https://www.facebook.com/213282497348367/

VisaTai Studija, Klaipeda (2025)

15/07/2025

Moterie, tau nereikia tilpti. Spindėk. Triukšmauk. Juokis garsiai. Ir stovėk basomis savo šviesoje.

14/07/2025

Ar žinai, kad žmonės gali ir negrįžti?

Gali suspausti visą savo skausmą į kumštį.
Gali jus paleisti.
Jie gali pabusti vieną rytą su širdimi, kuri dar vis jaučia,
bet jau nebenešioja jūsų vardo.
Gali nebeliūdėti – ne todėl, kad nebemyli todėl, kad išmoko gyventi be.

Jie gali tyliai užsisklęsti.
Šimtu spynų užsirakinti,
kad nė viena jūsų žinutė daugiau jų nepasiektų.
Gali neberašyti. Neskambinti.
Ir niekada daugiau nebeleisti jums prisiliesti prie jų širdies.
Net jei vis dar myli.

Dirbdama porų terapijoje dažnai matau šį paradoksą: net mylint – durys užsidaro.
Ne iš pykčio. Ne iš keršto. O iš gilaus išsekimo.
Kai žmogus tiek kartų bandė būti priimtas, bet nesulaukė –
viduje įsijungia paskutinė gynyba: atsitraukimas.

Susimąstykite –
kas dar jus taip galės mylėti,
jei tie, kurie mylėjo labiausiai,
buvo priversti užverti duris tam, kad apsisaugotų?

Užsidaryti – kartais vienintelis būdas išlikti.
Net jei meilė tebėra.

Bet jei esi tas, kuris vis dar turi galimybę – nebijok atsiverti.
Nebijok jausmo.
Nebijok būti matomas, pažeidžiamas, reikalingas.
Nebijok būti mylimas.

19/06/2025

🖤 Šešėlis
Kartais mes taip skubame būti šviesoje, kad pamirštame – šešėlis visada žengia kartu.

Jis tyliai seka mus, nepriklausomai nuo to, kiek šviesos įsileidžiame į savo gyvenimą.
Jis slepia mūsų baimes, ilgesį, pyktį, neįgyvendintus troškimus, net užgniaužtą aistrą.

Tačiau šešėlis nėra priešas.
Jis – dalis mūsų.
Ta, kuri nori būti išgirsta, pamatyta, priimta.

Kai nustojame nuo jo bėgti, kai atsisukame į jį su smalsumu, atsiveria durys į gilesnį savęs pažinimą.
Nes tik integravę savo šešėlį, tampame vientisi.
Ne tobulai šviesūs, bet autentiškai tikri.

📸: žvilgsnis į save – net tada, kai žiūrime į žemę.

17/06/2025

Ryšys, kuris kuria vidinį saugumą.Kartais tam, kad vaikas pasijustų matomas ir saugus, užtenka vieno dalyko – besąlygiško, žaismingo suaugusiojo buvimo.Tame rate, kai suku mergaitę apsikabinusi ją per liemenį, atsiskleidžia daugiau nei vien fizinis veiksmas. Tai – tylus emocinis kontraktas: „Aš esu čia, tu esi svarbi, aš tave laikau, gali juoktis, gali būti savimi“.Vaikų pasaulyje daug neapibrėžtumo, spaudimo augti greičiau, būti geriems, ramiems, neperkrauti suaugusiųjų.Bet čia – jų akimirka. Akimirka, kai jie tampa centru. Kai juokas kyla ne iš įtikimo, o iš tikro džiaugsmo.Šiame judesyje – ir patyriminė terapija, ir kūniška atrama, ir augimo leidimas: suktis gyvenimo rate ne vieniems, o šalia to, kas laiko.Suaugęs, kuris geba būti su vaiku ir švęsti akimirką, padeda formuotis ne tik fiziniam, bet ir emociniam stuburui:„Aš vertas dėmesio. Aš svarbus. Aš galiu būti laimingas kitų akivaizdoje.“Būtent taip gimsta sveikas vidinis balsas.

14/06/2025

Kartais svarbiausi susitikimai įvyksta be žodžių.
Tyla nėra tuštuma.
Tai erdvė, kurioje pagaliau gali išgirsti save.

Kai viskas išorėje šaukia: „būk, daryk, įrodyk“ –
ateina akimirka, kai tiesiog atsisėdi…
ir lieki su savo šešėliu.

Be spaudimo.
Be rolės.
Be triukšmo.

Tik tu.
Ir tavo vidinė moteris – gal dar nedrąsi, gal pavargusi, bet gyva.
Ir laukianti, kol ją pamatysi ne per kitus, o per save.

⸻

🌿 Terapija kartais prasideda ne nuo žodžio, o nuo leidimo – pabūti su savimi iš tikrųjų.

13/06/2025

Tarp šviesos ir tamsos, tarp kranto ir gilumos.
Ne visada turiu kryptį. Kartais užtenka išbūti. Pajusti. Susitaikyti su nežinomybe. Nes būtent ten gimsta vidinė jėga.

03/06/2025

Tai nėra ramybė. Tai – kontroliuojama liepsna.

Galvoji, aš tiesiog sėdžiu ramiai?
Aš sėdžiu tvirtai. Su savo istorija. Su tuo, ko nepamatysi akyse.
Su visais kartais, kai sudegiau – ir vis tiek atsikėliau be dūmų.

Man nereikia triukšmo, kad būčiau stipri.
Aš stoviu savo tylos vidury.
Kai žinai savo vertę – tampi laisva.
Kai tampi laisva – tylos nebereikia užpildyti niekuo.

21/05/2025

Nuotraukoje matai ramybę. Gal net jėgą. Bet kiek istorijų slypi už šios tylos? Psichoterapija yra vieta, kur gali išlįsti iš kadro, kur būti ne reprezentacija, o tikrumu.

17/05/2025

Apie tuos, kurie iššoko iš mano traukinio

Aš kartais žiūriu į savo gyvenimą kaip į ilgą, vingiuotą traukinio kelią. Kiekvienas žmogus, kuris įžengė į mano vagoną – buvo keliauninkas. Vieni įsėdo trumpam, kiti – ilgesniam laikui. Ir kiekvienas jų paliko kažką – žodį, kvapą, tylą, skausmą ar šilumą.

Buvo tokių, kurie vos įsėdę, greitai iššoko – galbūt išsigandę, kad čia per daug gilu, per daug tikra. Kai kurie – prisėdo trumpam, apsižvalgė, pajuto, kad šitas traukinys nėra tas, kuris važiuoja lengvu maršrutu, be kalnų, be tunelių. Jiems reikėjo kažko paprastesnio. Ir tai – jų kelias.

Kiti buvo šalia ilgai. Metus. Penkerius. Dešimt, penkiolika ar net dvidešimt. Kai kurie – dingo, tarsi būtų ištirpę ore. Neatsisveikinę. Palikę tik tuščią vietą ant sėdynės ir mano širdy – klausimą: ar jie tikrai čia buvo?

Yra ir tokių, kurie iššoko nelabai suprasdami, kas vyko – apie mano skaudulius jie sužinojo tik žiūrėdami pro langą į tolstantį vagoną. Jie negirdėjo, kaip iš tiesų dundėjo mano bėgiai.

Ir dar būna – keleiviai, kuriuos pati paprašau išlipti. Nes kartais jų buvimas pradeda kenkti daugiau nei jų nebuvimas. Kartais matau, kad jie ne šitam maršrutui. Kad jie patys sumaišė traukinius ir netyčia įlipo čia. Ir tada paleidimas tampa meilės forma – ne tik sau, bet ir jiems.

Bet svarbiausia yra tai – kad kai kurie lieka. Tyliai, stabiliai. Ne todėl, kad jiems viskas patogu ar lengva. O todėl, kad jie pasirenka būti. Su viskuo. Su posūkiais, su peronais, su naktimis be šviesų.

Ir žinai – tai dar ne pabaiga.
Šitas traukinys dar važiuoja.
Stotys nesibaigė.
Dar bus keleivių, kurie įlips.
Galbūt vėluodami, gal pavargę – bet jie atsisės. Ir liks. Arba neliks.
O gal net tie, kurie išlipo, po kiek laiko vėl įlips.
Tyliai. Atsargiai. Ir bandys važiuoti šiuo pačiu traukiniu dar kartą.
Ne dėl įspūdžio. O dėl esmės…

12/05/2025

Artimi ir tolimi. Vienu metu.

Santykiai per atstumą dažnai atrodo kaip išbandymas –
bet kartais jie tampa galimybe.
Galimybe būti ne tik kartu, bet ir atskirai.
Išmokti girdėti be prisilietimo.
Laikyti vienas kitą širdyje, kai kūnai – nepasiekiami.

Tikrasis iššūkis – ne kilometrai.
Jis gyvena tylos tarp dviejų žmonių viduryje.
Tarp žodžių, kurių neišdrįstam tarti.
Tarp klausimų, kurių nebeužduodam.

Kai esame šalia, bet nebepastebim, kuo iš tiesų gyvena tas kitas.
Kai kalbam apie viską – išskyrus tai, kas svarbiausia.
Kai tylim ne iš ramybės, o iš vidinio nutolimo.

Terapijoje dažnai skamba sakinys:
„Mes buvom arčiau vienas kito, kai gyvenom atskirai.“
Ir tai – skaudžiai graži tiesa.
Kartais tik per atstumą tampa aišku:
ar mus jungia tik įprotis būti kartu,
ar gyvas, kvėpuojantis ryšys.

Santykiai per atstumą moko neskubėti.
Moko klausytis ne tik to, kas sakoma,
bet ir to, kas nutylima.
Moko išbūti ilgesyje –
nes ilgesys irgi gali būti meilės forma.

O kai pagaliau susitinkame –
susilieja ne tik kūnai.
Susitinka viskas, kas buvo tyliai laikyta viduje:
žodžiai, pažadai, abejonės ir viltis.

Tai – susitikimas, kuris įvyksta ne tada, kai atsidaro durys,
o tada, kai vėl atsiveria širdys.

Tikras artumas – tai ne tik buvimas kartu.
Tai jausmas, kad esi matomas, net kai tavęs šalia nėra.
Kad esi girdimas, net kai tylim.
Kad esi jaučiamas, net kai laikom vienas kitą tik mintyse.

O kur esi tu?
Arčiau, nei rodytų atstumas –
ar toliau, nei drįsti pripažinti?

10/05/2025

“Fizinis skausmas – pažįstamas. Bet vidinis – tai kita kova.“
🥋❤️‍🩹🧠

Ilgus metus kovojau ant tatamio – pilno kontakto karate išmokė mane ištvermės, disciplinos, susikaupimo. Žinau, kaip jaučiasi kūnas po kovos. Žinau, ką reiškia nugalėti skausmą raumenyse.

Tačiau gyvenime buvo ir kitos kovos – su skausmu, kurio nemato niekas, išskyrus tave pačią.
Ir šį skausmą pažinau taip pat.
Neužrišamą tvarsčiu. Neužgydomą laiku, jei jo nepaliečiame.

Dabar dirbdama terapinį darbą vis dažniau girdžiu apie šį skausmą. Nematomą. Be kraujo, bet dažnai gilesnį.
Tai – vidinis skausmas.
Skausmas, kai viduje lūžta santykiai 💔. Kai subyra pasitikėjimas. Kai žmogus nebeatskiria, kur baigiasi „reikia“, ir prasideda „noriu“. Kai tylos tampa garsesnės nei žodžiai 🤐.

Fizinis skausmas turi pradžią, pabaigą, kartais – net medalį 🥇.
O vidinis? Jis dažnai neįvardijamas. Nenešiojamas ant rankos, bet nešiojamas sieloje 🌫️.

Kovoje skausmą gali ignoruoti. Gali pakentėti, perlipti, susitelkti į pergalę ir nustumti tai, kas skauda.
O vidiniam skausmui to padaryti nepavyks. Jo negalima nustumti. Vienintelis būdas – leisti jam būti. Leisti jam skambėti, virpėti kūne, tekėti per jausmus. Tik išjaustas jis ima rimti. Tik tada prasideda gijimas 🌱.

Terapijoje nugalėtojų nėra 🪞.
Bet yra drąsieji, kurie ateina ir renkasi ne bėgti, o susitikti su tuo, kas skauda 🧘‍♀️.
Ir tai – stipriausia kova.
Ir gražiausias gijimas ✨.

Jei jauti, kad laikas sustoti ir susitikti su tuo, kas skauda – kviečiu į terapiją.

28/11/2024

Ar kada nors jautėte, kad jūsų vidinis pasaulis keičiasi kaip metų laikai? Kartais mes žydime kaip pavasaris – kupini idėjų, energijos ir įkvėpimo. Kitąkart ateina vasara – pilnatvės ir klestėjimo metas, kai gyvenimas atrodo toks spalvingas ir pilnas džiaugsmo.

Tačiau neišvengiamai mus aplanko ir ruduo – metas, kai paleidžiame tai, kas paseno, užbaigiame senus etapus ir ruošiame vietą naujam. Galiausiai ateina žiema – lėto sulėtėjimo, poilsio ir apmąstymų laikotarpis. Tai metas, kai mes leidžiame sau tiesiog būti, priimti tylą ir įsiklausyti į save.

Kaip gamta, taip ir mes – nuolat keičiamės. Visi šie sezonai reikalingi. Be žiemos nebūtų pavasario, be rudens – vasaros. Kiekvienas etapas yra būtinas, kad augtume, tobulėtume ir atrastume savo gyvenimo ritmą.

Leiskime sau žydėti, klestėti, paleisti ir ilsėtis, kai ateina tam laikas. Mes nesame sukurti nuolat skubėti ar būti produktyvūs – tikrasis grožis slypi gebėjime priimti savo vidinius sezonus ir mokytis iš jų.

Kokį sezoną dabar išgyvenate jūs? 🌿

VisaTai Studija

15/07/2025

14/07/2025

19/06/2025

17/06/2025

14/06/2025

13/06/2025

03/06/2025

21/05/2025

17/05/2025

12/05/2025

10/05/2025

28/11/2024

Address

Website

Alerts

Shortcuts

Share

Category