What are the opening hours?

Monday 09:00 - 19:00 Tuesday 09:00 - 19:00 Wednesday 09:00 - 19:00 Thursday 09:00 - 19:00 Friday 09:00 - 17:00

http://psichologe-siauliuose.lt/

Psichologė Šiauliuose, Kuršėnuose, Kursenai (2026)

03/05/2026

Su Motinos diena!
Daivos Čepauskaitės eilės.

10/04/2026

Gražios dienos užburia, užliūliuoja. Imame tikėti, kad gali būti ramios, šiltos dienos. Saulė gali bučiuoti skruostus ir tai tęsis amžinai. Stebiu pernykščio lapo šokį. Jis grakščiai bėga gatve. Lyg mažomis pėdutėmis čiaža į asfaltą. Pašoka ir vėl leidžiasi. Nurimsta. Gal dairosi? Gal mane stebi?

Pakyla vėjo gūsis, atnešdamas didžiulį senų, purvinų lapų gūsį. Keliauja tiesiai. Per žmones, namus, mašinas. Jie skrieja. Tai jų kelias. O aš tik kliūtis jų kelyje. Greit grįžtu į realybę. Pasaulis yra visoks.

Vienas kitas piktas žodis ar truputį pakeltas tonas, o gal ir nedidelis melas – tai mūsų kasdienybė, kurią pastangų dėka galima pakelti. Streso valdymo įgūdžiai, vidiniai resursai atstato pusiausvyrą. Tačiau netikėta agresijos lavina, spaudimas, grasinimai gali išbalansuoti. Ilgam. Kai sudūžta iliuzija, jog pasaulis visada bus „šiltas“, mes liekame stovėti viduryje tos purvinos, svetimos audros.

Toksiški žmonės ar kritinės situacijos veikia kaip korozija – jos po truputį griaužia mūsų savivertę, kol pradedame jaustis tik nereikšminga kliūtimi svetimame kelyje.
Tačiau net ir stipriausioje vėtroje yra būdų ne tik išlikti, bet ir išsaugoti savo vidinę šerdį nepaliestą. Susidūrus su emocine lavina, pirmiausia svarbu brėžti griežtas ribas. Jei vėjas pučia per stipriai, turime rasti jėgų pasitraukti iš jo trajektorijos.

Santykiuose su toksiškais asmenimis tai reiškia aiškų „ne“: „Aš netęsiu pokalbio, kol tu šauki“ arba tiesiog fizinį atsiribojimą. Ne kiekviena audra verta mūsų kovos, ir ne kiekvienas gūsis nusipelno mūsų reakcijos.

Vienas veiksmingiausių įrankių tokioje sumaištyje – „pilkojo akmens“ taktika. Tapkite neįdomūs tiems, kurie maitinasi jūsų emocijomis. Atsakinėkite trumpai, neutraliai, be pykčio ar baimės. Tapkite nuobodūs kaip paprastas, pilkas akmuo pakelėje – agresorius, negavęs jūsų reakcijos, ilgainiui nukreips savo gūsį kitur. Tuo pat metu svarbu praktikuoti „įsižeminimą“: kai stresas atima kvapą, pajuskite pėdas, tvirtai remiančias grindis. Įvardykite penkis daiktus, kuriuos matote aplinkui. Tai sugrąžina jus iš panikos chaoso atgal į saugią dabarties akimirką.

Galų gale, turime suprasti, kad svetimas pyktis ar nuodai yra kito žmogaus vidinis konfliktas, o ne mūsų vertės atspindys. Įsivaizduokite nematoma stiklo sieną: jūs matote audrą, bet ji jūsų nepasiekia. Jūs neprivalote „sugerti“ svetimo purvo.

Po kiekvieno tokio susidūrimo sielai reikia reabilitacijos. Tyla, gamta, pokalbis su žmogumi, kuris jus „maitina“ šviesa, o ne ją atima – tai vaistai, padedantys vėl pastebėti tą grakščiai šokantį pernykštį lapą. Nes jūs nesate „tik kliūtis“. Jūs esate savo kelio šeimininkas, o purvinas vėjas yra tik laikinas atmosferos reiškinys. Jis praeina. Svarbiausia – nepasilikti stovėti audroje ilgiau, nei būtina.

28/03/2026

Prieš didžiąsias metų šventes kimbame į darbus. Reikia apsikuopti, atsisveikinti su tuo, kas buities nepraturtina, o tik apkrauna. Reikalingas cikliškas apsivalymas – juk atsiranda tai, kas nugyventa, ir tai, kas išaugta. Tačiau tikrasis švarinimasis prasideda ne namų kampuose, o mūsų viduje. Psichologijoje tai vadinama kognityviniu išsivalymu – gebėjimu paleisti senus įsitikinimus, kurie mums nebetarnauja.

Ateina diena, kai išaugame savo mintis ir požiūrį. Vidinis „Aš“ kaip drugelio lėliukė neriasi ir po truputį skleidžia sparnus. Lėliukė buvo svarbi kaip transformacijos namai, bet ji – jau praeitis. Gamtoje, norėdamas tapti drugeliu, vikšras lėliukėje turi visiškai ištirpti. Jis praranda savo senąją formą, kad sukurtų naują. Taip ir žmogus: norėdamas augti, jis turi iškęsti netikrumo ir „ištirpimo“ būseną. Nepalikus lėliukės, drugys negalės savo grožiu stebinti pasaulio.

Žmogus taip pat turi žengti pirmyn. Žodžiai „aš visada buvau toks ir negaliu keistis“ – tik patogi saviapgaulė ir baimė. Psichologė Carol Dweck tai vadina „fiksuotu mąstymu“ . Priešingybė jam – „augimo mąstymas“, kai tikima, kad mūsų tapatybė nėra iškalta akmenyje. Norime ar ne, mes kasdien keičiamės. Niekada nebūsime tokie, kokie buvome vakar, o šiandien galime tik tuščiai fantazuoti, kokie būsime rytoj. Vienintelė tikrovė, kurioje galime kurti save, yra ši akimirka.

Mes galime keistis. Būti pokytyje. Kaip?

Pirmiausia – patikėkite ir norėkite. Tai ilgas ir niekada nesibaigiantis procesas. Jei jaučiate, kad jūsų „lėliukės kiautas“ pasidarė per ankštas, štai keli psichologiniai įrankiai, padėsiantys saugiai išskleisti sparnus:

1. Inventorizuokite savo „vidinį bagažą“. Kaip ir tvarkant namus prieš šventes, paklauskite savęs - kurios taisyklės ir įsitikinimai yra mano, o kurios – primestos kitų ar baimių?

2. Susidraugaukite su diskomfortu. Vikšrui lėliukėje nėra patogu. Keistis – baisu, nes senasis „Aš“ (net jei ir nelaimingas) yra pažįstamas, o naujasis – nepažįstamas. Leiskite sau jausti baimę ir nerimą. Tai nereiškia, kad darote kažką blogai. Tai reiškia, kad augate.

3. Mažų žingsnių menas. Nereikia iškart bandyti perplaukti vandenyno. Jei norite keistis, pradėkite nuo mikro-įpročių.

4. Tyrinėkite per veiksmą, o ne tik per mąstymą. Daugelis daro klaidą bandydami „išmąstyti“, kas jie yra. Savęs atradimas vyksta per bandymus: išmėginkite naują veiklą, perskaitykite kitokio žanro knygą, pasukite į darbą kitu keliu. Sparnai stiprėja tik tada, kai jais mojuojama.

5. Praktikuokite atjautą sau. Nukritę ar suabejoję savimi, netapkite sau griežčiausiu teisėju. Būkite kantrūs, kaip kantri yra gamta.

Atminkite, Jūs nesate sugedęs projektas, kurį reikia „pataisyti“. Jūs esate gyvas procesas, kuriam reikia leisti tekėti.

Šiandien nusišypsokite savo praeities lėliukei – padėkokite jai už tai, kad jus saugojo, ir drąsiai ženkite į šviesą.

14/03/2026

Rytas. Grįžęs varnėnas laimę tiesiog iššvilpauja, o maža bala sustingsta ledo ornamentais. O kaip elgiamės mes? Ar leidžiame savo laimei skambėti, ar skubame ją užšaldyti „juodai dienai“?

Įsiklausau. Susimąstau. Į mintis atskuba žodžiai: ,,nesijuok, nes tuoj verksi”. Norisi užšalti…

Verta įsiklausyti į seniai žinomas tautosakos tiesas ir paklausti: kiek jose išminties, o kiek – archajiškos baimės? Ar tos tiesos gimė iš gilaus pažinimo, ar iš nežinojimo, bandant kažkaip paaiškinti nenuspėjamą likimą?

Galbūt kai kurios tiesos šiandienos kontekste tėra dulkėti kaukai, neleidžiantys mums kvėpuoti pilnais plaučiais.

Paimkime tas gąsdinančias formules: „Nesijuok, nes tuoj verksi“ arba „Nesidžiauk radęs, nesigailėk pametęs“. Jos skamba kaip emocinis šaldytuvas. Juk jei nuolatos vengsime juoko, džiugesio ir visų pakilių akimirkų vien vardan mistiškos galimybės kada nors išvengti nusivylimo ašarų, mes tiesiog užšaldysime savo gyvenimą. Ar tikrai verta save pasmerkti nuolatinei įtampai ir tyliam laukimui, kol „antra lazdos galas“ suduos per nugarą?

Lietuvių liaudies išmintis sako: „Laimė ant gaidžio kojų stovi“. Vaizdinys gražus, bet kartu ir bauginantis – atrodo, kad sėkmė yra toks trapus, svirduliuojantis sutvėrimas, kurį bet koks garsesnis kvėptelėjimas gali išbaidyti. Arba tas griežtas perspėjimas: „Dieną girk vakare, o gyvenimą – pabaigoj“. Jei lauksime gyvenimo pabaigos, kad pasidžiaugtume, jog jis buvo geras, ar neliksime tiesiog praleidę visą šventę, sėdėdami kampe ir skaičiuodami galimus pavojus?

Net ir posakis „Anksti kėlęs, vėlai gulęs, džiaugsmo nepavysi“ kvepia savotišku fatalizmu. Atrodo, kad džiaugsmas – tai kažkas, kas bėga nuo mūsų, o ne tai, ką mes patys sukuriame savo viduje. Tokie priežodžiai dažnai labiau kenkia negu duoda naudos, nes jie sėja ne atsargumą, o paralyžiuojantį nepasitikėjimą akimirka.

Mano patarimas būtų toks: apgręžkime šias senas tiesas aukštyn kojomis.

Šiandienai labiau tiktų nauja formulė: jei yra liūdesys, būtinai bus ir džiugesys.

Emocijų ratas sukasi ne tam, kad mus nubaustų, o tam, kad pajustume gyvenimo pilnatvę. Kontrastas yra tai, kas suteikia skonio: be lietaus nežinotume saulės vertės, o be praradimo – radinio saldumo. Užuot „užšaldę“ savo laimę atsargumo kameroje, leiskime jai tirpti, tekėti ir net garuoti.

Nereikia bijoti juoko vien todėl, kad vėliau gali tekti verkti. Ašaros nuplauna akis, kad jos geriau matytų kitą džiaugsmo progą. Tad jei radote – džiaukitės taip, lyg tai būtų didžiausias lobis pasaulyje. O jei pamatėte – nusišypsokite, vadinasi, padarėte vietos kažkam naujam.

Galiausiai, atminkite, kad laimė nebūtinai turi stovėti ant „gaidžio kojų“. Ji gali patogiai įsitaisyti jūsų širdyje, net jei ten kartais pasigirsta ir koks liūdnesnis akordas.

08/03/2026

Ar jūs kada nors matėte moterį?

Ne tą paviršinę kaukę, kurią ji dėvi eidama per kasdienybės pilkumą, bet tą esybę, kuri kvepuoja giliau už pasaulio plaučius? Žvelgiant jai į akis, galima pasijusti lyg naktį stovėtum ir užvelgtum į beribį dangų – jose glūdi ne tik asmeninė patirtis, bet ir tūkstantmečius skaičiuojantis likimo sesių aidas.

Tai nematomas, bet neperplėšiamas moterystės audinys, jungiantis visas, kurios kada nors mylėjo, kentėjo ar tiesiog tyliai buvo.

Šiame audinyje įausti laumių burtai ir raganų išmintis, ten susipina motinų nuojautos ir švelnumo didybė, susiliejusi su skausmo bedugne. Tai bendra kraujo ir ašarų kalba, kurią supranta tik tos, kurios žino, ką reiškia nešti gyvybę arba stebėti, kaip ji gęsta.

Tačiau moteris kartu yra ir krištolinė būtis. Ji trapi, bet, šiukštu, nėra silpna – tai aukščiausia jautrumo forma. Deja, šiame grubiame pasaulyje, kur grobuonys matuoja vertę tik nauda ar galia, tas jautrumas tampa taikiniu. Pakanka vienos akimirkos, vieno aštraus dūrio – fizinio smūgio ar sielos prievartos – ir ta krištolinė pilnatvė subyra.

Kas lieka po tokio dūžio? Lieka kūnas ir tarsi gintare užstrigę ikliuzai - mechaniniai judesiai, pareiga ir geležinė ištvermė. Tai išgyvenimo režimas, kuriame moteris tampa savo pačios griuvėsių sarge. Tik mažame, giliausiame sielos kampelyje, po visais skausmo sluoksniais, dar rusena viltis.

Kaip išsaugoti moterį šiame beprotiškame pasaulyje, kad ji liktų savimi, o ne taptų tik prabangaus gintaro koljė gyvenančia musele?

Atsakymas paprastas, bet kartu ir sunkiausiai įgyvendinamas:
• Matyti ją ne kaip objektą, o kaip visatą.
• Priimti jos trapumą kaip dovaną, o ne kaip trūkumą.
• Atjausti jos nebylią kovą su tūkstantmečiais besitęsiančiu skausmu.
• Ir svarbiausia – netrukdyti jai būti.

Moteris yra tarytum subtilus instrumentas: jei prie jo liesiesi su meile, jis skambės dieviškai, bet jei bandysi jį pajungti savo jėgai – jis tiesiog nutils, palikdamas po savęs tik tuštumą ir negrįžtamai sudužusio krištolo aštrumą.

28/02/2026

Praėjusią savaitę minėjome Gimtosios kalbos dieną, o šią savaitę mus įtraukė Knygų mugės šurmulys. Tai metas, kai visas dėmesys krypsta į kalbą, skaitymą bei minties grožį ir jos prasmę.

Kaip yra sakęs Justinas Marcinkevičius: „Saugokime žodį, nes jis yra mūsų sielos namai. O namuose turi būti tiesa, net jei ji ir skaudi.“

Būtent šiomis dienomis iš užmaršties klodų vėl atkeliauja įvairiausi priežodžiai ir posakiai, kurie verčia mus sustoti ir giliau susimąstyti apie tai, kas tuose mūsų „sielos namuose“ gyvena šiandien.

„Geriau karti tiesa, nei saldus melas.“ Skamba kilniai, ar ne? Tačiau sustokime akimirkai. Tikrai?

Kiek kartų savo akimis – ne sapnuose ar moralizuojančiose knygose, o tikrame, pilkame gyvenime – matėte triumfuojančią tiesą? Ar ne dažniau stebėjote, kaip kartus žodis, išlėkęs žvirbliu, atgal sugrįžta griausminga buivolų banda, pasiryžusia sutrypti patį tiesos sakytoją?

Mes nuolat stebime tragikomišką spektaklį „Karalius nuogas“. Ir nors visi matome nuogumą, minioje dažniausiai vyrauja spengianti tyla arba nenuoširdūs plojimai. Jei kas nors išdrįsta sušukti tiesą, ar jis tampa didvyriu? Dažniau jis tiesiog išvadinamas išsišokėliu, keistuoliu ar socialiniu atstumtuoju.

Tiesa yra nepatogi. Ji rėžia, žeidžia ir reikalauja pokyčių. Tuo tarpu saldus melas yra meistriškai nušlifuotas įrankis. Jis patogus, savas, profesionaliai pritaikytas tiek kalbančiojo liežuviui, tiek klausančiojo ausims. Tai socialinis lubrikantas, leidžiantis mechanizmams suktis be trinties. Ir, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų, kartais mums to verkiant reikia.

Tai nėra paprastas melas – tai išgyvenimo žaidimai. Mes prisitaikome prie socialinės ekosistemos, kad išliktume, kad būtume priimti. Šios taisyklės mums įdiegiamos dar tada, kai mūsų pasaulis ribojosi su vaikų kambario sienomis.

Sąžiningai savęs paklauskite: kiek kartų jūsų vaikas atnešė keisčiausią keleveržę, vadindamas ją piešiniu, o jūs, vos akies kampeliu dirstelėję per nuovargio prizmę, ištarėte: „Labai gražu, mažyli“. Tuo metu jums nebuvo nei įdomu, nei gražu – jūs tiesiog skubėjote gyventi.

Tačiau būtent čia pasėjama sėkla. Vaikas auga stebėdamas šiuos mažus, „nekaltus“ melus, juos įsisavina kaip normą ir galiausiai, pasiekęs brandą, tampa iškryptų veidrodžių karalystės valdovu. Mes patys sukuriame kartas, kurios mieliau renkasi gražų atspindį, o ne tikrą veidrą.

Šis tekstas nėra kvietimas teisti ar moralizuoti. Priešingai – tai kvietimas suprasti. Prieš rodydami pirštais į kitų nenuoširdumą, prisiminkime seną išmintį: „juokiasi puodas, kad katilas juodas“.

Mes visi esame šio didelio socialinio teatro aktoriai. Visi mes – tik žmonės, ieškantys balanso tarp skausmingo atvirumo ir jaukaus saugumo.

Prisipažinti sau apie silpnybę kartais pameluoti yra pati didžiausia ir karčiausia tiesa, kurią galime sau leisti.

20/02/2026

Kai suprasi, kad esi vandenynas, nebekreipsi dėmesio į bangas!

Jau net nebepamenu kur ir kada į mano mintis įkrito ši mintis, bet tikrai žinau, kad ji įleido šaknis ilgam.
Juk kaip dažnai jaučiamės kaip bangos! Mes kylame sėkmės pojūčio vedami ir dūžtame į krantą su nusivylimais. Bijome nuslūgti ar būti praryti kitos, didesnės bangos.

,,Bangos būsena“ - tai nuolatinė įtampa, susiliejimas su skausmu, trumpalaikiais vaidmenimis ir svetimais lūkesčiais.

Kai manome, kad esame tik banga, kiekviena audra tampa egzistencine grėsme.

Tačiau T. Brach mintis – „Kai žinai, kad esi vandenynas, nebijai bangų“ – kviečia į gilesnę savistabą. Tai nėra raginimas neigti sunkumus. Tai kvietimas keisti stebėjimo kryptį, būdą.

Kai užklumpa stiprus nerimas, pyktis ar liūdesys, esame linkę sakyti: „Aš esu pikta“ arba „Aš esu nelaiminga”. Tuo metu banga mus visiškai užlieja. Pamirštame, kad po putojančia, triukšminga paviršiaus drama plyti kilometrai tyla dvelkiančios gelmės!

Vandenynas netampa „blogesnis“ dėl to, kad jo paviršiuje siaučia uraganas. Jis lieka vandenynu. Taip ir mūsų tikroji esybė – ta sąmonė, kuri stebi mintis – lieka nepaliesta gyvenimo negandų.

Kas aš esu šioje situacijoje?
Šis klausimas, kurį galime užduoti sau, yra raktas į emocinę laisvę. Jis veikia kaip inkaras, neleidžiantis srovei jūsų nusinešti:
• Jei esu banga, aš kovoju, ginuosi, bijau išnykti, esu priklausoma nuo vėjo krypties (aplinkybių).
• Jei esu vandenynas, aš tiesiog leidžiu bangai vykti. Aš ją talpinu. Aš esu erdvė, kurioje banga gimsta, šoka ir galiausiai sugrįžta namo.

Žinojimas, kad esi vandenynas, nereiškia, kad bangos išnyksta. Skausmas vis tiek lieka, o netektys vis tiek virpina paviršių. Tačiau baimė dingsta, nes suprantate – banga negali sužeisti vandenyno. Ji yra jo dalis, jo judėjimas, jo gyvybingumas.

Ši citata įleidžia šaknis tada, kai pavargstame nuo nuolatinės kovos su savimi. Ji moko mus ne „sutvarkyti“ savo jausmus, o tapti pakankamai dideliais, kad juos visus priimtume. Kai kitą kartą pajusite kylantį nerimą, įkvėpkite ir priminkite sau: tai tik paviršiaus raibuliavimas. Jūs esate tai, kas yra po juo – begalinė, talpi ir nesugriaunama gelmė.

Banga yra tai, ką vandenynas daro. O tu esi vandenynas!

Kokios citatos, sentencijos, priežodžiai gyvena Jūsų mintyse?

14/02/2026

Sakoma, kad laikas nuneša viską, kas laikina, tačiau brandi meilė yra tai, kas lieka, kai nutyla triukšmas ir nusėda pirmųjų susižavėjimo audrų dulkės.

Valentino dienos fone, kai pasaulis skęsta skubotose dovanose, tikroji meilės prasmė išryškėja ne per ryškius fejerverkus, o per ramią, gilią ir visaapimančią brandos šviesą.

Meilės svarba neišnyksta jokiame amžiuje. Ji tik keičia savo pavidalą, iš trapaus vilties pumpuro tapdama tvirtu, vėjams atspariu sodu.

Kaip augalui neužtenka vien derlingos žemės, kad jis išskleistų savo prigimtinį grožį, taip ir žmogui neužtenka vien sočios buities ar fizinio saugumo. Augalui mirtinai reikia šilumos, o žmogaus sielai – kito žmogaus artumo. Kad ir kokios būtų regimos gyvenimo sąlygos, kad ir kokie pasiekimai puoštų mūsų kasdienybę, žmogus žydi skaisčiausiu žiedu tik tada, kai jaučiasi mylimas.

Tai fundamentali tiesa: meilė yra tas nematomas saulės spindulys, kuris priverčia širdį stiebtis į viršų net ir vėlyvą gyvenimo rudenį.

Brandžiame ryšyje žmogui labiausiai reikia artimų akių, kurios be žodžių supranta, kas norima pasakyti. Tai tylus susitarimas, kuriame balsas tampa antriniu, nes sielos kalbasi per žvilgsnius ir buvimą šalia.

Šiame etape svarbiausia jaustis girdimam – ne tiesiog išklausytam, o giliai suprastam. O būti girdimam reiškia žinoti, kad ryšys nenutrūksta net tada, kai kitas žmogus pyksta ar pasineria į ramią tylą; tai tikėjimas, kad net ir užsidarius durims, širdis lieka atvira.

Meilė – tai nenutrūkstamas ryšys, kai net didelis fizinis atstumas nenutraukia minčių apie tą patį, tarsi du žmonės kvėpuotų vienu ritmu, nors juos skirtų vandenynai.

Meilės sukurtas ryšys tampa toks glaudus, kad mylintys žmonės vienas kitą jaučia juslėmis, kurių neaprašys jokie vadovėliai. Užtenka vos kitaip atsidusti, vos pastebimai pakeisti judesį, ir kitas jau žino – kažkas negerai su sveikata ar vidine ramybe.

Meilė pasižymi aukščiausia išminties forma – ji moka atleisti ir nebeteisti dėl smulkmenų. Ji supranta, kad žmogus yra trapus, todėl nebeieško tobulumo ten, kur užtenka nuoširdumo.

Svarbu atminti, kad ši meilė kitam prasideda ne nuo aklos tarnystės, o nuo išmintingo pasirūpinimo savimi. Juk mes rūpinamės savo vidine šviesa ne iš egoizmo, o tam, kad galėtume būti šalia kito pilnaverčiai, kad neužkrautume savęs kaip sunkios naštos ant kito pečių. Tai meilė, kuri moko tausoti save, kad turėtų ką duoti kitam.

Meilė yra būtina – tai mūsų egzistencijos pamatas ir prasmė. Tad šią dieną, ir kiekvieną ateinančią, nepamirškime kasdien padėkoti už tuos, kuriuos turime šalia. Turėti žmogų, kuris tave girdi tavo tyloje, yra didžiausia gyvenimo dovana, verta kasdienio dėkingumo.

06/02/2026

Sidabro pudra

Kai žiema sukuria baltą pasaką, žvilgančio sidabro patalais rūpestingai paslėpdama visa, kas dar vakar atrodė pilka ir sunku, mes nejučiomis atsiduriame paraleliniame pasaulyje.

Tai erdvė, kurioje nebelieka purvo, aštrių kampų ar duobių. Jame nėra pavojingo ledo, tik magiškas, purus žibėjimas ir minkšti patalai, kviečiantys užsimiršti. Jei šiuo grožiu mėgaujamės pasiruošę ar stebime jį iš saugaus atstumo, akimirka tampa nuostabi. Tačiau gamtos ramybė dažnai tėra iliuzija, slepianti stingdantį speigą.

O kas, jei ši balta pasaka – visai ne apie žiemą? Kas, jei tai – pasakojimas apie žmonių santykius?

Kaip lengva panirti į gražių žodžių ar melo burtus, kai širdis ilgisi šilumos ir įvertinimo. Emocinis badas veikia tarsi sniegas: jis užkloja kito žmogaus charakterio duobes, paslepia šaltį ir sukuria saugumo regimybę ten, kur iš tiesų tyko pavojus. Mes linkę matyti ne tikrąjį vaizdą, o savo pačių troškimų projekcijas, kol galiausiai pasiduodame šiam estetiniam aklumui.

Tačiau tie, kurie bent kartą skaudžiai paslydo ir krito ant ledo, paslėpto po puriais sniego patalais, išmoksta nešiotis „atsargumo pagalves“. Tai nėra paprasta baimė – tai patirties užaugintas emocinis intelektas. Skaudi praeitis išmoko atpažinti tą specifinį ledo blizgesį dar prieš žengiant lemtingą žingsnį. Nors po kritimo pasaulis nebeatrodo toks besąlygiškai saugus, būtent tas atsargumas leidžia grožėtis žiema neprarandant pusiausvyros.

Tikrasis menas – išmokti mėgautis pasakos grožiu, bet visada jausti tvirtą žemę po kojomis, kad baltas žibėjimas netaptų stingdančiomis pinklėmis.

01/02/2026

Kai jūra tyli, o tu nori rėkt
Arba
Vilkas avies kailyje

Būna akimirkų, kai viduje verdančios emocijos, regis, tuoj tave susprogdins.
Kai širdis daužosi taip stipriai, jog baisu prabilti – atrodo, vos pravėrus burną, ji tiesiog iššoks lauk.
Tad belieka viena – išbūti. Ištylėti.

Tai nutinka ne tik audringose, įtemptose situacijose. Kai viskas būna nuspėjama: galbūt net tikimasi, kad kažkas pakels balsą ar tars grubų žodį.

Tai nutinka ir tada, kai agresyvus „vilkas“, persirengęs avies kailiu ir „pas kalvį paploninęs liežuvį“, bando manipuliuoti. Savo nuodėmes, kaltes, įžūlius poelgius ar didžiules nesėkmes jis mėgina primesti kitiems. Nutaisęs gailią miną, jis dejuoja, aimanuoja ir kaltina kiekvieną, pasimaišiusį jo kelyje.

Ir tikrai – juk kiekvienas esame žmogus, padaręs ne vieną klaidą. Jei turime bent kiek savikritikos ir lašą empatijos, tampame lengvu grobiu šio „vilko“ vakarienei. Nesvarbu, kiek kartų jį gelbėjote iš sudėtingų situacijų ar kiek pūdų druskos kartu suvalgėte – jam jūs vis tiek būsite tik eilinis grobis.

O kai galiausiai pavyksta pamatyti realią situaciją, išvysti vilką dienos šviesoje, tokį koks jis yra iš tiesų, užlieja emocijų banga.

Kaip išgyventi šias situacijas?
❄️ girdėkite save ir tikėkite savimi. Manipuliatoriai bando priversti jus abejoti savo atmintimi ar sveiku protu. Jei jaučiate, kad kažkas ne taip – tikriausiai taip ir yra. Pasitikėkite savo intuicija labiau nei jų žodžiais.
❄️Atminkite, kad kito žmogaus pyktis ar kaltinimai yra jo, o ne jūsų atspindys. Jei žinote, kad pasielgėte teisingai, neprisiimkite svetimos naštos vien todėl, kad esate empatiškas.
❄️Nustatykite griežtas ribas. Manipuliatoriai tikrina jūsų sienas. Aiškiai pasakykite: „Aš suprantu, kad tu jautiesi blogai, tačiau nesutinku prisiimti atsakomybės už tavo veiksmus/klaidas.“
❄️Nesileiskite į aiškinimus ar juo labiau pasiteisinimus. Kuo daugiau teisinsitės, tuo daugiau „kabliukų“ suteiksite manipuliatoriui jus pulti. Trumpas „ne“ arba „aš matau šią situaciją kitaip“ yra pakankamas atsakymas.
❄️Atsitraukite arba tapkite manipuliatoriui „pilku akmeniu“ – būkite neįdomus, emociškai nepasiekiamas ir neatsakinėkite į provokacijas. Kai jie negauna emocinės reakcijos (maisto), jie dažniausiai pasitraukia ieškoti kitos aukos.

Tikėkite savimi!

25/11/2025

✨ Pastaruosius keletą metų smalsiai klaidžiojau po istorijos labirintus, ieškodama atsakymų apie Šiaulių rajono medicinos praeitį. Galvoje nuolat sukosi klausimai – kada, kur, kas, kaip? Deja, radau tik pavienes žinių nuotrupas, tarsi dėlionės detales, kurias ilgai negalėjau sudėti į vientisą paveikslą.

🌟 Sakoma, kad svajonės pildosi, jei tik drįsi svajoti. Taip nutiko ir man. Prieš keletą metų pati sau juokais sakiau: „Jei niekas negali paaiškinti, pati parašysiu, kaip buvo.“ Ir štai – prieš pusantrų metų, lyg ant lėkštutės, gyvenimas man įteikė šūsnį vertingos informacijos. Spontaniška mintis „čia ir dabar“ virto tikra avantiūra.

💡 Per šiuos metus patyriau daugybę nuostabių atradimų, stebuklingų nuostabos akimirkų, sutikau ir iš arčiau pažinau nuostabius žmones. Didžiulę pagalbą ir palaikymą suteikė Raimonda Rumbinaitė – kartu su ja pečius į krūvą suremti buvo lengviau ir drąsiau.

📖 Todėl su džiaugsmu kviečiu visus į knygos sutiktuvių vakarą! Tai bus proga pabūti drauge, prisiminti Šiaulių krašto medicinos istoriją ir pasidalinti atradimais.

🤝 Iš visos širdies kviečiu – ateikite, būkite kartu, o jei galite, pasidalinkite šiuo kvietimu su kitais. Tegul mūsų krašto istorija pasiekia kuo daugiau žmonių!

16/11/2025

Savaitgalis – lėtesnė savaitės dalis, suteikianti erdvės apmąstymams ir gamtos stebėjimui. Išėjusi į kiemą, matau, kaip vis dar atsargiai žiedus skleidžia pelargonija, rožės taip pat kelia galvą, o fuksija dar gausiai puošiasi. Tačiau įžengusi į kambarį, kur žiemojimui parneštos gėlės, pastebiu dramatišką pasikeitimą. Kiek daug pageltusių ir nukritusių lapų! Fuksija, dar neseniai buvusi išsipuošusi žiedais tarsi meno kūriniais, dabar visa sumenkusi. Žiedų nebėra.

Suprantu, gėlei reikia laiko priprasti prie pasikeitusių augimo sąlygų. Ji „supyko“ arba, greičiau, instinktyviai suprato, koks dabar metų laikas ir nusprendė „miegoti“. Per žiemą ji sustiprės, sukaups jėgas, ir, pavasario saulei kylant vis aukščiau, vėl kraus žiedus ir stebins jų grožiu.

Pasikeitusios gyvenimo sąlygos ir aplinkybės labai panašiai veikia ir žmones. Net jei ir pokyčiai iš pirmo žvilgsnio yra pozityvūs, jie vis tiek sukelia reakciją. Mūsų fizinė ir emocinė būklė sureaguoja į kiekvieną reikšmingą pasikeitimą, nesvarbu, ar tai naujas, geidžiamas darbas, ar persikėlimas į svajonių šalį.

Psichologijoje bet koks reikšmingas pasikeitimas, reikalaujantis mūsų įprastinio elgesio ar mąstymo modelio koregavimo, yra vadinamas stresu. Svarbu suprasti, kad stresas nebūtinai yra neigiamas.

Teigiami gyvenimo įvykiai, tokie kaip vestuvės, kūdikio gimimas, paaukštinimas darbe, naujų namų pirkimas ar net ilgai lauktos atostogos, sukelia vadinamąjį eustresą – „gerąjį“ stresą. Nors šie įvykiai asocijuojasi su džiaugsmu ir laime, jie vis tiek reikalauja didelių pastangų adaptuotis. Žmogus gali jausti įtampą ar nerimą, gali sutrikti miegas net jei yra laimingas dėl įvykusių pokyčių.

Neigiami įvykiai, tokie kaip liga, darbo praradimas ar finansinės problemos, sukelia distresą – žalingą stresą. Šie pokyčiai ne tik verčia mus adaptuotis, bet ir reikalauja susitaikymo su praradimu ir skausmu. Natūraliai kyla liūdesys, pyktis, kaltė ar bejėgiškumas. Kūnas gali reaguoti fiziniais simptomais – susilpnėjusiu imunitetu, galvos skausmais, virškinimo problemomis.

Išgyvenant pokyčius, reikia laiko. Nemažai laiko. Kaip ir gėlėms, kurioms reikia viso žiemos miego, kad pavasarį vėl žydėtų, taip ir žmogaus psichikai reikia asmeninio, individualaus tempo susivokti, perdirbti patirtį ir įgyti naują tvirtą pagrindą.

Tik su meile ir kantrybe puoselėjamas procesas veda į tvarų ir ilgalaikį atgimimą.

Psichologė Šiauliuose, Kuršėnuose

03/05/2026

10/04/2026

28/03/2026

14/03/2026

08/03/2026

28/02/2026

20/02/2026

14/02/2026

06/02/2026

01/02/2026

25/11/2025

16/11/2025

Address

Opening Hours

Telephone

Website

Alerts

Contact The Practice

Shortcuts

Share

Category

Monday	09:00 - 19:00
Tuesday	09:00 - 19:00
Wednesday	09:00 - 19:00
Thursday	09:00 - 19:00
Friday	09:00 - 17:00