28/02/2026
❤️
– Aš jau nebežinau, ką daryti. Kiekvieną dieną prašau jo „Būk geras“, vakare pirksim tą ir aną… niekas nepadeda!
Mano mintyse prasisuko, kad šią savaitę tą „būk geras“ girdėjau jau bent penkiose konsultacijose…
– Bet vakare po darželio tas pats – susimušė, apkandžiojo, tai tą, tai aną prisidirbo. Ir vėl tada: taip negalima, juk reikia būti geru…
La la la.
Pasakysiu, ką sakiau tai mielai mamytei.
Įsivaizduokim.
Atsikeliate ryte ir vietoje „labas rytas“ girdite: „Na, tikiuosi, šiandien tau pavyks būti gera žmona.“
Nenorite gadintis nuotaikos nuo pat ryto.
Nusišypsote.
Pažadate. „Taip, šiandien būsiu gera.“
Prie pusryčių stalo vaikai išpila kavą tiesiai ant švarutėlių kelnių. Jaučiate, kaip kūne kyla karštis.
Širdis plaka stipriau. Viduje – „nu rimtai?!“
Ir tada vyras, jus stebėdamas, primena:
– Mes susitarę… kad tu būsi gera.
Staiga pyktis turi būti nurytas.
Veidas – suvaldytas. Tonas – minkštas. Nes juk pažadėjote „gėrį“.
Per pietus nepavyksta sriuba. Persūdėte. Jis kraipo galvą.
– Na… kažkaip negerai. O juk sakei, kad stengsies būti gera.
Kiekvienas toks priminimas – lyg mažas dūris.
Ne apie sriubą. Ne apie kavą. Apie tai, kad jūs – vėl nepakankama.
Vakare jis pasako:
– Aš pažįstu daug žmonų. Visos moka būti geros. Kodėl tu negali?
Ir kažkas viduje lūžta.
RYŠYS.
Dėl nuolatinio vertinimo. Dėl jausmo, kad visą dieną laikėtės iš paskutiniųjų – ir vis tiek neužteko. Jūs sprogstate.
O tada – smerkiantis žvilgsnis.
– Jokių tau šokoladinių saldainių ir gėlių per Kovo 8-ąją. Nenusipelnei.
Ir štai tas jausmas. Ne pyktis jau. Net ne gėda. Bejėgiškumas.
Kad ir kiek stengtumėtės – „gera“ vis tiek bus per mažai gera. Tai vaikai, kuriems nuolat nuo ryto aiškinama BŪTI GERAIS, o į sapnus palydi su viltimi, kad jiems rytoj tai pavyks - jaučiasi nuolatiniame egzamine, kuriam tie patys UŽSAKOVAI neparuošė.
Vaikai nedaro blogai todėl, kad nenori būti geri. Jei elgesys netinkamas – jis turi turėti natūralią pasekmę.
Ne pažeminimą. Ne kerštą. Ne moralą tris dienas iš eilės.
O pasekmę, kuri susijusi su tuo, kas įvyko.
Prisidirbo darželyje?
Vadinasi, kalbamės:
– Kas įvyko?
– Ką tavo veiksmas padarė kitam vaikui?
– Kaip galime tai ištaisyti?
Ir tada – taisome.
Gal nešame grupės draugui savo piešinį.
Gal padedame sutvarkyti tai, ką sugadinome.
Gal stovime šalia ir ieškome atsiprašymo žodžių – net jei pokalbis nemalonus, kupinas įtampos, su paraudusiais skruostais.
Tai nėra bausmė. Tai atsakomybė. IR NESVARBU, KAD MUMS ATRODO, JOG MŪSŲ VAIKĄ IŠPROVOKAVO. Jei mano vaikas trenkė – jis turi prisiimti atsakomybę.
O tada kalbėsimės, kaip reaguoti į provokacijas. Vaikas turi patirti, kad veiksmai turi pasekmes – bet kartu patirti, kad ryšys nenutraukiamas.
Ir kai pokalbis baigtas – jis baigtas.
Kai atsakomybės pasidalintos – tuomet taškas.
Mes nekartojame mantros „būk geras“.
Nes situacija jau praeityje. Ji išspręsta. Atsakomybė prisiimta. Tiltas atstatytas. Nuolatinis priminimas „tu turi būti geras“ tik užrakina vaiką kaltėje. O kaltė neaugina brandos.
Brandą augina trys dalykai:
Aiški riba – negaliu sužeisti kito.
Natūrali pasekmė – taisome, ką sugadinome.
Strategija ateičiai – mokomės, kaip elgtis kitaip.
Ir tada nebereikia šūkio „būk geras“. Nes iš šitos kombinacijos jau gimsta tikras, vidinis „gerumas“.
Labai gera
dviejų gerų vaikų mama,
Vika
