24/01/2026
"pas mus nėra ryšio..."
Dažniausia frazė mano kabinete. Bet ar mes žinom, kas yra tas ryšys?
Vis pagaunu save sukant šį sudėtingą klausimą, o kas yra ryšys? Bet sunkiai prieinu prie realaus rašymo. Kodėl? Nes tema tokia plati ir filosofinė, kad vargei kažką doro pakabint galima “posto” formate. O dar kai rašai iš psichologės pozicijos, atrodo lyg turėtum būt ekspertu, kuo tikrai nesu. Man rodos, mes, psichologai, kabinete esame daugiau klausytojai ir vidinių ryšių mezgėjai, o viešoje erdvėje – pasakotojai, kurie bando atsakyti į klausimus, žmonių gvildenamus jau tūkstantmečius, ir visą tą turinį perleidę per šio laikmečio, savo psichologijos krypties ir savo asmenybės filtrą. Tai nenorėčiau, kad šie sakiniai nuskambėto kaip „eksperto žodis“. Tai daugiau pasidalinimas, apie ką sukasi mano mintys šioje temoje.
Būti pamatytam ir sukurti. Arba „priimti kaip yra“ ir “Daugiau” drama.
Kasdien būnu miške (štai kokią dovaną gavau šiam gyvenime). Jame yra tokios pilnumos ir kartu erdvės, ramybės. Viskas vyksta ir viskas yra. Negaliu atsistebėti lietuviško miško grožiu. Aš nenoriu jo pataisyti, pakoreguoti, man nereikia patvirtinimo, kad galiu čia būti. Esu dalis ir stebėtoja viename. Ir tai yra ryšio elementas, kurį taip stipriai pajuntame santykių pradžioje ir taip skaudžiai pametame. Tas kitas yra kažkas nauja, kažkas nuostabaus, kas atėjo į mūsų gyvenimą. Tai mums keičia ir savęs jausmą – jaučiamės gyvi, įdomūs, verti, nevieniši...sąrašą galima tęsti. Ir kiekvienas veiksmas į santykį (atkreipkime dėmesį, ne tik verbalus) tampa dovana – „jis parašė žinutę“, „ji nusišypsojo“, “jis nori pasimatyti“. Mums pasisekė.
Bet po 15 metų kartu, nebeužtenka to “jis parašė žinutę”, “ji atsisėdo šalia”. Tas kitas tampa norma, kad yra ir mūsų nenuilstanti siela kartais pradeda norėti DAUGIAU.
Ne, daugiau nėra kategorija “blogai”. Šis iš gelmės kylantis impulsas yra mūsų žmogiškosios prigimties dovana ir prakeiksmas tuo pačiu. Tai kūrybos pagrindas, kai mes matome, kuo tai, kas yra, gali tapti. Santykiai su kitu irgi yra kūrybos laukas. Per meilę ir ryšį tampame daugiau. Kaip miško tyla atveria manyje kažkokius nepažintus klodus taip ir santykyje atsiveria erdvės, kur plečiasi Aš. „Tu nesi tik kovotoja, tavyje yra tokio lėto švelnumo“ sako jis. Ir ji žiūri sutrikus – „aš niekada savęs tokios nemačiau“. Ir jos Aš praplečia save, per kitą, per ryšį. Bet..
Bet...bet tas daugiau yra pavojinga teritorija. Nes labai greitai kūryba ir galėjimas laikyti erdvę, kad kurtųsi, tampa galia ir reikalavimu „man per mažai“, „būk tuo, kuo aš noriu, kad būtum“. Tas didelis poreikis turėti daugiau, pradeda veikti kaip agresija, kurioje neįmanoma kūryba. Kur vienas tempia, o kitas bėga. Subyra jautri sistema, kuriai reikia ir gebėti pamatyti kitą kaip kitą ir tuo pačiu atverti erdvės tam Daugiau.
Ir „mes neturim ryšio“, labai dažnai iš tiesų yra „tu netampi tuo, kuo aš noriu, kad taptum“. Santykiuose tas, kuris greičiau pagauna emocinius nuansus ir gali juos įžodinti „kažkas tarp mūsų vyksta“, neretai peržengia į galios teritoriją – „būk dėl manęs, taip kaip aš noriu“. Ir čia pasimeta pirminis ryšio elementas – galėti matyti kitą. Atsiranda spaudimas, reikalavimas, kad kitas pateiktų save žodžių forma ant lėkštutės, nes tada atrodo sumažės tylos (į kurią sumetam savo baimes), sumažės neaiškumo ir „aš su tuo kažką galėsiu daryti“. Kaip Kitas buvo dovana „nes buvo“, tampa reikalavimų, kad būtų žodžiai, nes atrodo tik su jais galėsiu pajausti „ryšį“.
„Jis nekalba“ – blaškosi ji. Ar jame kažkas pasikeitė? Ne. Po dramatiškų, kartais destruktyvių santykių savo jaunystėje, su juo ji patyrė namus, nes jis laikė erdvę. Jo sienos buvo saugumas. Jis visada buvo. Ji išeidavo ir grįždavo, ji pykdavo ir atleisdavo. O jis visada buvo. Toje erdvėje ji galėjo būti, piltis, reikšti, kurti, fantazuoti, nes jis yra. Bet po truputį tas „jis yra“ tampa negana ir tos sienos, kurios buvo saugu, tampa tuštumos ženklu, į kurį beprasmiškai daužosi ji. „Pasakyk ką nors!!!” ir jo neviltin metantis atsakymas, “ką pasakyt?”. Jis neįsijungia į daugiau, jis lieka prie “gerai kaip yra”.
“Aš norėčiau, kad jis būtų iniciatyvesnis, kad jis turėtų norų, jų siektų” – skundžiasi ji, kad nėra to “daugiau”. “Aš norėčiau, kad jis mažiau galvotų apie savo tikslus, nes atrodo mes jam maišom, matau kaip jam sunku padaryt dėl manęs ar vaiko kažką, galėtų jis pasidžiaugti tuo, kas yra” – liūdi kita, kuri neranda jausmo, kad ją mato, girdi, supranta, vertina per tą kito “daugiau”.
Paleisti tą Daugiau, kad jis nusikratytų spaudimo elementą, atverti erdvės priimti tai, kas yra, pamatyti kitą yra be galo sunku. Pamatyti kitą už žodžių reikia drąsos ir sustojimo, reikia gebėjimo jausti save, bet neišpilti viso to į erdvę, kur tarp žodžių ir jausmų uragano, nebeliks erdvės kitam. Tik tada galim stebėti kur, kaip kuriasi tas Daugiau, jei jis kuriasi. Tačiau sustoti, paleisti – tai priimti, kad kartais tas Daugiau nesukuria, kad yra taip, kaip yra. Ir tada kyla labai sudėtingas klausimas, ar aš galiu būti tame?
Įžengti į šią teritoriją – tai surizikuoti susitikti su realybe. Ir verslo pasaulio filosofija – reik tik norėti, pasistengti ir padaryti ir bus taip, kaip nori, santykiuose byra į šipulius. Tu man – aš tau – mainų programa veikia tik labai ribotame lauke. Ji nepasiekia meilės, ryšio lygmens, nes meilė yra pamatyti. Tai nėra gauti tai, ko aš noriu. Ir kas keisčiausia, kad tie, kurie išdrįsta į tai įžengti, patiria tai, ko taip ilgisi – ryšį, kur mes galime susitikti, kaip du netobuli, nuostabūs ir nenuostabūs, įdomūs ir nuobodūs, keisti ir klystantys žmonės.
Ar tau skauda, kai man skauda?
Ką aš veikiu kai sėdžiu su pora kabinete? Labiausiai stebiu, kaip jie reaguoja vienas į kitą. Tai dar vienas svarbus ryšio elementas. Be to, kad mums reikia erdvės, kad kitas pamatytų mus kaip mus ir mes pamatytume kitą, mums svarbu patirti, kad tai, kas vyksta su manimi veikia kitą. Sunkiausia, ir kartais baisiausia, patirtis santykiuose, kai kitam nesvarbu, kai kito sistema nesujuda kai mums skauda, kai mes pykstam, kai jaučiamės beviltiškai, kai norim mest viską ir pabėgti. „Aš noriu skirtis“ – judina jos sienas jis. O ji sėdi ir sako „tu visada taip sakai. Jei nori, tai skiriamės“. Galia jos rankose, nes jis ją yra tiek įskaudinęs, kad dabar ji nesujudės, kai jam skauda ar baisu, pikta, beviltiška. Jie veikia pagal savo sistemas, kurios negali susisieti.
Mes viską padarome, kad neparodytume, jog „man skauda, kai tau skauda“. Mes užpuolame kitą „tai tavo kaltė“, kur kitam belieka gintis ir taip patvirtinti mūsų spėjimą – nerūpi, negirdi, nesupranta. Mes kartais išsipilame nesuprasdami, ką norim pasakyti (spjaudomės tokiais nesuvirškintais emociniais pliupsniais) ir tikimės, kad kitas, kaip Tai chi meistras ramiai išbus, surinks, sudėlios ir duos mums ryšio patyrimą. Mes jaučiamės kalti, kai užgauname kitą ir paslepiame savo skausmą po kalte „aš negaliu sakyti kaip jaučiuos, nes jai/jam sunkiau“ ir bandome kitam padėti...o kitam atrodo vis nepataikom, vis kažką ne taip pasakom – „mane varo iš proto tas jo „kuo tau padėti“, atrodo, kad jam dzin, kad vaikas peršalo ir dabar su temperatūra, jam nebaisu, nerūpi“. Ir kartais taip skauda, jog bet koks kito prisilietimas yra „ne tai“ ir kitą tai įvaro į stuporą – „nejudėk, nes bus blogai“.
Labai sunku sustot kaltinti, daužytis į sienas, tupėt pasislėpus. Yra labai sunku abiem išbūti tame, kad santykiuose mes vienas kitą skaudinam. Bet tik prisileičiam prie šios erdvės, kuri atrodo įvarys mus į beprasmybę „nu ir ką dabar daryt?“, kažkas pradeda kurtis, megztis. Kai galim pasakyti „bliamba, man skauda...“ ir kitas gali atverti „aš matau, aš nenorėjau, kad tau skaudėtų, man labai gaila, noriu padėt, nežinau kaip, jaučiuos bejėgiškai“ atsiranda erdvė, kurioje galime pajusti ryšį. Taip, ryšys atsiranda tada, kai mums abiems kažkas vyksta, kai mus abu tai, kas vyksta judina. Bet prisibrauti prie šito santykyje yra labai sunku.
Ir kartais žodžiais užpilam erdvę, kurioje galėtume tai pamatyti. Pamatyti, kaip kitas mums šnekant ima trinti rankas, kaip sustingsta kūnas, kaip įsitempia žandikauliai, kaip blaškosi žvilgnis, pasikeičia kvėpavimas, sudrėksta akys. „Tai sakyk kažką, ko tyli“ - nuskamba erdvėje po dar šimto žodžių, kurie sunkūs atlaikyti. Ir norėdami ryšio, mes neatidarom erdvės jam susikurti. Mes norim būti matomi kito, norim būti įdomūs, mes norim, kad kitas reaguotų. Bet kartais taip sunku duoti šį patyrimą patiems. Ir čia ne kaltinimas. Čia bandymas pasakyti, kad dažniausiai šiam šokiui sušokti ar nesušokti reikia dviejų.
Mūsų gebėjimas mylėti kitą ne visada sukuria ryšio patyrimą. Bet ryšio neįmanoma patirti be mokymosi mylėti kitą. Tai niekada nesibaigianti kelionė, kuri prasideda nuo to, kai pripažįstam, jog mes norim, kad mus mylėtų, mums nelengva mylėti kitą. Kad mes turėtume erdvės kitam, mums reikia nemažai pajudinti savo vidinių “reikalų”. Man daugiausiai santykiui davė ne pokalbiai, analizės, knygos, o buvimas su savimi gamtoje, kai supranti, kad esi maža dalis tos didelės misterijos, tačiau tas mažumas išvaduoja nuo nerimo, nes tu visada esi dalis to, ką vadiname gyvenimu ir tame išsisprendžia gelminis vienatvės, atskirtumo klausimas. Man be galo daug davė ir duoda mano draugės, keistos, nusirovusios moterys, su kuriomis jautiesi kaip namie, kur pamaitina tiek, kad nebereikia reikalauti iš vieno žmogaus visko ir visada, kur gali ateiti patyrimas, kad tai, kas yra - yra gana, ir ne tik, kad gana, bet tikra dovana.
Miškas šiandien
