12/12/2025
Kartais išgirsta muzika, užuostas kvapas ar pamatytas vaizdas netikėtai pažadina ašaras.
Gal tai mamos jaunystės kvepalai, o gal tėvai traukiantys vaiką rogutėse..
Apie ką jos? Ar jos tavo - dabartinės suaugusios dalies? Ar tavo vidinio vaiko? Ar jos — tavo mamos? O gal visi skausmai, sutekėję į vieną vietą? Tarsi upė, kuri ilgai kaupusi vandenį pagaliau patvinsta ir ima tekėti visu pajėgumu, užliedama krantus, nebeleidžianti atskirti, kur baigiasi vieno žmogaus istorija ir prasideda visos šeimos išgyvenimai.
Nes kartais širdis neša ne tik savo naštą, bet ir mamos, močiutės, prosenelės. Ir tas skausmas, persiduodantis iš kartos į kartą, tampa tarsi nematoma gija, jungianti tyliai, giliai, be žodžių.
Vaikai kartais perima tėvų vaidmenį.
Jie stengiasi būti geri, nekelti rūpesčių, slopinti savo poreikius, kad tik tėvai nepervargtų, nenusigąstų, nepyktų. Jie bando nešti tai, ko vaikas iš tiesų nepakelia — suaugusio žmogaus skausmą.
Tuomet pasaulis susipainioja. Rolės susimaišo. Nerimas keliauja iš kartos į kartą?
Bet galbūt šiandien — tu pagaliau gali sustoti, įvardyti, gali perdirbti tai, kas buvo perduota tau. Išverkti, išsakyti, išjausti, nebeslėpti, neužspausti.
Galbūt tu pradedi atskirti savo AŠ nuo kito AŠ.
Ir išdrįsti paklausti:
O ką jaučiu aš?
Ir tame išbuvime su savo jausmais atsiranda gydanti erdvė.
Ir kartais atrodo, lyg vis dar eitum slidžiu, nelygiu keliu. Lyg po kojomis būtų plonytis ledas, kuris bet kurią akimirką gali įskilti. Kiekvienas žingsnis — atsargus, nedrąsus, tartum nežinotum, ar gali sau leisti atsipalaiduoti.
Bet kai pakeli akis, pamatai kažką kita. Pasirodo, kelias po tavimi jau ne ledas. Jis sausas, lygus ir saugus. Tik tavo žvilgsnis, tavo seniai išmokytas budrumas, tavo paveldėtas nerimas sakė priešingai.
Ir tu eini toliau — nebe ant slidžių baimės sluoksnių, o ant tvirto žemės kelio.
Galbūt kelias jau kurį laiką buvo saugus.
Gal tik jausmai priminė senas istorijas.
Gal tik vidinis vaikas dar bijojo slystelėti.
O šiandien — tu gali ramiai kvėpuoti, eiti, atsistoti tiesiai ir matyti, kad artėji ten, kur saugu jausti ir būti savimi, net jei ašara ištrykšta “ne vietoj ir ne laiku”.
#