Editos Psichologija

03/10/2025

Studijos ir asmeninis augimas viename.

03/10/2025

Kviečiu tave į konsultaciją – čia saugioje erdvėje galėsime suprasti, išjausti ir ieškoti būdų, kaip pasijusti lengviau.
✨ Registruokis ir leisk sau žingsnį į vidinę ramybę. https://www.editospsichologija.lt/konsultacija/ 🌿 Kūnas kalba tai, ko mes neišdrįsome pasakyti. Psichoterapijoje galime kartu tyrinėti, ką reiškia tavo simptomai, kokias emocijas slepia įtampa, nerimas ar skausmas.

30/09/2025

22/09/2025

Puiki proga skirti laiko savo vidiniam vaikui.

Renkama nauja savitarpio pagalbos grupė moterims "Vidinis Vaikas"! 🌱 Pradžia spalio 13 d.

Ar jaučiate, kad praeities patirtys vis dar veikia jūsų santykius, emocijas ar savivertę? Ši grupė – saugi erdvė pažinti, išgirsti ir išgydyti savo vidinį vaiką.

Nauda:
Atpažinsite vaikystės žaizdas ir jų poveikį šiandienai.
Išmoksite rūpintis savimi su švelnumu ir atjauta.
Sustiprinsite gebėjimą kurti sveikus santykius ir ribas.
Kam skirta:
Žmonėms, kurie jaučia nerimą, dažnai kritikuoja save, kartoja tuos pačius santykių scenarijus ar tiesiog nori daugiau šilumos ir vidinės ramybės.

📅 Susitikimai kiekvieną pirmadienį nuo 17:00 iki 19:00 val.
📅10 susitikimų (spalio 13 d. – gruodžio 15 d.)
Grupę veda: psichoterapeutė Edita Šiškienė

09/09/2025

Griežtas santykis su savimi ne motyvuoja, o alina.😓

Kai priimame save, mes išdrįstame pamatyti realybę tokią, kokia ji yra.
Tik tai, ką pamatome ir pripažįstame, galime keisti. Savikritika dažnai nėra tikra drąsa, o priešingai – vengimas- baimė priimti tiesą 👁️
Kai save nuolat peikiame, iš esmės bandome paneigti, kas esame - ginamės nuo savo žmogiškumo.
O kai atmetame dalį savęs, gyvename tarsi iškreiptame pasaulyje, iliuzijoje, kurioje neįmanoma tikra branda ir pokytis.

Psichoterapeutas Carl Rogers tai labai tiksliai suformulavo:

„Keisčiausia yra tai, kad kai priimu save tokį, koks esu – tada galiu keistis.“

🥰 Kaip būti švelnesniems sau?
• Kalbėkis su savimi taip, kaip su geru draugu.
• Priimk klaidas kaip mokymosi dalį.
. Kas vakarą padėkok sau - įvertink savo pasiekimus, nors ir labai mažus.
• Skirk laiko poilsiui – tai ne silpnybė, o būtinybė.
• Kartok sau švelnias frazes: „Dabar man sunku, bet tai praeis.“ “Leidžiu sau suklysti”.
• Rūpinkis kūnu: sustok, įkvėpk, uždėk delną ant širdies.

Tai kelionė, kurioje vienam gali būti sunku.
Kviečiu susisiekti individualiai konsultacijai:

https://www.editospsichologija.lt/konsultacija/

13/08/2025

Didžiausias tavo gyvenimo kritikas ar stipriausias sąjungininkas gali būti tas pats žmogus – tu pats.“

Kas pirmas paminėjo vidinį dialogą
• Sokratas (V a. pr. Kr.) kalbėjo apie savo daimonion – vidinį balsą, kuris jį perspėdavo prieš neteisingus veiksmus. Tai vienas seniausių užfiksuotų vidinio dialogo aprašymų.
• Senekos laiškuose randame mintį, kad žmogus turi „pasitarti su savimi“ prieš veikdamas, ir kad šis vidinis pokalbis padeda gyventi dorai.
• William James (1890 m.), laikomas moderniosios psichologijos tėvu, aprašė „sąmonės srautą“ (stream of consciousness) – nenutrūkstamą minčių ir vidinių pokalbių tėkmę.

⸻

Kas yra vidinis dialogas?

Vidinis dialogas – tai nuolatinis mūsų minčių „pokalbis“ su pačiu savimi, kuris gali būti:
• Palaikantis – drąsinantis, primenantis apie mūsų gebėjimus.
• Kritikuojantis – menkinantis ar įspėjantis.
• Reflektuojantis – analizuojantis įvykius ir sprendimus.

Šiuolaikiniai psichologai, tokie kaip dr. Ethan Kross (Chatter autorius), pabrėžia, kad vidinis dialogas yra neišvengiamas, tačiau mes galime sąmoningai formuoti jo toną.
Palaikantis balsas mažina nerimą ir skatina kūrybiškumą, o nuolat kritikuojantis – didina psichologinę įtampą.

⸻
• Harvardo ir Mičigano universitetų tyrimai parodė, kad kalbėjimas su savimi trečiuoju asmeniu („Tu gali tai padaryti, (vardas)“) padeda atsiriboti nuo emocijų ir priimti ramesnius sprendimus.
• Neuromoksliniai tyrimai rodo, kad vidinis kalbėjimas aktyvina tas pačias smegenų sritis, kaip ir tikra kalba, tik be balso.

⸻

Pastebėkite, kokiu tonu kalbatės su savimi šiandien. Jei jūsų vidinis balsas dažniau kritikuoja nei palaiko – pabandykite jį perjungti į draugo balsą. Tai ne tik pagerins nuotaiką, bet ir sustiprins emocinį atsparumą.

⸻

https://www.editospsichologija.lt/konsultacija/

10/08/2025

Kodėl kartais sunku išgirsti ir suprasti save: kognityvinio disonanso šaknys vaikystėje 🪴

Kognityvinis disonansas – tai psichologinė būsena, kai mūsų įsitikinimai, jausmai ir patirtys prieštarauja vieni kitiems (Festinger, 1957).
Suaugus dažnai kyla klausimas: „Kodėl man taip sunku pasitikėti savo jausmais ar kūnu?“

Vaikas, augantis aplinkoje, kur jo patirtys ir jausmai nėra pripažįstami, išmoksta „perrašyti“ savo vidinę tiesą, kad galėtų išgyventi. Jei tėvai elgiasi žiauriai, skriaudžia ar meluoja, o vaikas neturi galimybės pabėgti, jis neretai įtikina save, kad jų elgesys normalus.
💡Psichoterapeutė Alice Miller savo knygoje The Drama of the Gifted Child ( Gabaus vaiko drama) rašo, kad toks vidinės tiesos išsižadėjimas yra gynybinis mechanizmas – būdas apsaugoti ryšį su artimaisiais, nuo kurių priklauso vaiko išlikimas.

Tokiu būdu ankstyvoje vaikystėje susiformuoja vidinis atotrūkis: kūnas siunčia signalus („tai nesaugu“, „man skauda“), o protas mokosi juos slopinti ar ignoruoti.
💡Klinikinė psichologė Dr. Janina Fisher pabrėžia, kad ilgainiui šis modelis tampa automatizuotas – žmogus suaugęs sunkiai atpažįsta savo poreikius, nes nuo mažens buvo priverstas juos paneigti, kad išlaikytų emocinį saugumą.

Tad kognityvinis disonansas nėra tik „proto žaidimas“ – tai gilus, kūne įsirėžęs išmokimas. Norint atkurti pasitikėjimą savimi, reikia ne tik keisti mintis, bet ir mokytis iš naujo girdėti savo kūno signalus bei pripažinti vidinę tiesą, net jei vaikystėje ji buvo pavojinga.
📚 Rekomenduojamos knygos:

1. „Gabaus vaiko drama“ (Alice Miller) – apie vaikystės patiriamos traumos, vaiko savasties praradimą ir atgavimo kelią.
2. „Kūnas mena viską“ (Bessel van der Kolk) – kaip traumos atsispindi kūne ir kaip jas ištirti.
3. „Gyvenimo keliai“ (Alice Miller) – šešių istorijų rinkinys apie vaikystės kančių ilgalaikį poveikį ir savęs atradimą.

✅ Kam:
• Žmonėms, kurie jaučia, kad sunkiai pasitiki savo jausmais ar intuicija.
• Norintiems geriau suprasti, kaip vaikystės patirtys formuoja suaugusiojo savivertę ir santykius.
• Ieškantiems mokslu ir psichoterapija paremtų paaiškinimų apie traumos poveikį kūnui ir psichikai.
• Pasiryžusiems pažvelgti į savo praeitį su atvirumu ir drąsa, net jei tai kelia emocinį diskomfortą.

❌ Nerekomenduojama:
• Vengiantiesiems konfrontuoti su skaudžiais prisiminimais ir pavargusiems nuo savianalizės ir savirefleksijos.
• Žmonėms, kurie šiuo metu išgyvena itin sunkų emocinį periodą be jokio palaikymo – šios knygos gali sukelti stiprių prisiminimų ir jausmų, todėl geriau skaityti jas turint emocinį „inkarą“ (draugą, terapeutą, palaikančią grupę).
• Tikintiems, kad vaikystės patirtys neturi jokios įtakos jų dabartiniam gyvenimui – tokie skaitytojai gali jausti pasipriešinimą ir atmesti turinį.

🌸 Jei atpažinai save šiame tekste ir nori giliau suprasti savo vidinius konfliktus, kviečiu į asmeninę terapiją:

https://www.editospsichologija.lt/konsultacija/

08/08/2025

🌴 Atostogos “ČIA ir DABAR?”

Sėdite prie baseino, saulė maloniai kutena odą… ir – opa! – mintys jau nebe čia.
Staiga prisimenate, kaip 2018-aisiais Turkijoje buvo geresnis maitinimas, o viešbutis Graikijoje turėjo minkštesnes pagalves.
Dar nepraėjo nė dvi dienos, o jūs jau planuojate kur norėtumėte važiuoti kitą vasarą.

„Mūsų protas – keliautojas laiku, – sako psichoterapeutas Irvin D. Yalom. Dabartis jam dažnai atrodo nepakankamai įdomi, kad joje užsibūtų. Buvimas dabartyje – vienas sunkiausių žmogaus uždavinių.“

Ir net jei esame gražiausiame paplūdimyje, protas mielai keliauja kitur – nes taip jau suprogramuotas.

Įdomu tai, kad Harvardo universiteto psichologų Matthew Killingsworth ir Daniel Gilbert (2010) tyrimas parodė: mūsų mintys klajoja po praeitį ir ateitį vidutiniškai 47% laiko.

Praeitis apdorota guli stalčiuje – galime ramiai ją aptarti.
Ateitis dar smagesnė – galime ją nuspalvinti ryškiausiomis fantazijomis.
O štai dabartis… ji dar šiek tiek nepastovi, neapčiuopia, neišjausta. Neaišku, ar šis viešbutis tikrai geras, ar saulė neperkaitins, ar lūkesčiai bus pateisinti, ar vaikai nesusipeš dėl čiuožyklos.

Štai kaip „grąžinti save“ į dabartį ir iš tikrųjų pailsėti…

💡Kol gurkšnojate kavą, sąmoningai stebėkite vieną dalyką – pavyzdžiui, kaip šešėliai bėgioja ant staltiesės.

💡 Prieš pradedant fotografuoti ar planuoti kitą dieną, atsisėskite, užsimerkite ir 60 sekundžių sutelkite dėmesį tik į tai, ką matote, girdite ir jaučiate. Kartais viena tokia minutė atneša daugiau poilsio nei visa valanda planavimo.

05/08/2025

🧭 Kodėl kartais artumą supainiojame su įtampa, o saugumą – su nuoboduliu?

💡 Kodėl kai kurie žmonės vėl ir vėl pasitiki tais, su kuriais ryšys vis kartojasi skausmingu scenarijumi?

Pagal prieraišumo teoriją (John Bowlby, Mary Ainsworth), jei vaikystėje santykiai su artimiausiais žmonėmis buvo nesaugūs, nenuspėjami, atstumiantys ar chaotiški – vėliau toks elgesys tampa pažįstamas ir net „normalus“.
Todėl suaugę dažnai pasitiki tais, kurie primena senus, bet nesaugius modelius. O žmonės, kurie iš tiesų yra patikimi ir emociškai stabilūs, gali atrodyti svetimi, „nuobodūs“ ir nesaugūs.

📒 Kaip rašo psichoterapeutė Robin Norwood („Moterys, kurios myli per stipriai“), kartais mus traukia tie, kurie skaudina – ne todėl, kad norime kentėti, bet todėl, kad nesąmoningai ieškome galimybės perrašyti seną, skaudžią patirtį.

Ir vėl kažkas renkasi 🌵– juk jis nereikalauja daug dėmesio, galima netgi kartais „įsidurti“ ir vis tiek išgyventi.
O švelnios gėlės🌸, kurios galėtų paguosti, augti ir žydėti šalia, atrodo nepažįstamos ir neaišku kaip jas prižiūrėti, tad jų švelnumas atrodo neįdomus ir svetimas.

Ir tada..
Trukt už vadžių ir vėl iš pradžių

https://www.editospsichologija.lt/konsultacija/

01/08/2025

Laikysena gali atskleisti daugiau nei žodžiai - žmogaus kūnas kalba, net kai protas tyli.

🔬 Tyrimai rodo:
• Pagal Harvardo universiteto tyrimus (Amy Cuddy, Dana Carney, 2010), vos dvi minutės „galios pozos“ — atvira, tiesi laikysena, rankos ant klubų — gali padidinti pasitikėjimą savimi, sumažinti streso hormoną kortizolį ir sustiprinti vidinį pojūtį „aš galiu“.
• Psichoterapeutai (pvz., Alexander Lowen, kūno psichoterapijos pradininkas) teigia: kūnas kaupia įtampą — nugara linksta, pečiai krenta, kai žmogus ilgai slepia pyktį, liūdesį ar nerimą.
• Laikysena ne tik atspindi emocinę būseną, bet ir ją palaiko. Kuprinamės — jaučiamės silpni, tiesiamės — kūnas siunčia signalą smegenims: „Aš pasiruošęs gyventi.“

🧘‍♀️ Praktinis patarimas:
Kasdien bent kartą sąmoningai „patikrink“ save:
✔️ Ar mano pečiai atpalaiduoti?
✔️ Ar kaklas tiesus?
✔️ Ar krūtinė atvira?

Kartais vien tiesi nugara išsprendžia dalį problemų. Nes kai kūnas pasiruošęs — ir galva pradeda galvoti šviesiau.
🦋✨

https://www.editospsichologija.lt/konsultacija/

10/07/2025

Veikla dažnai slepia baimę sustoti, nes jei sustosi — teks susitikti su tuo žmogumi, kuris slepiasi po visais darbais. Lėtumas irgi baisus: dar ims ir paaiškės, kad ne viskas grius be tavęs. Bet kai nustoji bėgti, tavo vidus pagaliau tave pasiveja — tyliai primindamas, kad tavo vertė nepriklauso nuo nuolatinio veiksmo ir kad tu esi daugiau nei tavo darbai.“

📝
Pradėk nuo mažų „sustojimų“:
5 minutės tylos ryte,
puodelis arbatos ar kavos be telefono,
sąmoningas kvėpavimas.

Psichologai ir filosofai, tokie kaip Jon Kabat-Zinn (dėmesingo įsisąmoninimo pradininkas) ar Carl Rogers (humanistinės psichologijos atstovas), pabrėžia, kad gebėjimas sustoti ir pabūti su tuo, kas vyksta čia ir dabar, dažnai svarbesnis už nuolatinį veikimą.

Perdėtas produktyvumas dažnai slepia nerimą: Erich Fromm savo darbuose rašė, kad nuolatinis „daryti“ be „būti“ atima iš žmogaus gebėjimą ilsėtis ir jaustis gyvam.

Tad gal šiandien verta leisti sau nepasiekti, nespėti, neatsakyti. Poilsis – ne tinginystė, o drąsa pripažinti, kad esi žmogus, o ne mašina. 💛