03/02/2026
AR TAU PAŽĮSTAMAS JAUSMAS, KAI MEILĖ YRA, O NORAS MYLĖTIS – KAŽKUR DINGĘS?
Kodėl nebenoriu mylėtis su žmogumi, kurį myliu?
(Tiesa, apie kurią retai kas drįsta kalbėt garsiai)
Šitas klausimas skaudus. Ir dažnas. Ir nebūtinai reiškiantis pabaigą.
Kartais porose tiesiog... nustoji norėt mylėtis. Ne todėl, kad kas nors nutiko. Ir ne todėl, kad kažką padarei neteisingai.
Tiesiog... viskas sustoja. O gal išslysta iš rankų. Nežinau net, kaip tiksliai tai įvardint.
Ir štai tada prasideda galvojimo karuselė: „gal mūsų santykiai baigėsi?“, „kas su mumis ne taip?“, „kodėl anksčiau buvo kitaip?“.
Bet žinai ką? Iš to, ką matau savo darbe ir šiaip gyvenime – dingęs noras mylėtis dažniau yra simptomas, o ne problema. Tai ženklas.
Seksualinio artumo stoka dažniausiai yra pasekmė. Ne priežastis.
Seksas nėra atskiras nuo santykių. Jis kaip indikatorius automobilio prietaisų skydelyje. Kai emocinis ryšys atšąla, kai susikaupia neišsakyti dalykai, kai pavargsti, kai... gyveni gyvenimą, kuriame nebelieka laiko BŪTI su kitu žmogumi – kūnas tiesiog pasako „stop“.
Mokslininkai irgi tai pastebi.
Pvz., 2017 m. Anglijoje atliktas tyrimas parodė, kad moterys ilgalaikiuose santykiuose net dvigubai dažniau nei vyrai praranda norą seksui.
Ir ne dėl partnerio. O dėl pervargimo, emocinio atitolimo, rutinos.
Poros, kurios atvirai kalba apie savo intymų gyvenimą (taip, nors ir būna nejauku), daug dažniau jaučia pasitenkinimą tiek santykiais, tiek pačiu seksu.
Čia nėra kaltų. Čia yra dvi pavargusios pusės, kurios galbūt per daug laiko sprendžia „ką valgyt vakarienei“ ir per mažai klausia „kaip tu šiandien jautiesi?“.
Tai ką dabar su tuo daryt?
Pirmas dalykas – nepanikuot. Ir nespaust savęs.
Viskas prasideda nuo mažų pokalbių.
Bet ne tų, kur klausiama „tai kodėl nebenori mylėtis“, o tų, kur drąsiai pasakai „aš jaučiuosi nuo tavęs nutolusi/nutolęs“
arba „man trūksta mūsų, tokių kaip anksčiau“.
Būna, kad ir po tų pokalbių niekas greitai nesikeičia.
Bet jau pats faktas, kad pasakai – jis sukuria artumą. Kartais – pirmą per labai ilgą laiką.
Ir dar – labai padeda prisiminti, kad seksas nėra tik fizinis veiksmas.
Kartais tai prisilietimas, bučinys, vien tik noras būt šalia.
Jis prasideda tame, kaip vienas į kitą žiūrit virtuvėj, ar pasakai „ačiū“, ar apkabini be jokios priežasties.
Ir jis dažnai grįžta, kai pora vėl pradeda JAUSTI vienas kitą.
Poros, kurios reguliariai kalba apie seksualinį gyvenimą, jaučiasi labiau patenkintos tiek seksu, tiek santykiais. Tam užtenka nuoširdumo ir truputį drąsos. 🙃
Man asmeniškai dažnai teko matyt poras, kurios buvo įsitikinusios, kad viskas baigta.
Bet vos tik pradėjo šnekėt – tikrai ŠNEKĖTI, o ne tik derinti, kas išveš vaiką į būrelį – viskas po truputį grįžo. Ne per naktį, ne kaip pasakoj, bet nuoširdžiai.
Aišku, jeigu jaučiat, kad viskas pastrigo – porų terapija gali būti vienas geriausių žingsnių.
Ne, ne tada, kai „jau viskas“. O tada, kai RŪPI ir kai norisi atkurti tą „mus“.
💬 Parašykit man žinutę arba komentaruose – jeigu norisi pasidalinti, paklausti ar tiesiog pasakyt „man irgi taip buvo“.
🔁 Jei manai, kad šita tema svarbi – gali pasidalint. Niekada nežinom, kam iš mūsų draugų tai gali būti labai aktualu.
