13/02/2023
Už ką mes mokame terapijoje arba ką reiškia “pasėdi ir paklauso”.
“Na ir keistą darbą aš dirbu” vis grįžus namo garsiai nusistebiu. Ir iš vienos pusės – darbas kaip darbas, apie bet kurią profesiją tikriausiai būtų galima panašiai parašyti. Ypač tas, kurios veikia gyvenimą “už darbo”, kurios tampa tam tikru gyvenimo būdu. Bet šiandien apie tai, apie ką mes esam, kai “sėdim ir klausom” žmonių.
Psichoterapija labai “dirbtinis” santykis už kurį reikia susimokėti. “Graudu, kad turiu mokėti svetimam žmogui, kad manęs išklausytų”- kartais nuskamba. Psichoterapija nėra „tik išsišnekėjimas“ ir tai nėra receptų „kaip gyventi“ gavimas. Tai nėra paprastas, kasdieniškas santykis. Šis santykis yra labiau kaip įrankis, būdas. Mes tiksliai susitariam kada susitiksim, tiksliai susitariam kiek truks mūsų susitikimas, ir susitariam, kad uždarius duris nuo pasaulio ir atsisėdus į terapinį krėslą šis laikas bus skirtas atėjusiam žmogui iš tiesų išbūti Save. Ir terapeutas, kaip tas kitas, yra kaip palydovas, padėsiantis paberti gyvenimo dėlionės detales ir tyrinėti “Kas aš esu?”. Tam, kad jausčiausi laisvas tyrinėti save, šiame santykyje tas kitas neatneša savo detalių – nepasakoja savo gyvenimo istorijos, ar savo „išorinio gyvenimo“ išgyvenimų. Bet kartu jis atneša kažką labai svarbaus.
“Bet kaip tas santykis bus tikras, jei aš nieko apie kitą nežinau?”. Santykis yra tikras. Jis yra tikras “čia ir dabar” momente. Terapeutas santykyje nėra užsidaręs. Visa tai, ką atėjęs žmogus pasakoja, mes leidžiam per save, nes mūsų darbo įrankis esame mes patys. Mes nuolat savęs klausiam: “ar aš iš tiesų suprantu, ką jis/ji nori pasakyti?” ir perklausiam, gilinam, atveriam tol, kol suprantam ką kitam iš tiesų reiškia „noriu būti laimingu“, kas slypi už jo/jos panikos atakų, kas slypi už bejėgiškumo. Ir šie klausimai ne tik man, kad aš suprasčiau. Jie yra mums, kad mes suprastume. Mes įprantame apie save kalbėti tam tikrais paviršutiniškais šablonais ir prakrapštyti paviršių yra nelengvas procesas, nes tenka atsakinėti į neįprastus, sunkius terapeuto klausimus „ koks čia jausmas slypi?“, „kokio patyrimo tu ieškai, kai kalbi, kad nori uždirbti pinigų ir keliauti?“, „kas tau yra geri santykiai?“, „ką jauti, kai pasakoji šitą istoriją?“.
Mes ieškom gilesnės istorijos už matomos istorijos. Ir istorija iškyla ne tik per atsakymus, istorija pradeda kilti ir per terapeutą. Dėl to klausydami nuolat savęs klausiame: “ką aš jaučiu? kaip aš reaguoju? Kurios mano reakcijos yra tik “mano”, o kurios yra šio santykio dalis? Kaip tai gali padėti jam/jai?”. Mes dirbame savimi. Ir man rodos šis atvirumas santykyje yra didžiausias darbas. Labai kartais nepamatuojamas kiek žodžių pasakome ar kiek “stebuklingų” patarimų pažarstome.
Šis vidinis atvirumas yra labai reiklus. Tam, kad galėtume būti atviri, mums reikia gerai susigaudyti savyje, kad kitam neprimestume savo detalių, bet kartu, kad kitam gražintume, parodytume, kas yra jo (ir pilnai to atskirti neįmanoma, bet čia tektų nert į ilgą tekstą). Kai žmogus pasakoja istoriją su šypsena ir man kyla didžiulis liūdesys, klausiu savęs – ar tai mano? Ar tai jo? Ir jį gražinu: “nežinau kodėl, bet beklausant, nors ir šypsaisi, man kyla liūdesys ” – staiga žmogus sustoja, pasižiūri į mane, jo visa gyvenimą gyventas naratyvas “nieko čia tokio nenutiko” sutrinka, iškyla ta visada buvusi povandeninė tėkmė. Akyse pasirodo ašaros. Kartais manosiose ankščiau nei kito, kartais verkiam abu. Taip “savęs” dalis grįžta į sąmonę. Ir kai sėdint su žmogumi pradeda kilti pyktis, aš vėl savęs klausiu “ar tai mano atsinešta? Ar čia yra šito santykio dalis?”. Ir apie ką tas pyktis yra? Kaip jį grąžinti, kad tai padėtų? Kad schema, kuri neša kančią “visi mane palieka, gal aš nemoku susirasti gerų žmonių”, pereitų, “ką aš darau santykyje?”. Juk dažniausiai gyvenime žmonės negrąžina to atgal, arba grąžina taip, kad labai sunku sukramtyti. Geriau spjauti ir sukurti teoriją, jog “visi yra tokie ir nieks manęs nemyli”. Ir mūsų susitartas santykis, sėdėjimas kiekvieną savaitę valandą laiko kartu leidžia šitą skausmingą dėlionę sukramtyti, suvokti, kaip aš tuos santykius sukuriu. Arba „Žinai, kai pasakoji šį konfliktą su vyru, man kyla labai panašus jausmas, kai tu pasakojai, kaip tavo mama pykdavo“ – ir gyvenimo epizodai, kurie erzina ir velia, staiga pradeda rištis į sistemą, schemą, bendrą patyrimą. Mes pradedam matyti, kad tai kas vyksta dabar turi labai daug „kaip buvo kažkada“, nes mūsų pasąmonė neturi tiesioginio laiko supratimo. Ir šis matymas pradeda įgalinti.
Toks atvirumas kitam veikia mūsų psichoterapeutų gyvenimą. Mes turim turėti daug vidinės erdvės, kad galėtume talpinti tokius santykius. Viduje nešioti didelę žmogaus istoriją, turėti erdvės pakelti gilų skausmą, liūdesį, trauminę patirtį, dabartinį depresijos liūdną, beviltiškumą, įsiūtį, ilgos tylos pauzes, tuštumą. Tai reiškia, mes galėsime talpinti labai nedaug žmonių istorijų, nes tai nėra aštuonių valandų dienos darbas. Jis nepamatuojamas valandomis. Ir kad turėtume erdvės, mes turime kurti tokį gyvenimo būdą, kuriame tos erdvės būtų. Mums praverčia turėti savo ritualus, sustojimus gyvenime, kur tyloje nugrimztam giliau ir nepametam tų upių tekančių po paviršiumi. Tam, kad tas atvirumas būtų, mums reikia gilaus sugebėjimo padėti “konfliktą su vyru” ar “nerimą keliančią žinutę” prieš darbą ir nerti į santykį su kitu leidžiant sau būti “čia ir dabar” ir būti dėl kito. Mes turim mokėti gerai pasirūpinti savimi, kad neišveiktume savo slaptų poreikių santykyje – būti reikšmingais, žinančiais, mylimais ar mėgstamais. Nes tada neturėsim erdvės tylai, neišgirsim apie bejėgiškumą, neišdrįsim konfrontuoti su žmogų žalojančiais vidiniais jo demonais, susidurti su pykčiu. Ir šis darbas niekada netampa tik darbu, mums reikia aistros ir meilės jam, meilės kitam ir galėjimo visada susitikti su nežinomybe, nerti į procesą ir jame atrasti apie ką jis, nes kitaip dėliosim savo žinių šablonus, kuriuose nevyksta ta alcheminė magija, cheminė reakcija, kūrybos procesas. Taigi, tame „tik 50 minučių išklauso“ iš tiesų yra labai daug.
Ir kaip sakė C.G. Jungas: „Dviejų asmenybių susitikimas, tai kaip dviejų cheminių medžiagų susijungimas: jei įvyksta reakcija, abu elementai pakinta“ . Tai nuostabus ir kartu savo svorį turintis patyrimas.
