14/04/2026
Kai buvau septintoje klasėje, lietuvių kalbos mokytoja padalino mūsų klasės draugus į mažas grupeles ir davė užduotį kiekvienai grupelei pagal savo interpretaciją suvaidinti spektaklį “Bjaurusis ančiukas”.
Tai buvo labai smagi ir kūrybinga užduotis, nes kiekviena grupelė galėjo išreikšti savo idėjas, kaip galėtų atrodyti “Bjaurusis ančiukas” šiais laikais.
Taip nutiko, kad toje grupelėje, kurioje buvau aš, mano vaidmuo ir buvo bjaurusis ančiukas.
Kai mes repetavome su grupe spektakliui, lietuvių kalbos mokytoja atėjo patikrinti, kaip mums sekasi. Vos tik pradėjome vaidinti, jos veide atsirado nepasitenkinimo žymės ir gan griežtai paklausė:
- Aušra, ką tu darai? Koks tavo čia vaidmuo?
- Bjaurusis ančiukas, - atsakiau su nuostaba, nes juk ir taip puikiai matėsi.
- Kodėl tu vaidini bjaurųjį ančiuką? - vėl griežtai paklausė ji.
- Nežinau… Nes mes taip sugalvojom… - dar labiau nustebus atsakiau.
- Bet iš kur pas tave bjauriojo ančiuko bruožai? Ar tu bent kažkiek jautiesi kaip bjaurusis ančiukas ir ar turi ką nors bendro su tuo, kaip jis elgiasi ir atrodo?
Visoje klasėje buvo tyla. Mokytojos žodžiai skambėjo garsiai, o aš neturėjau atsakymo į juos.
Po nedidelės pauzės ji su ramesniu tonu vėl ėmė kalbėti:
- Pažiūrėk į Andrių, - ir ji bedė pirštu į klasės draugą, kuris buvo ramus ir sėdėjo atsilošęs kaip spektaklio žiūrovas. - Jo ūgis 1,85m, suaugęs ne pagal amžių, batai nevalyti ir galiu lažintis, kad vieną ir tą patį sąsiuvinį naudojau trims pamokoms. Pas jį tiesiog visos tobulos savybės, kad galėtų vaidinti bjaurųjį ančiuką, gryną kerėplą, kuris eina ir kliūna visur. O panorėjęs, jis gali išsitiesti, nusivalyti batus ir tapti baltas gulbinas - visų mergaičių numylėtinis.
Ir tai buvo tiesa... Tai buvo didelė didelė tiesa, kurią perskaitė žvitrios mokytojos akys.
Kaip dažnai mes įpuolame į ne savo vaidmenį, nes
- juk faina būti pagrindiniame vaidmenyje, o tas vaidmuo neturi nieko bendra su mūsų vidumi ir savybėmis;
- jaučiamės kaip bjaurusis ančiukas, kuris ne čia pateko, čia jo ne namai ir galvojam, kad neturime bendraminčių;
- sutinkame sumažinti savo talentus iki “bjauriojo ančiuko” dydžio, kad kiti “ančiukai” pasijaustų geriau ir mes galėtume ramiai būti jų šešėlyje.
Na, o ar įdomu, kokį vaidmenį man paskyrė mokytoja? Kadangi mūsų spektaklio siužetas vyko Persijoje, tai aš tapau rūmų dama, kuri su draugėmis laukdavo, kada broliai ančiukai grįš namo.
Mano mama man tam spektakliui pasiuvo aladino stiliaus kelnes, kostiumėlį ir turėjau netgi tokios pat spalvos mergaitišką tamsiai rožinį šydą ant veido. Todėl aš be galo laukiau to spektaklio premjeros, kada galėsiu pasipuošti ir Būti Savimi.
Pasidalino Aušra OM