Spalvota Begalybė

25/11/2025

Jei atvirai, dažnai tenka save pačią pasistatyti “ant kilimėlio” - gal per mažai/per daug/per paprastai/per sunkiai.
Dažnai, oj dažnai save separuoju. Deja vis dar.

Tačiau viską šalin nubraukia vaikų apsikabinimai ir nuoširdūs prisipažinimai:
“Aš visą savaitę laukiu susitikimo su Jumis” ☺️
“Tai mano pats mėgstamiausias būrelis” ☺️
“Jūs kalbėkit kalbėkit. Labai praverčia” (čia antrokės žodžiai 😳)
“Nesvarbu ką veiksime, žinau, kad bus gerai” ☺️

Tikėti ir pasitikėti.

💙💜💙

21/11/2025

Čiut daugiau nei dvi savaites buvau out!
Koks tai neapsakomas malonumas, kai tiesiog gali atsiriboti nuo seno ir atsargiai žingsniuoti į kažką nauja. O gal kaip tik - į labai labai sena.

Nors esu absoliutus vandens žmogus, tačiau karštas dykumos smėlis, rodos, visiškai buvo MANO.

Kelionės visuomet kažką viduje išjudina, išklibina, atkabina ir papildo. Nori to ar nenori, jos daro savo.

Atverčiu jei ne naują puslapį, tai bent jau gerokai atsinaujinusį:)
Ir labai labai laukiu susitikimų su vaikais. Rodos, nemačiau jų keletà metų 🙂

25/10/2025

Per dvi dienas aplankiau virš šimto vaikų..ir taip kone kiekvieną savaitę.

Žvelgiau į daugiau nei du šimtus akių..👀

Vienos linksmos, degančios, smalsios, žaismingos, su žiežirbom, kitos priešingai - pavargusios, liūdnos, skendinčios apmaude ar užtrauktos apatijos šydu. Dar kitos kupinos pykčio ar užspaustos agresijos, kitos priešingai - liejančios aplink šilumą ir gerumą. N+k variantų.

Kaskart uždarydama duris galvoju, kiek paslapčių slypi po kiekvienu žvilgsniu..kiek neišsakytų, neįsisąmonintų istorijų jos nešiojasi. Ir dauguma šių vaikų nori, rodos, labai paprastų dalykų - būti pamatyti, išgirsti, suprasti, įvertinti, turėti galimybę būti savimi. Elementaru, rodos.
Deja.

O juk tų pačių elementarių dalykų nori ne tik vaikas, bet ir suaugęs. 🙂

24/10/2025

Kaip dažnai po pasakymu “Man viskas gerai”, slepiasi didelė juoda skylė.

Ir nors žmogus šypsosi, matai, kad tose akyse tyvuliuoja bedugnė ir supranti, kiek daug vidinių pastangų tam žmogui kainuoja tą dirbtinę šypseną išlaikyti.

Kartais didžiausia drąsa yra pripažinti savo silpnumą, pažeidžiamumą ir sukaupus valios likučius tiesiog paprašyti pagalbos. Tiesiog.

21/10/2025

Savaitgalį vykusi Neurostarto konferencija gerokai kaukštelėjo per smegenų vingius 🙂 Reikės tikrai nemažai laiko viską apdroti, suvirškinti ir bandyti įgytas žinias taikyti praktiškai. Bent mažą dalelę 🙂 Juk žinojimas = darymas. Jei žinai, bet nedarai, tai tiek ir naudos iš tų žinių 😉

Tačiau vakar dėliodamasi savaitės veiklų planą pagalvojau, kad jei ne ši nuostabi besišypsanti moteris - Rėda, kaži kaip mano gyvenimas būtų pasikreipęs 🙂

Ir nors po savų užsiėmimų man vis dar dažnai norisi save patarkuoti, kad “gal ne taip/ne tiek/per mažai/truputį be ryšio” ir pan., vis tik kuo toliau, tuo labiau mano širdis džiaugiasi, kad po mažą sėklelę pavyksta pasodinti kituose 🌱

Šis sezonas man ypatingai gausus sutinkamais vaikais..kiek aš daug iš jų pati išmokstu, kaip greitai jie moka “nuleisti ant žemės”, jei tik viduje pamandravoji, ir tuo pačiu moko pasitikėti ir tikėti 🙏
Koks kitoniškas ir savaip įdomus jų pasaulis, su savais iššūkiais, džiaugsmais ir rūpestėliais.
Už visa tai esu labai dėkinga Rėda Makrickaitė-Grigaitienė 💜

Šiandien braidydama po kalnus spalvotų lapų ant šaligatvio uodžiau orą pilnais plaučiais. Koks salstelėjęs, gaivus ir gilus kvapas!
Jaučiu, kad kažkoks naujas etapas prasideda 🙏

19/10/2025

Vakar visą dieną gerte gėriau visus Neurostarto konferencijos pranešėjų pasisakymus..

Ir be galo džiugu, kad prof. Danielius Serapinas buvo įvertintas kaip žmogus, kuris šviečia ☺️ Patikėkite, jis tikrai Šviečia! Visomis prasmėmis.

08/10/2025

https://www.facebook.com/share/p/17NSqwYXFm/?mibextid=wwXIfr

Sabina Brilo

*vertė G. Grajauskas

07/10/2025

Kai vedu užsiėmimus, dažnai dalinuosi savo asmeniniais patyrimais/išgyvenimais/supratimais (iki suvokimų dar reik paaugt, man atrodo :))

Ir visuomet bandau kituose pažadinti dėkingumo jausmą už tai, ką turime, bet laikome savaime suprantamu dalyku..

Šiltas vanduo? Kaskart stovėdama po karštu dušu negaliu atsidžiaugti šiuo stebuklu.

Puodelis rytinės garuojančios kavos? Visai neseniai tai buvo tik ponų išmislas.

Bambi dėl vėstančių orų ir lagaminus besikraunančios vasaros? Džiaukis pačiu genealiausiu dailininku - ponu Rudeniu. Ir kad turi akis tam spalvų grožiui pamatyti:) Ir sveikas kojas lapams paspardyti 🙂

O šiandien stoviu prie puodelio šalavijų arbatos ir suku galvą, kaip atidaryti stiklainį medaus vien tik su kaire ranka? 😬 Kaip susirišti kasą? Be šansų. Net segtuko í plaukus neįsegu 🙂 Užtrauktuko neužsegu ir t.t, ir pan.

Ir nors labai išgyriau savo kairiąją, su kuria tikrai pasidarau laaaabai daug, bet tik tuomet, kai kažko netenki (kad ir trumpam), supranti, kokia vis tik jėga yra turėti abi sveikas rankas 🙂

Tad marš bučiuoti savo rankų 🤗 milijonus nematomų darbų atliekančių ;)