01/11/2024
Gyventi reikia taip, kad kiekvienoje dienoje sutilptų visas gyvenimas
Trumpėjant dienoms, ilgėjant naktims, artėja Ilgės, kurios atkelia rimties vartus ir įsileidžia į apmąstymų ir prasmės paieškų laiką. Mirties kaip fizinės būties laikinumo suvokimas skatina mus peržvelgti ir savo gyvenimo prasmės sampratą. Ne veltui šiuo metu mes turime senolių vadintą Ilgių šventę, vėliau įgavusią Vėlinių pavadinimą. Artėjant šiai progai, pasidalyti savo mintimis ir įžvalgomis mielai sutiko išlydėtoja Margarita Volovnikienė.
Moteris teigia, kad fizinis žmogaus gyvenimas glaudžiai siejasi su gamtos ciklais: „Rudenį, būdami gamtoje, galime stebėti ir geriau pajausti visa ko laikinumą ir gyvenimo trapumą. Mes matome, kaip viskas auga, bręsta, žaliuoja, bet atėjus laikui ima nykti. Taip yra ir su žmogaus gyvenimu. Tai tarsi natūralus alsavimo rimtas, kurį labai gerai gebėjo jausti mūsų protėviai senovėje. Dabar vasarą mes ilsimės, atostogaujame, o kai gamta ruošiasi poilsiui, kimbame į darbus. Senoliai gyveno gamtos ritmu.“
Šiuo laikotarpiu mes turime senovės lietuvių vadintą Ilgių šventę. Margarita dalijasi, kad anuomet ši šventė buvo gilių apmąstymų ir didingos rimties laikas: „Ilgės atspindi ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, simbolizuoja dvasingumo, pagarbos, laiko praeinamumo suvokimą. Tamsai apgaubus žemę, žmonės uždega žibintus ir žvakes, kad ta šviesa apšviestų artimųjų sielas, nušviestų joms kelią, kad šios nepasiklystų ir išeitų, pastiprintos artimųjų meilės ir rūpesčio.“ Žvakelių degimo tradicija išlikusi ir šiais laikais, tačiau „senovėje jas degdavo ne tik kapinėse, bet ir namuose. Ugnis – tai apvalymo, globos ir apsaugos nuo blogio simbolis“, – sako Margarita ir pataria ją degti su nuoširdžia malda, giliau suvokiant to veiksmo simbolinę prasmę.
Moteris pasakoja, kad senovėje „buvo tikima, kad Vėlinių vakarą ir naktį galima susitikti su mirusiaisiais ir su jais pasikalbėti. Vakare ant stalo žmonės palikdavo indus ir paruoštas vaišes, atverdavo namų langus ir duris, kad vėlės galėtų ateiti į namus pasivaišinti. Maisto buvo paliekama ir ant kapo: vėlei pasivaišinti ar paukšteliams pasistiprinti, kad šie už tai mirusiesiems pagiedotų ir juos palinksimintų. Krikščionybės laikais vėlių vaišinimo tradicijos nunyko.“ Dabar jas galime pamaitinti malda, o maistą, kuris anksčiau buvo skiriamas mirusiesiems, atiduoti vargstantiems.
Rudens virsmas, artėjant Ilgėms, Margaritai siejasi, kaip ji įvardija, su ilgesiu kažko tolimo, bet tuo pačiu ir artimo – to, kas sudaro žmogaus esmę – sielos, pereinančios į kitą, nebe fizinį būvį. Tai susikaupimo, rimties metas, skirtas savo laikui šioje žemėje apmąstyti, jo laikinumui suvokti ir dar labiau įprasminti savo gyvenimą. „Suvokimas, kad gyvenimas baigsis, daugelį žmonių verčia į savo gyvenimo laiką pažvelgti kaip į ribotą ir neįkainojamą išteklių. Kartu tai skatina susitelkti į esminius gyvenimo dalykus, ieškoti to, kas teikia gilų džiaugsmą. Bijodamas mirties, žmogus bando kontroliuoti rytojų. O tokia kontrolė – tik iliuzija. Gyventi reikia taip, kad kiekvienoje dienoje sutilptų visas gyvenimas. Mirties dažniausiai bijo tie, kurie negyvena“, – dalijasi mintimis M. Volovnikienė. Juk mirties akivaizdoje dažniausiai ir gailimasi ne to, kas padaryta, o to, kas liko nepadaryta: „dažniausiai apgailestaujama dėl praleistų galimybių, neišpildytų svajonių ar neįvykdytų planų. Galime daryti prielaidą, kad daugelis žmonių didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia darydami tai, ką, jų manymu, jie privalo daryti, o ne tai, ko išties norėtų, todėl mirštant daugelis apmąsto savo praleisto gyvenimo kokybę. Tai skatina suvokti gyvenimo trumpalaikiškumą ir motyvuoja gyventi sąmoningiau: vadovautis meile ir nuoširdumu grįstais santykiais, drąsiai siekti įgyvendinti savo svajones, mažiau bijoti ir atviriau išreikšti savo jausmus.“ Daugelis mano, kad tai, kas geriausia, dar laukia ateityje, kad dar bus laiko, bet dažnai gyvenimas ir prabėga to „laimingo momento“ taip ir nesulaukus. „Kai kurie pasakoja, kad visą gyvenimą labai daug dirbo, siekdami aprūpinti šeimą, vaikus, bet patys net nepastebėjo, kad taip ir prabėgo jų pačių gyvenimas. Turtai, materialios vertybės mirties patale nebeturi jokios reikšmės. Žmogus paskutinę savo gyvenimo minutę nors akimirkai tenori pamatyti tuos, kurie jam buvo brangūs.“
Margarita teigia, kad nesąmoninga mirties baimė būdinga daugumai žmonių, tačiau ji ypač pasireiškia gyvenantiems tarsi vidinės tuštumos ir vakuumo būsenoje. Pasak M. Volovnikienės, „mirties baimė gali būti tiesiog baimė gyventi ir gyvenimo nebuvimas kiekvieną dieną“.
Moters paklausus, kokį giliausią suvokimą mirties tema ji pati asmeniškai patyrė ar išgyveno, ji susimąsto: „Galbūt, kad mirdami mes nieko neprarandame, nes nieko ir neturėjome. Gyvenimo prasmė atsiskleidžia tik tame, kiek sukaupėme dvasinių turtų. Prasmė yra amžinybėje.“
Tikėjimas savo sielos nemirtingumu daugeliui padeda nebijoti akistatos su mirtimi, tačiau kyla klausimas, ar be tikėjimo galima įveikti šią baimę? „Yra įvairių būdų ir požiūrių, kurie padeda žmonėms įveikti mirties baimę, net jei jie nelaiko save religingais. Vienas iš būdų – ieškoti gyvenimo prasmės čia ir dabar. Pasak Viktoro Franklio, neturėdamas tikėjimo dieviškuoju nemirtingumu, žmogus vis tiek gali įprasminti savo gyvenimą per veiksmus, mylimus žmones ar pasiaukojimą dėl kažko didesnio nei jis pats.“
Ir pabaigai, Margaritos pasiteiravus, kas jai pačiai asmeniškai yra mirtis, ji atsako: „Mirties nėra. Yra tik sąmonės perėjimas į kitą būvį. Amžina siela laikiname kūne.“
Surašė Vilma Bratkauskaitė
