Inga Leilionaitė - Geštalto Terapija Tau

28/02/2026

Vasario paskutinė diena — slenkstis į pavasarį 🌱

Šiandien Vasario 28-oji , paskutinė kalendorinės žiemos diena. Tarsi tylus slenkstis tarp sustingimo ir bundančios gyvybės. Gamta dar miega, bet jos gelmėse jau vyksta judėjimas.

Astrologiškai šis laikas taip pat kalba apie perėjimą. Saulė dabar keliauja per Žuvų ženklą, paskutinį Zodiako cikle. Žuvys simbolizuoja užbaigimą, paleidimą, jautrumą, gilesnį ryšį su tuo, kas nematoma.
Tai metas, kai natūraliai stiprėja refleksija, ilgesys prasmei, poreikis sustoti ir įsiklausyti.
Kartais danguje susiformuoja ir ryškesni planetų aspektai yra kampai tarp jų, kurie astrologijoje laikomi intensyvesnių temų ženklais. Tai nėra „lemtingi įvykiai“, bet simboliniai priminimai, kad tam tikros gyvenimo sritys gali tapti jautresnės: santykiai, tapatybė, asmeninė kryptis, atsakomybė už savo pasirinkimus.
Man pačiai patinka į dangaus ciklus žvelgti ne kaip į prognozę, o kaip į metaforą psichikos ciklams. Kaip gamtoje yra žiema ir pavasaris, taip ir mumyse yra užsidarymo ir atsivėrimo laikai.
Ir galbūt svarbiausias klausimas šiai dienai turėtų būti – ne „ką pradėti?“, o:

🌱Ko aš nebenoriu neštis į pavasarį?
🌱Kokią savo versiją jau išaugau?
🌱Kur gyvenu iš inercijos, o ne iš pasirinkimo?
🌱Ar leidžiu sau pavargti? Sustoti? Išbūti nežinojime?
🌱Ar girdžiu save? Ar klausausi?

Psichologiškai slenkstiniai laikotarpiai dažnai suaktyvina nerimą. Kartais šiame laikotarpyje reikia kito žmogaus. Ne tam, kad pasakytų, kaip gyventi. O tam, kad padėtų išgirsti, kas mumyse jau žino atsakymą.
Terapija dažnai ir tampa tokia vieta – ne greitų sprendimų, o sąmoningo brendimo erdve.🍀

Pavasaris neprasideda kalendoriuje.
Jis prasideda tada, kai leidžiame sau pabusti.
Gal šiandien užtenka vieno mažo žingsnio. Stabtelti, įkvėpti ir paklausti.
🌱Kas manyje jau pasiruošę atgyti?

Jei jaučiate, kad atėjo laikas pokyčiui ,kreipkitės.
Dirbu su nerimo, santykių, savivertės ir gyvenimo transformacijų temomis.

14/02/2026

Meilė ir aistra – ne tas pats.

“Meilė siekia artumo, o aistra – atstumo.“
Tai reiškia, kad ilgalaikiuose santykiuose atsiranda paradoksas: mes norime saugumo, stabilumo, nuspėjamumo, bet aistra gimsta iš paslapties, naujumo, net nežinomybės.

Kai santykiuose „dingsta kibirkštis“, tai nebūtinai reiškia, kad dingo meilė. Gali būti, kad pora pernelyg susiliejo ir nebeliko erdvės individualumui.

Terapijoje dažnai girdžiu :” Mes mylime vienas kitą. Bet kažkas užgeso.“

Ir tai ne visada reiškia, kad dingo meilė. Kai santykyje nebelieka atskiro „aš“, kai viskas tampa nuspėjama, kai harmonija svarbesnė už autentiškumą, kibirkštis ima slopti. Nes aistra gimsta iš atstumo. Iš galimybės pamatyti kitą kaip atskirą, gyvą, besikeičiantį žmogų.
Kartais “kibirkštis” sugrįžta ne tada, kai stengiamės būti dar artimesni. O tada, kai išdrįstame vėl tapti dviem💕

Paklausk savęs:
💜Ar aš vis dar esu įdomus sau?
💜Ar leidžiu partneriui būti kitokiam nei aš?
💜Ar mūsų santykyje yra erdvės augti, o ne tik prisitaikyti?

Meilė nėra tik susiliejimas. Ji, nuolatinis judėjimas tarp „aš“ ir „mes“.
Šią Valentino dieną linkiu ne tik artumo. Linkiu gyvybės santykyje. ❤️

24/12/2025

02/11/2025

Gyvybė teka per kūną, pojūčius, kvėpavimą ir emocijas. Kai šie procesai sustoja – prarandame ryšį su savimi.
Terapijos tikslas – ne „pataisyti“ žmogų, o padėti jam atkurti natūralią savireguliaciją ir kontaktą su gyvenimu.

29/10/2025

Ruduo dažnai tampa laiku, kai sulėtėjame ir pradedame labiau jausti.
Išryškėja tai, kas ilgai buvo atidėta.
Daug kam šis metas sukelia daugiau nerimo, įtampos, emocinio nuovargio, o artėjančios šventės kartais primena ne džiaugsmą, o vienišumą ar tuštumą.

Dirbu su žmonėmis, kurie jaučia nerimą, patiria panikos atakas, emocinį nuovargį, sunkumus santykiuose ar pasitikėjimo savimi stoką.
Kartais tai pasireiškia kūno įtampa, miego sutrikimais, ar sunkumu atsipalaiduoti, dažniau kyla dirglumas, vidinis neramumas, sunku susikaupti ar priimti sprendimus.

Jei jaučiate, kad pastaruoju metu sunku susitvarkyti su emocijomis ar norisi daugiau vidinės ramybės – kviečiu kreiptis. Nuo lapkričio atsilaisvino keli vakariniai laikai🍁🍁🍁

Terapija gali tapti vieta, kur galima sustoti, pailsėti nuo vidinio triukšmo ir leisti Sau būti išgirstam.

18/10/2025

Kartais tik po pokalbio supranti, kaip žmogus tave paveikė — ne žodžiais, o jausmu, kuris lieka po to.
Kai kurie žmonės prideda ramybės, kiti — tarsi išsklaido ją.
Mokytis atpažinti šį skirtumą – tai išmokti rūpintis savimi.🎁

26/09/2025

Kartais reikia tik tiek – leisti vandeniui paliesti, nuplauti, nuraminti. Tai, kas nebeleidžia judėti pirmyn, galima palikti vandenyje.

Negalime pamiršti ar ištrinti savo patirties, bet galime priimti ją kitaip. Atgimti. Gyventi. Leisti sau būti …

24/09/2025

"Pokyčiai neįvyks, jei lauksime kokio nors kito žmogaus ar kito laiko. Mes esame tie, kurių laukiame. Mes esame tas pokytis, kurio siekiame." - Barackas Obama

22/09/2025

Kuo smarkesnė audra, tuo greičiau ji praeina.
Paulo Coelho

23/07/2025

„Kai išorė pilna, bet vidus – tyliai klausia“.

Yra momentų, kai išoriškai viskas gerai – bet viduje ima kilti švelnus, bet atkaklus ilgesys. Kažko tikresnio.

Dirbau aktyvų, įtemptą darbą. Pardavimai, tempas, skaičiai, rezultatai. Derybos, tikslai, augimas.
Visa tai – man tiko. Aš buvau sėkminga. Mokiausi greitai, siekiau daug. Ir žinojau, ką reiškia būti moterimi, kuri viską „sustato į vietas“.
Supanti aplinka man buvo aiškiai išmatuojama.

Bet… tuo pat metu – tyliai ir iš lėto – kažkas manyje kuždėjo:
O kas už to?
O jei nesu tik tai, ką dabar puikiai darau?

Lūžis įvyko nėštumo laikotarpiu. Laukdamasi antrojo vaiko pirmą kartą gyvenime sulėtėjau. Pritilus išoriniam triukšmui, pradėjau girdėti save kitaip.

Atsirado ilgesys, ne dar vienam tikslui, o prasmės jausmui.

Tada dar nežinojau, kad tai vidinis kvietimas keisti kryptį. Tiesiog jaučiau – turiu atsisukti į pusę, kurioje mažiau struktūros, bet daugiau buvimo.

Stebėjau kaip aplinkiniai bėga, kuria, planuoja – o aš sustojusi. Ir ne todėl, kad nebemokėčiau veikti, bet todėl, kad giliai viduje man reikėjo kažko kito.
Tikros tylos. Nuoširdumo. Gylio.

Visgi pradėjau saugiai, nuo koučingo – logiško, struktūruoto žingsnio. Vieneri metai mokymų buvo kaip durys į kitokį žmonių pažinimo pasaulį. Išmokau daug. Bet dar daugiau – pajutau.
Egzaminų metu treneris ištarė žodžius, kurie iki šiol liko manyje kaip kertinis akmuo:
„Inga, tu esi lyg kliento šešėlis. Turėtum rinktis psichoterapiją.“

Tai nebuvo patarimas. Tai buvo atpažinimas.
Jis pasakė tai, ką mano vidus šnabždėjo tyliai, bet atkakliai jau ilgą laiką.

Terapijos kelias manyje gimė ne iš krizės ir ne iš griūties. O iš ilgalaikio vidinio alkio.
Tarsi gyvenimas būtų geras, bet neužpildantis.
Tarsi sėkmė būtų didelė, bet vis tiek neišjaučiama.

Šiandien, kai žvelgiu į save – vadovę, psichoterapeutę, moterį, mamą – žinau, kad visos šios dalys yra “aš” ir telpa manyje. Pradedu pagaliau mėgautis, kad jos tarpusavyje sąveikaudamos, geba- Išgirsti. Matyti. Atpažinti.
Ir veikti tokiu tempu kurį jaučiu, net kai aplinkiniai ragina „skubėk“.

Ar esi kada nors išgyvenęs(-usi) tylų vidinį pokytį, kurio niekas nematė – bet jis pakeitė viską?

Nuotrauka iš asmeninio foto albumo🙂

17/07/2025

„Moteris visada vaikšto lynu tarp to, ką jaučia, ir to, ką turi padaryti.“
– Clarissa Pinkola Estés

Kiekvieną dieną gyvenu tarp labai skirtingų pasaulių.
Rytus dažnai pradedu nuo sprendimų, atsakomybių, susitikimų. Ten esu vadovė – reikli, strategiška, siekianti aiškumo ir rezultato. Bet net ir tuo metu manyje gyvena jautrumas – gebėjimas pamatyti žmogų už užduočių ir titulų.

Vėliau – pereinu į tylą. Į psichoterapijos erdvę, kur svarbiausia – ne žinoti, o girdėti. Kur sustojame, leidžiame sau būti netobuliems, pavargusiems, pasimetusiems. Ten aš – šalia. Ne kaip sprendėja, o kaip žmogus, kuris eina kartu.

Tarp šių dviejų polių – dar vienas pasaulis, kurį branginu vis labiau. Aš esu mama jau gerokai praaugusiems paaugliams. 😊 Jų pasaulis jau kitoks – mažiau fizinio artumo, bet daugiau vidinių ieškojimų, klausimų, tylos. Jie jau nebeprašo rankos, bet vis dar laukia “akies”, kuri mato. Mano buvimas jiems šiandien ne apie kontrolę, o apie tylų saugumą.

Ilgą laiką atrodė, kad šios mano “dalys” turi egzistuoti atskirai. Viena „profesionali“, kita – jautri. Viena „matuojama rezultatais“, kita – gyva per santykį. Bet kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad jos visos jungiasi į vieną istoriją. Mano. Ir galbūt kažkieno dar.

Šiandien noriu pradėti dalintis savo istorija – ne todėl, kad ji išskirtinė. O todėl, kad ji tikra.
Dalinimuisi subrendau ne iš pareigos, o iš vidinio noro – leisti žmonėms, kurie ateina pas mane, pajusti, kas aš esu. Ne tik ką moku ar darau, bet kaip aš gyvenu.
Ir kodėl tai svarbu terapiniame santykyje.

🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆

Tai bus 6 dalių pasakojimų serija – apie mano kelią, apie tapatybių derinimą, apie vidinį virsmą, kuris vyko ne vieną dieną, o ilgus metus. Apie tai, ką išgyvenau, supratau ir kuo šiandien galiu dalintis su kitais – ne iš teorijos, o iš patirties.

Galbūt skaitydama(s) atpažinsi dalelę savęs. Gal suskambės viena mintis, o gal – visas sakinys. Jei taip nutiks – vadinasi, mes jau šiek tiek susitikom.

Tęsinys – labai greitai. 🌿

03/07/2025

„Kai leidžiuosi būti supama – leidžiuosi būti laikoma. Ir tai jau – gydanti patirtis.“