17/07/2025
„Moteris visada vaikšto lynu tarp to, ką jaučia, ir to, ką turi padaryti.“
– Clarissa Pinkola Estés
Kiekvieną dieną gyvenu tarp labai skirtingų pasaulių.
Rytus dažnai pradedu nuo sprendimų, atsakomybių, susitikimų. Ten esu vadovė – reikli, strategiška, siekianti aiškumo ir rezultato. Bet net ir tuo metu manyje gyvena jautrumas – gebėjimas pamatyti žmogų už užduočių ir titulų.
Vėliau – pereinu į tylą. Į psichoterapijos erdvę, kur svarbiausia – ne žinoti, o girdėti. Kur sustojame, leidžiame sau būti netobuliems, pavargusiems, pasimetusiems. Ten aš – šalia. Ne kaip sprendėja, o kaip žmogus, kuris eina kartu.
Tarp šių dviejų polių – dar vienas pasaulis, kurį branginu vis labiau. Aš esu mama jau gerokai praaugusiems paaugliams. 😊 Jų pasaulis jau kitoks – mažiau fizinio artumo, bet daugiau vidinių ieškojimų, klausimų, tylos. Jie jau nebeprašo rankos, bet vis dar laukia “akies”, kuri mato. Mano buvimas jiems šiandien ne apie kontrolę, o apie tylų saugumą.
Ilgą laiką atrodė, kad šios mano “dalys” turi egzistuoti atskirai. Viena „profesionali“, kita – jautri. Viena „matuojama rezultatais“, kita – gyva per santykį. Bet kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad jos visos jungiasi į vieną istoriją. Mano. Ir galbūt kažkieno dar.
Šiandien noriu pradėti dalintis savo istorija – ne todėl, kad ji išskirtinė. O todėl, kad ji tikra.
Dalinimuisi subrendau ne iš pareigos, o iš vidinio noro – leisti žmonėms, kurie ateina pas mane, pajusti, kas aš esu. Ne tik ką moku ar darau, bet kaip aš gyvenu.
Ir kodėl tai svarbu terapiniame santykyje.
🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆🔆
Tai bus 6 dalių pasakojimų serija – apie mano kelią, apie tapatybių derinimą, apie vidinį virsmą, kuris vyko ne vieną dieną, o ilgus metus. Apie tai, ką išgyvenau, supratau ir kuo šiandien galiu dalintis su kitais – ne iš teorijos, o iš patirties.
Galbūt skaitydama(s) atpažinsi dalelę savęs. Gal suskambės viena mintis, o gal – visas sakinys. Jei taip nutiks – vadinasi, mes jau šiek tiek susitikom.
Tęsinys – labai greitai. 🌿
