streso.kontrole, Kauno (2025)

14/10/2022

A T S I N A U J I N A U

21/04/2022

Augdamas žmogus natūraliai mokosi atsiskirti nuo jį auginačių asmenų ir savarankiškai eiti į gyvenimą.
Kartais šitas procesas sutrinka, vienatvė ir atsiskyrimas patiriama labai skausmingai.

27/11/2021

Kartais gimus, sveikas neuronų išsivystymas galvoje stipriai priklauso nuo mus supančios aplinkos, nuo emocinės atmosferos namuose. Augant traumuojančioje aplinkoje būname sutraumuoti. Apsaugoti save nuo vidinių išgyvenimų, mūsų kūnas suformuoja vadinamuosius gynybinius mechanizmus.

Jos būna labai įvairios, nuo nagų kramtymo iki nuolatinių savo tėvų poreikių tenkinimų.

Gyventi tokioje būsenoje turi įtakos mūsų pačių asmeniniams santykiams šeimoje, darbe ir tt. Apskritai, turi įtakos gyvenimo kokybei. Ilgaainiui gali išsivystyti įvairios somatinės ar psichinės ligos.

Ką galime padaryti su savo gynybos mechanizmais? Visų pirma, padėkoti.

Be jų - mes nebūtume išgyvenę.

Antra, mes galime saves paklausti - ar tikrai, šiandien, dabartiniame gyvenime, man yra reikalingos mano gynybos? Jei ne, tai kurios?

Rekomenduoju naudingą pratimą darbui su savimi, su gynybos mechanizmais. Atkreipti dėmesį:

🔹Į savo kūną
🔹Į turimus santykius
🔹Įsantykių kokybę, besikartojančius bendravimo modelius
🔹Į gynybos formas, kiek ir kokių turime
🔹Į savo vaikus, kaip jie su mumis bendrauja.

Pastebėjimus užsirašyti, galima kasdien pildyti žurnalą atsakant į šituos klausimus.
Taip bus didinamas sąmoningumas ir realybės pojūtis.

04/11/2021

Aš visuomet galvoju ką reiktų pasakyti žmogui apie mišką, kuris retai būna jame, kuris ne tiek džiaugiasi gamta. Ir kuo toliau, tuo labiau galvoju - tam paprasčiausiai nėra žodžių. Žmogus privalo pajusti gamtą pats. Aš galiu kalbėti ir kalbėti apie mišką, apie kalnus, apie medžius, tačiau jei žmogus viso to nepatiria pats, mano pasakojimas tebus sudarytas iš tuščių žodžių.

Sunku įsivaizduoti, jog gali ateiti diena, kai nebus likę miškų. Tačiau tai vyksta. Miškai kertami ir vietoj jų atsodinami “nauji medžiai”. Tačiau “nauji medžiai” nėra miškas. Tai tik vieniši, atsiskyrę, kurti augalai. Miške medžiai yra šnekūs! Jie rūpinasi vieni kitais, bendrauja vienas su kitu kvapais, elektriniais signalais per nervines ląsteles šaknyse, 220Hz garsu. Vienas didelis organizmas, viena didelė ekosistema. Kitą kartą vaikščiodamas miške pagalvok, ar tikrai čia tik vėjas šneka…

🌿Ką gali suteikti medžiai? Stiprinti sveikatą, didinti ramybę, mažinti stresą bei nerimą. Būnant miške svarbu nieko nedaryti, tiesiog būti. Įkvėpti miško kvapo, pauostysti samanas, stebėti krentančią šviesą pro medžių lapus, sutelkt dėmesį į garsus. Tai tik dalis miško terapijos nuorodų, kuriomis galima vadovautis būnant miške, aišku, stipresnis poveikis būtų vaikštant su gidu.

🌿Paprasčiausiai mokytis miške būti, tiesiog būti. Būti lėtai su savimi ir su aplinka. Taip, kaip būna medžiai. Keliaujant po mišką pasvarstyk, jog ne tu sutikai medžius, o medžiai sutiko tave savo kelionėje.

29/09/2021

Neseniai išgirdau, ir negalėjau patikėti savo ausisimis, vieno terapeuto pasiūlytą būdą kaip dirbti su savęs vertinimu. Cituoju: „kartoti valandą laiko „aš negražus, aš negražus, aš negražus, aš negražus. Pakartojus šitą sakinį valandą, tiesiog atsibos kartoti ir nebegalvosite, kad esate negražūs“.

Pagal etiką negražu „stumti“ ant kitų specialistų, tačiau..pagal etiką man prasilenkia tokie mokymo būdai ir taip viduje trapiems žmonėms. Panašiai skamba, kai tėvai nuo mažnes kalė į galvą „debilas“ su mintim, kad susiimtumėte ir taptumėte protingesni. Visi suprantam atsakymą ar padėjo.

O kaip rasti žmogų, kuris gali padėti?

🔶Visų pirma, tai neturi būti jūsų artimasis. Patikėkit, kartais taip būna. Terapeutas, kuris „apsiima“ dibrti su žmogum iš artimųjų rato, pažeidžia etikos taisykles.

🔶Terapeutas, kuris šventai įsitikinęs, kad tik jo terapija ar būtent konkrečios krypties terapija padeda. Vienintelė iš tikrųjų neginčijama tiesa yra ta, kad trauminės patirtys sėdi kūne ir jų iš ten iškrapštyti vien tik pokalbiais, nepakaks.

🔶Terapeutas, kuris neturėjęs asmeninės terapijos ir neturi supervizijų. Specialistas, kuris prieš dvidešimt metų baigė terapijos mokymus, ir per tuos metus mažokai kur kvalifikavosi terapijos srityje, vargu ar duos apčiuopiamos naudos.

🔶Terapeutas, kuris neturi medicininio/psichologinio išssilavinimo. Lietuvoje nėra reglamentuotas psichoterapijos įstatymas, taigi šiais laikais psichoterapeutais gali būti visi, užtenka pabaigti kažkokius mini mokymus, ir tada prasideda: įvairūs hipnozių, likimo ratų braižymas, energetiniai mokymai, emocijų paleidimai ir tt. Visa tai yra šlamštas, suteikiantis momentinį palengvėjimą ir ilgalaikei perspektyvoj žalojantis psichiką. Ir tada kartu ir visą likusį gyvenimą. Traumų neįmanoma „išvalyti“ per kelis kartus. Tai viso kūno ilgas procesas, apimantis ne tik galvą.

🔶Psichologai. Norint rimtai dirbti su traumomis, reiktėtų rinktis psichoterapeutą. Nors pats „pavadinimas“ negarantuoja gero specialisto.

Labai atsakingai rinkitės žmogų, kuriam patikite savo psichiką.

20/08/2021

Man visad kyla liūdesys išgirdus, kai pacientas gydosi vartodamas tik vaistus ir nieko nekeičiantis daug metų.
Nėra stebuklingos tabletės, paskirtos psichiatro, kuri pilnai iki galo išgydytų. Taip, jos labai svarbios ir reikalingos. Ne veltui vaistai sukurti ir nuo jų būna geriau. Aš ne apie tai. Apie tai, jog dažnai žmogaus suvokimas, kad vienintelė tabletė išgelbės ir man daugiau nieko daryti nereikia, nes juk „geriu vaistus“, yra klaidinantis. Daryti reikia ir reikia visą gyvenimą. Ypač tiem patiem psichiatram oj kiek reikia dirbti su savimi.

Padėti sveikti gali tik visuma. Žmogus sudarytas iš kelių kūnų – fizinio, psichinio ir dvasinio. Serga vienas, serga visi trys. Neįmanoma pasiekti stabilumo bandant paversti stabilia kažkurią dalį. Sąžiningai vartokit visus paskirtus medikamentus ir kartu sąžiningai padėkite sau kitais būdais. Nereikia važiuoti į indijas, nereikia ieškoti guru mokytojų, mokančių atsisatyti „energetiškai“. Kaip vienam žmogui atrašiau į klausimą dėl meditacijos rekomendacijos, tiesiogine to žodžio prasme – kiškit rankas į molį. Lankykit keramikos kursus, lieskit žemę, dirbkit sode, rūpinkitės gėlėmis ar panašiai. Atraskit ir patirkit naujas veiklas. Prisiminkit, kad turit ir kūną, kuris saugo ir nešioja visą jūsų patirtį. Pieškit. Kalbėkit su terapeutu. Arba, kas pasiekę kraštutinumą daryme - nedarykit nieko. Pasėdėkite ramiai ant sofos.
Neišradinėkite dviračio. Ramybė slypi paprastuose dalykuose. Išplautose grindyse, tvarkinguose stalčiuose, švariuose rūbuose. Miške. Ar panašiai.

Kur prasideda valia, ten pasibaigia likimas.

16/08/2021

Depresija. Skamba kaip baisiai nuvalkiota frazė. Vieniem „depresija“ ateina ir praeina per dvi dienas, kiti šito žodžio bijo ir neduok Dieve tau „depresija“.

Tai yra sudėtinga, kartais sunkiai pagydoma klastinga liga.

Psichikos („smegenų“) liga.

Ne tinginystė.

Gali būti lengvos, vidutinės, sunkios formos. Lengvą ir vidutinę galima gydyti Pirminėje sveikatos priežiūros grandyje, sunkiai reikia stacionarinio gydymo.
Sergantis depresija asmuo kenčia nuo ženkliai žemos nuotaikos, sumažėjusio energingumo, aktyvumo. Nėra džiaugsmo pojūčio, nėra ūpo naujiems dalykams, nėra koncentracijos. Dažnai bet koks veiksmas reikalauja didelių pastangų. Kenčia nuo sumažėjusio libido, kentančio svorio, apetito praradimo. Vargina atsiradusios beviltiškumo ir savikaltos mintys. Miego sutrikimai.

Visi minėti simptomai turi trukti ne mažiau kaip dvi savaites. Dažnai depresija būna persipynusi su kitais sutrikimais, pvz.nerimo. Gali būti ir rimtesnių psichikos sutrikimų pradžia. Lygiai taip pat – dėl somatinės būklės, skydliaukės funkcijų sutrikimo, avitaminozės. Daug dalykų, kuriuos apžvelgęs, įvertina gydytojas ir skiria gydymą.

Po negalėjimu atsikelti iš lovos slepiasi daug rimtesni dalykai nei tik ”nenoriu”. Dažnai būna negaliu. Ir tam reikia ieškoti priežasties.

Taip pat dažnai depresiją gali įtakoti senos geros vaikystės traumos, ramiai tūnančios kūno viduje ir daug metų ignoruojamos.

16/08/2021

Žmogus yra biologinė būtybė, todėl nėra laisvas nuo kūno poreikių ir biologinių veiksnių. Tačiau žmogus yra ir psichologinė būtybė, todėl visi biologiniai veiksniai glaudžiai susiję su psichologiniais. Mes gimstame atsinešdami tam tikrą genetinę informaciją apie savo galimybes, tačiau tik aplinkos veikiami galime jas išvysti ar nuslopinti, taip niekad apie savo potencijas ir nesužinoję.

Svarbu yra ne konkrečios sąlygos, bet ir laikotarpis, kuriame vienokie ar kitokie mūsų poreikiai ar polinkiai gali pasiekti savo veiksmingumo viršūnę.

Kūdikio psichika kuriama per tiesiogini ryšį su motina. Pradžioje per taktilinius, regos ir klausos reseptorius, vėliau per verbalinę komunikaciją. Motinos jautrumas ir pasirenkimas reaguoti į vaiko būkles užtikrina jam vidinį saugumą, o tada kūdikis ima kurti saugų prisirišimą.

Jei išorinė trauminė stimuliacija yra labai didelė, tai, anot žymaus neuropsichoanalitiko Alano Schore, dešiniojo smegenų pusrutulio žievinės ir požievinės savastį užtikrinančios struktūros nepajėgia atpažinti visų stimulų ir integruoti jų į vidinę patirties struktūrą. Tai lemia psichikos funkcijų disociaciją. Psichika disocijuoja, dalis funkcijų „išjungiamos“, o dalis aktyvėja siekdamos kiek įmanoma sušvelninti traumos poveikį.

Taip susidormuoja įvairūs asmenybės tipai, leidžiantys žmogui prisitaikyti prie sudėtingų išorinės aplinkos sąlygų, o aplinkinių siunčiamus signalus versti pažįstamomis interpretacijomis ir reagavimo būdais. Tokiu atveju vidinė tikrovė nederinama prie išorės – ji reikalauja išorinę tikrovę derinti prie savęs.

R. Milašiūnas “Psichoanalizė: intersubjektyvus požiūris”

16/08/2021

Išties emocijų ratą aš vadinu žodynėliu. Kažkada buvo didžiulė nuostaba dėl tokių galimų lietuviškų žodžių. Kažkada žinojau tik tuos „pagrindinius“ penkis žodžius.

Taigi, ką gali atsakyti žmogus, paklaustas “kaip šiandien jautiesi”?

Laimingas: žaismingas, patenkintas, susidomėjęs, išdidus, priimtas, stiprus, taikus, pasitikintis, optimistiškas, sužadintas, žvalus, laisvas, linksmas, smalsus, žingeidus, sėkmingas, pasitikintis, gerbiamas, vertinamas, drąsus, kūrybingas, mylintis, dėkingas, jautrus, artimas, viltingas, įkvepiantis.

Liūdesys: vienišas, pažeidžiamas, beviltiškas, izoliuotas, paliktas, kenčiantis, trapus, sielvartaujantis, bejėgis, įskaudintas, depresiškas, kaltas, sumišęs, nusivylęs, niekam tikęs, tuščias, apgailėtinas, susigėdęs

Pasibjaurėjęs: nepritariantis, nuvisylęs, bjaurus, atmestas, kritiškas, gniuždantis, gąsdinantis, maištaujantis, šlykštus, niekinantis, pasibaisėjęs, abejojantis.

Netikęs: nuobodus, perkrautas, stresuojantis, pavargęs, išsiblaškęs, mieguistas, nekontroliuojantis, priblokštas, skubinamas, spaudžiamas, apatiškas, abejingas.

Pyktis: nuviltas, pažemintas, kandus, įsiutęs, agresyvus, frustruotas, atsiribojęs, kritikuojamas, išduotas, įsižeidęs, neįvertintas, išjuoktas, nemalonus, pažeistas, įniršęs, pavydus, provokuojantis, priešiškas, susierzinęs, sudirgęs, vengiantis, sustingęs, skeptiškas, atstumiantis.

Baimė: išsigandęs, nerimastingas, nesaugus, neryžtingas, atstumtas, grėsmingas, bejėgis, baimingas, priblokštas, susirūpinęs, netinkamas, nepilnavertins, bevertis, nesvarbus, išskirtas, persekiojamas, nervingas, pažeidžiamas.

Nuostaba: abstulbęs, sumišęs, nustebęs, sužadintas, šokiruotas, dirglus, nusivylęs, suglumęs, priblokštas, pagarbus, nekantrus, energingas.

13/08/2021

Ką rašė Franklis ar kalbėjo Sadhguru, apie mūsų pasirinkimus.

Taip, įsivaizduojat, mes turim pasirinkimą!
Tik mes negalim pasirinkti, ką įrašyti ar neįrašyti į mūsų atmintį iš turėtos patirties. Deja, kūnas įsimena viską. Ką per sunku suvokti ar panešti, tas paverčiama užmarštimi, disociacija, įvairioms psichikos ir somatinėms ligom.
Tačiau mes visgi galime pasirinkti ką su visu tuo daryti.

Ar toliau būti iliuzijų pasaulyje klausant to vidinio balso, kuris iš visų jėgų sako, kad esat nevykėlis?

Ar pasirinkti nebetikėti tuo balsu ir pakeisti savo gyvenimą? Jausti laimę, pilnatvę, džiugesį.

Mes renkamės ar mums viduje turimą mėšlą panaudoti kaip trąšas, ar vaikščioti su tuo kvapu ir kentėti nuo smarvės. Kas mums nutiko, mes to negalėjom pasirinkti. Negalėjom pasirinkti ne alkoholiko tėvo.

Tačiau mes galim rinktis ką su tuo daryti šiandien. Šį pasirinkimą mes turim visi.

12/08/2021

Jei kas nors skyrė laiko pasinerti į Marcelio Prousto pasaulį, žino, kokį jausmų, jutimų, vaizdų ir pastebėjimų lobį šis autorius gali skaitytojui padovanoti. Tam, kad taip rašytų, jis turėjo visa tai patirti, daug metų dirbdamas prie savo kūrinio. Kodėl šie potyriai jam nesuteikė jėgų gyventi? Kodėl jis mirė vos po dviejų mėnesių pabaigęs knygą? Ir kodėl užduso? „Nes sirgo astma ir galiausiai pasigavo plaučių uždegimą“ – toks būtų įprastas atsakymas.
O kodėl gi sirgo astma?
Pirmasis sunkus priepuolis jį ištiko devynerių. Argi jis nebuvo mylimas savo motinos vaikas?

Tiesa, savo pastebėjimų, jausmų ir minčių pasaulį jis galėjo aprašyti tik motinai mirus.

Motina jį mylėjo „saviškai“. Ji labai juo rūpinosi, norėjo už jį nuspręsti viską, kiekvieną smulkmeną, nurodydavo, su kuo bendrauti. Jis visą gyvenimą siekė nuoširdžios jos meilės, bet turėjo užsidaryti savyje ir gintis nuo motinos valdingumo ir nuolatinės baimės. Motina buvo tradicijų besilaikanti klusni miesčionių dukra, kuri bijojo nepaprasto savo sūnaus kūrybingumo. Marcelio originalumas ir gyvumas jai atrodė lyg grėsmė, kurios ji mėgino visais būdais atsikratyti. Sūnus savo sunkumus išreiškė astma.
Marcelis įkvėpdavo per daug oro („meilės”), bet negalėdavo iškvėpti jo pertekliaus (kontrolės), negalėjo ištrūkti iš motinos nelaisvės.
Puikus jo kūrinys po motinos mirties jam galiausiai padėjo išsisakyti, paskelbti įžvalgius savo pastebėjimus ir kaip niekam ligi tol kritiškai pavaizduoti savo laiko buržuazinę visuomenę.

Vis dėlto rašytojas ilgus metus kentė kūno skausmus, nes iki galo nesuvokė, kokias kančias jam suteikia valdinga ir reikli motina. Akivaizdu, kad jis iki galo, iki pat savo mirties turėjo globoti susikurtą motinos paveikslą ir saugoti save nuo tiesos. Tik jo kūnas negalėjo priimti kompromiso.

Pagal A. Miller “Kūno maištas”

22/04/2021

Na ką.. viena mano mėgstamiausių temų.
Energetiniai-patyriminiai-retritai.
Vien pats žodis “patyriminis” kiek vertas!
Ir vietos, kur visa tai vyksta: džiunglės, saulė, miškai, paplūdimys, tyla.. o wow.
Išties, pačios vietos savaime yra wow ir ką visa tai reiškia kartu su “patyrimine dvasine kelione į save”. Sprogimas! Nuneša. Gaivus oro gurkšnis į taip ilgai užspaustus įtemptos diafragmos plaučius. Ir mes tampame save mylintys, geriau pažinę, priėmę, paleidę pyktį, įgyję atlaidumo ir kupini dėkingumo motinai Žemei grįžtame namo. Atgal į savo niūrią realybę. Taip, patyrimas kažkiek dar sugeba išgyventi kūne, bet greit išblėsta.
O kas tada?
O tada jau “lomkės”.
Tada - sekanti patyriminė kelionė, bendraminčių grupės, įvairios jogos-mokytojų mokyklos (ar niekada nesusimąstėte, kodėl tiek daug žmonių po įvairių patyriminių dalykų staiga užsinori būti mokytojais-vedliais?). Ir taip prasideda pasaka be galo.
Išties, labai geras žodis: pasaka. Nes visa tai tėra iliuzija.

Iliuzija, jog tokiu keliu galima pakeisti vidines problemas ir pakeisti savo gyvenimą.

Paprasčiausiai - tai aukštesnio lygio iliuzija.

Kas vyksta? Vyksta davimas ne meškerės, o žuvies. Žmogus padaromas priklausomu, padaromas vergu. Gyvenime problemos niekur nedingsta, jos tik dar giliau yra užrakinamos prabangioje dėžutėje su tobula spyna - tobulais retritais. Tik vieną dieną spyna nusidėvi, ir užraktas lūžta.

IR ATSIVERIA PANDOROS SKRYNIA.

Netikit? Parašykit man po 5-10 tokio gyvenimo metų.
Kodėl aš “leidžiu” sau apie tai taip drąsiai kalbėti? Nes esu psichiatrijos gydytoja-rezidentė, didžiąją savo gyvenimo dalį užsiimanti su energetika. Ir kaip gydytoja noriu apie tai kalbėti, nes puikiai žinau visą virtuvę.

Taip, aš jau matau skrendančius akmenis į mano daržą, tačiau jei šis tekstas padės nors vienam žmogui apsigalvoti, vadinasi - mano tikslas pasiektas.

Nes didžioji dalis ar taip ar taip, darys tą patį.
Bet tai kievieno asmeninis pasirinkimas ką daryti su savo gyvenimu.

11/04/2021

Kartais tuos, visus sakančius, jog „terapija sugalvota neturint ką veikti“, taip norisi pasodinti priešais į kėdę..

Nejaugi atrodo, jog lengva pasikeisti? Aha, pakalbėsim, paverksim, aptarsim sunkią vaikystę ir toliau sėkmingai žingsniuosim į savo naują gyvenimą. Oooo, kad taip ir būtų. Keistis yra daug sunkiau, nei atrodo. Nes vieną dieną, nusilupę visus nepatenkintų poreikių sluoksnius, iškeikę nemylinčius tėvus, išverkę sunkias metų metais kauptas ašaras, susidursite su priklausomybe.

Su priklausomybe sau pačiam. Priklausomybe savo kančiai.

Nesikeisti labai patogu. Žinoti savo problemas ir jų nekeisti taip pat labai patogu. Patogu, nes išlieka saugu. Mūsų protui apsimoka likti toje pačioje būsenoje ir nieko nedaryti taip išvengiant naujų iššūkių. Patogumu yra maitinama baimė. Už kiekvieno pasikeitimo – slepiasi nepažinta žemė. Nepažinta džiaugsmo, pasitikėjimo savimi, atlaidumo, švelnumo žemė, žemė, kurioje mes galime būti kitokie, galime kurti ir daryti viską, negu darė mus auginantys žmonės. Žemė būti savimi.

Nėra nieko baisiau kaip būti savimi. Pasirenkant gyventi kitaip, pasirenkant pokyčius – mes susidursime su išdavyste ir netektimi. Išdavyste savo tėvų (nes būsime ne kaip jie), išdavyste savo draugų (ne visiems patiks nubrėžtos ribos), ir kažkuria prasme – išdavyste savęs paties. Mes neteksime ryšio su senuoju savimi, kadangi senasis aš transformuosis. Mes neteksime ryšio su artimaisiais nepasiduodant jų manipuliacijomis. Kad ir kaip buvo skaudu ten augti ar bendrauti, vis tiek tai yra netektis. O netektį reikia išgedėti.

Aš kalbu apie giluminį, neapčiuopiamos bambagyslės, nutraukimą. Taip, jūs galbūt atsiliepsite į savo mamos skambučius, tačiau atsiliepimas bus kitoks. Oras, kuriuo kvėpuosite minutes pokalbio metu, bus kitoks. Galbūt kažkas iš jūsų visiškai nutrauks santykius. Būtent tas oras ir gąsdina labiausiai. Gąsdina labiausiai mintis ar nuojauta apie esamų santykių nutraukimą.

Nes po bambagyslės nutraukimu slypi nepriklausomybė. Slypi laisvė. Slypi buvimas savimi. Slypi nepažinta, neištyrinėta, nepatirta džiaugsmo ir malonumų žemė. Nepatirtas nuolatinis kaltės ir gėdos nejutimas.

Ir visa tai gąsdina. Pokyčių baimė verčia mus nesikeisti.

11/04/2021

Pradėjau pamėgti sekmadienius. Aš juos visada mėgdavau, tačiau kol buvau Lietuvoje, pastaruosius metus mano pečius slėgė toks darbo krūvis. O dabar kaifuoju... nuo gyvenimo. Lėto ir ramaus. Lietuvoje teko plėšytis per tris darbus. Čia – užtenka vieno. Mano protui kartais sunku tai priimti. Kad užtenka. Kad nereikia.

Dažnai pasiveja šešėlis iš praeities – kontrolės šešėlis. Taip nutiko ir šį rytą – nubudau ir įkyrios mintys pradėjo lysti į galvą: reikia keltis, reikia tvarkytis, reikia sutvarkyt skalbimo kambarį, surūšiuoti rūbus, užstatyt vėl skalbimo, tada pereiti prie virtuvės... Daug „reikia“ ir dar daugiau privalau. Ką tokio galima padaryti su šiuo jausmu? Galima nerti giliai, leistis visam kūnui būti jo užpildytam, pulti iš lovos, aprėkti aplinkinius, jog „nesikelia ir nesitvarko“, „juk dabar turi būti viskas sutvarkyta“...

Ne, neturi.

Iš tiesų „viskas turi būti sutvarkyta“ yra mano galvoje. Apsisprendžiau imt ir gulėti. O taip, ne pats maloniausias rytas imti ir „išgulėti“ būseną.

Būsenos nesikeičia, kol su jomis nesusiduriam. Mano būsena buvo sunki, apėmė krūtinę slegiantis ir bukai deginantis skausmas. Jeigu galima taip pasakyti, bukai deginantis.. Truko geras 10 -15 minučių, po kurių apėmė lengvumas ir ramybė. Lengvumas krūtinėje. Oho.. besiprausiant vonioje atrodė net kambarys pakeitė spalvas.

Taip gyvenimas pakeičia spalvas. Ir mes galime atlikti tą patį veiksmą su visiškai kita būsena. Su vidine laisve. Su nepriklausomybe kančiai. Nepriklausomybe kontrolei. Ar tas jausmas dingo su visam? Tikrai ne. Jis tikrai mane užklups ne kartą. Kartais pagyti iš traumos prireikia daug metų, kartais didžiosios dalies gyvenimo. Verčiau aš renkuosi dirbti su savimi kiekvieną dieną, nei kiekvieną dieną gyventi savo užgniaužtų jausmų kalėjime.

Nėra žmonių, o juolab terapeutų, kurie būtų „be traumų“. Jei savo kelyje sutinkame tokį, kuris jau taip skelbiasi koks jis yra pakeitęs gyvenimo kelią, kad net ima pavydas, būkit ramus: gynyba ir neigimas tėra dar vienas traumos išgyvenimo mechanizmas.

05/04/2021

Pribrendo mintys parašyt naują postą. Šį kartą apie “lietuvišką mentalitetą”būti titanais. Apklausiant kaip jūs visi jaučiatės per karantiną, sulaukiau ir pamokymų, jog “nesąmonė”, “ką čia tiek žmonės skundžiasi”, “nėra viskas taip blogai, reik mažiau dejuoti”.

Bet kad yra.

Ir ne veltui taip yra kalbama. Buvimas “stipriu” visada veda į pražūtį, nes nebelieka pusiausvyros. Emocijos yra tokios kokios yra ir jos visos yra reikalingos. VISOS. Mes nesame titanai ir nesutverti tokiais būti. Ėjimas prieš prigimtį - žaloja. Taip, šiandien “pabūsiu stiprus”, o kas bus po metų? Po 5-10?
Neveltui Lietuva tarp pirmaujančių savižudybių statistikoje. Paprašysi pagalbos, pasakysi jog sunku - būsi išjuoktas, išvadintas ištižėliu, tinginiu, silpnu, “į užpakalį reik įspirt sau, o ne dejuoti”.

Siaubas.

Siaubas, siaubas, siaubas. Labai liūdna dėl tokios susiformavusios stigmos. Ar nepastebit, kaip ji pridaro daug daugiau žalos? Užuot pasijutus “blogai”, kreiptis pagalbos į psichologus, susitvarkius situaciją ir gyventi toliau.
“Bet ne, kur tau, juk negalima..”

Su šaknim reik raut tokį bendrą, taip žalojantį, nusistatymą.

Normalu yra jaustis pavargus, normalu yra jaustis silpnu, normalu yra prašyti pagalbos. Normalu turėti pertrauką darbe. Normalu turėt pietų petraukas. Normalu norėti ilsėtis. Normalu gulėti ant sofos. Normalu jaučiantis blogai, sakyti kad blogai. Normalu jaučiant džiaugsmą, jį ir išreikšti. Normalu sirgti depresija. Normalu ją gydytis.

Viskas yra normalu.
Ir viskam yra teisė.
Tokia žmogaus prigimtis. Mes turime didžiausią organą - smegenis- ir visą organizmo sistemą - generuoti emocijas.

streso.kontrole

14/10/2022

21/04/2022

27/11/2021

04/11/2021

29/09/2021

20/08/2021

16/08/2021

16/08/2021

16/08/2021

13/08/2021

12/08/2021

22/04/2021

11/04/2021

11/04/2021

05/04/2021

Address

Website

Alerts

Contact The Practice

Shortcuts

Share

Category