30/11/2025
**Kodėl vieni tampa priklausomi, o kiti išlieka laisvi?**
Žvilgsnis į žmogų, jo įtampą ir vidines atramas.
Žmonės dažnai klausia: kodėl vieni įklimpsta į priklausomybę, o kiti, vartodami tas pačias medžiagas, lieka laisvi? Kodėl vienam užtenka pabandyti kartą ir jis iškart pakimba ant vidinio kabliuko, o kitam tai tėra praeinanti patirtis, neturinti jokio tęsinio?
Atsakymas nėra nei moralinis, nei paviršutiniškas.
Jis slypi žmogaus viduje – jo struktūroje, jo istorijoje ir santykyje su savimi, su vidine įtampa.
Ir net jeigu racionaliai suprantame, kad priklausomybė ilgainiui veda į lėtą savęs ardymą ir galutinį išsekimą, pradinis žingsnis į ją niekada nebūna nukreiptas į mirtį. Tai žingsnis į trumpą atokvėpį, į būseną, kurioje bent kelioms minutėms dingsta vidinė įtampa, kurią žmogui sunkiausia pernešti.
Pradžia visada būna sąmoninga ir teigiama.
Svarbu prisiminti, kad žmogus pirmą kartą pasiekia cheminę medžiagą ne tam, kad susinaikintų.
Jis susidomi, atkreipia dėmesį, patiki pateikiama informacija, kad cheminiu būdu galima keisti būsenas – greitai, paprastai, be sudėtingų vidinių procesų. Ar greitai, lengvai pasiekti, kitą jam tuo metu atrodantį svarbų rezultatą.
Jis siekia atsipalaiduoti.
O atsipalaiduoti – nuo ko?
Nuo vidinės įtampos, kuri kaupiasi daug metų.
– Tai įtampa iš neišgyventų emocijų – sulaikytos baimės, nepaleisto pykčio, užspausto liūdesio.
– Tai įtampa iš neužbaigtų istorijų – konfliktų, kurie liko be pabaigos, santykių, kurie nutrūko įsirėžę, netekčių, kurias žmogui šiame gyvenime sunkiausia pernešti.
– Tai įtampa iš nuolatinio spaudimo būti geram, stipriam, nepriekaištingam.
– Tai įtampa iš vidinių konfliktų, kai viena žmogaus dalis nori sustoti, o kita liepia bėgti toliau.
– Tai įtampa iš kaltės ir gėdos, kurios suspaudžia kūną ir mintį.
Kai šios įtampos tampa per daug, žmogus ieško greito būdo bent trumpam nurimti.
Cheminė medžiaga suteikia tą ramybę akimirksniu. Ji duoda tai, ko žmogui trūksta – saugumo pojūtį, šilumą, tylą viduje.
Tai nėra blogas ketinimas.
Tai žmogiškas bandymas išgyventi.
Nuo sąmonės – į automatiką: kada įvyksta lūžis
Ši pirmoji teigiama būsena smegenyse užfiksuojama žaibiškai.
Ji tampa įrašu, perduodamu į automatinių įpročių sistemą. Smegenys sako:
„Štai, kas padeda. Štai, kas nuima skausmą. Prisiminsime tai.“
Ir jos prisimena.
Ne mintimi – o kūnišku kodu, pojūčiu.
Sąmonė tą greitai pamiršta.
Tai hipnotinė amnezija: patirtis lieka, bet sąmoningas suvokimas dingsta.
Žmogus nebeturi istorijos apie tai, kodėl tai jam padėjo. Ji glūdi saugoma giliai pasąmonėje savo – tos akimirkos, teigiamos intencijos – informaciniu kodu.
Lieka tik trauka – automatinė, gryna, mechaniška.
Tuomet ranka siekia medžiagos ne dėl valios stokos, o dėl to, kad įrašyta programa veikia greičiau nei proto sprendimas.
Čia prasideda priklausomybės forma.
Skirtumas tarp priklausomų ir nepriklausomų – ne medžiagoje, o žmoguje
Tie, kurie neįklimpsta, turi vidinę struktūrą, kuri juos saugo:
– stabilų gyvenimo ritmą,
– santykius, kurie laiko,
– veiklas, kurios kuria prasmę,
– emocinius įgūdžius tvarkyti stresą,
– aplinką, kurioje yra saugių ribų.
Medžiaga jų viduje neturi kur prisitvirtinti. Ji neturi dirvos, kuri ją maitintų.
Tie, kurie tampa priklausomi, turi daug vidinės įtampos ir mažai atramų.
Medžiaga tampa ramsčiu vietoje vidinės struktūros.
Ne dėl silpnumo – o dėl to, kad apkrova viršija žmogaus turimus būdus ją reguliuoti.
Tikrasis kelias atgal – ne per draudimą, o per supratimą
Priklausomybė neprasideda bloga intencija.
Ji prasideda nuo žmogaus bandymo išgyventi.
Todėl kelias iš priklausomybės yra kelias į supratimą:
– iš kur kyla mano įtampa,
– kaip ji veikia kūną,
– kokias emocijas ji laiko užrakintas,
– kaip jas paleisti ne chemine, o vidine jėga,
– kokias atramas galiu sukurti savyje, kad priklausomybė nebeturėtų už ko laikytis.
Kai žmogaus struktūra pradeda taisytis, kai atsiranda ritmas, santykis, prasmė – priklausomybės automatizmas praranda galią.
Žmogus ima valdyti būseną, o ne būsenos valdo jį.
Pabaiga – Sąmoningas kodavimas ir kelionė į save.
Sąmoningas kodavimas yra modernus, aiškus ir žmogų gerbiantis kelias, kuris grąžina į vidinį centrą, perrašo senus pasąmoninius kodus ir atkuria atramas, kurių žmogui trūko.
Tai kelionės dalis iš savęs Aš į save idealų – tą, apie kurį visada svajojai.
Grįžimas į save, iš kurio gimsta tikra, tvirta, gyva laisvė.
Darius Šulcas
