradėjo labai sparčiai keistis. Sugrįžo energija, gera nuotaika, noras kurti (tik pažiūrėkite, kiek naujienų aromáma pristatėme per paskutinį pusmetį!!!), vėl pradėjau džiaugtis mažais ir dideliais dalykais. Daugybė problemų išsisprendė tarsi savaime. Dabar pas šį terapeutą einu pasidžiaugti: savo profesiniais pasiekimais, pagerėjusiais santykiais su vyru (nes geriau pažinusi savo poreikius, labiau suprantu ir jį!), savo laimingais ir guviais vaikais, savo projektais ir kūriniais, iš esmės – savo kasdieniu gyvenimu. Pagaliau aš nustojau gyventi laukdama KAŽKO, kuo bus galima pasidžiaugti (pvz., savaitgaliu ar atostogomis). Dabar džiaugiuosi kasdien ir labiausiai tuo, kad per dvejus metus terapijos išmokau tenkinti savo poreikius čia ir dabar be kaltės jausmo ir sąžinės priekaištų.
Pradėjau kartą per mėnesį kažkur išvažiuoti viena dviems ar trims dienoms! Pirmą kartą padaryti tai buvo be galo sunku. Pamenu, kaip kovojau su savimi, kai Booking.com užsakinėdama dvi nakvynes Birštone TIK SAU. Dabar iš to ima juokas. Bet toks buvo mano kelias. Kaip ten sakoma, „fake it till you make it“ (apsimesk tol, kol iš tiesų tai padarysi). Greit pajaučiau, kaip po tokių savaitgalių regeneruojasi mano nervų sistema, kokia pailsėjusi ir laiminga grįžtu iš jų, kiek po to turiu kūrybinių idėjų ir vidinio resurso jas įgyvendinti. Ar dėl to sulaukiau priekaištų iš artimųjų? Nei karto! Nei vieno priekaišto. Tik palaikymą ir paskatinimą. Nes nuo pat pirmųjų mano išvažiavimų mano artimieji pastebėjo teigiamus pokyčius! Dabar, jei kada būnu pavargus ar liūdna, vaikai klausia: „Mamyte, kada jau važiuosi pabūti be mūsų?“. Ir gavę mano atsakymą planuoja nuostabų laiką su tėčiu ar seneliais. Ši patirtis išmokė, kad laiminga, sveika ir pailsėjusi aš esu dovana savo šeimai.
Prieš porą savaičių leidau solo savaitgalį Juodkrantėje ir pasidalinau keliomis akimirkomis Instagrame. Sulaukiau rekordinio kiekio sekėjų žinučių ir komentarų! Supratau, kad daugybei moterų rezonuoja ši tema! Ir kad daugybė moterų, lygiai taip pat, kaip ir ankstesnė aš, neleidžia sau tokios „prabangos pasirūpinti savimi“ taip, kaip iš tiesų to norisi. Jūs klausėte, kur dažniausiai važiuoju, ką veikiu, ką skaitau ir pan. Mielosios, aš darau tai, ko tuo metu nori mano kūnas ir siela. Kartą užsimaniau pabūti dykumoje, tad išskridau į Maroką. Viena. Išsinuomavau automobilį ir nuvairavau 1300 km per Atlaso kalnus, tam, kad pabūčiau viena dykumos tyloje. Pridedu Jums porą nuotraukų palyginimui: pirmojoje aš dar tik pakeliui į Maroką. Antrojoje – paskutinę savo kelionės dieną. Pažiūrėkite į mano veidą ir akis. Tai yra gyvas įrodymas, kaip savo norų ir poreikių paisymas bei drąsi, kardinali meilė sau keičia ir viską aplink mus. Iš esmės. Ši kelionė buvo didžiausia meilės sau išraiška, o kartu ir lūžio taškas, nuo kurio prasidėjo didžiuliai pokyčiai mano mąstyme ir gyvenime.
O šiaip, (dabar jau kaip patyrusi solo atostogautoja sakau Jums) – visai nebūtina kažkur važiuoti. Nuostabus poilsis mūsų laukia ir namuose. Ir tai, dažniausiai, netgi nieko nekainuoja. Nooors, gerai pagalvojus, „kainuoja“ ir gana brangiai... Tokio poilsio „kaina“ yra LEIDIMAS SAU daryti tai, ką noriu ir nedaryti to, ko nenoriu.
Štai tokia mano istorija. Tikiuosi, kad ji taps Jums įkvėpimu girdėti savo poreikius, tenkinti juos laiku, taip išreiškiant meilę ir pagarbą pačiai sau. Mylėkime save. Jei Jums tai skamba egoistiškai ar nederamai, tai mylėkite save ne dėl savęs, o dėl tų, kurie yra šalia. Tai labai svarbu, nes laiminga, sveika ir pailsėjusi TU esi didžiausia dovana savo artimiesiems.
Lai būna šis mano laiškas priminimu mylėti save ne nauja suknele ar veido kauke, bet taip, kaip iš tiesų norisi Tau. Kiekviena tą meilę suprantame skirtingai. Kiekvienai tai „skirtingai kainuoja“ (ne pinigine prasme). Bet visoms mums tai vertinga ir apsimoka! Liudiju tai savo gyvenimu.
Su meile,
aromáma Giedrė
