24/04/2026
Tėvai dažnai susiduria su rytine įtampa suspėti. Tenka sau vis priminti, kad spėjimas yra mūsų, suaugusiųjų, užduotis.
Vaikas veik niekada neatsikelia su tikslu elgtis taip, kad tėvai visur spėtų laiku.
Taigi, imamės atsakomybės – ir jei paprastai nespėjame, rytinei ruošai rezervuojame daugiau laiko.
Vakar to padaryti man nepavyko.
Atrodė, „viską dariau teisingai“.
Susiplanavau kalną darbų, pasiruošiau, spėjau. Skalbiniai, dušas, naujoje vietoje kuriamos taisyklės – persirengiame pižamas, klojam lovas, dantukai, kol ruošiu pusryčius – lego žaidimams valandėlė.
Ir dar – netikėtai sužinota apie žygį, tad reikia suruošti pietus iš to, kas yra.
Įtampėlė auga.
Bet nustebau – viskas vyko gan sklandžiai.
Tik tame „sklandume“ kažkur pamečiau vieną dalyką.
Ryšį su vaikais.
Maži „nenoriu“, „nedarysiu“, „fū“ pradėjo kauptis. Aš juos girdėjau… bet kartu ir praleidau. Nes užduotimi numeris vienas tapo:
👉 suspėti.
Ir galiausiai, kai visa galybė darbų buvo įveikta, atėjo lemiamas „ne“.
Nevažiuosiu į mokyklą.
Laiko rezerve — 0.
„Mokykla durna. Niekur neisiu.“
Bandžiau spręsti. Greitai. Efektyviai. Kaip dažniausiai padeda. Tik šįkart tai nebeveikė.
Ir kažkuriame momente supratau – aš jau nebe su vaiku. Aš jau su laiku.
Galiausiai, jau važiuojant (ir vėluojant), vaikas atsipalaidavo.
Aš – ne.
Labai aiškiai pajutau: peržengiau savo vidinę ribą. Tą, kur santykis svarbiau už „spėti“.
Ir tada grįžo mano klausimai, kuriais dažniausiai remiuosi:
– kokį poreikį signalizuoja vaiko elgesys?
– ar galiu jį atliepti?
– ar mano veiksmai stiprins santykį?
Vakar jie trumpam dingo.
O apmaudas dėl to išsiveržė srauniu ašarų upeliu pakeliui kavos.
Istorija ne apie „gerai“ ar „blogai suvaldytą situaciją“.
Kai spaudžia laikas – labai lengva pasirinkti veiksmą vietoj ryšio. Žmogiška tame pasimesti. Bet labai neskanu, nes tvirtai žinau, kas man svarbiau.
Tik kartais pametu.
❓ Klausimas
Ar jums pažįstamas jausmas, kai noras „spėti“ nustelbia ryšį?
Pasidalinkite komentare 🫶🏻
1️⃣ Taip
2️⃣ Ne
