05/08/2025
Vyrai irgi verkia.
Ateina pas mane klientas.
Išspaudžia pro sukastus dantis: „Sunku. Neatlaikysiu.“ Vos kelios dienos pas mus. Akys apsemtos – tik šįsyk ne tuo, kas sugriovė gyvenimą.
Akyse – gyvenimas, kuris po daugelio metų pagaliau sutiktas blaivus.
Tvinkčiojančios ašaros kampuose – it paskutiniai gynybos likučiai.
Bet raumenys išmokyti laikyt. Veidas sustingęs, tarsi įrėmintas.
Nes kažkada giliai įrašyta sena, atšiauri „tiesa“: „Vyrai neverkia.“
Ir jis ją taip ištikimai saugo.
Saugo taip, lyg nuo to priklausytų orumas, vertė, teisė būti matomam. Nuo to priklausytų gyvenimas.
Nes kitaip – išjuoks. Demaskuos. Paliks.
Tą akimirką stoviu šalia ir pradedu nuožmią kovą.
Ne su juo. Ne su jo skausmu ar baime.
Kovą su šarvais, kuriuos jis vilkėjo visą gyvenimą.
Kovą, kurioje nieko neįrodinėju – tik būnu.
Tyliai ir kantriai.
Galiausiai – verkėm.
Verkėm už tylą, likusią tuščiuose namuose.
Už šunį, kuris vienuolika metų buvo vienintelė pastovi širdis šalia.
Už pragertą žmoną.
Už dukrą, kuri vis dar tiki – gal jau tik todėl, kad taip lengviau nei netikėt.
Tose ašarose buvo pripažinimas.
Buvo drąsa, bet ne ta, kuri rėkia, demonstruoja ar “laimi”.
O ta, kuri leidžia sau griūti – kad galėtum atsistot.
Leidžia sau būti žmogumi – be kaukės, be vaidmens. Tikru.
Vyrai verkia.
Ir tai nėra silpnumas.
Tai – pradžia.
Pirmas žingsnis ten, kur gydo ne gėda, o tikrumas.
Ten, kur žmogus pradeda rasti kelią atgal – į save.
Ryto vaizdas, kuris ištiesina ir primena, kad tirščiausios sutemos - prieš aušrą.
Atlaikė, iškovota dar viena brangi diena blaivybės.
Ir taip kasdien, kasdien po vieną dieną.
