Psichologė Sigita Valevičienė, Kaunas (2026)

24/01/2026

"pas mus nėra ryšio..."
Dažniausia frazė mano kabinete. Bet ar mes žinom, kas yra tas ryšys?

Vis pagaunu save s**ant šį sudėtingą klausimą, o kas yra ryšys? Bet sunkiai prieinu prie realaus rašymo. Kodėl? Nes tema tokia plati ir filosofinė, kad vargei kažką doro pakabint galima “posto” formate. O dar kai rašai iš psichologės pozicijos, atrodo lyg turėtum būt ekspertu, kuo tikrai nesu. Man rodos, mes, psichologai, kabinete esame daugiau klausytojai ir vidinių ryšių mezgėjai, o viešoje erdvėje – pasakotojai, kurie bando atsakyti į klausimus, žmonių gvildenamus jau tūkstantmečius, ir visą tą turinį perleidę per šio laikmečio, savo psichologijos krypties ir savo asmenybės filtrą. Tai nenorėčiau, kad šie sakiniai nuskambėto kaip „eksperto žodis“. Tai daugiau pasidalinimas, apie ką s**asi mano mintys šioje temoje.

Būti pamatytam ir sukurti. Arba „priimti kaip yra“ ir “Daugiau” drama.

Kasdien būnu miške (štai kokią dovaną gavau šiam gyvenime). Jame yra tokios pilnumos ir kartu erdvės, ramybės. Viskas vyksta ir viskas yra. Negaliu atsistebėti lietuviško miško grožiu. Aš nenoriu jo pataisyti, pakoreguoti, man nereikia patvirtinimo, kad galiu čia būti. Esu dalis ir stebėtoja viename. Ir tai yra ryšio elementas, kurį taip stipriai pajuntame santykių pradžioje ir taip skaudžiai pametame. Tas kitas yra kažkas nauja, kažkas nuostabaus, kas atėjo į mūsų gyvenimą. Tai mums keičia ir savęs jausmą – jaučiamės gyvi, įdomūs, verti, nevieniši...sąrašą galima tęsti. Ir kiekvienas veiksmas į santykį (atkreipkime dėmesį, ne tik verbalus) tampa dovana – „jis parašė žinutę“, „ji nusišypsojo“, “jis nori pasimatyti“. Mums pasisekė.
Bet po 15 metų kartu, nebeužtenka to “jis parašė žinutę”, “ji atsisėdo šalia”. Tas kitas tampa norma, kad yra ir mūsų nenuilstanti siela kartais pradeda norėti DAUGIAU.

Ne, daugiau nėra kategorija “blogai”. Šis iš gelmės kylantis impulsas yra mūsų žmogiškosios prigimties dovana ir prakeiksmas tuo pačiu. Tai kūrybos pagrindas, kai mes matome, kuo tai, kas yra, gali tapti. Santykiai su kitu irgi yra kūrybos laukas. Per meilę ir ryšį tampame daugiau. Kaip miško tyla atveria manyje kažkokius nepažintus klodus taip ir santykyje atsiveria erdvės, kur plečiasi Aš. „Tu nesi tik kovotoja, tavyje yra tokio lėto švelnumo“ sako jis. Ir ji žiūri sutrikus – „aš niekada savęs tokios nemačiau“. Ir jos Aš praplečia save, per kitą, per ryšį. Bet..

Bet...bet tas daugiau yra pavojinga teritorija. Nes labai greitai kūryba ir galėjimas laikyti erdvę, kad kurtųsi, tampa galia ir reikalavimu „man per mažai“, „būk tuo, kuo aš noriu, kad būtum“. Tas didelis poreikis turėti daugiau, pradeda veikti kaip agresija, kurioje neįmanoma kūryba. Kur vienas tempia, o kitas bėga. Subyra jautri sistema, kuriai reikia ir gebėti pamatyti kitą kaip kitą ir tuo pačiu atverti erdvės tam Daugiau.

Ir „mes neturim ryšio“, labai dažnai iš tiesų yra „tu netampi tuo, kuo aš noriu, kad taptum“. Santykiuose tas, kuris greičiau pagauna emocinius nuansus ir gali juos įžodinti „kažkas tarp mūsų vyksta“, neretai peržengia į galios teritoriją – „būk dėl manęs, taip kaip aš noriu“. Ir čia pasimeta pirminis ryšio elementas – galėti matyti kitą. Atsiranda spaudimas, reikalavimas, kad kitas pateiktų save žodžių forma ant lėkštutės, nes tada atrodo sumažės tylos (į kurią sumetam savo baimes), sumažės neaiškumo ir „aš su tuo kažką galėsiu daryti“. Kaip Kitas buvo dovana „nes buvo“, tampa reikalavimų, kad būtų žodžiai, nes atrodo tik su jais galėsiu pajausti „ryšį“.

„Jis nekalba“ – blaškosi ji. Ar jame kažkas pasikeitė? Ne. Po dramatiškų, kartais destruktyvių santykių savo jaunystėje, su juo ji patyrė namus, nes jis laikė erdvę. Jo sienos buvo saugumas. Jis visada buvo. Ji išeidavo ir grįždavo, ji pykdavo ir atleisdavo. O jis visada buvo. Toje erdvėje ji galėjo būti, piltis, reikšti, kurti, fantazuoti, nes jis yra. Bet po truputį tas „jis yra“ tampa negana ir tos sienos, kurios buvo saugu, tampa tuštumos ženklu, į kurį beprasmiškai daužosi ji. „Pasakyk ką nors!!!” ir jo neviltin metantis atsakymas, “ką pasakyt?”. Jis neįsijungia į daugiau, jis lieka prie “gerai kaip yra”.

“Aš norėčiau, kad jis būtų iniciatyvesnis, kad jis turėtų norų, jų siektų” – skundžiasi ji, kad nėra to “daugiau”. “Aš norėčiau, kad jis mažiau galvotų apie savo tikslus, nes atrodo mes jam maišom, matau kaip jam sunku padaryt dėl manęs ar vaiko kažką, galėtų jis pasidžiaugti tuo, kas yra” – liūdi kita, kuri neranda jausmo, kad ją mato, girdi, supranta, vertina per tą kito “daugiau”.

Paleisti tą Daugiau, kad jis nusikratytų spaudimo elementą, atverti erdvės priimti tai, kas yra, pamatyti kitą yra be galo sunku. Pamatyti kitą už žodžių reikia drąsos ir sustojimo, reikia gebėjimo jausti save, bet neišpilti viso to į erdvę, kur tarp žodžių ir jausmų uragano, nebeliks erdvės kitam. Tik tada galim stebėti kur, kaip kuriasi tas Daugiau, jei jis kuriasi. Tačiau sustoti, paleisti – tai priimti, kad kartais tas Daugiau nesukuria, kad yra taip, kaip yra. Ir tada kyla labai sudėtingas klausimas, ar aš galiu būti tame?
Įžengti į šią teritoriją – tai surizikuoti susitikti su realybe. Ir verslo pasaulio filosofija – reik tik norėti, pasistengti ir padaryti ir bus taip, kaip nori, santykiuose byra į šipulius. Tu man – aš tau – mainų programa veikia tik labai ribotame lauke. Ji nepasiekia meilės, ryšio lygmens, nes meilė yra pamatyti. Tai nėra gauti tai, ko aš noriu. Ir kas keisčiausia, kad tie, kurie išdrįsta į tai įžengti, patiria tai, ko taip ilgisi – ryšį, kur mes galime susitikti, kaip du netobuli, nuostabūs ir nenuostabūs, įdomūs ir nuobodūs, keisti ir klystantys žmonės.

Ar tau skauda, kai man skauda?

Ką aš veikiu kai sėdžiu su pora kabinete? Labiausiai stebiu, kaip jie reaguoja vienas į kitą. Tai dar vienas svarbus ryšio elementas. Be to, kad mums reikia erdvės, kad kitas pamatytų mus kaip mus ir mes pamatytume kitą, mums svarbu patirti, kad tai, kas vyksta su manimi veikia kitą. Sunkiausia, ir kartais baisiausia, patirtis santykiuose, kai kitam nesvarbu, kai kito sistema nesujuda kai mums skauda, kai mes pykstam, kai jaučiamės beviltiškai, kai norim mest viską ir pabėgti. „Aš noriu skirtis“ – judina jos sienas jis. O ji sėdi ir sako „tu visada taip sakai. Jei nori, tai skiriamės“. Galia jos rankose, nes jis ją yra tiek įskaudinęs, kad dabar ji nesujudės, kai jam skauda ar baisu, pikta, beviltiška. Jie veikia pagal savo sistemas, kurios negali susisieti.

Mes viską padarome, kad neparodytume, jog „man skauda, kai tau skauda“. Mes užpuolame kitą „tai tavo kaltė“, kur kitam belieka gintis ir taip patvirtinti mūsų spėjimą – nerūpi, negirdi, nesupranta. Mes kartais išsipilame nesuprasdami, ką norim pasakyti (spjaudomės tokiais nesuvirškintais emociniais pliupsniais) ir tikimės, kad kitas, kaip Tai chi meistras ramiai išbus, surinks, sudėlios ir duos mums ryšio patyrimą. Mes jaučiamės kalti, kai užgauname kitą ir paslepiame savo skausmą po kalte „aš negaliu sakyti kaip jaučiuos, nes jai/jam sunkiau“ ir bandome kitam padėti...o kitam atrodo vis nepataikom, vis kažką ne taip pasakom – „mane varo iš proto tas jo „kuo tau padėti“, atrodo, kad jam dzin, kad vaikas peršalo ir dabar su temperatūra, jam nebaisu, nerūpi“. Ir kartais taip skauda, jog bet koks kito prisilietimas yra „ne tai“ ir kitą tai įvaro į stuporą – „nejudėk, nes bus blogai“.

Labai sunku sustot kaltinti, daužytis į sienas, tupėt pasislėpus. Yra labai sunku abiem išbūti tame, kad santykiuose mes vienas kitą skaudinam. Bet tik prisileičiam prie šios erdvės, kuri atrodo įvarys mus į beprasmybę „nu ir ką dabar daryt?“, kažkas pradeda kurtis, megztis. Kai galim pasakyti „bliamba, man skauda...“ ir kitas gali atverti „aš matau, aš nenorėjau, kad tau skaudėtų, man labai gaila, noriu padėt, nežinau kaip, jaučiuos bejėgiškai“ atsiranda erdvė, kurioje galime pajusti ryšį. Taip, ryšys atsiranda tada, kai mums abiems kažkas vyksta, kai mus abu tai, kas vyksta judina. Bet prisibrauti prie šito santykyje yra labai sunku.

Ir kartais žodžiais užpilam erdvę, kurioje galėtume tai pamatyti. Pamatyti, kaip kitas mums šnekant ima trinti rankas, kaip sustingsta kūnas, kaip įsitempia žandikauliai, kaip blaškosi žvilgnis, pasikeičia kvėpavimas, sudrėksta akys. „Tai sakyk kažką, ko tyli“ - nuskamba erdvėje po dar šimto žodžių, kurie sunkūs atlaikyti. Ir norėdami ryšio, mes neatidarom erdvės jam susikurti. Mes norim būti matomi kito, norim būti įdomūs, mes norim, kad kitas reaguotų. Bet kartais taip sunku duoti šį patyrimą patiems. Ir čia ne kaltinimas. Čia bandymas pasakyti, kad dažniausiai šiam šokiui sušokti ar nesušokti reikia dviejų.

Mūsų gebėjimas mylėti kitą ne visada sukuria ryšio patyrimą. Bet ryšio neįmanoma patirti be mokymosi mylėti kitą. Tai niekada nesibaigianti kelionė, kuri prasideda nuo to, kai pripažįstam, jog mes norim, kad mus mylėtų, mums nelengva mylėti kitą. Kad mes turėtume erdvės kitam, mums reikia nemažai pajudinti savo vidinių “reikalų”. Man daugiausiai santykiui davė ne pokalbiai, analizės, knygos, o buvimas su savimi gamtoje, kai supranti, kad esi maža dalis tos didelės misterijos, tačiau tas mažumas išvaduoja nuo nerimo, nes tu visada esi dalis to, ką vadiname gyvenimu ir tame išsisprendžia gelminis vienatvės, atskirtumo klausimas. Man be galo daug davė ir duoda mano draugės, keistos, nusirovusios moterys, su kuriomis jautiesi kaip namie, kur pamaitina tiek, kad nebereikia reikalauti iš vieno žmogaus visko ir visada, kur gali ateiti patyrimas, kad tai, kas yra - yra gana, ir ne tik, kad gana, bet tikra dovana.

Miškas šiandien

05/01/2026

Sužeistas vidinis vaikas...o kaip su tuo trepsinčiu vidiniu vaiku?

Kas bent kiek domisi psichologija ar vidiniu augimu ( populiariais terminais kalbant) jau gali patys papasakoti, kaip vaikystėje patirtos patirtys veikia mūsų gyvenimus vėliau. Aišku, mūsų noras supaprastinti pasaulį, supaprastina ir žmogaus gyvenimą, kur pradeda atrodyti, kad taškas A lems tašką B. Bet tiek jau tos. Šioje vietoje taip ir palikim.

Psichologijos žinios, knygos, kuriomis nupasakojamas vidinis žmogaus gyvenimas, legalizuoja ir normalizuoja mūsų jausmus ir patirtis. Ir kartais ateina tas išvaduojantis jausmas - “ai, tai va, ne aš čia blogas/bloga, o čia pasekmė mano vaikystės traumos“. Ir sužeistas vidinis vaikas patenka į šiltą debesėlį, kuris kužda “viskas su tavimi gerai”, kur tampa svarbu meilė sau, savi poreikiai, savęs supratimas, laikas sau. Taip persistruktūruoja naujas „aš“ supratimas, kuriame yra daug daugiau galios nei anksčiau.

Ir čia vidinio augimo istorija galėtų ir baigtis. Priimi savo vidinį vaiką, gydai jo žaizdas ir gyveni pilnesnį gyvenimą “čia ir dabar”.

Bet…bet nebūtų šito posto jei nebūtų to “bet”. Kas nutinka su vaiku, kuris pradeda suvokti savąjį ”Aš”? Ogi ateina tie nuostabūs dveji metai, kur trepsint kojelėmis norisi, kad pasaulis būtų “toks kaip aš noriu”. Ir čia yra nemažai pykčio, derybų ir bandymo gauti ko nori ir kartu ši frustracija judina psichiką mokytis priimti “blogą pasaulį” ir rasti kūrybiškų būdų kaip jame adaptuotis. Ką galima paaukoti, kad tai nebūtų sielos sąskaita, kaip būti su savo Aš, kai yra kiti, kaip būti su ribomis, kas yra konfliktas, kaip integruoti savo agresiją, kuri nori ginti tą Aš, savo poreikius? Rimti reikalai.

Ir viena, kai tai vyksta su dvejų metų vaiku. Ir kitą – kai tau 35-eri ir pamatei, kad visa savo gyvenimą aukojai savo poreikius dėl kitų, nes taip atrodė bus saugiau, bandei pritapti, susimažinti, neužkliūti. Ir tas paaukotas “Aš” atsistoja ir sako “nu palaukit, dabar tai jau bus apie mane”. Ir realybėje nebėra tos mamos, kuri būtų “negera”, kuri nepildytų kiekvieno poreikio. Psichologijos teorijos, vidinio augimo praktikos yra pers**amos viduje taip, kad jos ir toliau tarnauja kaip viską legalizuojanti ir palaikanti mama. O tuo tarpu išorinėje realybėje, santykiuose su kitu, psichologinės tiesos tampa įrankiu išreikšti savo agresiją.

Ir prasideda toks emocinis išsipilimas. Viduje žmogus jaučia, kad “aš jau daug žinau, jau išsiterapinau, jau suprantu savo traumą ir dabar save ginsiu”, bet išoriniuose santykiuose vyksta išveikos, nesuviškinta, neintegruota agresija, kuri pilasi “aš tik pasaukiau kaip jaučiuosi, tavo reakcija yra tavo reakcija”, “ne ne, aš nepertraukinėju, aš tik pasaukiau, kokią reakciją man kelia jo žodžiai”, “aš nebetęsiu šito pokalbio, nes mane trigerina šitie žodžiai”. Ir santykis yra reguliuojamas “pagal mane” o kitam jausmas, kad vaikštai ant kiaušinio lukštų, nes jei tik pasakysi kaip jautiesi, priartėsi prie kaltės ir bus puolimas. Nes dabar yra daugiau jėgos gintis, tačiau galėjimas išbūti su kalte ir savo agresija dar neįvykęs. Gelmėje yra noras papasakoti apie savo skausmą, bet išorėje tai išsitransliuoja pykčiu, kito nuvertinimu, ėjimu grumtis, kam čia labiau skauda ir gynybiškumu.

Ir šita vieta yra labai sunki. Apkabinti mažą nuskriaustą vaiką yra viena. Bet padėti tam trepsinčiam vaikui priimti savo agresiją, priimti, kad kartais užgauname kitą ir esame kalti, yra labai sunku. Sunku dėl traumos mechanizmo. Traumos kontekste kaltė pradeda veikti kaip autoagresija. Ji naikina ir neaugina. Kai kitas bando pasakyti “tai, ką tu darai man skauda”, iššaukia kaltės jausmą kuris meta atgal į traumą, o sustiprėjusi psichika turi daug daugiau jėgos gintis, gintis, kad nebereikėtų savęs aukoti, savęs sunaikinti. Taip prasideda puolimas, pasitelkus įmantrias frazes, sudėtingus psichologinius konstruktus, kur kitam nėr kaip apsiginti. Nes kiekvienas judesys reikš, “manęs tu nepriimi, taip kaip nepriėmė mano mama”.

Įdomu tai, kad dažniausiai tas kitas ar kita, pasirenkamas toks, kuris gali išbūti. Bet ne taip, kaip gera mama, kuri emociškai įsitrauktų, atspindėtų, galėtų pajausti skausmą už pykčio, nepriimti asmeniškai kai yra puolamas. Dažniausiai santykiuose ta išbuvimo sąlyga yra partnerio mokėjimas atsijungti, neįsitraukti. Ir čia užsikuria toks kartais į neviltį varantis procesas, kuris vidiniame pasaulyje skambėt gali taip:

„Aš noriu, kad įsitrauktum, bet įsitrauktum taip, kaip aš noriu, nes aš dar negaliu išsaugoti to Aš ir atrasti vietos kitam, aš vis dar pasaulyje arba tu, arba aš – arba tavo norai arba mano, arba tavo skausmas, arba mano. Kai tu pajudi iš to savojo „Aš“ ir pasakai, ką jauti, aš jaučiuosi kaltas (kalta). Ir tai meta mane į tą patirtį, kai kaltė, ėsdama mano sielą, bandė išgyventi tame, kas vyko. Dėl to aš noriu susisieti su tavimi, bet tik tame „gera“ lauke. Bet jei tu sakai kaip tau sunku, kaip pavargai, kaip aš skaudinu – aš negaliu atlaikyti. Ir tiesa pasakius, man labai reikia erdvės, tu ir duodi erdvės, nes nesakai. Bet tame pradeda trūkti ryšio. Ir aš nemoku pakviesti. Iš tikrųjų pamatyti tave, nepamesdama(s) savęs. Dėl to tavo bandymus pasakyti savo patirtį, aš subtiliai nukirsiu, persuksiu energiją vėl apie mane, nes man labai nesaugu. Ir tada santykiuose pajausiu tą atstumą, šaltumą...nuo kurio taip norėjau pabėgti ir į kurį vėl atrodo įkritau. Ir aš labai noriu pasakyti, kad tai tavo kaltė. Išpilti savo visą pyktį, kad mane palikai...o gal kad mane paliko tie, kas turėjo manim pasirūpinti. Dėl to aš šauksiu, kad tai tavo kaltė, nes dabar aš turiu daug daugiau jėgos, drąsos, saugumo, resurso. Aš pagaliau galiu apginti savo „Aš“.

Galia tai energija, kurią gavus, svarbu išmokti ją įvaldyti. Galia, atėjusi su „Aš“ jausmu, yra ir žavinga, ir kūrybinga, ir žeidžianti. Pamatyti savyje tą trepsinti vaiką kartais yra sunkiau, nei sužeistą, paliktą, nuskriaustą. Dalis to sunkumo bus apie tai, kad tame yra gedėjimas šilto, minkšto, pozityvaus, be konfliktų debesėlio. Kaip išgedėti, bet neįkristi į beviltišką depresijos klampynę...kartais būna nemenka užduotis. Bet vidiniai procesai tokie yra, kad arba mes pasirenkame juos pereiti, arba būsime pravelkami per juos. Ir susitikti su savo trepsinčiais vaikais, pasikausčiusiais psichologinio augimo tiesomis, yra labai svarbi vidinio proceso dalis.

O nuotrauka mano šuns ir katės, kurie bando kažkaip sugyventi kartu 😄

02/01/2026

"O mūsų laikais", "nu tas jaunimas...(įrašyti laikmečiui tinkantį priekaištą)". Frazės, kurios tikriausiai egzistuoja šimtmečius. Sunku nenuvertinti ateinančios kartos, nepasiduoti norui išbūti "apie gyvenima išmanančių" olimpe kaip galima ilgiau. Ir kartu yra nerimo, nepasitikėjimo, o kas gi bus su mūsų vaikais, kurie kitokie, jų pasaulis kitoks.
Man atrodo viskas su tais vaikais bus gerai. Taip, jie turės ir turi tokių iššūkių, kokių mes neturėjome. Bet kartu jie atsineša vidinę galią, su tais iššūkiais susitvarkyti.

Dalinuosi savo dukros ese, kuri man rodos labai tinka ponaujametiniam laikotarpiui. Apie sėkmę.

Success begets success

The idiom “success begets success” simplified means that experiencing success leads to even more success. But is this even true? Can success really create more success? Does that mean that we could potentially create infinite success? All of these questions are valid queries that honestly do deserve their own space or podium to be spoken about. However, if we wish to discuss this, we must first define what success actually is.

Success can be a multitude of different things. Practically, its direct definition is the accomplishment of an aim or purpose. However, said aim or purpose can vary drastically. For example, someone's accomplishment may be achieving a good mark or score on an exam, while someone else's accomplishment may be building up the courage to take that exam in the first place. The word success itself may be incredibly simple, but the weight and reward is heavy. However, the variables of success aren't what today's essay is about, its weather success begets itself.

On one hand, we can definitely agree that success in itself does help an individual achieve greatness. Wether it be a noble prize or the confidence to get out of bed, every individual success is important. Like newtons first law of motion, we often see success happening as a small win that rolls up like a large ball of snow tumbling down a powdery hill. Authors like J. K Rowling becoming world renowned because of a single book that inspired many movies and spinnofs. The success of the strange Mary Shelly, author of “Frankenstein”, eventually developing into a whole genre. Therapy even works in this same way, helping struggling individuals feel that push of success so they may themselves feel motivated to achieve more of it. We can all agree that nothing beats the feeling of accomplishment you get from even the smallest success.

However, nothing is truly that infinite. Tasting the sweetness of victory may lead people to become dependant on it. Individuals may start to heavily rely on past successes, refusing to adapt and insisting on doing something the “old fashioned way” not paying attention to the fact that there may be an easier method, or their ways may simply be outdated. This combined with the pressure to succeed will definitely result in failure. Like newtons third law of motion, things must come to a halt, the ball of snow cannot roll forever, it will shatter eventually. It is why we do not have a formula for infinite success.

It is beyond a shadow of a doubt that success does beget success, however it begets success up to a certain point. Everyone has a moment of greatness, but theres a reason its called a moment and not an eternity.

Skaistė Valevičiūtė

26/12/2025

Gelminis pasaulio ciklas, kai prasibrovus per tamsą ji grįžta. Viltis, ne apie tai, kad nebus tamsos. Viltis yra apie tai, kai žinai, jog ji grįš. Ir vėl bus naujas ratas, besikuriančio pasaulio, kur mes ir kuriam ir esam kuriami.

Su Šv.Kalėdom;

12/12/2025

Laikas teka...

...byra pro pirštus. Atrodo kuo daugiau gaudai, tuo labiau matai tą byrėjimą. „Aš nespėsiu tikrai pasimėgauti Šv.Kalėdų laukimu“, „jau net kyla mintis-velniop tas Šv.Kalėdas- nes jau matau kaip jos ateis ir pralėks“. Vasara, šventės, atostogos...tie laukiami įvykiai neša kažkokį neskanų prieskonį, įtampą, nes supranti, kad nesugaudysi.

Ir visa tai praeis.

Važiavau mašina per lietų pro žybsinčias Šv.Kalėdų švieseles ir galvojau, kaip gerai tas amžius. Ateina toks laikas, kai pradedi mokytis paleisti, atiduoti, nesivyti, viduje sustoti. Ir tada pradedi matyti gyvenimo fraktalus ir matricas, kurie s**asi nepaliaujamais ratais, kurdami neįtikėtinus paveikslus.

Vasarom mėgdavom su degančiu pagaliu paišyti ore figūras. Jei bandysi pagauti tą liepsną, ją sustabdyti, įsisuksi į beprasmišką vaikymąsi ir nieko nepamatysi. Bet jei leidi jai judėti ir stebi, staiga pamatai tamsoje nuostabius paveikslus.

Laiko nesustabdysi jį gaudant. Tegu jis teka, tegu bėga. Leisti jam suktis ratais ir stebėti. Ir tada ta dalis kuri stebi, gali atsistoti užlaikinėje erdvėje kurioje yra tyla ir ramybė. Tas geras angliškas žodis „stillness“.

Tebėga tas laikas, jam reiks atiduoti duoklę, jam reiks atiduoti laikinumo supratimą, savo mirties realumą. Bet tik tada, kai padarome šią auką, galime iš tiesų įlipti į laiką, kad jis užpiltų patyrimais, kad jis duotų tą viską įprasminantį „čia ir dabar“, nes mes jam leidžiam pasiimti kiekvieną buvusią sekundę, patirtą momentą ir paaukoti savo galios fantaziją.

03/12/2025

Man labai įdomu laukti.Kartais kai žmogus pasakoja „kas kur kaip“ jauti, kad už viso to sėdi kažkoks tuštumos jausmas. Laukti, kol nurims šnekėjimas ir iškils tai, ką taip norėtųsi dangstyti. Nes tuštuma niekada nėra tuštuma, ji kaip drobė, klojanti labai svarbius dalykus.

Man labai smalsu, įžodinti klausimą ir stebėti, ką jis užkabina, ką vidinis pasaulis iškelia. Ir kartais būdama su kitu, jauti, prisimeni, pagalvoji apie kažką, kas atrodo iškilo iš to, ką mes šnekam, bet neturi tiesioginės sąsajos. Lyg ruke matai du objektus ir nujauti, kad jie susiję, bet dar neaišku kaip. Ir staiga pradeda matytis vidinė schema, visas tiltų pasaulis, kur tai, kas nebuvo aišku „kodėl?“, tampa labai aišku.

Šitiems procesams reik truputį pamestį protą, labai nepamesti kūno, išdrįsti palaukti, išlaukti, stebėti tai, kas nelabai matoma, tikėti, kad iškils tie tiltai ir nenuvertinti gyvenimo ir vidinio pasaulio duodamų užuominų. Ir šis procesas mūsų psichologijos žinias ryjančiai visuomenei ne visada yra paprastas. Mintys, kurios sujudina, atėjusios per knygas ir reelsus, mums primena tai, ką giliai žinojome. Galbūt duoda žodžių, jungčių, kurių anksčiau nematėme. Bet...bet kaina šito smagaus proceso yra noras, kad kažkas kitas paaiškintų. Ir kartais tai labai giliai pamaitina. O kartais palieka mus kaip tuos mažus viščiukus šaukiančius „dar dar“.

Kad kurtųsi vidiniai ryšiai, vidiniai santykiai, mums reiks susitikti su tuo nepažintu savyje. Galėti išbūti tuštumą, pauzę, tylą, nerimą ir baimę, neprarasti vilties ir mokytis kviesti, mokytis klausti taip, kad tas atsakymas norėtų iškilti. Ir tada „noriu, kad gyvenimas būtų normalus (kad ir kokią fantaziją čia turime)“, tampa „įdomia kelione“.

Vakar manęs paklausė, kaip aš gyvenu. „Ramiai“ pasakiau ir supratau, kad „ramiai“ gruodį ne visada dera. Bet gruodis man yra apie lėtumą, tylą, pauzę ir leidimą sau klausti tų klausimų, į kuriuos atsakymai ateis keistais vidiniais keliais.

13/11/2025

Iš poros terapijos momentų…
P.S. situacija aprengta sugalvotais drabužiais, tai jei kam iš mano klientų kils jausmas, kad „gal čia apie mus?“, tai ne. Ne apie jus. Arba apie jus ir dar kokias tris poras šią savaitę 😊
Jis užsidaręs, moka bėgti, nuvertinti, pastatyti sieną. Žodžiu, tema apie tai, kad sunku Jai prisibrauti. Ji jaučia, kad tiek bando, nieko nepavyksta. Ir kyla didžiulė panika, kad nepavyksta suprasti, kas su juo vyksta, kad tai ir bus “jų gyvenimas”.
Ir vienu momentu terapijoje Jis surizikuoja atsiverti. “Taip, man kyla nerimas, kai ji vardina tuos nusiskundimus”. “Apie ką tas nerimas, kaip tau atrodo?” – “nežinau, bet gal apie kaltę. Jo, aš jaučiuosi kaltas ir tas jausmas man labai nepatinka”.
Visa atmosfera kabinete tampa kaip įelektrinta. Nes dabar jautrus kiekvienas judesys.
“Bet aš tavęs nekaltinu! Tu jauties kaltas visada ir čia atsinešei iš savo šeimos ir dėl to tu visada bėgi nuo manęs”
Paukšt! Ir net jauti, kaip duris užsidarė. Pasitvirtino jo vidinis naratyvas, jei atidarai duris – būsi paneigtas, dar daugiau apkaltintas. Tai primena kažką dėl ko jis ir išmoko tas duris uždarinėti.
Kodėl Ji taip pajudėjo? Todėl, kad ta bejėgystė, beviltiškumas, nerimas, baimė būti santykyje už sienos stumtelėjo ją įsibrauti. Ji iš nerimo daro, net nejausdama, nes išbūti jai taip pat sunku. Kai ilgai laukiame progos būti išgirstiems, jai atisradus čiumpame ir nepaleidžiame. Ir kai kitas atrodo ima girdėti – pasipila ilgai viduje laikytas srautas emocijų, nuoskaudų, noro išanalizuoti taip, kad daugiau taip nebebūtų. Ir Jam tai primena jausmą, kai mama užeina į kambarį, jį padaro jame tvarką, apšaukia ir išeina, primindama, kad geriau durų neatidaryti.
Taip, bendravimas santykiuose yra labai svarbu. Bet kartu tai toks sudėtingas procesas, nes viskas priklauso nuo to KAIP. Ir kartais tos tris sekundės sustojimo ir išgirdimo kito yra vertingesnės nei trys valandos voliojimosi situacijose. Bet nėr paprasta “nesivoliot” ir išgirst. Mes linkę girdėti savo vidines tiesas ir monologus, labai sunku per juos paklausti savęs „o kas dabar čia vyksta?“, „ką mes darome?“, „ką aš darau?“, „kas būtų dabar santykio patyrimas?“

Nuotrauka iš interneto platybių, nes nu kartais taip jaučiuos sėdėdama ant savo foteliuko.

12/11/2025

Lietuviškas ruduo su savo “cepelininiu dangumi”, kai rytas nesiskiria nuo dienos, kai diena, nesiskiria nuo vakaro, kai vakaras užslenka taip greitai, kad nesupranti ar šiandien buvo diena.

Prieblandų laikas priartinantis nematomus pasaulius daug arčiau. Ne veltui norisi knygos, žvakės, įkristi į sapną ilgiau, pokalbių prie arbatos, karštos sriubos ar obuolių pyrago. Ne veltui šiame tarp pasaulių patyrime ateina ilgesys, liūdesys, graudulys, kažkoks nerimas. “Man tikriausiai blogai, kad šiandien liūdna”. Bet ar tikrai?

Kai klausais tų senų lietuviškų dainų, pasakojimų ir pasakų, jausmas, kad šitas rūkanotas, tarp šviesos ir tamsos laikas buvo lietuviška galia. Išbūti šį laiką, tai mokėti išbūti virsmą. Ir mokėti laukti ir išlaukti, išlaikyti viltį, kad gruodžio pabaigoje elnias devyniaragis parneš saulę ant savo ragų, nukabinėsim amžinai žaliuojančią eglę, kaip gyvybės medį, šviesomis. Ir vėl ratas ims suktis link šviesos, link išėjimo iš apmirimo. Nes apmirimas neatsiejama pokyčio dalis.

Vakar stovėjau miške ir klausiausi visiškos tylos, ji kaip minkštas apklotas apsupa, paima, nuramina. Kai imi daugiau jausti kūnu nei matyti akimis. Man atrodo tai dovana. Šis laikas yra dovana. Tik jis kelia klausimą kaip išbūti, kaip neprarasti vilties, kaip neišsigąsti šešėlio, kaip mokėti užsidegti tą žvakę, kaip leisti sau paslampinėti, pasnausti, prakraustyti spintas, susisukus į kokoną prabūti vakarą tiesiog apie nieką, leisti sau išbūti ties ta riba tarp matomo ir nematomo.

12/10/2025

Apie motinystę ir neuroįvairumą.

Jau kuris laikas kyla minčių parašyti apie tai, su kuo susiduria mamos, kai yra dėmesio „sutrikimas“ (ADD, ADHD). Tai nebus išsami analizė, daugiau aspektai, kurie iškyla tokioms mamos.

Tačiau pradėjus rašyti susidūriau su keistu fenomenu. Visi mano galvoje susidėlioti punktai kartais (arba dažnai) būdingi visoms mamoms. Kodėl? Todėl, kad motinystė truputį duoda patyrimą, ką patiria neuroįvairovės žmonės. Jei žiūrėtume į hiperjautrumą, dėmesio sutrikimą, autistiškumą, juos visus sieja didelis jautrumas. Kaip smegenys su tuo tvarkosi išorėje kartais atrodo labai skirtinga, tačiau iš esmės šios visos „diagnozės“ yra arti viena kitos. O kaip pasikeičia moterų smegenys tapus mamomis? Būtent taip ir pasikeičia – padidėja jautrumas ir kartu sumažėja kritiškumas, galėjimas racionaliai spręsti problemas, moteris namie nuolatos patiria „overload“ būsena. Ir tai labai tipinė dėmesio sutrikimą turinčių moterų patirtis. Tad išvardinti punktai nebus būdingi tik neuroįvairovės mamoms, bet jos visa tai patiria daug intensyviau.

Ir dar vienas reikalas, kurį turiu pasakyti. Žodį „sutrikimas“ rašau kabutėse, čia toks vertybinis mano pasirinkimas – manau, kad neužilgo tai nebebus matomas kaip „sutrikimas“. Iš esmės tai yra kitokios smegenys, kurios turi neįtikėtinų gebėjimų ir kartu turi sunkumų, ypač mūsų visuomenėje, kuri nepritaikyta tokiam mąstymo stiliui. Užtenka paminėti mokyklą, kur tokie vaikai vis dar nurašomi kaip „nevykę“, „nepatogūs“.

Su manim kažkas negerai.

Ir čia mes prieiname prie esminio punkto. Sunkiausias ADD turinčių žmonių patyrimas ne dėmesio lakstymas į visas puses, chaotiškumas, energijos perteklius (kuris gali būti fizinis ir tada turim hiperaktyvumą arba vidinis (daugiau būdingas mergaitėms), kur smegenys s**a be perstojo mintis, emocijas ir atjunginėja (kas atrodo kaip „daydreaming“), kai visko per daug), o neadekvatumo jausmas. Taip kaip veikia šios smegenys yra to žmogaus dalis, tačiau jau nuo mažumės už tai, kokia esi, esi kapojama „negerai“. Ir didžioji dalis mergaičių užauga niekada nežinodamos apie savo neuronetipiškumą, nes jos puikiai išmoksta maskuoti ir adaptuotis, tačiau šios adaptacijos kaina yra vidinis jausmas „su manim kažkas negerai“. Ir taip jau nutinka, kad susilaukusios savo vaikų, kuriems irgi neretai yra ši diagnozė, skaitydamos apie savo vaiką su neviltimi klausia „kodėl man niekas nesakė, kad ir man taip?“. Ir čia klausimas apie tai, kodėl niekas nepamatė manęs kaip manęs, neatpažino, nepadėjo.

Dabar paimkime motinystę. Motinystės patirtis yra labai arti to „Aš“ jausmo. Tai ne darbas, ne projektas, tai yra tai, kas esu. Ir baimė, kad „susimausiu“ šioje rolėje yra nepanaši į nieką kitą, nes susimauti reiškia pakenkti savo vaikui. Dėl to viskas, kas vyksta motinystėje, kerta į klausimą, koks aš esu žmogus, ar man iš esmės pavyksta. Ir kadangi mamiška patirtis yra kaip ADD kvadratu, aišku, kad visa tai, ką bandžiau maskuoti, slėpti, kompensuoti voš (nuo žodžio vožia) dvigubai ar trigubai. ADD ir ADHD mamos turi daug didesnį polinkį į pogimdyminę depresiją ir nerimo sutrikimus (beje, tokios moterys neretai ir gauna diagnozę „nerimo sutrikimas“ ar „depresija“ niekad nežinodamos, kas už jų slypi). Ir kadangi vidinis mechanizmas yra „man labai reikia stengtis, kad kažkas pavyktų gyvenime“, gimus vaikui tas „stengtis“ tampa neįmanomai sudėtingas, kartais nuvedantis prie išsekimo liūnų.

Chaosas.

Tai, kas būdinta ADHD smegenims, tai sunkumas išrinkti, kas šiuo metu yra svarbiausia. Esu girdėjus (nepamenu kieno) palyginimą, kad tai yra jausmas, jog esi orkestre, kai jis prieš spektaklį derina instrumentus, bet dirigentas niekada ir neateina. Tai nuolatinis minčių srautas, pojūčių, jausmų uraganas (kuris sulipęs su pakirsta saviverte, dažniausiai tampa savęs ėdimu).

Kam jo reik? Man labai patiko Tom Hartman mintis, kad tai yra medžiotojų laikų smegenys. Jos geba savo jautrumu girdėti visus garsus, viską „matyti“, užuosti, kol užfiksuoja savo tikslą ir tada viskas išsijungia ir jos vejasi. ADHD yra būdinga hiperfiksacija, tai yra staigus dėmesio užsikabinimas „už kažko“. Šie žmonės labai aistringai turi hobių, veiklų, planų, projektų ir „nieko aplink nebemato“. Dėl to didelė dalis visuomenės pasiekimų priklauso būtent šioms smegenims. Jos aukodamos balansą sukuria tai, kas balanso atveju, būtų neįmanoma.

Tačiau motinystė ir šiaip susijusi su pastoviu „overload“ ir šioms moterims be galo sunku išsirinkti, kas čia dabar yra svarbiausia – skalbiniai, pietūs, vaiko lavinimas, grindų plovimas, rytojaus maisto pirkimas...ir t.t. Jos gali čiupti kažkokią teoriją ar mintį, knygos idėja ir staiga jausti „kad dabar tai viską išspręsiu“, ar vakare neužmigti ir galvoje sukti fantazijas, kaip rytoj viską susidėlios ir padarys, bet aišku, tas neišsisprendžia per vieną teoriją ar „pasistengsiu susimobilizuoti labiau“. Ir rytojaus nesėkmė atsis**a į save destrukcija - „man nesiseka“. O kadangi viduje tos energijos daug, ta destrukcija naikina labai stipriai.

Iškritimas iš laiko ir fantazija.

ADD turi įdomų santykį su laiku. Jei imti T.Hartman pasiūlytą palyginimą, tai medžiotojas negyvena suplanuotam laike. Jis vejasi tol, kol pasiveja, jis ieško tol, kol randa. Visiškai kitaip veikia ūkininko smegenys, kur reikia savo veiklą suplanuoti – kada sėti, kada tręšti, kiek laukti kol užaugs. Mūsų visuomenė yra labai struktūruota laike. Dėl to ADD žmonės sunkiai „įsipaišo“ į šią schemą. Tačiau ką šis iškritimas atneša, tai galėjimą atsitraukti, pamatyti situacijas, sprendimus visiškai kitokiu kampu, pasitelkus savo fantaziją (kuri šiems žmonėms yra supegalia, jei neveikia destruktyviai), jie turi nuostabią galią kurti, įkristi į kūrybą.

Tačiau motinystėje tas neretai atsis**a prieš pačias moteris. Didelės fantazijos apie tai kokia būsiu mama, kokia bus mano motinystė ir griūtis realybėje, kai bandai išgyventi tarp tų puodų, emocijų, teorijų kaip auginti vaiką. Iškritimas iš laiko ne tik duoda jausmą, kad „nesusitvarkai“, bet susiplakusi su nerimu ir fantazija nebepadeda, nes piešia katastrofinius scenarijus – kaip vaikas atstums, taps nevykėliu, mokykloj nesiseks, nesiadaptuos...

Ir ta energija, kuri iš esmės yra kūrybos kuras, tampa tai, kas ima deginti iš vidaus. O galėjimas iškristi iš laiko ir matyti gyvenimą kaip visumą sukuria tragiško gyvenimo fantaziją.

Persistimuliavimas ir bandymas raminti save stimuliacija.

ADD smegenys vargsta nuo „visko per daug“. Pridėkime tai, kad dažnai ADD eina su sensoriniu jautrumu (kai kūnas labai daug jaučia pojūčių, jie intensyvesni, pvz. nenukirpta etiketė yra dirginanti tiek, kad negali funkcionuoti). Tačiau mielas dopaminas (nes šioms smegenims yra sudėtinga su dopamino reguliacija) labai traukia ir žada, kad nuramins vidinį chaosą. Tas „nuo rytojaus...“ fantazavimas (ir taip stimuliavimas dopamino) yra vienas bandymas sureguliuoti „čia ir dabar“ esančius jausmus. Kitas bandymas nusiraminti yra „scrolinti“ ir kol tau tvarkinguose namuose sėdinti mama pasakoja kaip ji augina savo vaiką duoda tą „aš ir taip darysiu“ jausmą, deja tik pasibaigus tom keliom sekundėm, vėl smogia nerimas. Dopaminas smagus hormonas, bet jis labai stipriai ima mūsų vidinius resursus, priešingai nei seratoninas, kuris yra toks švelnesnis malonumo, ryšio, ramybės patyrimas. Bet jam reikia santykio su kitu, galėjimo nurimti „čia ir dabar“, kas su sužeistu „Aš“ jausmu kartais yra labai labai sudėtinga.

Jei esat stebėję, ką natūraliai daro neuroįvairovės vaikai, jie juda ritualizuotais judesiais. Pavyzdžiui, kalbėdami eina ratu kilimu ir bando pataikyti į gėlytes. Kas tai? Tai tas ritualizuotas judesys padeda nuraminti psichiką ir kūną, sureguliuoti nervų sistemą. Bet jei mes turime moterį, kuri išmokus visada bėgti nuo savęs ir „kažką daryti“, tas scrolinimas tampa bandymas savo perstimuliuotą sistemą nuraminti dar daugiau save stimuliuojant. Ir tai neveikia.

Sensorinis jautrumas ir kokono poreikis.

Nėštumas, gimdymas, žindymas - jausmas, kad tavo kūnas yra ne visai tavo, tave nuolat liečia, patiri visokius sensorinius pojūčius...yra iššūkis. Ypač mamoms, kurios turi sensorinį jautrumą. „Aš noriu dingti“, „noriu, kad niekas manęs neliestų“, „mane nupurto“ – sako tokios mamos ir tada pačios išsigąsta - „ar aš noriu atstumti savo vaiką, ar aš jo nemyliu?“.

Noras įlįsti į kokoną, atsitraukti – tai yra bandymas sureguliuoti savo sensorinius stimulus. Tai labai natūralus būdas, kurio reikia tokiems žmonėms. Sunkios antklodės, vonia, miegas – tai leidimas savo nervų sistemai susireguliuoti. Bet jei motinystės patirtyje tupi jausmas, „aš bloga mama“, tai toks poreikis atsitraukti nuo vaiko, įkrenta į šį vidinį naratyvą ir tampa dar vienu įrodymu, kad „su manim kažkas negerai“. Jos su pavydu stebi kitas mamas, kurios „nenori atsitraukti nuo vaiko“ ir su klausimu „kodėl man yra kitaip?“. Ir nuo to, kaip mes save suprantam, tas „kitaip“ gali likti „tiesiog man kitaip“ arba virsti vidine destrukcija.

Paveldimumas.

Taip taip taip...tas mūsų bandymas viską paaiškinti „trauma“, pagilina mamų emocines duobes. Tyrimai, metastudijos, kurios yra daromos su ADHD vaikais rodo, jog 80proc. yra paveldimumo faktorius. Tačiau populiarioje literatūroje deja vis dar ignoruojama ir dėl to, kai mama turi tokį kūrybiškai išsitaškiusį, aktyvų vaiką, jos pirma mintis „čia mano kaltė“, „aš nedaviau struktūros ir dėl to jis toks“. Nes taip...dažnai kai turiu savo kabinete moterį kuriai yra diagnozuotas arba yra įtarimas dėmesio sutrikimas, jos vaikas ar vaikai irgi turės tam tikro tendencingumo. Kaip sekas mamai, kuri jaučiasi susimovus, kuriai sunku struktūruotis, o jos vaikas yra chaotiškas, aktyvus ir dar aplinkoje keliantis „problemų“ ar daug verkiantis, „neklausantis“, „neramus“...tikriausiai nereikia aiškinti.

Vienatvė.

Dar neaišku kokias mechanizmais, bet yra stebima, kad ADD ar ADHD žmonės nusiramina, kai šalia yra kitas žmogus. Motinystė ir vienatvė yra dar blogiau. Dėl to rasti žmones, kurie supranta (beje, neuroįvairovės žmonės vieni kitus per šimtą metrų pamato ir pajaučia :D ) yra labai labai labai svarbi dalis. Bet tam reikia nukeliauti vidinį kelią, kad galėtume save priimti, suprasti ir atsiverti santykiui.

Ir pabaigai....

Rašau šį tekstą iš Bialovežo girios, kur nulėkėm su mano hiperaktyvuku vaiku. Eina sau koks džiaugsmas bėgti mišku ir staugti iš laimės kartu (ai dar lėksim vakare Lietuvos futbolo komandos palaikyti, irgi parėksim ir pasinervinsim iš dūšios). Patirti aistrą gyventi – su šitais žmonėmis tai patyrimas kvadratu.

Atpažinti, reabilituoti save šiame, ne visai patogiame, pasaulyje yra svarbi vidinė kelionė. Svarbu pamatyti, kad tas jautrumas yra dovana, ne problema. Taip, ją reikia saugoti, ją ne visi supras, ne visi priims.

Iš nepamiršti, su jumis viskas gerai, jūsų vaikams bus viskas gerai. Net jei namai apkuisti, net jei aprėkėt savo vaiką, nes neatlaikėt, ar nežinot ką rytoj valgysit ir neturit rudeninių batų vaikui. Mes iškrapštysim šią „sutrikimą“ iš sutrikimų kategorijos, kad atsivertų jo galėjimas patirti gyvenimą, juo džiaugtis labai giliai ir kurti. Bet svarbiausia tą padaryti pačioms. Ir nebijoti prašyti pagalbos, nes pagalba yra kaip futliaras smuikui, kuris yra jautrus instrumentas, bet tinkamai saugomas, jis gali papasakoti apie gyvenimo grožį.

Psichologė Sigita Valevičienė

24/01/2026

05/01/2026

02/01/2026

26/12/2025

12/12/2025

03/12/2025

13/11/2025

12/11/2025

12/10/2025

Address

Website

Alerts

Shortcuts

Share

Category