Kūno ir būties autentiška erdvė

30/09/2025

SAVĘS STEBĖJIMAS BE VERTINIMO

Paleisk šiurkštų ir aštrų vidinį balsą.
Tai tik grįžimas į praeitį
ir neturi jokios tiesos apie šią akimirką.

Paleisk savęs vertinimą, senus išmoktus
būdus plakti save už kiekvieną iliuzinį nepilnavertiškumą.

Leisk dialogui prote tapti draugiškesniam ir ramesniam. Atsisakyk vidinės kritikos ir gyvenimas pradės atrodyti visiškai kitaip.

Galiu tai pasakyti tik todėl, kad daug kartų per dieną renkuosi paleisti balsą, kuris atsisako pripažinti tikrąją mane.

Tai ne apie raginimą siekti daugiau tobulumo
Tai apie artumą, aiškų matymą ir to, ką matau priėmimą.

L.

29/09/2025

NESVARBU, KIEK TAU METŲ 🤍

Menu vaikystę savą. Nors daug prisiminti negaliu. Užrakinta, kol kas. Tik…Dabar jau suprantu, tuo metu vaiko akimis, atrodžiusias keistas akimirkas mano gyvenime. Man, kaip vaikui, atrodė netgi baisokos ir nesuvokiau, kas su manimi vyksta. Nuolatos lydėjo jausmas, kad šalia manęs, manyje yra kažkas daugiau…Daug visko ir regėjau. Vaikščiodavo tokios stiprios energijos, kurios mane “daužė” tiesiogine to žodžio prasme. Neturėjau kam išsipasakoti, kas vyksta. O aplinkiniams atrodžiau “nesuvaldoma”, “keista”.

Pirmasis ir labai stiprus Dievo pojūtis atėjo, kuomet man buvo 15 metų. Įvyko labai trumpa ir be galo stipri “blykstė”. Kurios metu į galvą kaip šviesos prožektorius būtų nušviestas skliautas. Pamenu ašaras ir tą jausmą širdies plote. Tai nenusakoma. Tuomet, vėl nesuvokiau, kas įvyko. Ir pasidalinti neturėjau su kuo. Mėginau. Tačiau likau nesuprasta. “Tu ką?” Dabar jau suvokiu, kas ten vyko ir apie ką tai buvo…Kaip ir visa kita palengva suprantu. Gaunu atsakymus.

💫 Tad 29 metai neatėjo su atsakymais. Jie atėjo su klausimais. “Kas su manimi vyksta?”, “Kas man suteikia ramybę?”, “Kas mane sekina?”, “Kas aš tokia?”, “Kas aš esu, kuomet lieku viena?” ir begalė kitų.
Lėtai, taip kaip palankiausia mano Sielai, atsakymas po atsakymo perrašau savą istoriją. Ir ne tam, kad įtikčiau pasauliui, o tam, kad savame kūne pagaliau pasijusčiau kaip namuose. Ir tai yra tapsmas. Ilgas. Reikalaujantis kantrybės, išminties, tikėjimo ir pasitikėjimo. Atsidavimo. Drąsos. Savotiško nuolankumo. Ir jei ne tie vaikystėje, paauglystėje patirti momentai, to nuolankumo nebūtų išugdyto.
Gijimas yra mano prisiimta atsakomybė. Augimas yra mano sprendimas.

🌊 Šiandien einu link 39 erių metų. Tad nesvarbu, kiek tau metų. Niekada nevėlu atsisukti į save ir pradėti eiti suvokimo link. Kad tavo kūnas tai ne tik kūnas. Jame slypi istorijos. Gyvenimai. Saugyklos. Keliai. Negyvenamos rečiausios - nepaliestos salos. Ir jas atrasti niekada nevėlu. Tereikia tavo pirmojo suklusimo su klausimu. Apie tave patį. Nuoširdžiai. Sąžiningai sau. O tuomet jau viskas palengva įsisiūbuos. Tik leiskis…Nesakau, kad bus lengva. Tačiau įdomu, prasminga - tas tikrai 🙏

27/09/2025

🤍

Tarp speigo rytų
Pėdomis žemę bučiuoti einu
Ir šaltį ir saulę jaučiu einu jų vedimu
Nes man jau niekas nebaisu
Einu amžinu savęs keliu…

Ar man sustoti tarp rytų ir vakarų
Dievo balsą išgirsti galiu
Kuriuo taku pasukti, kad nepasiklysti
Tarp vėjo atneštų svetimų garsų…

Dievo balsą išgirsti galiu
Tarp speigo rytų ir vakarų
Tam esu, kad surasti savo kelią
Tarp tūkstančių kelio kryptį rodančių akių…

Tarp tamsos ir šviesos
Tarp būto ir esamo
Save išlaisvinti einu
Tarp speigo rytų ar vakarų…pasiruošus esu…

L.

22/09/2025

Niekuomet neviešinau savo asmeninio gyvenimo. Apart to, jog žinoma tai, kad turėjau vieną santuoką. Kuri nutrūko prieš daugiau nei 6 metus ir su buvusiu vyru gimė dvi dukros. Viena gimė gyvenant drauge. Kita atėjo į pasaulį, kad šie santykiai nutrūktų. Gimė jau nebe “šeimos termine”.
Po šių santykių rinkau save. Gydžiau save. Nes į kitus santykius norėjau eiti jau kitokia. O juo labiau, dukrytės dar buvo labai mažos. Į jokius kitus santykius po skyrybų, beveik 3 metus, nėjau. (nekalbėsiu dabar apie tai, per ką ėjau, nes ne apie tai šiame tekste).

Po jų atrodė “o jau daug atidirbau savyje”.
Tai labas. Sakai “daug”? Pamatuosim, patikrisim! 🌊 Gaudyk!
Įžengė žmogus į mano gyvenimą, kuris supurtė mano vidų. Prisitraukiau tokį gilų, stiprų savęs pačios atspindį, kad dabar rašydama man kaupiasi ašaros dėkingumo. Nes tai buvo jausmas - ugnis. Su kuriuo ėjau per viską (neisiu į smulkmes, dar ne dabar). Ir jei ne ši ugnis - manęs nei dalelytės dabar tokios nebūtų. Šiai sielai liksiu dėkinga visados. Ir šis žmogus (kaip beje ir pirmasis vyras, tik kitaip) turi savo erdvę mano širdyje. Rašau ir noris tarti “du skirtingi vyrai, su dviem skirtingomis moterimis”. Nors kalba apie vieną ir tą pačią. Tačiau, visgi, ką noriu pasakyti visu tuo moterims….🦋 (žinoma, ir vyrams galioja 😛).

Mieli, ten, kur labiausiai traukia - dekite kaip ugnis, lėkit kaip vėjas, tekėkite kaip vanduo, atsiduokit! Bebaimiškai! Be savisaugos jausmo! 🔥☄️NES tuose santykiuose esi didžioji nuostabioji TU dalis. Kurią tu privalai sąmoningai atrakinti, atpažinti, priimti (jei nori išsilaisvinti). Nerk į patyrimą iki pat dugno! Kuriame tu tikrai suprasi, kada jau atsimušei,nes priėjai! Save! Dabarties etape. Nes po šio, žinoma, seks sekantis. Dar kitokio (-ios) tavęs. Ir arba su tuo pačiu žmogumi, arba jau su kitu. Yra du variantai.
Pirmasis: sąmoningas pripažinimas abiejų, kad vienas kitam atlikote savą misiją - keliai skiriasi.
Arba abu sąmoningai, drauge keliaujat aukdami, suprasdami, kad kitas tik parodo tave ir visas darbas pirmiausia su savimi. Jokių priekaištų kitam! Jokių. Griežtai.
Esa ir dar viena kryptis…tačiau apie ją vėliau. Kuomet pati jausiuosi tvirtai tame ir galėsiu dalintis tikrume 🙏

Ir….Jei vis dar toksiškumą matai kitame, vadinas tiek to toksiškumo esa ir tavyje. Tikrai niekaip kitaip.
Jei buvo prasminga skaitant, parašyk atgalinį laiškelį 🤍
O dabar tik į priekį, tai yra į SAVE, širdie!
🤍

21/09/2025

Vis labiau pradedu nubusti dar prieš saulei kylant. Ne išimtis ir šis rytas. 4:00 valanda. Stiklinė šilto vandens, žvakė ir gėlių grožis 💚 Šioje akimirkoje užgimsta dėkingumo jausmas. Ne už tai, ką turiu. O už tai, kokia buvau ir kokia esu dabartyje. Kad ir kaip protas mėgintų bėgti, gauti greitus atsakymus, ši rytinė tyla sustato viską į reikiamas vietas.

🍀 Paprastumo jausmas. Esu tik žmogus. Tačiau greta to, nepaprasta esybė. Mąstau...Ar yra viduje kylančios viskam, meilės "limitas"? Tam tikrais išgyventais etapais rodės "dabar jau taip myliu, taip myliu, labiau negali būti". Tačiau op, ir dar vienas išgyventas etapas, po kurio atsiveria dar ir dar didesnė meilės pasauliui, platybė širdyje. Šiam jausmui nėra verbalinėje kalboje atitikmens. Žodis tik rėmas. Kas patiria, ar patyręs - mane supras, apie ką kalbu.
Tuo pat suvokiu žmogaus didingumą. Kiek neaprėpiamai daug jis gali savyje talpinti, jei tik nešvaisto laiko ir leidžia viską per save išgyventi. Be baimės. Kiek daug gerumo jis gali iš savęs išskleisti. Ne vien kilniais darbais, šiltais žodžiais, tačiau BUVIMU.
Su atverta širdimi, meilės būtis yra pati gražiausia žmogaus gimties priežastis. Mažame kūnelyje gimsta lobynai. Ir dėkoju saviems "kontraktams" iš aukščiau, jog gavau prieigą šį lobyną savyje, žingsnis po žingsnio, prisiminti dabar. O ne kažkada vėliau. Prisidėti savimi pasauliui. Vien savo buvimu. Tai pagaliau iš gilumos suvokti, šiandien man yra didi dovana 🙏

🍀 Dėkoju dar vienam tamsiai šviesiam rytui už galimybę jausti, pažvelgti, atrasti. Dabar didingus epus, poemas, eilėraščius apie neblėstančios dieviškos meilės galią ir didybę žmoguje, suprantu visiškai kitaip. Tai ne tik žodžiai. Tikra tai, kas išgyventa savo būtimi. Ir tai turi išliekamąją vertę. Be širdies to nebūtų. Ačiū tiems, kurie iš ties jautė ir po savęs paliko pasauliui iki nūdienos.

Šviesios dienos tau,
L.

20/09/2025

Tarp saulėlydžio sparnų akimis lydžiu
Vėjo garsą kaip naują žinią jaučiu
Kas pasakys, kiek dabar valandų
Kiek naktų ir kiek dienų praleistų
Su savimi - tavimi tarp visų miegančių veidų.
Kas pasakys, kur pradžia ir kur pabaiga
Kai atslenka verkianti nakties audra
Joje dalis manęs paslėpta
Širdies vedina einu atrasti ją.
Kas pasakys, kryptis ilgesnė ar trumpesnė
Atsakymas tik nakties audroje
Leistis kelionėn pati privalau
Kam ir dėl ko čia atėjau?
Viskas supsis būriuosis iliuziniu ratu
Kur būsi tu tarp šių neprašytų svečių?
Suksies ratu ar ieškosi savojo kelio
Nepaisant sutemų rytų ir valandų
Kylančių dūmų sudegusių pelenų
Paskendusių laivų.
Dar nevėlu regėti saulėlydį širdies garsu…

L.