06/05/2026
Labiausiai Meile ir Ramybe spindi tų žmonių akys, kurios susitiko su savo skausmu, perėjo savo bedugnę ir pamilo savo šešėlį.
Kiekvienas iš tų žmonių tai padarė TIK per jam skirtas pamokas ir patirtis. Jų istorijos buvo/yra TIK jų istorijos. Jos tinkamiausios tik tai jiems ir jose teko surasti tinkamiausius sprendimus.
Todėl visos problemų ir užduotys turi savo raktą. Sunkumai ir skausmas yra tapatus, tik pasireiškia skirtingu laiku ir per skirtingus įvykius.
Tačiau vienas dalykas yra bendras visiems žmonėms: laipteliai į atvertą Širdį, vedantys į tolimesnę Sielos evoliuciją. Jie yra bendri, tik skiriasi laiptelių dydžiai, aukščiai, statumas, nuolydis, lipimo laikas ir t.t., ir pan. Visos žmonijos dvasinis augimas yra panašus ir turi tam tikrus dėsnius, kuriuos individualiai išsprendus, atsiveria Širdis ir akys ima švytėti amžina Gyvybe.
Galiu tik daugmaž pasidalinti, kokiu principu veikia tie “laipteliai” (arba dar kita asociacija: augimo ir plėtros spiralė). Tai bus tik labai labai mažas ir supaprastintas fragmentas, kaip dvasinis augimas atrodo kasdieniniame gyvenime.
1️⃣ Sąmoningo Kelio pradžioje žmogus *patiria-skausmą* ir ima pastebėti, kad ne viskas, ką jis daro, neša harmoniją. Galbūt jis su pykčiu daro savo darbą arba kenkia kitiems. Arba kenkia pats sau. Tuomet jis imasi drąsių veiksmų ir pakeičia savo veiklą, savo darbą, pakeičia tai, ką jis sukuria per savo rankas šitai realybei. Žmogus taip pat ima keisti savo santykius su aplinkiniais žmonėmis, savo elgesį ir įpročius. Harmonijos paieška išorėje tampa varikliukas, kuris motyvuoja imtis pokyčių.
2️⃣ Žmogus jau užsiima malonia veikla, tačiau vis tiek *patiria-skausmą*. Tuomet jis atranda, kad jis galvoja vienus dalykus, o kalba kitus. Dažnai jo kalba emocinga, perdėta, gal net iškreipianti faktus, kad pritrauktų daugiau dėmesio per juoką arba kitų žmonių baimes. Žmogus ima pastebėti, kad priprato meluoti sau ir kitiems, ir kad tas “melas” dažnai susijęs su tuo, kaip jis jaučiasi arba kalbos apie tai, kaip jis tik įsivaizduoja gyvenimą. Tuomet jis imasi veiksmų, sulėtina savo kalbėjimą, daugžodžiavimą ir pasirenka pagalvoti, išjausti, ką pasakys, ir tik tada kalbėti ir išsakyti. Eliminuoja pyktį ir baimingas kalbas, daugiau klausosi negu kalba. Jo kalba tampa darni ir rami.
3️⃣ Žmogus jau užsiima malonia veikla, kalba ramiai ir išjaustai, bet vis tiek toliau *patiria-skausmą*. Jis pamato, kad išorė jo nebeveikia, kad jis ir ji gyvena savo gyvenimus ir tik kartu plaukia per tas panašias aplinkybes. “Bet o kas darosi mintyse, o Dieve mano! Kiek daug minčių! Iš kur jos? Kieno jos?” Jeigu žmogus atsisako reaguoti į išorę, nervingai kalbėti, tai tada visu pajėgumu stoja minčių choras ir vieną po kitos ima giedoti giesmes, kas yra-netaip. Ir jeigu žmogus paklausys, patikės, jis imsis veiksmų, kurie išveda iš darnos ir taikos kelio. O jeigu nepatikės, o tik stebės savo mintis, tuomet laukia ilgas vakaras su nesibaigiančiomis istorijomis, savęs ir kitų kaltinimais, ką ir kaip reikėtų daryti kitaip ir taip be galo, be krašto. Jeigu žmogus drąsiai ir narsiai atlaiko stebėtojo poziciją, tada jis išgyvena, o mintys - ne.
4️⃣ Žmogus jau užsiima malonia veikla, kalba ramiai ir išjaustai, stebi savo mintis ir jas neutralizuoja, tuomet jis pagaliau susitinka su savo *patiriamu-skausmu*. Pagaliau už darbų gausos, už begalės kalbėjimo ir nesiliaujančių minčių, pasirodo jis - viso gyvenimo palydovas, kuris visą gyvenimą yra TOKS PATS, tik gudriai per veiksmus, žodžius ir mintis pakeisdavo kaukę, kad tik žmogus juo patikėtų. Kai žmogus nuima tas užuolaidas, jis pagaliau pamato TIKROVĘ: Save ir savo Skausmą. Ir kai ramiai, su taika, su priėmimu ir su vidine tyla jis išbūna su savo skausmu, pastarasis išnyksta (tam kartui - ilgam arba trumpam, bet išnyksta), ir žmogus žengia į kitą vidinio augimo laiptelį.
Pasidalino Aušra OM
