27/11/2025
Sniegas šį rytą, nuklojęs savo kilimais visus takus ir takelius, palieka vieną kelią - į vidinę tylą ir sielos kalbą.
Prabudimas
Kiekvienas savo keliu einame ir visų kojų keliai skirtingų skausmų apibrozdinti.
Niekas savo skausmais nesimatuoja ir žaizdas savaip gydosi.
Žaizdos gylis sielos šauksmo kančią iškelia ir sąmonės miego labirintuose klaidina, tikruoju kosminio dvelksmo kvapu vilioja, švelniais apkabinimais įvairiais garsais protą klaidina. Žaizda savo vėjais visą pašalą iškelia, tikrąją esmę apnuogindama.
Viskas baigsis, kas yra prasidėję ir viskas prasidės, kad baigtųsi.
Todėl žaizdoms visada tvarčių reikės, nes visais keliais širdis patirtis renka, kaip skausmingus savo sielos kristalo lašus po spalvota dangaus vaivorykšte baltais pūkais pasipuošusia.
Išorė, Žmogui nubudus, visada pasiruošusi vidinės tylos stygas traukyti ir savo burtais visaip akis savo dangalais dangstyti. Rūko stebuklų kvapais vilioja, meilės rūmais pridengdama savo paslaptis.
Neišmanymas į pasakiško grožio laivus žmoniją sodina, siūbuoja, myluoja ir gėrybes žada.
Kuo žaizda gilesnė, tuo siūbavimas mielesnis, nes pasitenkinimas gydomaisiais tepalų nuodais žaizdą gylyje nuo Žmogaus akių paslepia.
Siūbuojančiame laive pasiklydusios fėjos užburiančio gerumo melo skraiste aprengia ir visus į miego paslaptį panardina, nes pačios vandenyne krantų išsigelbėjimo neranda.
Nėra tam pabaigos, krantų nematyti, o laivai taip savo iliuzijoje ir lieka tuščiame vandenyne plaukioti.
Iliuzinio miego giliame sapne miegantys, Sirenų aimanų vibracinius garsų dažnius girdi ir ima išsilaisvinimo vėliavomis plaikstytis, audringus vėjus sukelia ir ramų miegą kitiems drumsčia, todėl
audra iš dugno iškelia paskendusių laivų nuolaužas ir visi susižeidžia. Nepakeliamu skausmu išsilaisvinimo vėliavos dega.
Šviesos iliuzinis šaltinis nuprausia užmarštimi ir vėl visi ramiai miega.
