31/07/2025
Nemanau, kad tik aš viena bandžiau (ir kartais tebebandau) gyvenime pavaryti daugiau, geriau, įdomiau. Niekas nenori būti paprastas, nes norim būt išskirtiniai.
Liudiju tai, sulėtėjus mano gyvenimo ritmui. Buitis tapo banali, o į klausimą „ką veiki gyvenime?“ – ačiū Dievui, nebeturiu tiek daug kuo „pasigirti“.
Prieš kiek daugiau nei metus dėsčiau dvejose akademinėse įstaigose, šalia psichologės praktikos važinėdavau į darželius, mokydama vaikus socialinių įgūdžių. Čia dar psichoterapijos studijos, projektai su užsienio kolegomis ir interviu radijuje, televizijoje. Galėtum sakyti – labai gyvas gyvenimas, bet kartu labai inertiškas.
Nespėdavau net sureflektuoti to, kas vyksta. Visko buvo daug – darbų, veiklų, pasiekimų. Būta labai brangių ir malonių momentų, kuriuos kartočiau, bet...
Prabusdavau trečią nakties su nerimu, tarsi primindama sau, kad ne taip norėčiau, jog būtų.
Dabar nebedirbu tiek daug, nebepersistengiu „kuo geriau nugyventi“ ir išeiti į pensiją anksčiau negu mano tėvai.
Ir tikrai – banali būtis nėra lengvas pasirinkimas. Iškyla baimė, kad visi čia mokosi trūbom groti, važiuoja į Japonijas, startuoliuose užsidirba, o aš lieku gyvenimo paraštėje – tas gerai pažįstamas fear of missing out. Viduje kirba nervas: kad tingiu, apsileidau, ir tereikia biški save paspausti.
O čia dar, nustojus būti nuolatos užimtai - ruoštis paskaitoms, interviu, užsiėmimams vaikams – iškilo klausimas: vardan ko tada gyvenu? Lėtame laike neišvengiamai iškyla prasmės klausimas. Nemenką gyvenimo siaubovarą gali įsivaryti, kai reikia susidurti su beprasmybe.
Tuščias laikas privertė iš naujo įkainoti savo gyvenimą, mokytis ieškoti gyvenimo malonumo paprastume. Ne nuveikti, pasiekti, padaryti, bet pasimėgauti. Ėmė rodytis, kad ir maistą gaminti man patinka, ir NESKUBANT parduotuvėje rinktis ledus, o čia dar – namų tvarkymasis, visiška euforija. Faini ir prabangesni kasdienos malonumai, kaip išgerti kavos judant link darbo. O terapeutės darbas – apskritai dovana, kaip į šventę, kai gyvenime nepervargstu.
Aišku, ilgai tokiame lėtame laike neišbuvau – kojos nunešė iki Šaulių sąjungos, kuri labai įprasmina mano laiką. Ir šitą tekstą rašau ne šiaip sau dienoraštyje, bet socialiniams tinklams. Kažkokį gyvenimo iššūkį ir tikslą turėti norisi. Bendražmogiška.
Tik atrodo, kad šį kartą darau, nes faina, ir daug mažiau dėl progos pasididžiuoti prie kavos su draugėmis bei gauti patapšnojimą per petį, kad labai gerai gyvenime varau.
Linkiu – pasaulyje, kuriame visi norim būti išskirtiniai, pasimatuoti banalumą.
Esu dėkinga vyrui, kuris dovanoja man šį laiką, perimdamas kai kurias finansines naštas. Be šios padėkos meluočiau, sakydama, kad mažiau dirbti – neturi finansinės pasekmės.
