29/10/2025
Priklausomybė – pasišventimo šešėlis
Lotyniškas žodis „addictus“, reiškiantis pasišvęsti, pasiaukoti, turi paradoksalų atspalvį. Kadaise jis nusakė žmogų, atsidavusį kilniam tikslui, tačiau šiandien apibūdina būseną, kai žmogus tampa savo paties priklausomybės įkaitu.
Priklausomybė nėra silpnumo ženklas. Tai ilgalaikė, sudėtinga liga, kurios šaknys dažnai slypi ne paviršiuje, o giliai žmogaus pasąmonėje. Ji gimsta ne iš noro save sunaikinti, o iš vidinio troškimo pabėgti nuo skausmo, nuo tuštumos, nuo tylos, kurios žmogus nebeištveria.
Ši būsena formuojasi iš daugelio sluoksnių: genetikos, emocinio skausmo, neišspręstų vidinių konfliktų, socialinės aplinkos ir ekonominių aplinkybių. Priklausomybė dažnai gimsta ten, kur žmogus ilgisi ryšio, meilės ar prasmės, bet neranda jų sveiku būdu. Tai – nesąmoningas bandymas užpildyti vidinę tuštumą, kuri kažkada susiformavo širdyje.
Todėl gydymas negali būti vien cheminis ar paviršinis. Norint iš tiesų pasveikti, reikia suprasti kodėl žmogus pasirinko šį kelią. Kokią vidinę žaizdą jis bando užgydyti? Kokią tylą – baimės, gėdos ar vienatvės – jis bando nutildyti? Tik tuomet, kai pradedame kalbėtis su pasąmone, su tuo tyliai šaukiančiu vidiniu „aš“, atsiveria tikrosios gijimo durys.
Tyrėjai ir psichoterapeutai vis dažniau siekia ne tik diagnozuoti, bet ir suprasti – atrasti tikrąsias priklausomybės priežastis, slypinčias ne elgesyje, o žmogaus viduje. Priklausomybė tampa tarsi simboliniu veidrodžiu, atspindinčiu ne blogį, o žmogaus pastangas išgyventi savaip.
Tik išdrįsęs pažvelgti į savo baimes per meilės prizmę, žmogus pradeda kelionę atgal – į save, į sąmoningumą, į laisvę.
Darius Šulcas 2025
