04/05/2025
Reikia išspręsti santykį su mama...
Girdžiu savo kabinete, kartais ši frazė mėtosi interneto platybių sraute.
Bet kaip jį išspręsti?
Kaip išspręsti tai, kad per motinos kūną mes ateinam į šį pasaulį. Per ją gauname didžiausia dovaną. Kai jos kūnas yra pirmas mūsų susitikimas su gyvenimu, savimi ir kitu.
Kas aš? Kas yra gyvenimas? Kaip patirti save? Kaip patirti pasaulį?
Grimzta į mus vidinės struktūros, kartais įgalinančios, kartais skaudžiai džeržgiančios.
Motina turi dieviškų galių paliudyti gyvenimą, pamatyti mus.
Ir ji gali vienu žodžiu prakeikti ir paversti mus varnais, sužeisti iki gelmių.
Šios stebuklingos motiniškos galios keliauja per žmogišką kūną, per žmogišką sielą, kuri neretai nešas per kartų kartas perkapotas gijas, žaizdas, įstrigusi savo žmogiškajame pasaulyje, netobulame, nepilname, neišpildytame. Ir neįmanoma atrasti, kur riba tarp duotybės ir galimybės rinktis. Ar galėjo ji rinktis būti kitokia? Ir kartais patys užstringame bandydami atsakyti šį klausimą, nes atrodo atsakius, kažkas mumyse pasikeis. Ir tada tas klausimas atsisuka į mus pačius. Ar mes turime galimybę rinktis?
Neįtikėtina gyvybės dovana susitinka su gyvenimu, kuriame yra džiaugsmas ir skausmas, meilė ir liūdesys, pilnatvė ir trūkumas, apkabinimas ir atstūmimas. Kaip išspręsti santykį su mama, kai per ją mes susitinkame su gyvenimu?
Man atrodo, kad kartais neįmanoma išspręsti. Kartais galime tik atrasti vidinės erdvės išgedėti, apimti, priimti ir apkabinti...
6-a ryto sode. Labas rytas 🙂
