04/07/2024
Neretai būna, kad elgiamės ne taip, kaip norim. Sulaužom sau duotą pažadą, persivalgom, vėl nepradedam sportuoti, nesiimam planų, kuriuos sau žadėjom ar pasielgiam tiesiog kvailai, rodos, sau nebūdingai, kai norisi sakyti: čia ne aš, aš ne toks, ne tokia! Vienas iš pavadinimų tokiam elgesiui—savęs sabotavimas. Vienas iš būdų elgtis geranoriškai savo atžvilgiu—tai ir elgtis geranoriškai savo atžvilgiu VISADA.
Duosiu pavyzdį. Tarkime, susiplanuoju, ką tikrai sau naudingo ir gero nuveiksiu per dieną, galbūt net pradedu tai daryti, bet štai imu ir noriu pailsėti vidury veiklos. ”Kas čia per nesąmonė? Negi dabar sustosiu? Dirbk ir baiki!” – įsijungia mintys, kurios šiuo atveju atlieka prievartos ir savęs nepaisymo funkciją. Gerai, susiimu, pabaigiu. Bet paskui vakare imu ir persivalgau, nes vis tiek, nes pikta, nes kokia prasmė stengtis. Nes prievarta prieš save jau buvo įjungta ten dieną, kai neleidau sau pailsėti.
Drįstu teigti, kad mūsų autentiški norai yra visada mums palankūs. Tad pailsėjimas tuo metu, kuris gal būtų užtrukęs 10 minučių, buvo mums palankus. Taip nebūtume užtildę to švelnaus savasties balso, taip vakare jis galėtų mums priminti—juk jau esi soti.
Prievarta kartais atrodo kaip disciplina, savęs nepaisymas—kaip valingumas ar tvirtybė. Visgi vidiniame pasaulyje stipriausia jėga yra įsiklausymas ir švelnumas. Ir disciplina, ir tvirtybė gimsta iš jo. Nebijokim girdėti save, nebijokim paklusti savo tikriesiems norams.