03/02/2023
Izraelyje buvo atliktas vienas labai įdomus tyrimas. Iš tiriamojo paimtas kraujo lašas ir parodytas ekrane. Ekrane buvo galima pamatyti įdomų vaizdą.
"Čia yra bakterijos, jos juda lėtai. O čia - makrofagai, kurie kraujo ląstelėse yra atsakingi už kraujo švarą ir yra kaip dezinfekcijos priemonės, jų misija - pašalinti viską, kas svetima.
Bet ... Jie kažkaip miega. Bakterijos juda nerūpestingai, kaip bulvare vakarinio pasivaikščiojimo metu, o makrofagai miega. Jie jų nemato."
Ir štai tiriamąjam įjungiamas juokingas filmas, komedija ir jo nuotaika pradeda gerėti. Ir tada prasideda linksmybės. Makrofagas staiga pabunda ir iškart pradeda vykdyti savo pareigas. Jis atsisuka į bakterijas ir ima jas ryti su apetitu. Galbūt tai buvo pietų metas, ir jis pajuto nepaprastą apetitą, bet ... Tiesą sakant, viskas yra daug įdomiau.
Apie sąmonės ir kūno ryšį buvo diskutuojama ilgą laiką ir tam yra daugybė įrodymų. Bet įdomu šiame tyrime yra tai, kad imuninės ląstelės labai reaguoja į mūsų nuotaiką. Ir tai dar ne viskas. Pažymėkime svarbų dalyką:
Kraujo lašas buvo atskirtas nuo jo šeimininko. Tuo metu savininkas sėdėjo kitame kambaryje, o jo nuotaika kažkokiu nesuprantamu būdu paveikė kraujo lašą, buvusį kitame kambaryje.
Tai reiškia, kad yra keletas informacijos kanalų, kuriais sąmonės bangos gali paveikti objektą, esantį toli nuo paties sąmonės šaltinio.
Tačiau yra ir kita šio tyrimo pusė. Į tyrimą buvo įtraukti siaubo filmo fragmentai. Ir ką? Tuo pačiu metu kraujo laše pradėjo vykti keisti dalykai. Čia ... bakterijos jau suaktyvėjo!
Jos staiga atgijo, nudžiugo ir kažkaip staiga jų padaugėjo. Jos pradėjo tvarkytis tarsi namuose, netgi pradėjo atakuoti makrofagus. Šie pradėjo trauktis ir sklaidytis įvairiomis kryptimis. Kas tai padarė?
Principas aiškus: sąmonės būsena yra svarbiausias veiksnys palaikantis mūsų vidinę ekologiją. Ir ne tik mūsų.
Juk sąmonės bangos, kaip jau minėjome aukščiau, pradeda plisti aplinkoje ir veikia tolimas savo kraujo ląsteles.
Ir ne tik savo.
Juk mano vaikai ir artimieji yra mano kraujas. Tai reiškia, kad mano nuotaika daro įtaką mano vaikų makrofagų būklei, kad ir kur jie bebūtų - šalia ar kitame žemyne. Tai reiškia, kad mano sąmonės būsena yra susijusi su, galima sakyti, „bendruoju imunitetu“.
Pakeliui į galvą ateina juokinga istorija. Ją papasakojo vienas pacientas - laikrodininkas.
Šis darbas, kaip žinome, yra labai tikslus, jam reikia skirti daug dėmesio ir jis reikalauja labai tikslių veiksmų. Tačiau kartais dirbant kairės rankos smilius pradeda trūkčioti. Akivaizdu, kad darbo tęsti neįmanoma. Ir ką jis tuomet daro?
Ne, jis nemasažuoja piršto, negeria magnio spazmams malšinti, nelaiko rankos. Jis pasiima telefoną ir paskambina motinai, gyvenančiai toli, už tūkstančio kilometrų. Ar manote, kad jis klausia jos patarimo, kaip atsikratyti šio trikdžio?
Esate neteisus.
Išgirskime, ką jis sako:
„Mama, tu vėl nerimauji dėl manęs! Nustok jaudintis, kitaip negaliu dirbti! "
Jei net nedidelis motinos jaudulys gali sukelti sūnui fiziologinius pokyčius, ką tada sakyti apie didelius sukrėtimus. Žengiame svarbų žingsnį suprasdami daiktų esmę.
Išvada paprasta:
Senoji formulė: „Tai yra mano gyvenimas, ką aš noriu su juo, tą darau“ yra beviltiškai pasenusi.
„Mūsų sąmonės būsena yra atsakinga už mūsų vaikų, artimųjų ir artimųjų imuniteto būseną“, - taip dabar reikėtų suprasti gyvenimą.
Taigi būtina rasti būdą, kaip sukurti euforiją, džiaugsmą, laimę, ir pageidautina sukurti kuo daugiau.
PS:
Taip pat išryškėja Normano Cousinso fenomenas, kuris buvo išgydytas juoko pagalba nuo neišgydomos mirtinos ligos. Apmąstymai paskatino Normaną Cousinsą suvokti akivaizdžią idėją: jei neigiamos emocijos, slegiančios endokrininę sistemą, yra ligų „provokatorės“, tai teigiamos emocijos, suaktyvindamos jos veiklą, gali tapti sveikimo stimuliatoriais. Be to, kiekvienas žmogus turi labai paprastą ir prieinamą gydymo priemonę - juoką. Senas posakis „Juokas yra geriausias vaistas“ buvo priimtas fiziologiniu pagrindu.
1976 m. Normanas Cousinsas paskelbė autobiografiją „Ligos anatomija“ (iš paciento perspektyvos), kuri tiesiogine prasme tapo sprogimu. Remdamasis savo patirtimi, autorius parodė, kad teigiama emocinė būsena gali išgydyti net sunkią ligą.
„Žmogus, kuris prajuokino mirtį“.
Kazlauskas
