28/04/2026
Sako, žmogus į šį pasaulį ateina tarsi švarus, baltas popieriaus lapas – tyras savo galimybėmis ir dar nepaliestas laiko ašmenų. Tačiau gyvenimas, būdamas didžiuoju meistru, pamažu pradeda savo darbą: jis apkarpo mūsų lūkesčius, atima tai, kas atrodė savaime suprantama, prideda naujų patirčių ir vėl kažką „nukerpa“.
Mes mokomės gyventi šiame nuolatiniame virsme ir suprantame, kad kartais būtina patiems paimti žirkles į rankas bei drąsiai brėžti ribas. Svarbu nukirpti toksiškus ryšius, kurie nuodija kasdienybę, ar apkarpyti pernelyg aukštai išvešėjusias ambicijas, kad jos neužstotų tikrojo mūsų galimybių vaizdo. Juk didžiausia drąsa – ne tik kurti save, bet ir išdrįsti nukirpti tai, kas nebetarnauja mūsų sielos augimui.
Vakar mūsų terapiniame užsiėmime „Sielos karpiniai“ jautėme, kaip popieriaus virpėjimas pirštuose virsta vidiniu išsivalymu. Ne visada pavyksta nukirpti lygiai – kartais nusivylimas atsigręžia į mus pačius, virsta noru save nubausti ar nuskriausti, tačiau kūrybos procese mes mokomės šį skausmą paversti grožiu. Kiekvienas dalyvis kūrė savo unikalų paveikslą, kuriame gyvenimo rėmelis tapo simboliniu saugumu, talpinančiu viltis, meilę ir visą jausmų gamą. Tai erdvė, kurioje mes esame saugūs būti savimi.
Mūsų kompozicijų šerdis buvo gyvybės medis, simbolizuojantis esmines būties dalis. Šaknys įprasmino mūsų praeitį, protėvių stiprybę ir vertybes, kurios neleidžia palūžti pučiant gyvenimo vėjams. Kamienas tapo dabarties, mūsų tvirtybės ir stuburo simboliu, o šakos žymėjo kelius, kuriais einame, mūsų svajones ir nuolatinį stiebimąsi į šviesą. Tai kartu ir priminimas, kad net ir apkarpytas medis pavasarį vėl sužaliuoja.
Iš visos širdies dėkojame Almai Stugienei už jos beribę kantrybę ir jautrumą, padėjusį kiekvienam iš mūsų nebijoti prisiliesti prie savo „Sielos karpinių“. Jūsų vedami mes ne tik karpėme popierių – mes lopėme savo sielas.
Taip pat nuoširdžiai dėkojame Almai už galimybę pasidžiaugti jos pačios kurtais, meistriškais karpiniais, kurie papuošė ligoninės salę.
