http://www.psichoterapeutasiras.lt/

Psichoterapeutas ir aš, Kanto Gatvė 28, Klaipeda (2026)

31/03/2026

Pastarosiomis dienomis dažnai girdžiu tą patį - jaučiuosi keistai, lyg pavargęs be priežasties, sunku susikaupti...

Ir kartais tai prasideda nuo visai paprasto dalyko - laikrodžio pasukimo. Atrodo, tik viena valanda, bet mūsų kūnui tai yra daugiau nei skaičius. Sutrinka miego ritmas, keičiasi dienos tempas, o nervų sistema ne visada spėja prisitaikyti taip greitai, kaip keičiasi aplinka.

Prie to prisideda ir pavasaris - daugiau šviesos, daugiau judesio, daugiau lūkesčių jaustis geriau, bet viduje ne visada taip greitai ateina lengvumas.Todėl šiuo laikotarpiu dažniau jaučiame: nuovargį, dirglumą, nerimą ar tiesiog vidinį disbalansą. Ir tai yra normalu.

Kartais svarbiausia ne bandyti save sutvarkyti, o truputį labiau save palaikyti. Tad kaip gali sau padėti šiuo laikotarpiu:

– leisti sau eiti miegoti šiek tiek anksčiau
– pradėti rytą lėčiau, be skubėjimo
– bent trumpam išeiti į dienos šviesą
– sumažinti spaudimą sau būti produktyviam
– dažniau paklausti savęs: kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi?

Pasirūpinimas savimi dažnai prasideda ne nuo didelių sprendimų, o nuo labai paprastų pasirinkimų kasdien.Ir kartais to visiškai pakanka. Pabandom ?

27/03/2026

Ar žinojote, kad Lietuvoje apie 59 % suaugusiųjų turi svorio problemų? Kad maždaug 33 % jau yra rizikos grupėje, susijusioje su valgymo sunkumais? Ir kad tai vis dažniau paliečia ne tik suaugusius, bet ir vaikus?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai yra apie maistą. Apie pasirinkimus, discipliną ar valią. Tačiau labai dažnai tai yra apie visai ką kitą.Apie mūsų santykį su savimi. Apie tai, kad žmogus dažnai žino, kaip reikėtų valgyti, bet vis tiek nepavyksta to pritaikyti kasdienybėje. Ir tai vyksta ne todėl, kad trūksta žinių ar valios, o todėl, kad kažkur pakeliui prarandamas ryšys su savo kūnu.

Nebejaučiame, kada esame alkani, kada sotūs, kada pavargę ar kada mums iš tikrųjų kažko reikia. Vietoje to atsiranda kontrolė - taisyklės, planai, bandymas viską suvaldyti per protą.

Tačiau kuo daugiau kontrolės, tuo mažiau ryšio ir tada maistas pamažu tampa ne tik maistu. Kartais tai būdas nusiraminti, kartais - užpildyti vidinę tuštumą, o kartais - vieninteliu būdu kažką iš viso pajusti.

Čia labai tinka paprasta metafora. Mūsų emocijos yra kaip kranai - pyktis, baimė, liūdesys, džiaugsmas. Kai leidžiame jiems tekėti, viduje atsiranda balansas. Tačiau jei emocijas nuolat užsukame, spaudimas niekur nedingsta.

Jis kaupiasi ir vis tiek kažkur išeina. Ir labai dažnai tas „išėjimas“ įvyksta per maistą. Tada gali atrodyti, kad problema yra maiste, nors iš tikrųjų tai signalas, kad kažkas viduje liko neišjausta.

Todėl tikras pokytis prasideda ne nuo dar vienos dietos. Jis prasideda nuo ryšio su savimi.

Jei šioje vietoje atpažįsti save - žinok, tu ne vienas..

24/03/2026

Kartais žmonės neišsiskiria. Ne todėl, kad myli. Ne todėl, kad jiems gera, o todėl, kad yra vaikai.

Iš šalies tokie santykiai gali atrodyti visiškai normalūs. Du žmonės gyvena kartu, rūpinasi buitimi, važiuoja savaitgaliais, daro viską, kas atrodo kaip šeima, tačiau viduje dažnai vyksta visai kita istorija.

Nebėra artumo, nebėra švelnumo, nebėra tikro ryšio tarp vyro ir moters. Kartais lieka tik du žmonės, gyvenantys paraleliai po vienu stogu ir labai dažnai vienas iš partnerių lieka ne todėl, kad nori, o todėl, kad jaučia atsakomybę. Už vaiką, už šeimą, už tai, kad reikia išlaikyti.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip aukojimasis dėl vaiko, tačiau čia atsiranda labai svarbus klausimas, apie kurį kalbame per mažai. Ką iš tikrųjų mato vaikas?

Ar jis mato saugius, pagarbius santykius, kuriuose yra artumas ir ryšys? Ar vis dėlto jis mato tylą, įtampą, atstumą, o kartais ir menkinimą? Vaikai jaučia daug daugiau, nei mes galvojame. Jie auga ne tik iš to, ką jiems duodame, bet ir iš to, ką jie mato tarp mūsų.

Ir kartais pasilikimas dėl vaiko tampa ne tik apsauga, bet ir tylus mokymas, kad santykiai gali būti be artumo, be pagarbos, be ryšio.Tai nėra lengva tema ir čia nėra vieno teisingo atsakymo, tačiau yra vienas labai svarbus žingsnis - sustoti ir sąžiningai paklausti savęs, kokį santykį aš rodau savo vaikui kaip pavyzdį.

Sprendimai ne visada būna greiti. Bet suvokimas jau yra pradžia.

Jei jauti, kad esi santykyje, kuriame daugiau pareigos nei ryšio, apie tai galima kalbėti. Nebūtinai vienam/ai. Parašyk.

20/03/2026

Manau, kad daugelis iš jūsų ne kartą esate girdėję tą sakinį - vaikams svarbiausia ne žaislai, ne būreliai ir ne dovanos. Vaikams svarbiausia jūsų laikas.

Ir vis dėlto dažnai nutinka taip, kad šį sakinį išgirstame, linktelime galva… ir gyvename toliau taip pat.

Laukiame tinkamo momento.
Laukiame, kai bus mažiau darbų.
Kai bus daugiau laiko.
Kai pavargsime mažiau.

Tik tas tinkamas momentas kartais taip ir neateina. Vaikams dažniausiai nereikia daug. Kartais pakanka labai paprasto dalyko - tikro buvimo kartu. Pokalbio. Žaidimo. Apkabinimo. Dėmesio, kuris nėra padalintas tarp telefono, darbų ar skubėjimo.

Galbūt šiandien verta sau priminti vieną paprastą dalyką - vaikams nereikia visos mūsų dienos. Kartais jiems reikia tik mūsų dvidešimties minučių, kuriose esame tikrai kartu.

Todėl gal šiandien pabandykite skirti bent 20 minučių. Pokalbiui. Žaidimui. Pasivaikščiojimui. Apkabinimui.

Kartais būtent iš tokių mažų momentų vaikų atmintyje gimsta patys svarbiausi prisiminimai.

16/03/2026

Ar žinojote, kad edukacija gali vykti ir su keturiomis letenomis?

Taip, taip - mes su Džo ir Mėta mėgstame keliauti! Tik ne bet kur, o ten, kur mūsų labiausiai laukia - pas vaikus. 💛

Edukacijos su šunimi - tai ne tik smagus susitikimas, bet ir labai jautri patirtis. Vaikai mokosi suprasti šunį, jo kūno kalbą, kantrybę, švelnumą.
Ir dažnai būtent šuo tampa tuo, kuris išmoko, kad ryšys gali būti šiltas, saugus ir be žodžių.

Šie užsiėmimai visada kupini juoko, šypsenų ir mažų stebuklų.
Kartais vaikai, kurie iš pradžių bijo prisiliesti, vėliau apkabina Mėtą ar Džo taip, lyg apkabintų draugą, kurio seniai laukė ir tada suprantu - tai veikia.

Galbūt ir jūsų mokykloje ar darželyje laikas mažam stebuklui su keturkoju draugu? Parašyk man - labai norėtume su Džo ar Mėta atvykti ir pas jus.
Pažadu, bus švelniai šilta ir tikra.

🕒 Trukmė: 45 min
👧 Kaina: 5 Eur vaikui
👫 Grupė: iki vienos klasės

Susisiekite su manimi asmenine žinute, emeilu vyturelis@gmail.com arba telefonu +37069980138

13/03/2026

Gamta pavasarį atsinaujina automatiškai.
Žmogus - ne.

Mes turime išmokti išgirsti savo kūną anksčiau, nei jis pradeda šaukti.

Paradoksas, bet pavasaris ne visiems yra nuostabus laikas. Iš tikrųjų šiuo laikotarpiu prasideda savižudybių sezonas, nes žmonės pavėluoja pasirūpinti savimi. Tai galima paaiškinti gana paprastai.

Kai žmogus ilgai ignoruoja nuovargį, nepastebi emocinių poreikių, gyvena nuolatiniame „reikia“, „privalau“, „turiu“ režime, organizmas pereina į išgyvenimo būseną.

Tada nutinka paradoksas.

Kai atsiranda daugiau energijos - pavasaris, naujas projektas, pokytis - nervų sistema dar nespėja pasivyti.

Todėl žmogus gali jausti nerimą, dirglumą, emocinį perdegimą.

Apie tai ir kalbėsime susitikime - apie rūpinimąsi savimi mažais žingsniais, o ne grandioziniais projektais.

Jei jauti, kad nori nuo kažko pradėti, kviečiu į nemokamą susitikimą „Kodėl vis atidedu save?“

📍 Kovo 17 d. | 17:30
📍 Psichologijos mokykla 360, I. Kanto g. 28, Klaipėda
⏱ Trukmė – apie 1,5 val.

✔️ Vietų skaičius ribotas – būtina registracija žinute.

10/03/2026

Pastaruoju metu vis dažniau pastebiu vieną dalyką - į konsultacijas vis daugiau tėvų ateina ieškodami pagalbos savo paaugliams. Jie ateina sutrikę, pavargę, kartais išsigandę. Dažniausiai su tuo pačiu klausimu - kas vyksta su mano vaiku?

Vis dažniau kalbame apie panikos atakas. Apie stiprų nerimą, kuris paauglius užklumpa netikėtai ir stipriai - mokykloje, namuose, kartais net naktį.

Tėvams tai tampa labai sunki patirtis. Jie mato, kad jų vaikas kenčia, bet dažnai nežino, kaip padėti. Kartais atrodo, kad visas šeimos gyvenimas pradeda suktis aplink tą nerimą, aplink bandymą apsaugoti, suprasti, nuraminti.

Svarbu suprasti vieną dalyką - panikos atakos nėra silpnumas ir tai nėra tiesiog fazė. Tai signalas, kad paauglio viduje vyksta daug jausmų, įtampos ar spaudimo, su kuriuo jam vienam susitvarkyti yra sunku.

Paauglystė apskritai yra labai jautrus etapas. Tapatybės paieškos, spaudimas mokykloje, santykiai su bendraamžiais, socialiniai tinklai, lūkesčiai sau ir iš aplinkos - visa tai kartais tampa per daug vienam jaunam žmogui.

Ir labai svarbu, kad tokiose situacijose paauglys neliktų vienas su tuo, kas vyksta jo viduje. Kartais pirmas žingsnis yra tiesiog suprasti, kad tai nėra gėda, kad tai nėra kažkas negerai su vaiku ir kad pagalbos prašymas yra stiprybė, o ne silpnumas.

Jei matote, kad jūsų paaugliui sunku, kad nerimas ar panikos atakos pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui - verta apie tai kalbėti ir ieškoti pagalbos. Kartais vien pokalbis gali tapti svarbiu žingsniu link ramybės.

Jei šiuo metu jūsų šeima susiduria su panašiais iššūkiais - galite parašyti man.

05/03/2026

Pastaruoju metu vis dažniau pastebiu, kaip santykiuose pokalbiai pamažu ima virsti kovomis, nors iš pradžių viskas prasideda visai nekaltai - nuo skirtingų nuomonių, nuo nuovargio, nuo neišgirstų lūkesčių.

Ne todėl, kad žmonės nebemyli ar nebenori būti kartu, bet todėl, kad kažkur pakeliui atsiranda stiprus poreikis būti teisiam, įrodyti savo poziciją, apginti save ir nepasijusti mažesniu ir tada ginčas tampa ne apie temą, o apie pergalę. Svarbu nebe tai, kas vyksta tarp mūsų, o tai, kas šį kartą bus teisus, kas pasakys paskutinį žodį, kas išeis iš pokalbio jausdamasis stipresnis.

Tačiau santykiuose nėra prizų už laimėjimą, nes kai vienas laimi, labai dažnai pralaimi ryšys. Po tuo noru laimėti dažnai slypi ne pyktis, o baimė - baimė būti neišgirstam, baimė likti nesuprastam, baimė, kad jei nusileisiu ar pripažinsiu klaidą, prarasiu savo vertę.

Tada pokalbis tampa mūšiu, kuriame ginamės vienas nuo kito, vietoj to, kad būtume vienoje pusėje prieš problemą. Artumas gimsta ne tada, kai įrodome savo tiesą, o tada, kai išdrįstame pasakyti, kas iš tikrųjų vyksta mūsų viduje, kad man skauda, kad man svarbu, kad bijau, kad noriu būti išgirstas.

Santykiai nėra debatai ir neturėtų būti arena, kurioje tikrinama, kas stipresnis. Tai vieta, kur turėtų būti saugu būti netobulam, klystančiam, gyvam.

Jei santykiuose dažniau laimi ginčai nei artumas - gal verta sustoti ir pažiūrėti, kas iš tiesų vyksta tarp jūsų? Parašykite man.

03/03/2026

Kabinete neseniai išgirdau istoriją, kuri privertė susimąstyti..

Viena klientė pasakė, kad jų namuose vakarai tapo ilgesni, pokalbiai trumpesni. Žvilgsniai ėmė retėti, nors anksčiau su vyru juokdavosi iš smulkmenų, pasakodavo apie dieną, dalindavosi tuo, kas džiugina ar neramina. Dabar dažniau būna šalia… bet ne kartu. Nes telefonai, nuovargis, skubėjimas..ir tas tylus atstumas, kuris atsiranda ne per vieną dieną.

Ši istorija tik dar kartą primena, kad artumas neišnyksta staiga. Jis išnyksta nepastebimai, tarp ekranų, pareigų, planų, reikia dabar arba vėliau. Jei jaučiate, kad po truputį tolstate, galbūt verta bent kartą per savaitę sąmoningai pasirinkti laiką tik jums. Be kitų. Be ekranų. Be pašalinių trukdžių.

Orai šyla. Išeikite pasivaikščioti. Gurkšnokite arbatą. Paklauskite vienas kito kaip tu iš tikrųjų jautiesi? Prisiminkite, kas jus kažkada jungė. Kartais artumas sugrįžta ne per didelius pokyčius, o per paprastą buvimą šalia.

O jei pajusite, kad patiems atrasti kelią atgal sunku - parašykite man. Galbūt galime jo ieškoti kartu.

26/02/2026

Jei bent kartą pagavai save galvojat, kad per mažai savim rūpiniesi, o gal net nežinai kaip tai daryti - kviečiu tave jau kovo 5 dieną į NEMOKAMĄ susitikimą ”Kodėl vis atidedu save?“

Kas nutinka žmogaus gyvenime jog jis praranda motyvaciją rūpintis savimi?
Ar pasirūpinimas savimi = egoizmas?
Kaip atpažinti kada mano poreikis nepatenkintas? Nuo ko prasideda pasirūpinimas savimi?

Šis susitikimas - apie savęs atidėjimą, apie gyvenimą tarp pareigos ir poreikio, apie tylų klausimą: kur dingstu aš?

Tai šiltas ir gyvas susitikimas, kuriame bus vietos:
- [ ] teorijai, kodėl dažnai atidedame save,
- [ ] savo pojūčiams ir vidiniam stebėjimui.
- [ ] klausimams, dalijimuisi ir diskusijai.

Kviečiu į gyvą NEMOKAMĄ susitikimą.

📍 KOVO 5 d. 17.30 Psichologijos mokykla 360, I. Kanto g. Klaipėda

✔️ Būtina registracija žinute, nes vietų skaičius ribotas.

Jei jauti, kad laikas bent trumpam sustoti savo kelionėje - galbūt ši vieta kaip tik tau.

Jei manai, kad kažkam būtų aktualu - pasidalink arba žymėk komentaruose 🙏🏻

24/02/2026

Ar pažįstamas tas jausmas, kai vis sau pažadi - nuo pirmadienio, nuo rytojaus, nuo kitos savaitės pagaliau pradėsi daugiau rūpintis savimi?

Ir tada ateina diena. Vaikai, darbai, skambučiai, atsakomybės, reikalai.
Viskas užgriūna vienu metu, kaip sniegas nuo stogo atlydžio metu.

Vakare nebelieka jėgų, ne tik pasirūpinti savimi, bet net ir prisiminti save. Ir vėl tas jausmas: pavargusi, neišgirsta, kažkur pasimetusi tarp „reikia“ ir „turiu“ ir tylus klausimas viduje - kur aš esu visame tame?

Dažnai save atidedame ne todėl, kad nemylime, o todėl, kad taip išmokome gyventi. Pirmiausia atsakomybė. Pirmiausia santykiai. Pirmiausia visi kiti. Ir tik tada - jei liks laiko - aš.

Pastaruoju metu kabinete vis dažniau kalbu apie tai su žmonėmis. Apie gyvenimą pagal kitų žemėlapius, apie tylų nuovargį būti „stipriu“, apie tą momentą, kai supranti, kad noriu grįžti į save, bet nežinau nuo ko pradėti.

Netrukus kviesiu į gyvą susitikimą šia tema. Galbūt tai bus vieta sustoti ir pirmą kartą paklausti savęs, o kur šioje kelionėje esu aš?

Būtų įdomu? Parašyk prašau komentaruose ❤️

19/02/2026

Aš bijau išeiti… bet dar labiau bijau pasilikti. Tai sakinys, kurį kabinete girdžiu dažniau, nei galėtume pagalvoti.

Žmonės nedvejoja todėl, kad jiems lengva, jie dvejoja todėl, kad skauda abiem kryptimis. Kartą vienas žmogus pasakė: jei išeisiu - palaušiu jį, jei pasiliksiu - palaušiu save.

Tai tos vietos gyvenime, kuriose nėra paprastų atsakymų. Yra tik vidinis skilimas tarp to, ką jauti, ir to, ką manai privalai.

Išsiskyrimas nėra tik santykių pabaiga. Tai ir svajonių, ir planų, ir bendro mes jausmo gedėjimas. Tai ir tapatybės klausimas - kas aš būsiu be šio ryšio, todėl žmonės gyvena mėnesiais ar metais tarp sprendimų, nes skirtis reiškia gedėti, o pasilikti kartais reiškia toliau tyliai skaudėti.

Ir labai dažnai žmogus įstrigęs ne santykiuose. Jis įstrigęs savo kaltėje, savo atsakomybės jausme, baimėje būti tuo, kuris sugriovė šeimą. Tokiose vietose nereikia skubaus sprendimo, bet reikia vietos sustoti ir išgirsti save.

Ar aš iš tikrųjų noriu išeiti… ar aš tiesiog nebenoriu taip jaustis? Tai du labai skirtingi klausimai. Kartais žmogus nenori išeiti nuo kito žmogaus. Jis nori išeiti nuo skausmo, kurį patiria santykyje.

Jei dabar esi tokioje kryžkelėje - tarp pasilikimo ir išėjimo - galbūt tau nereikia atsakymo šiandien, galbūt tau reikia saugios erdvės suprasti:

▪️ko viduje dar tikiesi
▪️kas tavyje jau pavargo,
▪️ką bandai išgelbėti,
▪️ir ko jau nebegali nešti vienas/a

Kartais to užtenka, kad vėl atsirastų kvėpavimas..

Psichoterapeutas ir aš

31/03/2026

27/03/2026

24/03/2026

20/03/2026

16/03/2026

13/03/2026

10/03/2026

05/03/2026

03/03/2026

26/02/2026

24/02/2026

19/02/2026

Address

Website

Alerts

Shortcuts

Share

Category