Psichologė Šiauliuose, Kuršėnuose

14/02/2026

Sakoma, kad laikas nuneša viską, kas laikina, tačiau brandi meilė yra tai, kas lieka, kai nutyla triukšmas ir nusėda pirmųjų susižavėjimo audrų dulkės.

Valentino dienos fone, kai pasaulis skęsta skubotose dovanose, tikroji meilės prasmė išryškėja ne per ryškius fejerverkus, o per ramią, gilią ir visaapimančią brandos šviesą.

Meilės svarba neišnyksta jokiame amžiuje. Ji tik keičia savo pavidalą, iš trapaus vilties pumpuro tapdama tvirtu, vėjams atspariu sodu.

Kaip augalui neužtenka vien derlingos žemės, kad jis išskleistų savo prigimtinį grožį, taip ir žmogui neužtenka vien sočios buities ar fizinio saugumo. Augalui mirtinai reikia šilumos, o žmogaus sielai – kito žmogaus artumo. Kad ir kokios būtų regimos gyvenimo sąlygos, kad ir kokie pasiekimai puoštų mūsų kasdienybę, žmogus žydi skaisčiausiu žiedu tik tada, kai jaučiasi mylimas.

Tai fundamentali tiesa: meilė yra tas nematomas saulės spindulys, kuris priverčia širdį stiebtis į viršų net ir vėlyvą gyvenimo rudenį.

Brandžiame ryšyje žmogui labiausiai reikia artimų akių, kurios be žodžių supranta, kas norima pasakyti. Tai tylus susitarimas, kuriame balsas tampa antriniu, nes sielos kalbasi per žvilgsnius ir buvimą šalia.

Šiame etape svarbiausia jaustis girdimam – ne tiesiog išklausytam, o giliai suprastam. O būti girdimam reiškia žinoti, kad ryšys nenutrūksta net tada, kai kitas žmogus pyksta ar pasineria į ramią tylą; tai tikėjimas, kad net ir užsidarius durims, širdis lieka atvira.

Meilė – tai nenutrūkstamas ryšys, kai net didelis fizinis atstumas nenutraukia minčių apie tą patį, tarsi du žmonės kvėpuotų vienu ritmu, nors juos skirtų vandenynai.

Meilės sukurtas ryšys tampa toks glaudus, kad mylintys žmonės vienas kitą jaučia juslėmis, kurių neaprašys jokie vadovėliai. Užtenka vos kitaip atsidusti, vos pastebimai pakeisti judesį, ir kitas jau žino – kažkas negerai su sveikata ar vidine ramybe.

Meilė pasižymi aukščiausia išminties forma – ji moka atleisti ir nebeteisti dėl smulkmenų. Ji supranta, kad žmogus yra trapus, todėl nebeieško tobulumo ten, kur užtenka nuoširdumo.

Svarbu atminti, kad ši meilė kitam prasideda ne nuo aklos tarnystės, o nuo išmintingo pasirūpinimo savimi. Juk mes rūpinamės savo vidine šviesa ne iš egoizmo, o tam, kad galėtume būti šalia kito pilnaverčiai, kad neužkrautume savęs kaip sunkios naštos ant kito pečių. Tai meilė, kuri moko tausoti save, kad turėtų ką duoti kitam.

Meilė yra būtina – tai mūsų egzistencijos pamatas ir prasmė. Tad šią dieną, ir kiekvieną ateinančią, nepamirškime kasdien padėkoti už tuos, kuriuos turime šalia. Turėti žmogų, kuris tave girdi tavo tyloje, yra didžiausia gyvenimo dovana, verta kasdienio dėkingumo.

06/02/2026

Sidabro pudra

Kai žiema sukuria baltą pasaką, žvilgančio sidabro patalais rūpestingai paslėpdama visa, kas dar vakar atrodė pilka ir sunku, mes nejučiomis atsiduriame paraleliniame pasaulyje.

Tai erdvė, kurioje nebelieka purvo, aštrių kampų ar duobių. Jame nėra pavojingo ledo, tik magiškas, purus žibėjimas ir minkšti patalai, kviečiantys užsimiršti. Jei šiuo grožiu mėgaujamės pasiruošę ar stebime jį iš saugaus atstumo, akimirka tampa nuostabi. Tačiau gamtos ramybė dažnai tėra iliuzija, slepianti stingdantį speigą.

O kas, jei ši balta pasaka – visai ne apie žiemą? Kas, jei tai – pasakojimas apie žmonių santykius?

Kaip lengva panirti į gražių žodžių ar melo burtus, kai širdis ilgisi šilumos ir įvertinimo. Emocinis badas veikia tarsi sniegas: jis užkloja kito žmogaus charakterio duobes, paslepia šaltį ir sukuria saugumo regimybę ten, kur iš tiesų tyko pavojus. Mes linkę matyti ne tikrąjį vaizdą, o savo pačių troškimų projekcijas, kol galiausiai pasiduodame šiam estetiniam aklumui.

Tačiau tie, kurie bent kartą skaudžiai paslydo ir krito ant ledo, paslėpto po puriais sniego patalais, išmoksta nešiotis „atsargumo pagalves“. Tai nėra paprasta baimė – tai patirties užaugintas emocinis intelektas. Skaudi praeitis išmoko atpažinti tą specifinį ledo blizgesį dar prieš žengiant lemtingą žingsnį. Nors po kritimo pasaulis nebeatrodo toks besąlygiškai saugus, būtent tas atsargumas leidžia grožėtis žiema neprarandant pusiausvyros.

Tikrasis menas – išmokti mėgautis pasakos grožiu, bet visada jausti tvirtą žemę po kojomis, kad baltas žibėjimas netaptų stingdančiomis pinklėmis.

01/02/2026

Kai jūra tyli, o tu nori rėkt
Arba
Vilkas avies kailyje

Būna akimirkų, kai viduje verdančios emocijos, regis, tuoj tave susprogdins.
Kai širdis daužosi taip stipriai, jog baisu prabilti – atrodo, vos pravėrus burną, ji tiesiog iššoks lauk.
Tad belieka viena – išbūti. Ištylėti.

Tai nutinka ne tik audringose, įtemptose situacijose. Kai viskas būna nuspėjama: galbūt net tikimasi, kad kažkas pakels balsą ar tars grubų žodį.

Tai nutinka ir tada, kai agresyvus „vilkas“, persirengęs avies kailiu ir „pas kalvį paploninęs liežuvį“, bando manipuliuoti. Savo nuodėmes, kaltes, įžūlius poelgius ar didžiules nesėkmes jis mėgina primesti kitiems. Nutaisęs gailią miną, jis dejuoja, aimanuoja ir kaltina kiekvieną, pasimaišiusį jo kelyje.

Ir tikrai – juk kiekvienas esame žmogus, padaręs ne vieną klaidą. Jei turime bent kiek savikritikos ir lašą empatijos, tampame lengvu grobiu šio „vilko“ vakarienei. Nesvarbu, kiek kartų jį gelbėjote iš sudėtingų situacijų ar kiek pūdų druskos kartu suvalgėte – jam jūs vis tiek būsite tik eilinis grobis.

O kai galiausiai pavyksta pamatyti realią situaciją, išvysti vilką dienos šviesoje, tokį koks jis yra iš tiesų, užlieja emocijų banga.

Kaip išgyventi šias situacijas?
❄️ girdėkite save ir tikėkite savimi. Manipuliatoriai bando priversti jus abejoti savo atmintimi ar sveiku protu. Jei jaučiate, kad kažkas ne taip – tikriausiai taip ir yra. Pasitikėkite savo intuicija labiau nei jų žodžiais.
❄️Atminkite, kad kito žmogaus pyktis ar kaltinimai yra jo, o ne jūsų atspindys. Jei žinote, kad pasielgėte teisingai, neprisiimkite svetimos naštos vien todėl, kad esate empatiškas.
❄️Nustatykite griežtas ribas. Manipuliatoriai tikrina jūsų sienas. Aiškiai pasakykite: „Aš suprantu, kad tu jautiesi blogai, tačiau nesutinku prisiimti atsakomybės už tavo veiksmus/klaidas.“
❄️Nesileiskite į aiškinimus ar juo labiau pasiteisinimus. Kuo daugiau teisinsitės, tuo daugiau „kabliukų“ suteiksite manipuliatoriui jus pulti. Trumpas „ne“ arba „aš matau šią situaciją kitaip“ yra pakankamas atsakymas.
❄️Atsitraukite arba tapkite manipuliatoriui „pilku akmeniu“ – būkite neįdomus, emociškai nepasiekiamas ir neatsakinėkite į provokacijas. Kai jie negauna emocinės reakcijos (maisto), jie dažniausiai pasitraukia ieškoti kitos aukos.

Tikėkite savimi!

25/11/2025

✨ Pastaruosius keletą metų smalsiai klaidžiojau po istorijos labirintus, ieškodama atsakymų apie Šiaulių rajono medicinos praeitį. Galvoje nuolat sukosi klausimai – kada, kur, kas, kaip? Deja, radau tik pavienes žinių nuotrupas, tarsi dėlionės detales, kurias ilgai negalėjau sudėti į vientisą paveikslą.

🌟 Sakoma, kad svajonės pildosi, jei tik drįsi svajoti. Taip nutiko ir man. Prieš keletą metų pati sau juokais sakiau: „Jei niekas negali paaiškinti, pati parašysiu, kaip buvo.“ Ir štai – prieš pusantrų metų, lyg ant lėkštutės, gyvenimas man įteikė šūsnį vertingos informacijos. Spontaniška mintis „čia ir dabar“ virto tikra avantiūra.

💡 Per šiuos metus patyriau daugybę nuostabių atradimų, stebuklingų nuostabos akimirkų, sutikau ir iš arčiau pažinau nuostabius žmones. Didžiulę pagalbą ir palaikymą suteikė Raimonda Rumbinaitė – kartu su ja pečius į krūvą suremti buvo lengviau ir drąsiau.

📖 Todėl su džiaugsmu kviečiu visus į knygos sutiktuvių vakarą! Tai bus proga pabūti drauge, prisiminti Šiaulių krašto medicinos istoriją ir pasidalinti atradimais.

🤝 Iš visos širdies kviečiu – ateikite, būkite kartu, o jei galite, pasidalinkite šiuo kvietimu su kitais. Tegul mūsų krašto istorija pasiekia kuo daugiau žmonių!

16/11/2025

Savaitgalis – lėtesnė savaitės dalis, suteikianti erdvės apmąstymams ir gamtos stebėjimui. Išėjusi į kiemą, matau, kaip vis dar atsargiai žiedus skleidžia pelargonija, rožės taip pat kelia galvą, o fuksija dar gausiai puošiasi. Tačiau įžengusi į kambarį, kur žiemojimui parneštos gėlės, pastebiu dramatišką pasikeitimą. Kiek daug pageltusių ir nukritusių lapų! Fuksija, dar neseniai buvusi išsipuošusi žiedais tarsi meno kūriniais, dabar visa sumenkusi. Žiedų nebėra.

Suprantu, gėlei reikia laiko priprasti prie pasikeitusių augimo sąlygų. Ji „supyko“ arba, greičiau, instinktyviai suprato, koks dabar metų laikas ir nusprendė „miegoti“. Per žiemą ji sustiprės, sukaups jėgas, ir, pavasario saulei kylant vis aukščiau, vėl kraus žiedus ir stebins jų grožiu.

Pasikeitusios gyvenimo sąlygos ir aplinkybės labai panašiai veikia ir žmones. Net jei ir pokyčiai iš pirmo žvilgsnio yra pozityvūs, jie vis tiek sukelia reakciją. Mūsų fizinė ir emocinė būklė sureaguoja į kiekvieną reikšmingą pasikeitimą, nesvarbu, ar tai naujas, geidžiamas darbas, ar persikėlimas į svajonių šalį.

Psichologijoje bet koks reikšmingas pasikeitimas, reikalaujantis mūsų įprastinio elgesio ar mąstymo modelio koregavimo, yra vadinamas stresu. Svarbu suprasti, kad stresas nebūtinai yra neigiamas.

Teigiami gyvenimo įvykiai, tokie kaip vestuvės, kūdikio gimimas, paaukštinimas darbe, naujų namų pirkimas ar net ilgai lauktos atostogos, sukelia vadinamąjį eustresą – „gerąjį“ stresą. Nors šie įvykiai asocijuojasi su džiaugsmu ir laime, jie vis tiek reikalauja didelių pastangų adaptuotis. Žmogus gali jausti įtampą ar nerimą, gali sutrikti miegas net jei yra laimingas dėl įvykusių pokyčių.

Neigiami įvykiai, tokie kaip liga, darbo praradimas ar finansinės problemos, sukelia distresą – žalingą stresą. Šie pokyčiai ne tik verčia mus adaptuotis, bet ir reikalauja susitaikymo su praradimu ir skausmu. Natūraliai kyla liūdesys, pyktis, kaltė ar bejėgiškumas. Kūnas gali reaguoti fiziniais simptomais – susilpnėjusiu imunitetu, galvos skausmais, virškinimo problemomis.

Išgyvenant pokyčius, reikia laiko. Nemažai laiko. Kaip ir gėlėms, kurioms reikia viso žiemos miego, kad pavasarį vėl žydėtų, taip ir žmogaus psichikai reikia asmeninio, individualaus tempo susivokti, perdirbti patirtį ir įgyti naują tvirtą pagrindą.

Tik su meile ir kantrybe puoselėjamas procesas veda į tvarų ir ilgalaikį atgimimą.

20/09/2025

🔥 Spontaniškai suliepsnojusi ugnis, degusi visus metus 🔥

Kartais gyvenimas pasiūlo netikėtą akimirką, kurioje spontaniškumo kibirkštis uždega intensyvią, kaitrią ugnį. Ir aš degiau. Visus metus. Galvojau, ieškojau, kalbinau, abejojau... Ir štai – tarsi feniksas iš pelenų – išnyra Šiaulių rajono medicinos istorija.

Buvo momentų, kai atrodė, kad išliko tiek nedaug. Bet šiandien matau – kiek daug dar galima atrasti, išgirsti, užrašyti. Gal ne viskas iškart, gal dar ne greit, bet kryptis aiški.

💬 Nuoširdžiai džiaugiuosi ir dėkoju Raimondai Rumbinaitei – už buvimą šalia, už pokalbius, už žodžius, už idėjas, už bendrystę, už teksto tarsi skulptūros kūrimą. Mus vis labiau sujungia meilė kalbai, istorijai, prasmei.

Kai metų gale savęs paklausiu, kokia buvau šiais metais, atsakysiu be dvejonių: avantiuristė. Mėgstu degti nežinomybe ir smalsumu. Ir tai – mano stiprybė. ✨

07/09/2025

Nuodingas grožis

Gamta, didžioji gyvenimo mokytoja, dovanoja tobulą instrukcijų rinkinį, kaip išgyventi ir klestėti.

Šiame amžinai besikeičiančiame, bet visada dėsningame pasaulyje, taisyklės yra paprastos ir aiškios. Garsus žvėries ar paukščio riksmas – tai perspėjimas, atsitrauk. Tai ne kerštas, ne įžeidimas, o pranešimas apie pavojų, kuris apsaugo mus nuo nelaimės ir sudaro sąlygas gyventi saugiai. Ryški grybo ar uogos spalva – tai ne grožis ar puikybė, o įspėjimas: „Nevalgyk, nes aš nuodingas“. Ši taisyklė veikia tūkstančius metų, apsaugodama gyvybę ir padėdama atskirti tai, kas sveika, nuo to, kas pražūtinga. Gamtos pasaulyje, taisyklės tarnauja harmonijai ir išlikimui. Jų laikymasis garantuoja ramybę ir ilgą gyvenimą.

Tačiau žmogus, šis keistas ir sudėtingas sutvėrimas, atrodo, turi vidinį poreikį maištauti. Jis trokšta būti ne paprastas gamtos dalis, o maištininkas, kūrėjas, kuris stovi virš taisyklių. Tokiu būdu, mes griauname ne tik tai, kas aplink mus, bet ir tai, kas yra mūsų pačių viduje.

Šiandien, būti „prieš srovę“, „prieš pilką minią“ ar atvirai ignoruoti perspėjimo ženklus, tapo savotišku garbės reikalu. Žmonės didžiuojasi eidami ten, kur niekas nedrįsta, ir tikėdami tais, kuriais niekas netikėtų. Bet ar tai drąsa? O gal tai tiesiog savidestrukcija, paslėpta po drąsos kauke?

Stebėdami save ir kitus, matome, kaip ryškūs, pavojingi ženklai tampa traukos objektu, o ne atgrasikliu. Santykiuose mes pasirenkame tuos, kurie jau nuo pat pradžių demonstravo visus įmanomus pavojaus signalus: nuo melo iki emocinio nestabilumo.

Taip mes statome namą ant nestabilaus pamato ir tikimės, kad jis stovės tvirtai. Tikime žmonėmis, kurių elgesyje nėra nieko saugaus. Kodėl? Galbūt todėl, kad mus žavi drama, pavojus ir adrenalinas? Galbūt mums atrodo, kad tikras gyvenimas yra tik ten, kur yra nuolatinė kova, chaosas ir kančia? Ši taisyklė yra tokia pat sena, kaip ir pati gamta: jei pjauni tai, kas nuodinga, suvalgai nuodą. Ir mes tai darome kasdien, o paskui stebimės, kad mus kažkas apnuodijo.

Tuo tarpu ir patys norime būti išskirtiniais. Būti ryškiomis, nuodingomis uogomis. Mes auklėjame, moralizuojame ir statome į „vietą“ visus, kurie mums nepatinka. Puikuojamės, kad sakome tiesą „į akis“ ir guodžiamės, kad kiti nemėgsta tų, kurie kalba nuoširdžiai. Bet ar tai nuoširdumas? Ar tikrai aštrūs, į jautriausią vietą smūgiuojantys žodžiai yra tiesa? Ar tai ne tiesiog savęs pateisinimas, paverčiant savo žiaurumą ir aroganciją „tiesa“?

Tai nėra tikroji tiesa, o tik teisuolio poreikių tenkinimas – noras jaustis pranašesniu, protingesniu, vertesniu. Tai tas pats, kas garsiai šaukti: „Aš nuodingas, bet aš manau, kad tu pats kaltas, kad aš slapta lendu ten kur tu nenorėtum, kad aš lįsčiau!“

Galiausiai, lygiai kaip gamtos, taip ir žmonių pasaulio taisyklės veikia. Ir ateina diena, kai liekame vieni. Vienatvė tampa ne atsitiktine nelaime, o logiška išdava, kurią lėmė mūsų pačių pasirinkimai. Buvimas nuodingu, arogantišku ir pavojingu išstumia tuos, kurie norėjo saugumo ir ramybės.

Galbūt atėjo laikas vėl atsigręžti į gamtą ir išmokti, kaip atpažinti tuos, kurie kaukia, perspėdami apie pavojų, ir tuos, kurie spindi ryškiomis spalvomis, kad įspėtų apie nuodus? Galbūt laikas nustoti maištauti ten, kur maištas yra pražūtingas, ir atrasti tikrąją laisvę – laisvę nuo nuolatinės kovos ir nereikalingos kančios. Ką galėtume pasimokyti iš gamtos, norėdami gyventi ramybėje ir harmonijoje?

09/08/2025

Moterų tualetas, ypač masinių susibūrimų metu, gali būti pripažintas viena iš įdomiausių teatro scenų, o gal net gyvenimo atspindžių koncentratu. Tai vieta, kurioje moterys, nusiėmusios socialines kaukes ir pamiršusios savo vaidmenis bei statusus, rėžia atvirus pokalbius ir dailina savo išorę. Čia susiduriame su psichologijos esme – nuo išorinio įvaizdžio kūrimo iki giluminių troškimų apnuoginimo.

Masiniame koncerte, ilgoje eilėje, kurioje moterys laukia prie praustuvų, viena po kitos spaudžia tuščią muilo dozatorių. Kiekvienas paspaudimas – tarsi tuščias lūkestis, kiekvienas barškėjimas – tarsi kolektyvinė frustracija. Tai simbolis begalybės bandymų pasiekti tai, ko tiesiog nėra. Šis tuščias garsas, kartojamas vis garsiau ir garsiau, tarsi šaukia, kad jūsų pastangos veltui, bet moterys vis tiek spaudžia, nes viltis miršta paskutinė. Kiekviena iš jų viliasi, kad būtent jos paspaudimas bus tas, kuris išspaus bent lašą.

Nuo frustracijos pereiname prie triumfo, kuris gimsta radus muilo kitame dozatoriuje. Tarsi kompensacija už visus veltui spaudytus kartus, moteris prisispaudžia jo visa galybę. Muilas liejasi per delnų kraštus, tarsi noras susigriebti ne tik tai, ko trūksta dabar, bet ir tai, ko trūko anksčiau. Tai elgesys, kurį diktuoja ne poreikis, o baimė, kad prarasime tai, ką pagaliau gavome. Didžiulėje eilėje, kurioje kiekviena moteris laukia savo eilės, kyla mintis: „Negi paliksiu kitai?“ Tai savanaudiškumo ir išgyvenimo instinkto derinys, kuris priverčia griebti daugiau nei reikia. Juk jei delnas būtų didesnis, būtų susigriebta dar daugiau.
Ši scena tampa puikia metafora mūsų gyvenimui. Argi ne taip elgiamės dažnas? Griebiame daiktus, darbus, žinias, santykius – viską, kas po ranka. Ne todėl, kad to reikia, o todėl, kad kažkada kažko negavome. Ar tai daiktai, kuriuos kaupiame tarsi kompensaciją už skurdžią vaikystę, ar darbai, kuriuos prisiimame, kad įrodytume savo vertę po nesėkmės? Mes griebiame ir taškome, neįvertindami, ar mums to reikia.

Pilnu delnu prigriebusi muilo, moteris grįžta prie praustuvės. Tačiau vietoje to, kad lėtai ir kruopščiai plautų rankas, ji tarsi pasibjaurėjusi nuplauna muilą. Argi ne taip būna ir gyvenime? Tiek pastangų, tiek noro, tiek „griebimo“, o pasiekus tikslą, mes nebesuprantame jo prasmės. Pradedame abejoti jo konsistencija, jo tinkamumu, ir nuplauname jį be didelio džiaugsmo. Ar tikrai rankos nuplautos? O ar tikrai mes pasimėgavome, išnaudojome tai, ką taip sunkiai griebėme?

Šis reginys yra tarsi priminimas, kad verta sustoti. Sustoti ir paklausti savęs: „Kiek jau visko turiu? Gal jau gana ir gal man visko apsčiai?“ Galbūt tikrasis turtingumas slypi ne griebime, o gebėjime džiaugtis ir dėkoti už tai, ką jau turime. Nes tik tada, kai atsisakome baimės, kad kažko pritrūks, mes išmokstame vertinti ir išnaudoti tai, ką jau gavome.

19/07/2025

Ankstyvas vasaros rytas. Naktis, trumpam aplankiusi motinos žemę, keliauja poilsio, ir laukuose pakyla rūkas. Jis raibuliuoja, kyla ir leidžiasi, tarsi laumės ar moterų pulkas šoktų, suktųsi ratu, klegėtų laukais. Regis, tai mūsų protėvių moterys, tyliai pasakojančios apie moteriškumo paslaptį, slypinčią gamtos ir sielos gelmėse, o rytinis rūkas tarsi praverti vartai į moteriškumo esmę: jis permatomas, bet kartu paslaptingas, efemeriškas, tačiau apčiuopiamas, lygiai kaip ir moters prigimtis – viskas prieš akis, viskas matoma ir girdima, bet ne kiekvienam suprasti tą atsiveriančią gelmę.

Gamta gausi moteriškų simbolių, atspindinčių įvairialypę moters prigimtį.

Žemė – tai moteriškumo pagrindas, maitintoja ir globėja, teikianti gyvybę ir stabilumą. Ji kviečia į save, apgaubia, suteikia prieglobstį.

Saulė – tai gyvybingumas ir švytėjimas, gebėjimas apšviesti ir sušildyti, suteikti džiaugsmo ir energijos. Ji kyla kiekvieną rytą, visada atsinaujinanti, lygiai kaip ir moteris, kuri geba atsinaujinti ir išlikti gyvybinga net tada, kai gyvenimo iššūkiai atrodo neišbrendami.

Moters gyvenimas dažnai lyginamas su upe. Ji teka, kurdama savo vagą, surenka mažiausius šaltinėlius – patirtis, išgyvenimus, santykius – ir virsta galinga upe, įsiliejančia į bendrą moterystės jūrą. Moteris prisitaikanti, nuolatiniame judėjime, gebanti integruoti visas savo patirtis į vientisą tėkmę.

Jūra, su savo begalybe ir gelmėmis, tai moters sielos gelmė. Ji kupina intuicijos ir paslaptingumo, galimybių savyje talpinti begalę emocijų ir išgyvenimų. Ji galinga ir rami vienu metu, atspindinti moters dvilypumą – ramybę ir audrą.

Moteriškumas yra akivaizdus paslaptingumas, viliojantis ir koketuojantis lyg undinė. Sužavi, bet kartu išsaugo nepasiekiamumą, paslėptas gelmes, kurios atsiveria tik išrinktiesiems. Tai ne paviršutiniškas viliojimas, o gilesnis stiprus ryšys kylantis iš moters intuicijos ir emocinių gelmių.

Moterys galingos ne tik savo gebėjimu kurti ir maitinti, bet ir gebėjimu atsinaujinti, išlikti gyvybingos, net jei gyvenimo upė išsenka. Jos turi vidinę jėgą, kuri padeda atlaikyti sunkumus ir rasti būdų atsigauti. Tai cikliškas procesas, panašus į gamtos ciklus – mirtį ir atgimimą, sėklos virtimą augalu, lėliukės virtimą drugeliu.

Kartais apsivalymo kelyje tenka virsti audra: šėlti, versti medžius, kelnoti šulinių dangčius. Audra tai tarsi moters emocinis išsivalymas, gebėjimą išreikšti pyktį, nusivylimą ar liūdesį. Šios audros, nors ir griaunančios, yra būtinos tam, kad būtų atlaisvinta erdvė naujam augimui, atsinaujinimui. Jos leidžia išvalyti tai, kas nebereikalinga, ir atkurti vidinę pusiausvyrą.

Moteriškumas nėra vien tik švelnumas ir ramybė, bet ir stiprybė, gebėjimas atstovėti už save ir kitas moteris greta.

Galų gale, moterys yra unikalios gebėjimu jausti viena kitą, susijungti į bendrą moterystę ir joje išbūti amžius. Tai kolektyvinė pasąmonė ir ryšys, kuriame kiekviena moteris yra dalis didesnio tinklo, palaikančio ir stiprinančio viena kitą. Tai moterų solidarumas, jų gebėjimas kurti bendruomene ir perduoti išmintį iš kartos į kartą, išlaikant gyvą tą paslaptingą, gilią ir nuolat atsinaujinančią moteriškumo esmę.

30/06/2025

Vėjas stūgauja. Ne šiaip pučia, ne dūzgia, bet stūgauja, lyg sena, pikta ragana, išliejanti visą savo įtūžį. Vėjo gūsiai, lyg nematomos kumštinės, iš pasalų bloškia viską, ką tik randa savo kelyje. Lapų sūkuriai kyla aukštyn, šokdami beprotišką šokį su dulkėmis ir smulkiomis šakelėmis. Medžių šakos siūbuoja, skausmingai girgždėdamos ir glostydamos šalia augančių kamienus. Tai ne švelnus prisilietimas, o desperatiškas bandymas įsikibti, atremti bendrąją negandą. Ir tada, lyg neišlaikę įtampos, kai kurie medžiai virsta su šaknimis, lyg gigantiški, miegantys milžinai, staiga pargriūnantys ant žemės. Ir lyg rankomis susikibę, ir neatlaikę negandų, virsta greta buvusieji. Grandininė reakcija, bejėgiškas nuopuolis, kai vieno likimas nusprendžia ir kitų dalią.

Palaukėje, ten, kur dar visai neseniai linksmai siūbavo vasaros dvasia, žydi rugiagėlės. Jos, visada tokios trapios, bet tuo pat metu neįtikėtinai atsparios, lanksčiai vis atsistačiusios po kiekvieno vėjo gūsio, dabar pradeda gyventi pažeme. Jų žydros galvelės priglunda prie drėgnos žemės, lyg ieškodamos prieglobsčio, ramybės nuo šėlsmo. Kaip beatsitiesti, kai vėjas vis bloškia ir bloškia, griaudamas bet kokią viltį pakilti? Jų stiebeliai, rodos, prisimena saulės glamonę, bet dabar tik šaltis ir drėgmė.

O dirvinis vijoklis, dar visai neseniai augęs apsisukęs aplink rugiagėlę, lyg parazitas, maitinantis jos gyvybe, dabar savo ilgus, plonus ūsus kabina į dar stovintį. Jis ieško naujos atramos, naujos aukos, nesvarbu, ar tai bus medis, ar koks kitas augalas. Jis prisitaiko, išgyvena, keisdamas objektą, prie kurio prisikabina, nejausdamas gėdos, tik instinktyvią būtinybę išlikti.

Viskas tai – lyg gyvas, skausmingas atspindys žmogaus gyvenime. Negandos puola. Kartais jos ateina lėtai, lyg klastinga liga, kartais – staiga, lyg vėjo gūsis, sugriaunantis viską per vieną akimirką. Kartais būname kaip medžiai, tvirtai laikomės savo principų, savo įsitikinimų, savo vertybių, atremdami smūgius ir nepaklusdami. O kartais esame lankstūs, kaip rugiagėlės – krentame, bet vis iš naujo kylame, prisitaikome, lankstomės, kad išliktume. Kartais kaip dirvinis vijoklis, keičiame žmones šalia savęs – atitolstame nuo tų, kurie mus slegia, ieškome naujų sąjungininkų. O kartais keičiame vertybes ir gyvenimo būdą, nes suvokiame, kad senieji nebetinka, kad jie nebegali mūsų apsaugoti nuo šėlsmo. Kartais būname beržai – tvirti, atsparūs, bet vis tiek galintys palūžti. O kartais – rugiagėlės, trapios iš pirmo žvilgsnio, bet neįtikėtinai atsparios ir prisitaikančios.

Bet kaip žinoti, kas šiuo metu esame? Kaip atpažinti save šiame nuolat kintančiame vėjo šėlsme? Kaip žinoti, kaip reaguoti? Stovėti tvirtai, kovoti už vertybes, už save, už šeimą, brėžti ribas, siekti tikslų ir nebijoti gal tik iš pirmo žvilgsnio baisių vėjo gūsių, kurie tik tikrina mūsų stiprybę? O gal reikia žemai nusileisti, pasaugoti save, savo resursus, savo energiją, ir tik esant galimybei kilti, kai audra nurims? Nebijoti būti mažu, nuolankiu, laikinai pasiduoti aplinkybėms, kad vėliau vėl galėtum atsistoti?

Žmogui reikia harmonijos. Ne aklos kovos ar visiško pasidavimo, bet harmonijos tarp šių kraštutinumų. Reikia remtis patirtimi – sava, įgyta per sunkumus, ir pasaulio istorija, kuri moko, kad viskas praeina. Reikia girdėti širdies impulsus, tuos tylius vidinius balsus, kurie dažnai šnabžda teisingiausius atsakymus. Ir svarbiausia – neatstumti nuojautos, to nepaaiškinamo jausmo, kuris dažnai perspėja apie artėjančią audrą ar parodo kelią į ramybę. Nes tik tada, kai klausomės savęs ir pasaulio, galime atrasti savo vietą šioje beprotiškoje vėjo simfonijoje ir žinoti, kada būti medžiu, o kada – rugiagėle.

07/05/2025

https://www.facebook.com/kursenuligonine/posts/pfbid02qSYr2Jhxp8VNh2gWEb5QBLaUUfRePj4c24B14QyHTvPsMcuqznEAcChKpnaBNcxrl

24/04/2025