12/02/2026
Apvilkau patirtį žodžiais.
Vedama smalsumo, įžengiau į tamsą – tapyti Kretingos muziejaus Žiemos sode, šviečiant Alexander Reichstein „Gyvybės medžiui“.
Tamsa čia pradžioje slėpė, o vėliau atvėrė. Neoninės spalvos degė – ryškios, drąsios, negailestingai tikros ir, kai kurių spalvų man trūko... Tapiau be išankstinio žinojimo. Tamsoje vaizdas gimė vienoks, šviesoje – jau kitas. Lyg priminimas, kad ir mes patys keičiamės priklausomai nuo to, kokioje šviesoje stovime.
Du vakarai bendrystėje – dukros Odeta Baltiejutė artumas, draugės Vida Kuznecovienė gimtadienio šventė, gyvas buvimas čia ir dabar. Be kaukių, be dekoracijų.
Užgimė „Gyvybės medis“. Vieną jų panardinau į sniegą. Baltuma priėmė reljefą, dažai susiliejo su šalčiu. Kūrinys išsiplėtė už drobės ribų – kaip ir vidinis vyksmas.
Patirties su neoniniais dažais - 0, tačiau turėjau drąsos būti procese. Net ir tada, kai po seanso dar gramdžiau dažų sunkumą… gramdžiau tai, kas manyje buvo užsistovėję, per tanku, per daug.
Kartais kūryba nėra apie grožį. Kartais ji – apie tiesą.
O tamsa – vieta, kurioje užauga šviesa❤️
@