Psichologė Šiauliuose, Kuršėnuose

20/09/2025

🔥 Spontaniškai suliepsnojusi ugnis, degusi visus metus 🔥

Kartais gyvenimas pasiūlo netikėtą akimirką, kurioje spontaniškumo kibirkštis uždega intensyvią, kaitrią ugnį. Ir aš degiau. Visus metus. Galvojau, ieškojau, kalbinau, abejojau... Ir štai – tarsi feniksas iš pelenų – išnyra Šiaulių rajono medicinos istorija.

Buvo momentų, kai atrodė, kad išliko tiek nedaug. Bet šiandien matau – kiek daug dar galima atrasti, išgirsti, užrašyti. Gal ne viskas iškart, gal dar ne greit, bet kryptis aiški.

💬 Nuoširdžiai džiaugiuosi ir dėkoju Raimondai Rumbinaitei – už buvimą šalia, už pokalbius, už žodžius, už idėjas, už bendrystę, už teksto tarsi skulptūros kūrimą. Mus vis labiau sujungia meilė kalbai, istorijai, prasmei.

Kai metų gale savęs paklausiu, kokia buvau šiais metais, atsakysiu be dvejonių: avantiuristė. Mėgstu degti nežinomybe ir smalsumu. Ir tai – mano stiprybė. ✨

07/09/2025

Nuodingas grožis

Gamta, didžioji gyvenimo mokytoja, dovanoja tobulą instrukcijų rinkinį, kaip išgyventi ir klestėti.

Šiame amžinai besikeičiančiame, bet visada dėsningame pasaulyje, taisyklės yra paprastos ir aiškios. Garsus žvėries ar paukščio riksmas – tai perspėjimas, atsitrauk. Tai ne kerštas, ne įžeidimas, o pranešimas apie pavojų, kuris apsaugo mus nuo nelaimės ir sudaro sąlygas gyventi saugiai. Ryški grybo ar uogos spalva – tai ne grožis ar puikybė, o įspėjimas: „Nevalgyk, nes aš nuodingas“. Ši taisyklė veikia tūkstančius metų, apsaugodama gyvybę ir padėdama atskirti tai, kas sveika, nuo to, kas pražūtinga. Gamtos pasaulyje, taisyklės tarnauja harmonijai ir išlikimui. Jų laikymasis garantuoja ramybę ir ilgą gyvenimą.

Tačiau žmogus, šis keistas ir sudėtingas sutvėrimas, atrodo, turi vidinį poreikį maištauti. Jis trokšta būti ne paprastas gamtos dalis, o maištininkas, kūrėjas, kuris stovi virš taisyklių. Tokiu būdu, mes griauname ne tik tai, kas aplink mus, bet ir tai, kas yra mūsų pačių viduje.

Šiandien, būti „prieš srovę“, „prieš pilką minią“ ar atvirai ignoruoti perspėjimo ženklus, tapo savotišku garbės reikalu. Žmonės didžiuojasi eidami ten, kur niekas nedrįsta, ir tikėdami tais, kuriais niekas netikėtų. Bet ar tai drąsa? O gal tai tiesiog savidestrukcija, paslėpta po drąsos kauke?

Stebėdami save ir kitus, matome, kaip ryškūs, pavojingi ženklai tampa traukos objektu, o ne atgrasikliu. Santykiuose mes pasirenkame tuos, kurie jau nuo pat pradžių demonstravo visus įmanomus pavojaus signalus: nuo melo iki emocinio nestabilumo.

Taip mes statome namą ant nestabilaus pamato ir tikimės, kad jis stovės tvirtai. Tikime žmonėmis, kurių elgesyje nėra nieko saugaus. Kodėl? Galbūt todėl, kad mus žavi drama, pavojus ir adrenalinas? Galbūt mums atrodo, kad tikras gyvenimas yra tik ten, kur yra nuolatinė kova, chaosas ir kančia? Ši taisyklė yra tokia pat sena, kaip ir pati gamta: jei pjauni tai, kas nuodinga, suvalgai nuodą. Ir mes tai darome kasdien, o paskui stebimės, kad mus kažkas apnuodijo.

Tuo tarpu ir patys norime būti išskirtiniais. Būti ryškiomis, nuodingomis uogomis. Mes auklėjame, moralizuojame ir statome į „vietą“ visus, kurie mums nepatinka. Puikuojamės, kad sakome tiesą „į akis“ ir guodžiamės, kad kiti nemėgsta tų, kurie kalba nuoširdžiai. Bet ar tai nuoširdumas? Ar tikrai aštrūs, į jautriausią vietą smūgiuojantys žodžiai yra tiesa? Ar tai ne tiesiog savęs pateisinimas, paverčiant savo žiaurumą ir aroganciją „tiesa“?

Tai nėra tikroji tiesa, o tik teisuolio poreikių tenkinimas – noras jaustis pranašesniu, protingesniu, vertesniu. Tai tas pats, kas garsiai šaukti: „Aš nuodingas, bet aš manau, kad tu pats kaltas, kad aš slapta lendu ten kur tu nenorėtum, kad aš lįsčiau!“

Galiausiai, lygiai kaip gamtos, taip ir žmonių pasaulio taisyklės veikia. Ir ateina diena, kai liekame vieni. Vienatvė tampa ne atsitiktine nelaime, o logiška išdava, kurią lėmė mūsų pačių pasirinkimai. Buvimas nuodingu, arogantišku ir pavojingu išstumia tuos, kurie norėjo saugumo ir ramybės.

Galbūt atėjo laikas vėl atsigręžti į gamtą ir išmokti, kaip atpažinti tuos, kurie kaukia, perspėdami apie pavojų, ir tuos, kurie spindi ryškiomis spalvomis, kad įspėtų apie nuodus? Galbūt laikas nustoti maištauti ten, kur maištas yra pražūtingas, ir atrasti tikrąją laisvę – laisvę nuo nuolatinės kovos ir nereikalingos kančios. Ką galėtume pasimokyti iš gamtos, norėdami gyventi ramybėje ir harmonijoje?

09/08/2025

Moterų tualetas, ypač masinių susibūrimų metu, gali būti pripažintas viena iš įdomiausių teatro scenų, o gal net gyvenimo atspindžių koncentratu. Tai vieta, kurioje moterys, nusiėmusios socialines kaukes ir pamiršusios savo vaidmenis bei statusus, rėžia atvirus pokalbius ir dailina savo išorę. Čia susiduriame su psichologijos esme – nuo išorinio įvaizdžio kūrimo iki giluminių troškimų apnuoginimo.

Masiniame koncerte, ilgoje eilėje, kurioje moterys laukia prie praustuvų, viena po kitos spaudžia tuščią muilo dozatorių. Kiekvienas paspaudimas – tarsi tuščias lūkestis, kiekvienas barškėjimas – tarsi kolektyvinė frustracija. Tai simbolis begalybės bandymų pasiekti tai, ko tiesiog nėra. Šis tuščias garsas, kartojamas vis garsiau ir garsiau, tarsi šaukia, kad jūsų pastangos veltui, bet moterys vis tiek spaudžia, nes viltis miršta paskutinė. Kiekviena iš jų viliasi, kad būtent jos paspaudimas bus tas, kuris išspaus bent lašą.

Nuo frustracijos pereiname prie triumfo, kuris gimsta radus muilo kitame dozatoriuje. Tarsi kompensacija už visus veltui spaudytus kartus, moteris prisispaudžia jo visa galybę. Muilas liejasi per delnų kraštus, tarsi noras susigriebti ne tik tai, ko trūksta dabar, bet ir tai, ko trūko anksčiau. Tai elgesys, kurį diktuoja ne poreikis, o baimė, kad prarasime tai, ką pagaliau gavome. Didžiulėje eilėje, kurioje kiekviena moteris laukia savo eilės, kyla mintis: „Negi paliksiu kitai?“ Tai savanaudiškumo ir išgyvenimo instinkto derinys, kuris priverčia griebti daugiau nei reikia. Juk jei delnas būtų didesnis, būtų susigriebta dar daugiau.
Ši scena tampa puikia metafora mūsų gyvenimui. Argi ne taip elgiamės dažnas? Griebiame daiktus, darbus, žinias, santykius – viską, kas po ranka. Ne todėl, kad to reikia, o todėl, kad kažkada kažko negavome. Ar tai daiktai, kuriuos kaupiame tarsi kompensaciją už skurdžią vaikystę, ar darbai, kuriuos prisiimame, kad įrodytume savo vertę po nesėkmės? Mes griebiame ir taškome, neįvertindami, ar mums to reikia.

Pilnu delnu prigriebusi muilo, moteris grįžta prie praustuvės. Tačiau vietoje to, kad lėtai ir kruopščiai plautų rankas, ji tarsi pasibjaurėjusi nuplauna muilą. Argi ne taip būna ir gyvenime? Tiek pastangų, tiek noro, tiek „griebimo“, o pasiekus tikslą, mes nebesuprantame jo prasmės. Pradedame abejoti jo konsistencija, jo tinkamumu, ir nuplauname jį be didelio džiaugsmo. Ar tikrai rankos nuplautos? O ar tikrai mes pasimėgavome, išnaudojome tai, ką taip sunkiai griebėme?

Šis reginys yra tarsi priminimas, kad verta sustoti. Sustoti ir paklausti savęs: „Kiek jau visko turiu? Gal jau gana ir gal man visko apsčiai?“ Galbūt tikrasis turtingumas slypi ne griebime, o gebėjime džiaugtis ir dėkoti už tai, ką jau turime. Nes tik tada, kai atsisakome baimės, kad kažko pritrūks, mes išmokstame vertinti ir išnaudoti tai, ką jau gavome.

19/07/2025

Ankstyvas vasaros rytas. Naktis, trumpam aplankiusi motinos žemę, keliauja poilsio, ir laukuose pakyla rūkas. Jis raibuliuoja, kyla ir leidžiasi, tarsi laumės ar moterų pulkas šoktų, suktųsi ratu, klegėtų laukais. Regis, tai mūsų protėvių moterys, tyliai pasakojančios apie moteriškumo paslaptį, slypinčią gamtos ir sielos gelmėse, o rytinis rūkas tarsi praverti vartai į moteriškumo esmę: jis permatomas, bet kartu paslaptingas, efemeriškas, tačiau apčiuopiamas, lygiai kaip ir moters prigimtis – viskas prieš akis, viskas matoma ir girdima, bet ne kiekvienam suprasti tą atsiveriančią gelmę.

Gamta gausi moteriškų simbolių, atspindinčių įvairialypę moters prigimtį.

Žemė – tai moteriškumo pagrindas, maitintoja ir globėja, teikianti gyvybę ir stabilumą. Ji kviečia į save, apgaubia, suteikia prieglobstį.

Saulė – tai gyvybingumas ir švytėjimas, gebėjimas apšviesti ir sušildyti, suteikti džiaugsmo ir energijos. Ji kyla kiekvieną rytą, visada atsinaujinanti, lygiai kaip ir moteris, kuri geba atsinaujinti ir išlikti gyvybinga net tada, kai gyvenimo iššūkiai atrodo neišbrendami.

Moters gyvenimas dažnai lyginamas su upe. Ji teka, kurdama savo vagą, surenka mažiausius šaltinėlius – patirtis, išgyvenimus, santykius – ir virsta galinga upe, įsiliejančia į bendrą moterystės jūrą. Moteris prisitaikanti, nuolatiniame judėjime, gebanti integruoti visas savo patirtis į vientisą tėkmę.

Jūra, su savo begalybe ir gelmėmis, tai moters sielos gelmė. Ji kupina intuicijos ir paslaptingumo, galimybių savyje talpinti begalę emocijų ir išgyvenimų. Ji galinga ir rami vienu metu, atspindinti moters dvilypumą – ramybę ir audrą.

Moteriškumas yra akivaizdus paslaptingumas, viliojantis ir koketuojantis lyg undinė. Sužavi, bet kartu išsaugo nepasiekiamumą, paslėptas gelmes, kurios atsiveria tik išrinktiesiems. Tai ne paviršutiniškas viliojimas, o gilesnis stiprus ryšys kylantis iš moters intuicijos ir emocinių gelmių.

Moterys galingos ne tik savo gebėjimu kurti ir maitinti, bet ir gebėjimu atsinaujinti, išlikti gyvybingos, net jei gyvenimo upė išsenka. Jos turi vidinę jėgą, kuri padeda atlaikyti sunkumus ir rasti būdų atsigauti. Tai cikliškas procesas, panašus į gamtos ciklus – mirtį ir atgimimą, sėklos virtimą augalu, lėliukės virtimą drugeliu.

Kartais apsivalymo kelyje tenka virsti audra: šėlti, versti medžius, kelnoti šulinių dangčius. Audra tai tarsi moters emocinis išsivalymas, gebėjimą išreikšti pyktį, nusivylimą ar liūdesį. Šios audros, nors ir griaunančios, yra būtinos tam, kad būtų atlaisvinta erdvė naujam augimui, atsinaujinimui. Jos leidžia išvalyti tai, kas nebereikalinga, ir atkurti vidinę pusiausvyrą.

Moteriškumas nėra vien tik švelnumas ir ramybė, bet ir stiprybė, gebėjimas atstovėti už save ir kitas moteris greta.

Galų gale, moterys yra unikalios gebėjimu jausti viena kitą, susijungti į bendrą moterystę ir joje išbūti amžius. Tai kolektyvinė pasąmonė ir ryšys, kuriame kiekviena moteris yra dalis didesnio tinklo, palaikančio ir stiprinančio viena kitą. Tai moterų solidarumas, jų gebėjimas kurti bendruomene ir perduoti išmintį iš kartos į kartą, išlaikant gyvą tą paslaptingą, gilią ir nuolat atsinaujinančią moteriškumo esmę.

30/06/2025

Vėjas stūgauja. Ne šiaip pučia, ne dūzgia, bet stūgauja, lyg sena, pikta ragana, išliejanti visą savo įtūžį. Vėjo gūsiai, lyg nematomos kumštinės, iš pasalų bloškia viską, ką tik randa savo kelyje. Lapų sūkuriai kyla aukštyn, šokdami beprotišką šokį su dulkėmis ir smulkiomis šakelėmis. Medžių šakos siūbuoja, skausmingai girgždėdamos ir glostydamos šalia augančių kamienus. Tai ne švelnus prisilietimas, o desperatiškas bandymas įsikibti, atremti bendrąją negandą. Ir tada, lyg neišlaikę įtampos, kai kurie medžiai virsta su šaknimis, lyg gigantiški, miegantys milžinai, staiga pargriūnantys ant žemės. Ir lyg rankomis susikibę, ir neatlaikę negandų, virsta greta buvusieji. Grandininė reakcija, bejėgiškas nuopuolis, kai vieno likimas nusprendžia ir kitų dalią.

Palaukėje, ten, kur dar visai neseniai linksmai siūbavo vasaros dvasia, žydi rugiagėlės. Jos, visada tokios trapios, bet tuo pat metu neįtikėtinai atsparios, lanksčiai vis atsistačiusios po kiekvieno vėjo gūsio, dabar pradeda gyventi pažeme. Jų žydros galvelės priglunda prie drėgnos žemės, lyg ieškodamos prieglobsčio, ramybės nuo šėlsmo. Kaip beatsitiesti, kai vėjas vis bloškia ir bloškia, griaudamas bet kokią viltį pakilti? Jų stiebeliai, rodos, prisimena saulės glamonę, bet dabar tik šaltis ir drėgmė.

O dirvinis vijoklis, dar visai neseniai augęs apsisukęs aplink rugiagėlę, lyg parazitas, maitinantis jos gyvybe, dabar savo ilgus, plonus ūsus kabina į dar stovintį. Jis ieško naujos atramos, naujos aukos, nesvarbu, ar tai bus medis, ar koks kitas augalas. Jis prisitaiko, išgyvena, keisdamas objektą, prie kurio prisikabina, nejausdamas gėdos, tik instinktyvią būtinybę išlikti.

Viskas tai – lyg gyvas, skausmingas atspindys žmogaus gyvenime. Negandos puola. Kartais jos ateina lėtai, lyg klastinga liga, kartais – staiga, lyg vėjo gūsis, sugriaunantis viską per vieną akimirką. Kartais būname kaip medžiai, tvirtai laikomės savo principų, savo įsitikinimų, savo vertybių, atremdami smūgius ir nepaklusdami. O kartais esame lankstūs, kaip rugiagėlės – krentame, bet vis iš naujo kylame, prisitaikome, lankstomės, kad išliktume. Kartais kaip dirvinis vijoklis, keičiame žmones šalia savęs – atitolstame nuo tų, kurie mus slegia, ieškome naujų sąjungininkų. O kartais keičiame vertybes ir gyvenimo būdą, nes suvokiame, kad senieji nebetinka, kad jie nebegali mūsų apsaugoti nuo šėlsmo. Kartais būname beržai – tvirti, atsparūs, bet vis tiek galintys palūžti. O kartais – rugiagėlės, trapios iš pirmo žvilgsnio, bet neįtikėtinai atsparios ir prisitaikančios.

Bet kaip žinoti, kas šiuo metu esame? Kaip atpažinti save šiame nuolat kintančiame vėjo šėlsme? Kaip žinoti, kaip reaguoti? Stovėti tvirtai, kovoti už vertybes, už save, už šeimą, brėžti ribas, siekti tikslų ir nebijoti gal tik iš pirmo žvilgsnio baisių vėjo gūsių, kurie tik tikrina mūsų stiprybę? O gal reikia žemai nusileisti, pasaugoti save, savo resursus, savo energiją, ir tik esant galimybei kilti, kai audra nurims? Nebijoti būti mažu, nuolankiu, laikinai pasiduoti aplinkybėms, kad vėliau vėl galėtum atsistoti?

Žmogui reikia harmonijos. Ne aklos kovos ar visiško pasidavimo, bet harmonijos tarp šių kraštutinumų. Reikia remtis patirtimi – sava, įgyta per sunkumus, ir pasaulio istorija, kuri moko, kad viskas praeina. Reikia girdėti širdies impulsus, tuos tylius vidinius balsus, kurie dažnai šnabžda teisingiausius atsakymus. Ir svarbiausia – neatstumti nuojautos, to nepaaiškinamo jausmo, kuris dažnai perspėja apie artėjančią audrą ar parodo kelią į ramybę. Nes tik tada, kai klausomės savęs ir pasaulio, galime atrasti savo vietą šioje beprotiškoje vėjo simfonijoje ir žinoti, kada būti medžiu, o kada – rugiagėle.

07/05/2025

https://www.facebook.com/kursenuligonine/posts/pfbid02qSYr2Jhxp8VNh2gWEb5QBLaUUfRePj4c24B14QyHTvPsMcuqznEAcChKpnaBNcxrl

24/04/2025

12/04/2025

Pavasaris įkvepia. Gamta kasdien vis labiau žaliuoja, džiugindama akį vis ryškesnėmis spalvomis. Tačiau kartu su šiuo atgimimu pasirodo ir pirmieji, dažnai nepageidaujami, žalumynai – piktžolės. Nors yra entuziastų, kurie atranda jose naudą ir net kulinarinį džiaugsmą, didžioji dalis žmonių su jomis kovoja negailestingai: rauna, pjauna, o kartais net purškia stipriais chemikalais.

O piktžolės gyvybingos, stiprios, veržlios. Jos tiesiasi į saulę, geria vandenį ir klesti. Kartais neatsargų praeivį nemaloniai nudilgina ar įduria, primindamos apie savo buvimą. Jos sparčiai plečiasi, užimdamos vietą, kurią norėtume, kad puoštų pasodinti kultūriniai augalai. Dėl šios priežasties, piktžolės ir vėl sulaukia neapykantos, vėl yra šalinamos. Bet ar piktžolė žino, kad ji yra „piktžolė“? Ji tiesiog siekia išgyventi, kaip ir bet kuris kitas augalas. Jai reikia šviesos, drėgmės, šilumos, o baigia savo dienas sudžiūvusi šiukšlių krūvoje.

Ši paralelė atsiskleidžia ir žmonių pasaulyje. Kiekvienas iš mūsų tam tikru gyvenimo momentu galime pasijusti tarsi ta nepageidaujama piktžole. Galbūt trokštame būti mylimi, vertinami, išsiskirti savo unikalumu kaip reta gėlė, maudytis dėmesio spinduliuose. Tačiau dažnai patiriame nusivylimą, nes nesuprantame, kodėl aplinkiniai nuo mūsų tolsta. Galbūt esame tarsi usnis – aštrūs, atstumiantys, net patys to nežinodami. Skaudžiai įduriame kiekvieną, kuris bando prie mūsų prisiartinti, nori būti šalia.
Žmonės neretai nesuvokia, kodėl kiti vengia jų draugijos, pyksta ir kaltina aplinką dėl savo vienišumo. Tačiau skirtingai nei gėlė, kuri negali pakeisti savo prigimties, žmogus turi galimybę transformuoti savo charakterį. Jis gali nustoti būti dygliuota usnimi ar deginančia dilgele. Jis netgi gali tapti ta geidžiama, reta ir egzotiška gėle.

Tam tereikia:
• Atidžiai stebėti savo reakcijas ir elgesį.
• Būti sąžiningam ir kritiškai įvertinti savo poelgius.
• Stengtis suprasti, kaip mūsų veiksmai veikia santykius su kitais.
• Drąsiai pripažinti savo klaidas ir netobulumus.
• Nuosekliai ir kryptingai keistis.

Šis kelias sunkus. Reikalauja pastangų, tačiau jis atveria duris į harmoningesnius santykius ir laimės pojūtį. Juk kiekvienas turime potencialą pražysti visu savo grožiu, tereikia tik noro ir pastangų.

05/04/2025

Įtūžis yra kaip karšta anglis, kurią laikydamas rankoje nori sviesti į kitą, bet pirmiausia nudeginsi save. Šią nuostabią mintį pasakė Sidharta Gautama, pasakydamas viską ką reikia žinoti apie įtūžį.
Galvodama apie įtūžio pavyzdžius prisimenu situaciją.
Moteris pyko ant kaimynų dėl triukšmingo televizoriaus žiūrėjimo, nors žinojo, kad kaimynai vyresni žmonės, blogai girdintys. Moteris vis labiau ir labiau įsižeisdavo, kai grįžusi po darbo, net neįsijungusi savo televizoriaus girdėdavo žinių laidą. Niršo, kad jos ramybė niekam nerūpi. Galvojo, kad gal būt specialiai kaimynai ją kankina? Vietoje to, kad nueitų ir Pasikalbėtų su už sienos gyvenančiais kaimynais, ji trankydavo sieną, radijatorius, duris, tikėdamasi, kad kaimynai supras jos norą pabūti tyloje. Deja, šie veiksmai tik eskalavo konfliktą, įtraudami ir kitus kaimynus, kurie kentėjo nuo jos keliamo triukšmo. Taip ji atstūmė kitus kaimynus ir liko viena su savo pykčiu.

Įtūžis yra sudėtinga emocija, apimanti tiek fiziologinius, tiek psichologinius komponentus. Fiziologiškai, įtūžis dažnai sukelia streso hormonų (pvz., adrenalino, kortizolio) išsiskyrimą, padažnėja širdies ritmas, pakyla kraujospūdis, įsitempia raumenys. Šie kūno pokyčiai paruošia organizmą "kovos arba bėgimo" reakcijai.

Įtūžis yra subjektyvus patyrimas, dažnai lydimas stipraus nepasitenkinimo ir priešiškumo. Jis kyla tuomet, kai interpretuojame situaciją kaip žalingą ar grasinančią mūsų tikslams ir manome, kad kažkas yra už tai atsakingas.
Nors įtūžis dažnai laikomas negatyvia emocija, jis gali turėti ir adaptacinių funkcijų. Pavyzdžiui, įtūžis gali motyvuoti mus ginti savo teises, nustatyti ribas ir siekti teisingumo. Tačiau, kai įtūžis tampa pernelyg dažnas, intensyvus ar išreiškiamas destruktyviais būdais, jis gali sukelti rimtų problemų tiek asmeniniame, tiek socialiniame gyvenime.

Įtūžį dažnai lydi įvairūs minčių, situacijos iškraipymai, tokie kaip:
• Polinkis kaltinti kitus dėl savo problemų ar neigiamų jausmų.
• Perdėtai hiperbolizuoti- vieną nutikusi neigiamą įvykį laikyti visuotiniu.
• Net ir visai mažų nepatogumų traktavimas kaip didelių nelaimių.
• Įsitikinimas, kaip kiti žmonės turėtų elgtis, ir pyktis, kai jie to nedaro.
• Įsitikinimas, kad tai, ką jaučia, yra objektyvi tiesa, pvz., aš supykau, vadinasi, mane įžeidė.

Neretai įtūžis būna ir antrinė emocija, maskuojanti gilesnius jausmus, tokius kaip baimė, liūdesys, gėda ar nusivylimas. Pavyzdžiui, moteris galėjo jaustis ne tik pikta, bet ir bejėgė, kad negali kontroliuoti situacijos, arba liūdna, kad kaimynai jos negerbia. Neatpažinus šių pirminių emocijų, įtūžis tampa vieninteliu išraiškos būdu, kuris dažnai būna neefektyvus ir žalingas.

Jei norite valdyti įtūžį, svarbu:
• Atpažinti įtūžio pirmuosius signalus.
• Suprasti kas jį kelia.
• Pagalvoti, kaip dar gali būti suprantama esama situacija.
• Kalbėtis apie tai kas siutina pagarbiai ir aiškiai.
• Praktikuoti streso valdymo technikas.
• Jei įtūžis yra sunkiai valdomas ir trukdo gyvenimui, psichologo konsultacija gali būti labai naudinga.

08/03/2025

Kadaise, kai pasaulis buvo jaunas, o mintys – paprastos, moterys buvo suvokiamos kaip vienalytė būtybė, nuspėjamos ir pastovios.

Ar tikrai moterys vienodos kaip du vandens lašai? Ar iš tiesų jų mintys ir veiksmai nuspėjami? Anaiptol. Tie, kurie taip mano, matė tik savo pačių sukurtą, stereotipais apipintą moters atvaizdą. Tai tarsi bandymas aprėpti visą vandenyną, pasisėmus vieną saują vandens.

Moteris – tai ne vienas paveikslas, o nesuskaičiuojama galybė spalvų ir formų.

Moteris – tai pasaulis, gyvybės lopšys, nuolat kintantis pagal savus, gamtos dėsniams prilygstančius ritmus.

Moteris – tarsi upė, tekanti vingiuotu keliu, kartais rami ir švelni, kartais audringa ir galinga.

Moters mintys – tarsi šviesos greitis, pranokstantis visus iki šios suprastus dėsnius. Ji gali galvoti A, sakyti B ir padaryti C, ir tai ne dėl neapsisprendimo, o dėl neaprėpiamo vidinio pasaulio galybės.

Moteris – tai tvirtovė, stovinti ant nuojautos ir vidinio balso pamatų. Jos nuomonė tvirta ir nepajudinama, nes kyla iš pačios esybės gelmių. Atėjus laikui ji ima prieštarauti senai nusistovėjusiems dėsniams, nes jos intuicija – tai galingesnė jėga, kuriai mokslas ar dirbtinis intelektas niekada neprilygs.

Moteris – tai gailestingumas ir atleidimas, net jei kaltininkas dar nesuvokia būsimos padarytos klaidos.

Moteris – tarsi feniksas, kylantis iš pelenų, stipri ir nepalaužiama, o jos atmintis – tarsi geležinė lenta, kurioje įrėžtų pjūvių užglaistyti nepavyks.

Pažinkime moterį ne kaip stereotipinį paveikslą, o kaip neaprėpiamą pasaulį, kupiną paslapčių ir stebuklų.

Branginkime jos kintantį būdą, jos intuiciją, jos stiprybę ir gailestingumą. Tik tuomet galėsime iš tikrųjų suprasti moterį ir jos vietą šiame pasaulyje.

14/02/2025

Apie meilę, regis, pasakyta viskas, kas tik įmanoma, ir tiek daug kartų, kad net žvaigždžių danguje yra mažiau. Tačiau ar tikrai viskas pasakyta? Kalbant ištisas dienas ir bemieges naktis, rodos, vis dar lieka nepasakyta šis tas...

Kai meilė užvaldo krūtinę, kūną, mintis, pojūčius ar net visą pasaulį, norisi visu garsu sušukti: "Meilė!" Ir ne kartą! Vis šaukti, kad visi suklustų, išgirstų, kad kiekvienas patirtų! Norisi pribėgti, papurtyti sustingusį, priminti, kad meilė gyva! Paaiškinti visiems nežinantiems visus meilės dėsnius, parašyti mokslinius traktatus ir į kiekvienas šaltas lūpas įdėti kuždesį: "Meilė..."

O juk būna ir meilė slapukė! Ji, radusi dulkės dydžio takelį, lėtai, tyliai tyliai įsikverbia, užgniaužia žadą ir laiko! Taip gera ir tuo pačiu taip trapu, kad baisu net mintyse ištarti meilės vardą. Ištarus meilės vardą, žodis ištirpsta, neleisdamas atskleisti meilės šerdies.

Meilė – tai palaima ir prakeiksmas, galia ir bejėgystė. Viskas, kas tik gali būti! Tik ji gali vienu metu tiek daug sutalpinti, duoti ir atimti! Meilė – tai amžina paslaptis, kurią kiekvienas patiria savaip.