08/12/2025
Augau skatinama kritikos, pastabų ir tylos. Toks auklėjimas mane išmokė stengtis, kovoti, įrodyti. Ir iki šiol kritika mane labiau užveda siekti tikslų.
Ir tik neseniai supratau: komplimentams, pagyrimams ir palaikymui manyje beveik nėra vietos. Lyg turėčiau mažutį vidinį indą gėriui, į kurį telpa tik keli lašeliai.
Didelė gerumo dalis lieka kažkur už ribos, neįleista, nesuvokta ir neišgyventa. Skaudžiausia buvo suvokti, kad šiluma, kurios taip ilgėjausi, manyje gali sukelti ne džiaugsmą, o nerimą. Lyg tai būtų pavojus.
Iškėliau sau klausimą: ar galiu išmokti priimti daugiau gėrio į savo širdį? Ar tas mažas indas turi likti mažas visą gyvenimą?
Atradau, kad gėrio indas viduje nėra statinė konstrukcija, o nuolat augantis ir gebantis keistis. Jį galima ir reikia plėsti. Ir tam nereikia didžiulių pastangų. Pakanka vieno akimirksnio, vieno trumpo sustojimo, kai palaikymui leidžiu paliesti mano širdį, o ne atmušu jį kaip kamuoliuką siuntėjui. Kai sustabdau žodžius: ne, ką tu, tai nieko tokio! Ir nuoširdžiai pasakau: AČIŪ, MAN MALONU.
Mokytis priimti gėrį – trikdanti patirtis. Iš pradžių nesinori, keista, nejauku. Bet su laiku pajuntu, kad tai gydo ir tampa mano resursu.
🤍 Švelnumas nesugriaus mano stiprybės – jis ją sustiprins.
🤍 Komplimentas nėra įpareigojimas, o dovana.
🤍 Palaikymas – ne skolon duodamas gestas, o žmogiška šiluma, kurios esu verta.
Auklėjimas gal ir išmokė mane veržtis į priekį bėgant iš skausmo, bet dabar aš mokausi augti iš meilės. Ir vis stipriau tikiu: indas gėriui gali plėstis tiek, kiek leidžiu sau priimti. Kiekvieną dieną po truputį. Su kiekvienu tyliu „ačiū“. Kiekviename žvilgsnyje, kurį nukreipiu į save su švelnumu, kurio pati visada troškau.
✨Ir gal didžiausia drąsa gyvenime – ne siekti daugiau, o leisti sau jaustis verta to, kas gera.
✨Ir aš jau renkuosi būti drąsi.
