Sąmoninga šeima

Sąmoninga šeima Psichologė | Lektorė | Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos studentė

Daugiau - tinklaraštyje 🌐⬇️

„Sąmoninga šeima“ idėja kilo jaukaus pokalbio metu tarp kolegų psichologų. Dabar „Sąmoninga šeima“ organizuoja viešus renginius, teikia konsultacijas, organizuoja grupes ir mokymus bei bendradarbiauja su „Laimės dieta“, „Delfi“, „LRT“ ir „Nebegėda“.

Šiandien „Sąmoninga šeima“ rūpinuosi aš, Miglė Motiejūnė. Pačiai psichologija nėra tik mokslas ar darbas, tai požiūris į gyvenimą ir gyvenimo būdas.

Todėl, tiek keliaudama savo gyvenime, tiek eidama kartu su klientais jų patirties keliu, vadovaujuosi teorija, kad daugelis neefektyvių sprendimo būdų atkeliauja iš skaudžios praeities, kai tie būdai buvo svarbūs išlikimui. Todėl stiprus nerimas, pyktis, baimė būti vienišam - nemalonūs, tačiau svarbūs jausmai, kurie kažkada padėjo apsisaugoti. Lygiai taip pat mokausi su šiais jausmais rasti ryšį pačios asmeninėje terapijoje, tad suprantu, kad kreiptis pagalbos ir kalbėti apie skausmingus išgyvenimus nėra maloni patirtis. Tiesa, ši patirtis vertinga, kad skausmas būtų pakeliamas arba nepasikartotų.

Vietoje fake it till you make it,  atvirai nemokėti.Tai ne tik gelbėja nuo perdėto nerimo, beprasmių pastangų maskuoti k...
17/05/2026

Vietoje fake it till you make it, atvirai nemokėti.

Tai ne tik gelbėja nuo perdėto nerimo, beprasmių pastangų maskuoti klaidas, bet ir priartina prie naujų patyrimų.

Su tokiu pirmuoju kartu pragyvenau pati porą savaičių. Šį kartą proga pabūti žurnalistės ir rašytojos vaidmeniui.

Nepatogumą su savo nemokėjimu malšinau kartodama sau: jeigu čia esu, vadinasi, ir turiu būti.

Ir labai rekomenduoju tokius buvimus gyvenime užsiimti.

Manasis straipsnis atsirado ir ragina kitus išbandyti nemokėjimą ir kūrybą. Tereikia jiems brūkštelti žinutę.

Žurnalas toks pat kuklus kaip ir interviu – vos 400 kopijų, kurių irgi bet kur nerasi. Tad proga unikali.

Sekti žurnalo vietą galima jo profilyje.

 Su mūsų diena – visos mamos: ir tos, kurios jau nešioja vaikelį pilvelyje ar rankose, ir tos, kurios vaikelius nešiojas...
03/05/2026


Su mūsų diena – visos mamos: ir tos, kurios jau nešioja vaikelį pilvelyje ar rankose, ir tos, kurios vaikelius nešiojasi širdyje.

06/03/2026

Paklausyk, kaip čia gerai parašyta! – rėkiu vyrui bėgdama per kambarius ir įgarsindama tyrimo citatas.

Nors tyrimas apie vienišas mamas, vietų rasti bendrumą su tyrimo pašnekovėmis radau daugiau, negu norėčiau.

Prisiminiau ir savo pasirinkimą pasilikti pavardę po vestuvių, pakeičiant galūnę, kad tikrai būtų akivaizdu, jog esu ištekėjusi.

Ir tai tikrai pakeitė daug – neliko darbe klausimų, ar turiu vyrą, žiedas atbaidė nejaukius vyrų bandymus mane kabinti, o ir į giminaičių vestuves karbonadą užsakydavo ne tik man, bet teikdavosi pakviesti į šventę ir mano vyrą.

Tai tik nuotrupos to, kaip požiūris į moterį keičiasi priklausomai nuo jos vedybinio statuso.

Tyrime apklaustos išsiskyrusios vienišos mamos pasakojo apie patirtis darbe, institucijose, kovojant dėl vyro alimentų ir pasikeitusius santykius su artimaisiais. Kartu analizuoti lietuviški portalai ir tai, kaip jie vaizduoja vienišas mamas.

Skaudžiausiai skaitėsi komentarai, kurių tyrimo dalyvės sulaukdavo iš kitų moterų – pavyzdžiui, mamos, kuri, paprašius pasaugoti anūką, atsakė: „Tavo vaikas, tu ir augink. Man tai niekas nepadėjo.“

Artėjant Moterų solidarumo dienai, sekmadienio rytą prie kavos ir šventinių pusryčių rekomenduoju pradėti paskaitinėjant citatas straipsnyje.

Nors tekstas netrumpas, bet lengvai skaitosi. O svarbiausia - paskatina pasikalbėti apie moterų teises.

Latinytė, R. (2025). Atstumtosios ir varžovės: vienišos motinos stereotipai medijose ir gyvenimo pasakojimuose. Tautosakos

Paskutiniai mėnesiai, kai godžiai prieš darbą mėgaujuosi ką tik kepyklėlėje pirkta bandele ir skaitau žurnalą.Myliu savą...
24/02/2026

Paskutiniai mėnesiai, kai godžiai prieš darbą mėgaujuosi ką tik kepyklėlėje pirkta bandele ir skaitau žurnalą.

Myliu savąjį darbą (o ir darbu jo nevadinu) ir imu iš naujo jį pamilti, artėjant jo pabaigai ir motinystės pradžiai.

Pabaigos tikrai praturtina gyvenimą ir padaro jį pilnesniu.

Jeigu svarstai terapijai pasirinkti mane, siūlau savo kolegas*es, kurių kontaktus rasi komentaruose.

26/01/2026

Nėštumas atneša lėto, malonaus laiko. To, kurį seniai norėjau paskirti prasmingai veiklai.

Kaip, pavyzdžiui, kolegų tyrimų skaitymui.

Fantazuodavau, kaip būtų faina paprastai papasakoti tai, kas dažnai lieka sunkiai suprantami skaičiai, lentelės ir profesinis žargonas.

Šį kartą – Jokūbo ir Pauliaus tyrimas apie savižudybes tarp gėjų, lesbiečių ir biseksualių žmonių.
Jautrus ir svarbus tyrimas.

Trumpai: neheteroseksualūs žmonės dažniau galvoja apie savižudybę ir bando nusižudyti nei heteroseksualūs.

Klaidinga prielaida – jog taip yra todėl, kad šie žmonės tarsi pasirenka seksualinę orientaciją, o su ja ir kančią. Suprask, nori pasitraukti iš gyvenimo, nes yra gėjai, lesbietės ar biseksualūs.

Tai netiesa.

Taip yra dėl mažumų streso, kurį patiria visuomenėje stigmatizuojamos grupės.

Mano darbo kasdienybė: daugeliui paauglių tenka pragyventi nefainus, „užsisėdusius“ mokytojus. Tačiau dalis šių paauglių turi reikalų su mokytojais, kurie iš principo atsisako naudoti paauglio pasirinktą įvardį. Dar ir pabrėžia, jog tokie dalykai – išsigalvojimas.

Abu įvykiai kelia stresą, bet vienas jų stipriai siejasi su savastimi ir su jausmu, kad tave kaip žmogų atstumia.

Tyrime Jokūbas su Pauliumi tyrinėja studentus, tad daug dėmesio skiria jų patiriamiems iššūkiams universitete ir romantiniuose santykiuose. Pavyzdžiui, biseksualūs asmenys dažniau susilaukia komentarų, kad „neapsisprendžia“ dėl savo seksualinės orientacijos (vėlgi – tarsi tai būtų pasirinkimas).

Jeigu perskaitei iki šios vietos, leisk man suprasti, ar tai įdomu.

Skaityti straipsnius faina – bet tai trunka daug, daug laiko. Todėl tavo reakcija man be galo svarbi.

Nepastojant norinčių patarti atsiranda nemažai. Erzindavausi, kai kam nors kildavo noras ieškoti  nevaisingumo priežasči...
13/01/2026

Nepastojant norinčių patarti atsiranda nemažai.

Erzindavausi, kai kam nors kildavo noras ieškoti nevaisingumo priežasčių manajame gyvenime, santykiuose, ar kokiuose neva vidiniuose blokuose.

Bet į kai kuriuos pastebėjimus buvo verta įsiklausyti.

Rūpestingi bičiuliai pirštu baksnojo į manąjį pasipriešinimą tapimui mama.

Nors tvirtinau, kad laukiu vaikelio, tuo pat metu nelabai norėjau ką keisti savo gyvenime.

Sugalvodavau pasiteisinimų. Neva neteisinga, jog aš, o ne mano vyras, „turiu“ atidėti savo karjerą, atlaikyti visus pasiruošimus nėštumui, emocinį krūvį, netektis bei nusivylimą.

Pusę metų truko mano kova su realybe, kol priėmiau, kad gyvenimas privalo keistis. Palikau savuosius darbus, nebeprisiėmiau naujų projektų ir mokiausi būti lėtame laike, kurio reikėjo.

Sukurti gyvybę savyje, jausti su ja ryšį ir galiausiai perlipti per visą fizinį diskomfortą iki pastojimo ir jam įvykus galiausiai atrodė neįtikėtina, unikali, tik mano kelionė. Tokia kelionė, kurios į nieką nekeisčiau.

Įtikėjau, kad nevaisingumas nėra tik kūno kelionė. Tai visos psichikos lėtas perorganizavimas iš kontroliuojamo gyvenimo į nekontrolę. Dar daugiau – tai akistata su labiausiai paslėptais savo šešėliais.

Ir tai yra apie tapsmą tėvais.

Kai kam toks pokytis įvyksta staiga – kartu su nėštumu. O kai kam jis vyksta lėtai, su kiekvienu vizitu pas vaisingumo specialistus.

Besiruošdama tapti mama lyginuosi su savaja mama.Mano mama ištverme nesiskundžia. Nešė nepamatuotai sunkius maišus, nėjo...
02/01/2026

Besiruošdama tapti mama lyginuosi su savaja mama.

Mano mama ištverme nesiskundžia. Nešė nepamatuotai sunkius maišus, nėjo pas gydytojus nei susilaužiusi ranką, nei kiaurai vinimi prasidūrusi delną.

Man atrodo, kad mano mama, kaip ir kiti posovietiniai žmonės, galėtų, nepaisydama radiacijos, lipti ant reaktoriaus ir plikomis rankomis rinkti nuolaužas.

O ir pati prieš pat pagalbinį apvaisinimą skubėjau į poligoną mokytis šaudyti ir pabaigti bazinį šaulės kursą.

Visada galvojau, kad mano mamai ir man sunku pajausti savo kūną. Dar kartą perskaičiusi „Ką jie mums padarė?“, galvoju kitaip.

Nejausti kūno ir neigti jį taip, lyg jis būtų įrankis, – ilgo sovietinio smegenų plovimo pasekmė. Anuomet rūpinimasis savo kūnu galėjo sulaukti nebent juoko.

Negyvenau tais laikais ir, ačiū Dievui, gyvenu nepriklausomoje šalyje. Tačiau nebūti jautria ir silpna išmokau ir aš.

Ryškiausiai pasipriešinimas silpnumui mane pasitikdavo po įvairių chirurginių operacijų – negalėjimas pakilti iš lovos ar mėnesį kelti sunkių daiktų man atrodydavo kaip valios stoka.

Savąjį skausmo ir pažeidžiamumo neigimą imu matyti kaip kolektyvinę traumą, kurią atsitempėme iš sovietmečio.

Tokių kaip aš, gręžiančių paskutinius kūno rezervus, yra daugiau. Darome tai nepaisydami nerimo, pasikartojančių peršalimų, nemigos, depresijos ar psichozės.

Dabar rūpestį savimi imu matyti ne tik kaip sveiko proto apraišką, bet kaip pasipriešinimą tam ilgai trukusiam smegenų plovimui, kurį okupantai paliko mano mamos ir mano kartoje.

Nuo akimirkos nuotraukoje praėjo 5 mėnesiai.Dabar – 16 nėštumo savaitė. Neturiu nė vieno daikto gimdymui ar naujagimiui....
29/12/2025

Nuo akimirkos nuotraukoje praėjo 5 mėnesiai.

Dabar – 16 nėštumo savaitė. Neturiu nė vieno daikto gimdymui ar naujagimiui. Ir nepriimu tokių daiktų kaip dovanų.

Bijau, kad netekties akivaizdoje reikėtų, kaip naštą ant pečių, nešti visus vaikiškus žaislus, palutes ar jogos kamuolius.

Tiek daug kartų netekusi galimybės pastoti, patikėjau, kad kūnas yra brokuotas ir negali išnešioti vaiko.

Panašiai nėštumą išgyvenančių moterų yra daugiau. Prarastos galimybės pastoti ir negimę vaikeliai vaidenasi net supuojant naujagimį.

Prieš prasidedant pagalbiniam apvaisinimui mano kurso draugė Aušra atsiuntė savo disertaciją (nuoroda komentaruose). Tai tapo manąja pasiruošimo nėštumui knyga.

Norėjosi ruoštis ne pykinimui nėštumo metu, bet išmokti kurti santykį su vaikeliu pilve, kurio, atrodė, bet kada galiu netekti.

Sukosi įkyri mintis – kam prisirišti, jeigu galiu persileisti?

Aušros tyrime kita mama dalinosii: „Tavo vaikas gimsta, tu nelabai gali suvokti, kad esi mama, nes tau atrodo, kad tas vaikas bet kada gali numirti, jis gali dingti ir tu vėl liksi su niekuo.“

Nevaisingumas nepasitraukia su nėštumu ir net su vaiko gimimu – tai kažkas, su kuo tenka gyventi visą likusį gyvenimą.

Lygiai taip pat, kaip ir su kitomis gyvenimo netektimis – mes nenustojame sielvartauti, bet randame būdų, kaip su tuo atsikelti iš lovos ir pragyventi dieną.

Kažin, ar yra geriausias būdas nupasakoti nevaisingumą ir pagalbinio apvaisinimo procesą, per kurį su vyru ėjom.Nelengva...
14/12/2025

Kažin, ar yra geriausias būdas nupasakoti nevaisingumą ir pagalbinio apvaisinimo procesą, per kurį su vyru ėjom.

Nelengva pristatyti ir apie tai kurtą radijo dokumentikos epizodą.

Pastarieji keleri mano metai buvo apie operacijas, slenkančius mėnesius, kai pastoti nepavyksta ir neišsemiamą netekties jausmą.
Rasti prasmę tokiame laike reikėjo didelių pastangų.

Prasidėjęs pagalbinio apvaisinimo procesas nei prasmės, nei vilties nepridavė. Nebuvo jokių garantijų, jog tai lems vaikelio atėjimą.

Pasiryžimas įrašinėti vertė aktyviai ieškoti būdų įprasminti kančią ir atsakyti į klausimą, vardan ko tai.
Kiekvienas rytas, vizitas, skausmas, pykinimas, susitikimai su Rūta (įrašo redaktore), naujais bičiuliais LRT – viskas vertė reflektuoti, kol kančia įgavo prasmę.

Svarbiausia, ką pavyko išsinešti iš šio patyrimo, – pasidavimas gyvenimui. Leisti šiam mane vesti, o kartais ir suspardyti. Nekontroliuoti ir mokintis būti gyvenimo neapibrėžtume.

Nemanau, kad mano patirtis išskirtinė. Man, kaip ir kitiems, teko dar viena proga patirti gyvenimą pilnai, su visomis jo spalvomis, net ir tamsiausiomis.

Pabaigus montuoti, vyliausi, jog galbūt įrašas atneš bent dalelę tos prasmės kitiems (-oms) – ne tik išgyvenantiems nevaisingumą, bet ir turintiems reikalą su absoliučiu gyvenimo neapibrėžtumu ir netektimis.
Įrašas gavo premiją, kaip geriausias, tad, ačiū Diev, kažką kituose palieka.

Jeigu paliko ir tau - parašyk man, labai lauksiu įspūdžių asmeninėm žinutėm ar komentarais.

Garso įrašo nuoroda komentaruose.
D. Umbraso / LRT nuotr.

Tai akimirka iš žurnalistų – NARA renginio, kur kalbinami regiono gyventojai.Klaipėdos gyventoja esu jau ketverius metus...
06/12/2025

Tai akimirka iš žurnalistų – NARA renginio, kur kalbinami regiono gyventojai.

Klaipėdos gyventoja esu jau ketverius metus. Nors Klaipėda yra trečias miestas Lietuvoje pagal savo dydį, pagal politines pažiūras šis „nenusileidžia“ mažesniems miesteliams pakraščiuose. Čia Nemuno Aušra sulaukė nemažai balsų.

Be nepriklausomos žiniasklaidos tokių renginių nebūtų. Niekam neparūptų nei kultūros trūkumas periferijoje, nei tai, kad nacionalinė žiniasklaida mažai žino, kuo gyvena Lietuvos pakraščiai.

‼️Artėjant gruodžio 9 d. protestui, nėra svarbesnių temų už žodžio laisvę. Aš protestuosiu Klaipėdoje.

Ateik – dabar mūsų metas kovoti už laisvę.

Address

Klaipeda

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Sąmoninga šeima posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Practice

Send a message to Sąmoninga šeima:

Share

Category