Psichologė Šiauliuose, Kuršėnuose

Psichologė Šiauliuose, Kuršėnuose Anonimiška psichologo psichoterapeuto pagalba Kuršėnuose, vaikams ir suaugusiems, atliekama psich

Anonimiška psichologo pagalba ir individualios psichologo konsultacijos Šiauliuose, vaikams ir suaugusiems, atliekama psichodiagnostika.

Savaitgalis – lėtesnė savaitės dalis, suteikianti erdvės apmąstymams ir gamtos stebėjimui. Išėjusi į kiemą, matau, kaip ...
16/11/2025

Savaitgalis – lėtesnė savaitės dalis, suteikianti erdvės apmąstymams ir gamtos stebėjimui. Išėjusi į kiemą, matau, kaip vis dar atsargiai žiedus skleidžia pelargonija, rožės taip pat kelia galvą, o fuksija dar gausiai puošiasi. Tačiau įžengusi į kambarį, kur žiemojimui parneštos gėlės, pastebiu dramatišką pasikeitimą. Kiek daug pageltusių ir nukritusių lapų! Fuksija, dar neseniai buvusi išsipuošusi žiedais tarsi meno kūriniais, dabar visa sumenkusi. Žiedų nebėra.

Suprantu, gėlei reikia laiko priprasti prie pasikeitusių augimo sąlygų. Ji „supyko“ arba, greičiau, instinktyviai suprato, koks dabar metų laikas ir nusprendė „miegoti“. Per žiemą ji sustiprės, sukaups jėgas, ir, pavasario saulei kylant vis aukščiau, vėl kraus žiedus ir stebins jų grožiu.

Pasikeitusios gyvenimo sąlygos ir aplinkybės labai panašiai veikia ir žmones. Net jei ir pokyčiai iš pirmo žvilgsnio yra pozityvūs, jie vis tiek sukelia reakciją. Mūsų fizinė ir emocinė būklė sureaguoja į kiekvieną reikšmingą pasikeitimą, nesvarbu, ar tai naujas, geidžiamas darbas, ar persikėlimas į svajonių šalį.

Psichologijoje bet koks reikšmingas pasikeitimas, reikalaujantis mūsų įprastinio elgesio ar mąstymo modelio koregavimo, yra vadinamas stresu. Svarbu suprasti, kad stresas nebūtinai yra neigiamas.

Teigiami gyvenimo įvykiai, tokie kaip vestuvės, kūdikio gimimas, paaukštinimas darbe, naujų namų pirkimas ar net ilgai lauktos atostogos, sukelia vadinamąjį eustresą – „gerąjį“ stresą. Nors šie įvykiai asocijuojasi su džiaugsmu ir laime, jie vis tiek reikalauja didelių pastangų adaptuotis. Žmogus gali jausti įtampą ar nerimą, gali sutrikti miegas net jei yra laimingas dėl įvykusių pokyčių.

Neigiami įvykiai, tokie kaip liga, darbo praradimas ar finansinės problemos, sukelia distresą – žalingą stresą. Šie pokyčiai ne tik verčia mus adaptuotis, bet ir reikalauja susitaikymo su praradimu ir skausmu. Natūraliai kyla liūdesys, pyktis, kaltė ar bejėgiškumas. Kūnas gali reaguoti fiziniais simptomais – susilpnėjusiu imunitetu, galvos skausmais, virškinimo problemomis.

Išgyvenant pokyčius, reikia laiko. Nemažai laiko. Kaip ir gėlėms, kurioms reikia viso žiemos miego, kad pavasarį vėl žydėtų, taip ir žmogaus psichikai reikia asmeninio, individualaus tempo susivokti, perdirbti patirtį ir įgyti naują tvirtą pagrindą.

Tik su meile ir kantrybe puoselėjamas procesas veda į tvarų ir ilgalaikį atgimimą.

🔥 Spontaniškai suliepsnojusi ugnis, degusi visus metus 🔥Kartais gyvenimas pasiūlo netikėtą akimirką, kurioje spontanišku...
20/09/2025

🔥 Spontaniškai suliepsnojusi ugnis, degusi visus metus 🔥

Kartais gyvenimas pasiūlo netikėtą akimirką, kurioje spontaniškumo kibirkštis uždega intensyvią, kaitrią ugnį. Ir aš degiau. Visus metus. Galvojau, ieškojau, kalbinau, abejojau... Ir štai – tarsi feniksas iš pelenų – išnyra Šiaulių rajono medicinos istorija.

Buvo momentų, kai atrodė, kad išliko tiek nedaug. Bet šiandien matau – kiek daug dar galima atrasti, išgirsti, užrašyti. Gal ne viskas iškart, gal dar ne greit, bet kryptis aiški.

💬 Nuoširdžiai džiaugiuosi ir dėkoju Raimondai Rumbinaitei – už buvimą šalia, už pokalbius, už žodžius, už idėjas, už bendrystę, už teksto tarsi skulptūros kūrimą. Mus vis labiau sujungia meilė kalbai, istorijai, prasmei.

Kai metų gale savęs paklausiu, kokia buvau šiais metais, atsakysiu be dvejonių: avantiuristė. Mėgstu degti nežinomybe ir smalsumu. Ir tai – mano stiprybė. ✨

Nuodingas grožisGamta, didžioji gyvenimo mokytoja, dovanoja tobulą instrukcijų rinkinį, kaip išgyventi ir klestėti. Šiam...
07/09/2025

Nuodingas grožis

Gamta, didžioji gyvenimo mokytoja, dovanoja tobulą instrukcijų rinkinį, kaip išgyventi ir klestėti.

Šiame amžinai besikeičiančiame, bet visada dėsningame pasaulyje, taisyklės yra paprastos ir aiškios. Garsus žvėries ar paukščio riksmas – tai perspėjimas, atsitrauk. Tai ne kerštas, ne įžeidimas, o pranešimas apie pavojų, kuris apsaugo mus nuo nelaimės ir sudaro sąlygas gyventi saugiai. Ryški grybo ar uogos spalva – tai ne grožis ar puikybė, o įspėjimas: „Nevalgyk, nes aš nuodingas“. Ši taisyklė veikia tūkstančius metų, apsaugodama gyvybę ir padėdama atskirti tai, kas sveika, nuo to, kas pražūtinga. Gamtos pasaulyje, taisyklės tarnauja harmonijai ir išlikimui. Jų laikymasis garantuoja ramybę ir ilgą gyvenimą.

Tačiau žmogus, šis keistas ir sudėtingas sutvėrimas, atrodo, turi vidinį poreikį maištauti. Jis trokšta būti ne paprastas gamtos dalis, o maištininkas, kūrėjas, kuris stovi virš taisyklių. Tokiu būdu, mes griauname ne tik tai, kas aplink mus, bet ir tai, kas yra mūsų pačių viduje.

Šiandien, būti „prieš srovę“, „prieš pilką minią“ ar atvirai ignoruoti perspėjimo ženklus, tapo savotišku garbės reikalu. Žmonės didžiuojasi eidami ten, kur niekas nedrįsta, ir tikėdami tais, kuriais niekas netikėtų. Bet ar tai drąsa? O gal tai tiesiog savidestrukcija, paslėpta po drąsos kauke?

Stebėdami save ir kitus, matome, kaip ryškūs, pavojingi ženklai tampa traukos objektu, o ne atgrasikliu. Santykiuose mes pasirenkame tuos, kurie jau nuo pat pradžių demonstravo visus įmanomus pavojaus signalus: nuo melo iki emocinio nestabilumo.

Taip mes statome namą ant nestabilaus pamato ir tikimės, kad jis stovės tvirtai. Tikime žmonėmis, kurių elgesyje nėra nieko saugaus. Kodėl? Galbūt todėl, kad mus žavi drama, pavojus ir adrenalinas? Galbūt mums atrodo, kad tikras gyvenimas yra tik ten, kur yra nuolatinė kova, chaosas ir kančia? Ši taisyklė yra tokia pat sena, kaip ir pati gamta: jei pjauni tai, kas nuodinga, suvalgai nuodą. Ir mes tai darome kasdien, o paskui stebimės, kad mus kažkas apnuodijo.

Tuo tarpu ir patys norime būti išskirtiniais. Būti ryškiomis, nuodingomis uogomis. Mes auklėjame, moralizuojame ir statome į „vietą“ visus, kurie mums nepatinka. Puikuojamės, kad sakome tiesą „į akis“ ir guodžiamės, kad kiti nemėgsta tų, kurie kalba nuoširdžiai. Bet ar tai nuoširdumas? Ar tikrai aštrūs, į jautriausią vietą smūgiuojantys žodžiai yra tiesa? Ar tai ne tiesiog savęs pateisinimas, paverčiant savo žiaurumą ir aroganciją „tiesa“?

Tai nėra tikroji tiesa, o tik teisuolio poreikių tenkinimas – noras jaustis pranašesniu, protingesniu, vertesniu. Tai tas pats, kas garsiai šaukti: „Aš nuodingas, bet aš manau, kad tu pats kaltas, kad aš slapta lendu ten kur tu nenorėtum, kad aš lįsčiau!“

Galiausiai, lygiai kaip gamtos, taip ir žmonių pasaulio taisyklės veikia. Ir ateina diena, kai liekame vieni. Vienatvė tampa ne atsitiktine nelaime, o logiška išdava, kurią lėmė mūsų pačių pasirinkimai. Buvimas nuodingu, arogantišku ir pavojingu išstumia tuos, kurie norėjo saugumo ir ramybės.

Galbūt atėjo laikas vėl atsigręžti į gamtą ir išmokti, kaip atpažinti tuos, kurie kaukia, perspėdami apie pavojų, ir tuos, kurie spindi ryškiomis spalvomis, kad įspėtų apie nuodus? Galbūt laikas nustoti maištauti ten, kur maištas yra pražūtingas, ir atrasti tikrąją laisvę – laisvę nuo nuolatinės kovos ir nereikalingos kančios. Ką galėtume pasimokyti iš gamtos, norėdami gyventi ramybėje ir harmonijoje?

Moterų tualetas, ypač masinių susibūrimų metu, gali būti pripažintas viena iš įdomiausių teatro scenų, o gal net gyvenim...
09/08/2025

Moterų tualetas, ypač masinių susibūrimų metu, gali būti pripažintas viena iš įdomiausių teatro scenų, o gal net gyvenimo atspindžių koncentratu. Tai vieta, kurioje moterys, nusiėmusios socialines kaukes ir pamiršusios savo vaidmenis bei statusus, rėžia atvirus pokalbius ir dailina savo išorę. Čia susiduriame su psichologijos esme – nuo išorinio įvaizdžio kūrimo iki giluminių troškimų apnuoginimo.

Masiniame koncerte, ilgoje eilėje, kurioje moterys laukia prie praustuvų, viena po kitos spaudžia tuščią muilo dozatorių. Kiekvienas paspaudimas – tarsi tuščias lūkestis, kiekvienas barškėjimas – tarsi kolektyvinė frustracija. Tai simbolis begalybės bandymų pasiekti tai, ko tiesiog nėra. Šis tuščias garsas, kartojamas vis garsiau ir garsiau, tarsi šaukia, kad jūsų pastangos veltui, bet moterys vis tiek spaudžia, nes viltis miršta paskutinė. Kiekviena iš jų viliasi, kad būtent jos paspaudimas bus tas, kuris išspaus bent lašą.

Nuo frustracijos pereiname prie triumfo, kuris gimsta radus muilo kitame dozatoriuje. Tarsi kompensacija už visus veltui spaudytus kartus, moteris prisispaudžia jo visa galybę. Muilas liejasi per delnų kraštus, tarsi noras susigriebti ne tik tai, ko trūksta dabar, bet ir tai, ko trūko anksčiau. Tai elgesys, kurį diktuoja ne poreikis, o baimė, kad prarasime tai, ką pagaliau gavome. Didžiulėje eilėje, kurioje kiekviena moteris laukia savo eilės, kyla mintis: „Negi paliksiu kitai?“ Tai savanaudiškumo ir išgyvenimo instinkto derinys, kuris priverčia griebti daugiau nei reikia. Juk jei delnas būtų didesnis, būtų susigriebta dar daugiau.
Ši scena tampa puikia metafora mūsų gyvenimui. Argi ne taip elgiamės dažnas? Griebiame daiktus, darbus, žinias, santykius – viską, kas po ranka. Ne todėl, kad to reikia, o todėl, kad kažkada kažko negavome. Ar tai daiktai, kuriuos kaupiame tarsi kompensaciją už skurdžią vaikystę, ar darbai, kuriuos prisiimame, kad įrodytume savo vertę po nesėkmės? Mes griebiame ir taškome, neįvertindami, ar mums to reikia.

Pilnu delnu prigriebusi muilo, moteris grįžta prie praustuvės. Tačiau vietoje to, kad lėtai ir kruopščiai plautų rankas, ji tarsi pasibjaurėjusi nuplauna muilą. Argi ne taip būna ir gyvenime? Tiek pastangų, tiek noro, tiek „griebimo“, o pasiekus tikslą, mes nebesuprantame jo prasmės. Pradedame abejoti jo konsistencija, jo tinkamumu, ir nuplauname jį be didelio džiaugsmo. Ar tikrai rankos nuplautos? O ar tikrai mes pasimėgavome, išnaudojome tai, ką taip sunkiai griebėme?

Šis reginys yra tarsi priminimas, kad verta sustoti. Sustoti ir paklausti savęs: „Kiek jau visko turiu? Gal jau gana ir gal man visko apsčiai?“ Galbūt tikrasis turtingumas slypi ne griebime, o gebėjime džiaugtis ir dėkoti už tai, ką jau turime. Nes tik tada, kai atsisakome baimės, kad kažko pritrūks, mes išmokstame vertinti ir išnaudoti tai, ką jau gavome.

Ankstyvas vasaros rytas. Naktis, trumpam aplankiusi motinos žemę, keliauja poilsio, ir laukuose pakyla rūkas. Jis raibul...
19/07/2025

Ankstyvas vasaros rytas. Naktis, trumpam aplankiusi motinos žemę, keliauja poilsio, ir laukuose pakyla rūkas. Jis raibuliuoja, kyla ir leidžiasi, tarsi laumės ar moterų pulkas šoktų, suktųsi ratu, klegėtų laukais. Regis, tai mūsų protėvių moterys, tyliai pasakojančios apie moteriškumo paslaptį, slypinčią gamtos ir sielos gelmėse, o rytinis rūkas tarsi praverti vartai į moteriškumo esmę: jis permatomas, bet kartu paslaptingas, efemeriškas, tačiau apčiuopiamas, lygiai kaip ir moters prigimtis – viskas prieš akis, viskas matoma ir girdima, bet ne kiekvienam suprasti tą atsiveriančią gelmę.

Gamta gausi moteriškų simbolių, atspindinčių įvairialypę moters prigimtį.

Žemė – tai moteriškumo pagrindas, maitintoja ir globėja, teikianti gyvybę ir stabilumą. Ji kviečia į save, apgaubia, suteikia prieglobstį.

Saulė – tai gyvybingumas ir švytėjimas, gebėjimas apšviesti ir sušildyti, suteikti džiaugsmo ir energijos. Ji kyla kiekvieną rytą, visada atsinaujinanti, lygiai kaip ir moteris, kuri geba atsinaujinti ir išlikti gyvybinga net tada, kai gyvenimo iššūkiai atrodo neišbrendami.

Moters gyvenimas dažnai lyginamas su upe. Ji teka, kurdama savo vagą, surenka mažiausius šaltinėlius – patirtis, išgyvenimus, santykius – ir virsta galinga upe, įsiliejančia į bendrą moterystės jūrą. Moteris prisitaikanti, nuolatiniame judėjime, gebanti integruoti visas savo patirtis į vientisą tėkmę.

Jūra, su savo begalybe ir gelmėmis, tai moters sielos gelmė. Ji kupina intuicijos ir paslaptingumo, galimybių savyje talpinti begalę emocijų ir išgyvenimų. Ji galinga ir rami vienu metu, atspindinti moters dvilypumą – ramybę ir audrą.

Moteriškumas yra akivaizdus paslaptingumas, viliojantis ir koketuojantis lyg undinė. Sužavi, bet kartu išsaugo nepasiekiamumą, paslėptas gelmes, kurios atsiveria tik išrinktiesiems. Tai ne paviršutiniškas viliojimas, o gilesnis stiprus ryšys kylantis iš moters intuicijos ir emocinių gelmių.

Moterys galingos ne tik savo gebėjimu kurti ir maitinti, bet ir gebėjimu atsinaujinti, išlikti gyvybingos, net jei gyvenimo upė išsenka. Jos turi vidinę jėgą, kuri padeda atlaikyti sunkumus ir rasti būdų atsigauti. Tai cikliškas procesas, panašus į gamtos ciklus – mirtį ir atgimimą, sėklos virtimą augalu, lėliukės virtimą drugeliu.

Kartais apsivalymo kelyje tenka virsti audra: šėlti, versti medžius, kelnoti šulinių dangčius. Audra tai tarsi moters emocinis išsivalymas, gebėjimą išreikšti pyktį, nusivylimą ar liūdesį. Šios audros, nors ir griaunančios, yra būtinos tam, kad būtų atlaisvinta erdvė naujam augimui, atsinaujinimui. Jos leidžia išvalyti tai, kas nebereikalinga, ir atkurti vidinę pusiausvyrą.

Moteriškumas nėra vien tik švelnumas ir ramybė, bet ir stiprybė, gebėjimas atstovėti už save ir kitas moteris greta.

Galų gale, moterys yra unikalios gebėjimu jausti viena kitą, susijungti į bendrą moterystę ir joje išbūti amžius. Tai kolektyvinė pasąmonė ir ryšys, kuriame kiekviena moteris yra dalis didesnio tinklo, palaikančio ir stiprinančio viena kitą. Tai moterų solidarumas, jų gebėjimas kurti bendruomene ir perduoti išmintį iš kartos į kartą, išlaikant gyvą tą paslaptingą, gilią ir nuolat atsinaujinančią moteriškumo esmę.

Address

Kursenai

Opening Hours

Monday 09:00 - 19:00
Tuesday 09:00 - 19:00
Wednesday 09:00 - 19:00
Thursday 09:00 - 19:00
Friday 09:00 - 17:00

Telephone

+37068964725

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Psichologė Šiauliuose, Kuršėnuose posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Practice

Send a message to Psichologė Šiauliuose, Kuršėnuose:

Share

Share on Facebook Share on Twitter Share on LinkedIn
Share on Pinterest Share on Reddit Share via Email
Share on WhatsApp Share on Instagram Share on Telegram