12/03/2026
Klientai grįžta po ,,kritimo“ taip, kaip Evangelijoje pagal Luką (Lk 15, 11–32) sugrįžo sūnus palaidūnas. Jo sugrįžimą paskutiniame savo paveiksle „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ nutapė Rembrantas (1606-1669). Menininkas tapė atleidimą, kurio reikėjo jam pačiam.
Sugrįžti ir išbūti su kaltės, gėdos jausmais, galimu atstūmimu – kai pasitinka ne tik laukiantis tėvas, bet ir vyresnysis brolis, kuris kaltina, pyksta, jaučiasi neįvertintas – reikia drąsos. Terapiniame procese ši drąsa keistis dažnai atsiranda tada, kai „išaugi“ rūbą ir nebetelpi jame.
Per šį seminarą tarsi pasimatavau įvairius vaidmenis iš paveikslo:
– laukiančio tėvo – dažniausiai juo tenka būti terapiniame procese; apkabinančio, su viena švelnia moteriška ranka, o kita stipria vyriška;
– sūnaus palaidūno – kai tyliai kartoju: „Viešpatie, pasigailėk“ už įvairias savo klaidas;
– vyresniojo brolio – teisuolio, kartais kaltinančio, pasijutusio atstumtu, kuriam, rodos, „nebelieka vietos“, lieka neišgirstas, nesuprastas…nes negeba paprašyti.
- stebėtojos, liudininkės be įsitraukimo.
Man vis išlieka labai gyvas klausimas: kaip terapiniame procese išlaikyti besąlygiškai priimančiojo, o ne gelbėtojo poziciją bei padėti klientui integruoti sudėtingus išgyvenimus į brandą? Ar aš pajėgi tapti tėvu?
Dailės terapijoje matau, kad žmogus į kūrybą atneša tai, ko dar negali ištarti žodžiais – kaltę, gėdą, ilgesį būti priimtam. Paveikslas, spalva ar simbolis tampa saugia vieta sugrįžti. Kartais – kaip tam sūnui iš Evangelijos – pirmiausia sugrįžtama į vidinę erdvę, kur galima būti pamatytam be kaltinimo.
Ir galbūt tik atsispyrus į ,,kiaulidę“ atsiranda tikrasis sugrįžimas,– kai žmogus pagaliau gali sugrįžti ne tik pas kitą, bet ir pas save.
Esu dėkinga M. Židko už praplėstą paveikslo turinį, įžvalgas ir jaukų priėmimą.
@
Piešinys Irena Baltiejienė
