08/01/2026
Dažnai girdžiu: “bijau ateiti į masažo sesiją”.
Ir, širdie, aš labai gerai tave suprantu. Buvę ir man mano gyvenime etapų, kuriuose bijojau žengti žingsnį link savęs. Tačiau kuomet vis viena žengdavau, mano širdis atsiverdavo begaliniam dėkingume ir kildavo klausimas “dėl ko aš to nepadariau anksčiau”. Taip, vienok viskam ateina metas. Nereikia spaudimo. Tačiau nereikia ir ant to užsiliūliuoti. Baimė kausto, baimė rakina tavąjį potencialą, kad tik nepajudėtum, kad tik neišsiskleistum. Nes protui visuomet patogu taip, kaip yra. Sakysi “man gerai taip, kaip yra”. Ir vienok galbūt…Tačiau ar iš ties? Kai didžiuma dienų užkemši save kažkuo, kad tik nepabūti su savimi. Darbai, perdėtas užimtumas, pirkiniai, nuolatinis bendravimas, fone radijas, tv, muzika… Siela giliai dūsta, kūnas sukaustytas įtampų, atsiranda fiziniai negalavimai. Chaosas - “lyg laimingas, lyg ne, nežinau, ko noriu…”. Tad kur esi tu? Kuomet išsilupi iš tų svetimų odų ir pajunti save tikrą - tada supranti, kad visos baimės, kurios tave kaustė - tai buvo dar vienas tavęs “pririšimas”. Ir galų gale, būk sau nuoširdžiai sąžiningas, ar iš ties šioje akimirkoje kūnas tau nesiunčia jokių signalų..? Įvardinki pojūtį, kas tai? Nerami širdis, sutraukti pečiai, skausmas nugaroje, besikartojančios nemigos naktys, reguliarūs galvos skausmai, ypatingai padažnėją “peršalimo simptomai”, nuolatinis alkis ir t.t.. Būk sąžiningas. Kūnas niekuomet nemeluoja. Ar iš ties baimė stipresnė už norą kartu kurti su gyvenimu laisvai…🤍 Prisilietimo galia būtent apie tai 🤍
