Menas gydo. Dailės terapeutė Vaida Virbalaitė, Panevezys (2026)

04/02/2026

Renkuosi save. Darsyk apie energiją, išlikimą ir saugumą
Prieš daug metų viena mano bičiulė manęs paklausė: “O kas tokio nutiks, jei pagaliau be jokių išlygų pasirinksi save?” Tas klausimas iki šiol žymi mano sąmoningo gyvenimo startą.
Dabar pati dosniai dalinu šį klausimą. Ir dažniausiai visų paklautųjų reakcija būna ta pati — PAUZĖ, kurios metu atsikuria gamykliniai parametrai. Ir tai lydintys jausmai - nuostaba, sutrikimas, suabejojimas, klaustukų koliažas mintyse. Lyg šis pasirinkimas būtų neleistinas, pavojingas ar per drąsus. Lyg moteris galėtų rinktis save tik tada, kai gauna leidimą. Arba neturėtų teisės rinktis savęs išvis. Tarsi iki tol ji turi laikyti, pakelti, išbūti, prisitaikyti, pasirūpinti. Tarsi jos pareiga būtų išlikti funkcionaliai net ji pati jau seniai nebegyva.
Moters energija nėra kažkokia poetiška ar ezoterinė sąvoka. Tai biologinė ir psichologinė realybė — nervų sistemos būsena, hormonų pusiausvyra, gebėjimas jaustis saugiai savo kūne ir santykiuose su aplinka. Kai moteris nepatiria saugumo, jos psichika nuolat veikia išgyvenimo režimu. Tai reiškia, kad visa energija, visas gyvybiškumas skiriama ne gyvenimui, ne jo džiaugsmui ir atsipalaidavimui, o prisitaikymui. Ne kūrybai, o kontrolei. Ne ryšiui, o budėjimui.
Būna, kad moterys gyvena šeimoje ar santykyje, kuris formaliai egzistuoja, bet viduje - nebūtinai begyvas. oks drungnas, iš inercijos, kažkieno primestos pareigos, kartais - baimės. Ji laiko santykių emocinį klimatą maksimaliai "padorų", vaikų, partnerio būsenas, jo krizes ir tylą, kantriai dresuoja jo drakonus. O galiausiai tampa sistema, kuri tiesig kaip kokia trasformatorinė palaiko viską. Ir kuo geriau ji tai daro, tuo mažiau kas nors pastebi, kai ji pati nebeturi kur atsiremti ar kuo pasipildyti. Esu girdėjusi, kad moteriai girtis, kad ji gali VISKĄ - nieko pasididžiuotino. Atvirkščiai - ryškiausias redflag`as.
Taip prasideda lėtas energijos nutekėjimas. Moteris pradeda blogai miegoti. Atsibunda pavargusi. Kūno svoris didėja arba krenta, hormonai išsibalansuoja, dingsta libido. Atsiranda nerimas, dirglumas, kartais ir panikos epizodai. Ji vis dažniau jaučiasi tuščia, be džiaugsmo, lyg gyventų ne savo gyvenimą. Ir dažniausiai galvoja, kad problema yra ji. Kad dar nepakankamai kažkur pasistengė.
O bet tačiau. Problema – tai situacijos, kuriose jos energija naudojama be grąžos ir be atsakomybės. Amžina klasika — santykiuose, kurie neturi krypties, kuriuose daug kalbama apie jausmus, bet nėra veiksmų. Kai ji gyvena nuolatinėje tarpinėje būsenoje – tarp vilties ir nusivylimo, tarp laukimo ir prisitaikymo. Kai jai siūloma būti supratinga, kai jos energija laikoma ypatinga, bet visa tai taip lieka gražiuose žodžiuose. O ta šventa ir kuriančioji energija kriokliu teka į kanalizaciją. Ir nėra kitaip. Tai ačiūdie, kad dažnai pakanka jėgos suprasti, kad čia ne kas kita - o lėtas mirinėjimas, prie kurio priprasta kaip tam šuniui prie kartuvių.
Tada legalu atsitraukti, dingti ar net deginti tiltus. Dažnai skauda, nes jausmai nesibaigė — tiesiog užkniso priešmirtinės konvulsijos ne laiku ir ne vietoj.
Atsitraukimas panašioje situacijoje nėra pabėgimas. Tai biologinis ir psichologinis išlikimo sprendimas, savireguliacijos būdas. Kai moteris pasitraukia iš santykio ar gyvenimo formos, kuri sistemingai siurbia jos energiją, ji gelbsti savo nervų sistemą, kūną ir gyvybę apskritai. Todėl po skyrybų ar atsitraukimo jausmas dvejopas: skauda, bet lengva. Toks atoslūgis — lyg kūnas pagaliau galėtų laisvai kvėpuoti. Savisaugos pradžia.
Rinktis save šioje vietoje — pripažinti, kad energija nėra begalinė. kad ji brangi. Brangesnė už laiką ir svajones. Ji nėra skirta kompensuoti kito vidines tuštumas, žodžius be veiksmo ir saugumo stokos. O be saugumo nė viena moteris niekaip negali gyvai gyventi. Pasirinkusi save, ji grįžta iš išgyvenimo režimo. Nervų sistema nurimsta, kūnas atsigauna, emocijos tampa stabilesnės. Ji nustoja aiškinti, laukti, taisyti. Ir nebeįrodinėja savo vertės – ji ją susigrąžina. Nuo čia prasideda tas naujas gyvenimas — ne lengvesnis, bet gyvas, kuriame moters saugumas tampa prioritetu, o ne kažkuo, kurio reikia „nusipelnyti“. Gyvenimas, kuriame energija nebėra laikoma kaina už santykį.
Todėl rinktis save nėra nei užgaidus kaprizas, nei bukas egoizmas. Tai atsakomybė už savo gyvybę. Ryškią, skanią ir tikrą.

Dailės terapijoje, nori nenori, vis tiek iki tos atsakomybės, ačiūdie, ateinama.
Jei įdomu būtų pakeliauti, kviečiu registruotis:
https://forms.gle/euHCsssAsFNdHmLUA

01/02/2026

PAŠAUKIMO KAINA
(apie energiją, jos eikvojimą ir savisaugą darbe su žmonėmis)

Mano profesiniuose darbo su žmonėmis kontekstuose pokalbiai apie metodus ar rezultatus vis dažniau nuekliauja į antrą planą, o pagrindine tema tampa savijauta darbe, nuovargis, ribos, perdegimas. Tai pedagogų, socialinių darbuotojų, jaunimo darbuotojų, kitų terapeutų, slaugytojų ir gydytojų aktualijos. Jose visada kyla klausimas: kaip dirbti prasmingą darbą su žmonėmis ir kartu išlikti gyvam, nepervargusiam, smalsiam.
Abejonė prasme? Pašaukimu? Nelaikau to silpnumu. Tai ženklas, kad pagalbos, ugdymo ir priežiūros profesijose specialistas jau ilgą laiką dirba santykyje ir ne savo energijos naudai.
Šiame tekste sąmoningai vartoju žodį „energija“, tačiau ne ezoterine prasme. Kalbu apie energiją kaip psichikos ir nervų sistemos pajėgumą, kuris leidžia žmogui palaikyti dėmesį, susireguliuoti emocijas, priimti sprendimus, išlikti santykyje su kitu neprarandant stabilumo ir savireguliacijos. Moksliškai tai apima autonominės nervų sistemos reguliacijos pusiausvyrą, prefrontalinės žievės dalyvavimą dėmesio ir savikontrolės procesuose, emocijų reguliacijos mechanizmus bei gebėjimą po įtampos grįžti į bazinę funkcionavimo būseną.

Darbas su žmonėmis beveik visada remiasi ko-reguliacija. Tai natūralus procesas, kai vieno žmogaus ramybė, struktūra ir aiškumas padeda kitam nusiraminti ar susiorientuoti. Ypač tai ryšku dirbant su vaikais ir jaunimu, kurie dar tik mokosi reguliuoti savo emocijas, taip pat su žmonėmis, patiriančiais stresą, krizes ar nesaugumą. Ko-reguliacija yra būtina ir vertinga, tačiau ji tampa rizikinga ir grėsminga, kai virsta nuolatine ir vienpuse, kai specialistas ilgą laiką lieka pagrindiniu stabilumo šaltiniu, o ribos tarp profesinio vaidmens ir asmeninio gyvenimo ima nykti.
Tokiose sąlygose specialisto nervų sistema ilgą laiką veikia padidinto budrumo režimu. Energija nedingsta staiga. Ji palaipsniui išsiskaido per daugybę smulkių, kasdienių dirgiklių. Per nuolatinį prieinamumą, kai viduje išlieka jausmas, kad bet kada gali tekti reaguoti. Per neaiškias ribas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, kai pokalbiai, emocijos ir situacijos „keliauja“ į vakarą ar savaitgalį. Per vaidmenų nesibaigimą, kai žmogus ir toliau lieka „specialistu“ šeimoje, draugų rate ar net savo mintyse. Prie šio proceso prisideda ir nuolatinis vidinis stebėjimas, analizavimas, bandymas suprasti kitų žmonių būsenas, numatyti jų reakcijas, jausti atsakomybę už tai, kaip jie išeis po kontakto. Visa tai palaiko padidinto budrumo režimą nervų sistemoje, kuris ilgainiui neleidžia jai ilsėtis net tada, kai darbas formaliai baigiasi.

Kalbant apie energijos palaikymą psichikos požiūriu, svarbu suprasti, kad žmogaus energija nėra kažkas, ką tiesiog „prarandame“. Tai nuolat veikianti savireguliacijos sistema, kurią palaiko nervų sistemos gebėjimas reaguoti į dirgiklius ir po reakcijos grįžti į pusiausvyrą. Kai ši sistema veikia sklandžiai, žmogus jaučia gyvybingumą, aiškumą, geba būti santykyje su kitais neprarasdamas savęs. Kai ji per ilgai veikia padidintos apkrovos režimu, energija ima sekti todėl, kad psichika nebeturi galimybės atsistatyti.
Čia labai svarbus ribų klausimas. Psichologinės ribos nėra tik darbo valandos ar pareigybės aprašas. Tai vidinis suvokimas, kur baigiasi mano atsakomybė ir prasideda kito žmogaus gyvenimas, kur baigiasi profesinis vaidmuo ir prasideda mano asmeninė erdvė. Kai ribos neaiškios, psichika lieka nuolat atvira dirgikliams. Ji toliau „laiko“ kitų žmonių patirtis net tada, kai kontaktas jau pasibaigęs. Mintys grįžta prie situacijų, kūnas lieka įsitempęs, emocijos nespėja nuslūgti. Tokiu atveju net ir poilsis nebeatstato energijos, nes nervų sistema neturi signalo, kad atsakomybė baigėsi.
Pagalbos profesijose šį procesą dažnai palaiko vadinamieji pašaukimo mitai. Vienas jų – įsitikinimas, kad jei darbas yra prasmingas, jis neturėtų varginti. Kitas – kad geras specialistas turi būti nuolat empatiškas, atviras ir prieinamas. Taip pat dažnai manoma, jog ribos mažina pagalbos kokybę, o nuovargis reiškia nepakankamą kompetenciją. Iš nervų sistemos perspektyvos tai nėra tiesa. Nervų sistema nereaguoja į prasmę ar motyvaciją, ji reaguoja į apkrovos intensyvumą, trukmę ir galimybes atsistatyti. Net ir labai prasmingas darbas gali pervarginti, jei nėra erdvės grįžti į save.
Perdegimas dažniausiai formuojasi tyliai. Iš pradžių atsiranda nuovargis, kuris nepraeina po įprasto poilsio, didėjantis miego poreikis, mažėjantis gyvybingumas už darbo ribų. Vėliau gali pasireikšti dirglumas, emocinis atbukimas, noras atsiriboti nuo žmonių, abejonės savo profesiniu keliu. Tai nėra asmeninė nesėkmė, bet signalas, kad nervų sistema per ilgai veikė virš savo galimybių.

Perdegimą dažnai išduoda emocinis atsiribojimas, kai reakcijos tampa blankesnės, sumažėja empatijos spontaniškumas, o santykis su žmonėmis ima reikalauti daugiau pastangų. Kartu atsiranda padidėjęs dirglumas ir sumažėjusi tolerancija, ypač neapibrėžtoms, chaotiškoms ar emociškai intensyvioms situacijoms. Dažnas požymis yra ir sumažėjęs dėmesio bei sprendimų priėmimo lankstumas, kai kasdienės užduotys ima reikalauti neproporcingai daug pastangų.
Perdegimą taip pat rodo stiprėjantis kontrolės poreikis, bandymas per struktūrą ar griežtesnes taisykles atkurti vidinį stabilumą. Keičiasi ir santykis su darbu: net ir prasminga veikla ima jaustis sunki, atsiranda nuolatinis noras atsitraukti, pailsėti ar viską atidėti. Šiuos psichologinius požymius dažnai lydi somatiniai signalai: miego sutrikimai, nuolatinis nuovargis, galvos ar raumenų įtampa, virškinimo problemos.
Ilgalaikis stresas ir perdegimas daro įtaką ir hormoninei sistemai. Dėl nuolatinės aktyvacijos gali sutrikti kortizolio ritmas, keistis apetitas, didėti arba mažėti kūno svoris, atsirasti alkio ir sotumo signalų disbalansas. Ypač dažni atvejai, kai svorio pokyčiai pasireiškia net nekeičiant mitybos ar fizinio aktyvumo. Tai nėra valios ar disciplinos stoka, o nervų ir endokrininės sistemų reakcija į ilgalaikį perkrūvį.
Perdegęs žmogus dažnai ilgą laiką funkcionuoja toliau, laikydamas šią būseną norma arba asmeniniu trūkumu. Todėl šie požymiai neretai ignoruojami arba racionalizuojami. Tačiau būtent jų atpažinimas leidžia laiku sustoti, peržiūrėti darbo krūvį, ribas ir santykį su savimi.
Deja, energijos atkūrimas neišsprendžiamas vien atostogomis ar poilsiu. Tai kasdienis darbas formuojant naujus įpročius. Save saugantis specialistas sąmoningai kuria ribas, aiškiai apibrėžia savo vaidmenį, dozuoja emocinį įsitraukimą ir grąžina atsakomybę ten, kur ji priklauso. Jis supranta, kad nėra kito žmogaus nervų sistema, o jo pagrindinė užduotis – padėti kitam išmokti naudotis sava.
Atsistatymas neturi būti sudėtingas ar mistinis. Nervų sistemą palaiko paprasti dalykai: mažesnis dirgiklių kiekis, aiškūs perėjimai tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, kūniškas judesys, buvimas erdvėse, kuriose nereikia nieko spręsti ar reguliuoti, tyla ar harmoningi garsai. Labai svarbi ir kūryba, kai ji nėra naudojama kaip darbo priemonė, o tampa saugia erdve pabūti su savimi.

Šiame kontekste dailės terapija turi ypatingą vertę. Ji leidžia grįžti prie patyrimo per vaizdą, formą ir kūno pojūtį, apeinant nuolatinį analizavimą ir vertinimą. Kūrybinis procesas padeda atpažinti perdirginimą, atšildyti užsistovėjusią įtampą ir palaipsniui atkurti vidinį balansą. Tai gali būti vienas iš kelių susigrąžinti ryšį su savimi ir savo gyvybingumu.

Pašaukimo kaina neturėtų būti išsekimas. Brandus profesionalumas reiškia gebėjimą ne tik padėti kitam, bet ir kurti tokias darbo sąlygas, kad pagalba kitam nevirstų savęs naikinimu.

27/01/2026

Tikėti stebuklais. Tekstas į vienus vartus.

Tiek savo asmeninėse, tiek terapinėse patirtyse matau, kad daugeliui moterų viena iš esminių psichoemocinių sunkumų priežasčių yra pažeistas arba nutrūkęs ryšys su kūnu. Valgymo sutrikimai, nerimas „kaip būti“, nuolatinė kontrolė, kūno neigimas, proto atsiskyrimas nuo kūno, gyvenimas „nuo kaklo į viršų“ – tai ne atsitiktiniai gyvenimo kokybę trikdantys simptomai, o ilgos kultūrinės istorijos, kurioje moters kūnas buvo sistemingai atskirtas nuo savo prasmės ir galios, padariniai.
Labai daug šiuolaikinių moterų yra intelektualios, išsilavinusios, mąstančios, reflektuojančios. Jos puikiai funkcionuoja protu: planuoja, analizuoja, sprendžia, kuria strategijas, prisitaiko prie sudėtingų sistemų. Dažnai išgyvena savo vertę per protinius pasiekimus, nes tai ilgą laiką buvo saugiausias būdas „teisėtai“ tapti matomai ir pripažintai. Tačiau šalia tokių išlavintų protų girdžiu liudijimus apie kūnuose užstrigusią ir išvešėjusią įtampą. Susidaro įspūdis, kad kūnas vis lieka antrame plane – kaip priemonė, kuri turi tarnauti, netrukdyti, kaip forma, kurią reikia kontroliuoti, koreguoti ar disciplinuoti.
Ir jaučiu, kad toks santykis su kūnu nėra atsitiktinis. Kai kūnas istoriškai buvo gėdinamas, seksualizuojamas, vertinamas, kontroliuojamas ir norminamas, moteriai tapo saugiau persikelti į protą. Ten – aiškios taisyklės, pasiekimai, įrodymai, logika. O kūne – per daug gyvybės, per daug neapibrėžtumo, per daug galios - ištisas stichijų kosmosas! Todėl nesistebiu, kad ilgainiui kūnas imtas traktuoti kaip objektas: jį reikia taisyti, reguliuoti, atitikti. Svoris, forma, amžius, vaisingumas, ciklai tampa valdomais kintamaisiais, o ne natūraliais procesais.
Vis dėlto moters kūnas nėra kažkoks projektas. Ir ne užduotis, kurią reikia „išspręsti“. Ir ne klaida, kurią reikia pataisyti, ir ne priemonė, kuri turi tarnauti sistemai. Moters kūnas — vieta, kurioje vyksta gyvybė. Ne simboliškai, o labai konkrečiai – nėštumo metu jame ne tik auga kūdikis, bet nuosekliai ir tiksliai formuojasi visa būsimo žmogaus struktūra: nervų sistema, kaulai, raumenys, vidaus organai, kvėpavimo ritmai, net būsimas santykis su pasauliu ir saugumo jausmas. Moters kūnas ne pasyviai „nešioja“ gyvybę – jis aktyviai kuria, reguliuoja, prisitaiko, saugo ir maitina, reaguodamas į kiekvieną augančio žmogaus poreikį. Čia veikia kažkokia stebuklinga kosminė išmintis, kuri yra senesnė už bet kokią socialinę tvarką, moralinę sistemą ar kultūrinę normą – išmintis, kuri egzistavo dar tada, kai nebuvo nei įstatymų, nei dogmų, nei sąlygų, pagal kurias reikėtų nusipelnyti teisės būti stebuklu.
Šios moters kūno kūrybos galios masto neįmanoma sumažinti iki „biologinės funkcijos“. Tai ontologinis procesas – būties atsiradimas būtyje. Ir kol moteris yra mokoma gyventi tik protu, ignoruojant kūno išmintį, ji lieka atskirta nuo pačios giliausios savo galios. Ne todėl, kad ji silpna, o todėl, kad per ilgai buvo mokoma bijoti to, kas joje yra gyviausia.
Ne kartą esu girdėjusi gydytojus, kalbančius apie žmogaus kūną kaip apie stebuklą, kaip apie dievišką tvarką, kurios žmogus nesukūrė, o tik paveldėjo. Moters kūnas šioje tvarkoje yra centrinė vieta. Ir būtent čia prasideda didžioji istorinė apgaulė.
Tūkstančius metų prieš gyvybės, nėštumo ir gimdymo stebuklą buvo pastatyta sistema. Sistema sąlygų. Moteris gali gimdyti tik jei yra su vyru. Tik jei „teisėtai“. Tik jei atitinka normas. Tik jei yra tinkamos išvaizdos, tinkamo amžiaus, tinkamo statuso. Tarsi pats stebuklas savaime egzistuoti negalėtų. Tarsi moteris neturėtų teisės būti stebuklu, jei neįvykdė reikalavimų.
Tai viena giliausių kultūrinių traumų: moters prigimtinė galia buvo perkelta iš „yra“ į „leidžiama“. Iš esaties – į sąlygą. Ilgainiui tai taip giliai įsišaknijo, kad nebejaučiame, kaip stipriai tai mus veikia. Mūsų pačių protuose moters vertė seniai susiniveliavo su funkcijomis, pasiekimais, statusu, išvaizda. Lyg moteris būtų stebuklas tik tada, kai yra patogi sistemai.
Pamenu laiką, kai mokiausi mokykloje ir kai vis išgirsdavau frazę: „Gi dabar ne paskenduolės laikai.“ Net nebežinau, ar visi buvome skaitę tą A. Vienuolio kūrinį, tačiau jo pavadinimą ir prasmę žinojome visi. Jei kas nebepamena – tai istorija apie moterį, kuri pastojo netekėjusi ir nusiskandino, neatlaikiusi gėdos ir visuomenės pažeminimo. Veronika gi. Jos istorija kalba ne apie vieną moterį, o apie visą mąstymo lauką: gyvybė be leidimo buvo laikoma nusikaltimu. Moteris pasmerkiama. Ji nešioja, tveria stebuklą, bet neturi teisės juo būti.
Paradoksalu tai, kad XX amžiaus pabaigoje frazė „dabar ne paskenduolės laikai“ realiai nereiškė požiūrio pokyčio į nėštumą. Ji greičiau reiškė techninę galimybę „išspręsti problemą“ – pasidaryti abortą, paslėpti nėštumą, kažkaip su juo "susitvarkyti". Tačiau niekas nelegalizavo pačios minties, kad netikėtas, neplanuotas, ne pagal normas atsiradęs nėštumas vis tiek yra stebuklas. Pasikeitė tik priemonės, bet ne požiūris. Nėštumas ir toliau liko problema, kurią reikia valdyti, o ne gyvybės šventė, kurią reikia gerbti ir sakralizuoti.
Todėl ši frazė „Gi dabar ne paskenduolės laikai“ iš esmės ir tada, ir dabar dar yra niekinė. Ji sukuria pažangos iliuziją, bet neperkelia moters nėštumo į vertės lauką. Gėda nebedemonstruojama viešai, tačiau ji internalizuojama – moteris lieka viena su atsakomybe už stebuklą, kuris ir šiandien dažnai nėra įvardijamas kaip stebuklas. Požiūris nepasikeitė – jis tiesiog tapo tylesnis, labiau racionalizuotas, bet ne mažiau nuvertinantis.
Religiniai pasakojimai šią atskirtį ne tik atspindėjo, bet ir sistemingai įtvirtino. Istoriškai religija tapo vyriška – ne tik per valdžios struktūras, bet ir per pačią dieviškumo sampratą. Dievas buvo įvardytas vyriškuoju pradu, o moters kūnas liko tarsi pasmerktas, apgaubtas gėdos, paklusnumo ir tylos. Moteriškas dieviškumas, gebėjimas kurti gyvybę, būti vartais tarp nebūties ir būties, niekada nebuvo pastatytas ant pagrindinio altoriaus. (Šioje vietoje galima diskutuoti, nes teolgijos nesimokiau, reflektuoju tik ribotą savo žinojimą ir patirtį).
Net kalbant apie amžinybę, buvo pamiršta elementari patirtinė tiesa: amžinasis gyvenimas biologine ir egzistencine prasme ateina tik per moterį. Per jos kūną, per nėštumą, per gimdymą, per kraują, skausmą ir gyvybę. Vyrai amžinybę gali patirti tik per moters kūną ir jos pagimdytus vaikus. Tačiau vietoj to, kad ši realybė būtų įvardyta kaip šventa, ji buvo paversta nepatogia, per daug kūniška, per daug „žemiška“, gėdinga, nešvaria, todėl neverta dvasinio statuso.
Kelios kartos — ir moters vaidmuo buvo nurašytas, sumenktas ir paverstas antraeiliu. Moters kūnas tapo kažkuo, ką reikia kontroliuoti, reguliuoti, nutylėti, bet ne tuo, per ką dieviškumas realiai reiškiasi pasaulyje. man atrdoo, kad tai gili istorinė ir kultūrinė kolekytvinio mąstymo spraga, kurios pasekmes iki šiol nešiojamės savo kūnuose, santykiuose ir santykyje su gyvybe.
Psichologiškai tai turi labai konkrečias pasekmes. Moteris pradeda nepasitikėti savo kūnu. Gėdytis ciklų. Bijoti vaisingumo. Nejausti ribų. Kontroliuoti maistą, svorį, išvaizdą, tarsi taip būtų galima patirti savo vertę.
Manau, kad mano santykis su nuosavais nėštumais taip pat nebuvo tinkamas. Iki šiol liūdžiu dėl to. Bet... toks buvo laikas. Aplinkos žinutės transliavo: svarbiau darbas, karjera, svarbiau „neatsilikti“. Net vyro poreikiai svarbiau. Motinystės idėją iš dalies suvokiau kaip trukdį, riziką, nepatogumą, kaip pertrauką ar etapą, kurio geriau išvengti. Nemokėjau jos švęsti. Ir taip gaila, kad tik dabar, kai mano vaikai suaugę, suprantu, kokia stebuklinga su visu savo kūnu buvau. Kiek gyvybės manyje vyko. Ir kaip giliai neteisinga, kad tuo metu jaučiausi tarsi daryčiau kažką nederamo, net būdama santuokoje...

Natūraliai kyla klausimas apie vyro laikyseną ir vertę šiame kontekste. Manau, kad čia negali būti nei kovos tarp vyro ir moters, nei konkurencijos. Vyras šiame procese nėra aktyvus stebuklo kūrėjas, bet gali būti aktyvus atsakomybės nešėjas — jis tą stebuklą gali arba saugoti, arba sugriauti. Jo laikysena, žinios, pagarba ir gebėjimas likti šalia yra esminiai. Brandus vyriškumas turėtų būti matuojamas ne jėgos ar kontrolės matais, o gebėjimu matyti moterį kaip gyvybės centrą arba kaip vartus į amžinojo gyvenimo patyrimą, bei pripažinti, kad procesas, kuris vyksta moters kūne, yra didesnis už jį patį.

Tačiau šio teksto esmė – moteris, kaip stebuklas be sąlygų, išlygų ir leidimų. Be būtinybės ką nors įrodyti, atitikti ar pateisinti savo buvimą. Moters kūnas nėra vertingas tada, kai jis tinkamas sistemai. Jis vertingas todėl, kad per jį ateina gyvybė. Todėl, kad jis kuria. Tikrai gaila, kad ilgus amžius moterims buvo įteigta netikėti tuo, ką jos jaučia, gėdytis to, ką nešioja, menkinti tai, kas jose vyksta.
Šiandien aš renkuosi grąžinti sau teisę matyti ir įvardyti stebuklą ten, kur jis visada buvo. Ir labai džiaugiuosi, kad nesu pirma, kuri tai pajuto. Ir kad moterų bendrystėse atsiveriančios tiesos tampa gyvos. Džiaugiuosi, kad požiūris daug kur keičiasi stebuklų naudai, kad jaunesnės moterys turi kitokios, pozityvesnės patirties.

*
Aš tikiu stebuklais, nes pati esu vienu jų.
*
Jei tekstas rezonuoja ir norėtųsistiprinti savo giliminę vertę, mielai kviečiu į dailės terapiją - tai puikus būdas savęs pažinimui, suvokimui ir vertybiniam formavimui.
https://forms.gle/5Nye9aKLjTuH1DRK6
menasgydo.lt

20/01/2026

Tai kartojasi ir kartojasi. Pastebiu ir pastebiu. Todėl manau, kad svarbu apibendrint.

Yra žmonių, kuriems ramybė kelia keistą nerimą. Ir ne todėl, kad jų gyvenime kažkas negerai, o todėl, kad jų nervų sistema niekada nebuvo išmokyta ramybės atpažinti kaip saugios būsenos. Stabilumas, komfortas, paprasta kasdienybės tėkmė jiems atrodo įtartini, tarsi prieš audrą, tarsi laikina pauzė prieš neišvengiamą sukrėtimą.
Dažniausiai tai susiformuoja augant emocinio kraštutinumo aplinkoje, kur pasaulis buvo suvokiamas tik per „labai gerai“ arba „labai blogai“, be tarpinės zonos, be neutralaus, ramiai priimančio žvilgsnio. Tokiose šeimose emocija tampa svarbesnė už realybę, o reakcija – svarbesnė už patyrimą. Vaikas neišmoksta, kad dalykai gali tiesiog būti, vykti, tekėti, be nuolatinio vertinimo, pakėlimo ar nuvertinimo.
Šioje terpėje dažnai formuojasi nesaugus – nerimastingas arba dezorganizuotas – prieraišumo stilius. Vaikas niekada tiksliai nežino, ko tikėtis iš artimųjų: ar jis bus idealizuotas, ar kritikuojamas, ar liks nepastebėtas. Emocinis intensyvumas tampa vieninteliu patikimu ryšio ženklu, o ramus, nuoseklus buvimas lieka be atspindžio, todėl giliai viduje įsitvirtina žinutė, kad be emocinės įtampos nėra ryšio, nėra vertės, nėra buvimo.
Suaugus, ši patirtis pasireiškia paradoksaliai. Kai gyvenimas stabilizuojasi, kai santykiai tampa brandesni ir nebedramatiški, kai kasdienybėje atsiranda daugiau ramybės, vietoj palengvėjimo ima kilti nerimas. Ne todėl, kad kažkas blogai, o todėl, kad nervų sistema neturi vidinio žemėlapio, kaip būti saugiai be įtampos. Neutralumas pradeda jaustis kaip tuštuma, komfortas – kaip laikinumas, o ramybė – kaip būsena, kurioje „kažkas tuoj nutiks“.
Todėl kai kurie žmonės nesąmoningai kuria vidines ar išorines dramas, pervertina, įkrenta į abejones, "iš musės sukuria dramblį". Ir ne iš polinkio dramatizuoti, o iš giliai įrašyto poreikio jausti ryšį per intensyvumą. Tai nėra charakterio bruožas ir ne asmeninis trūkumas – tai ankstyvosios prieraišumo patirties pasekmė.

Dailės terapija šioje vietoje veikia kaip nervų sistemos perreguliavimo procesas. Kuriant vaizdą nereikia būti „teisingam“, nereikia atitikti lūkesčių ar sukelti reakcijos. Procesas vyksta be nuolatinio vertinimo, leidžiant kūnui ir psichikai patirti būseną, kurioje galima tiesiog būti, veikti, jausti, neperspaudžiant ir neslopinant.
Per pasikartojančią kūrybinę patirtį formuojasi naujas vidinis santykis su savimi: ramybė palaipsniui nustoja būti tuštuma, neutralumas – nebuvimu, o komfortas – grėsme. Atsiranda vidinė atrama, kuri nebepriklauso nuo emocinių šuolių ar kitų žmonių reakcijų. Tai tampa nauju, saugesniu prieraišumo patyrimu, kuriame gyvenimas gali būti pakankamas ir be šūksnių, be dramatizavimo, be nuolatinės įtampos.
Ramus, nuoseklus buvimas tokiu būdu pamažu grąžinamas į savo vietą – ne kaip nuobodi pauzė, o kaip brandi, stabili, gyva būsena, kurioje nebereikia įrodinėti, kad egzistuoji.

Registracija į nuotolinę dailės terapiją:
https://forms.gle/YrEuv5wbJCDqYuAT7

Registraciją į gyvas dailės terapijos sesijas Panevėžyje:
https://forms.gle/UMS3LQ5kgsBkaA5j7

15/01/2026

Gyvenimas pavojaus režime

Mes gyvename nuolatinėje psichologinės grėsmės ekspozicijoje —
informacinė aplinka sistemingai daro viską, kad baimė ir nerimas mus lydėtų kiekvieną akimirką. Antraštės, prognozės, įspėjimai, „ekspertų scenarijai“ nuolat laiko žmogų būsenoje, kuri psichologijoje vadinama anticipacine grėsme – laukimu to, kas dar neįvyko, bet jau išgyvenama kūne.
Tokia nuolatinė ilgalaikį stresą formuojanti krizės būsena yra labai patogi valdymui. Žmogus, kuris gyvena nuolatiniame nerime, tampa lengviau įtikinamas, labiau priklausomas nuo „ekspertų“, „prognozių“, „paaiškinimų“, „gelbėtojų“. Baimė siaurina mąstymą. Ji atjungia kritinį vertinimą ir stiprina kolektyvinę įtampą. Tai naudinga tiek ekonomikai, tiek politikai, tiek vartojimui.

Nerimas visada yra apie ateitį. Apie tai, kas bus, jeigu...
Baimė – apie praeitį, patirtą skausmą, netektį, pavojų, kurie nebuvo iki galo integruoti ir liko kūne kaip įtampa, hiperbudrumas, kontrolė.
Kai žmogus ilgą laiką gyvena tarp šių dviejų būsenų, jis nustoja būti dabartyje, jausti ją. Psichika tarsi atsiskiria nuo kūno, o jis tampa vieta, kurioje kaupiasi lėtinis stresas ir visi jį lydintys somatiniai simptomai. Tai, ką dažnai vadiname „liga“, labai dažnai yra ilgalaikio streso fiziologinė išraiška. Daugybė žmonių šiandien blogai jaučiasi todėl, kad jie per ilgai gyvena galvoje, prote, minčių spąstuose, atitrūkę nuo DABAR.
O stabilumas egzistuoja tik vienoje vietoje — kūne ir dabartyje.

Kaip grįžti į DABAR?
1. Nustoti kovoti su informacija ir pradėti tvarkyti santykį su ja.
2. Aiškiai atskirti: „informacija“ nėra „realybė“. Didžioji dalis gąsdinančių žinučių kalba ne apie tai, kas vyksta dabar, o apie tai, kas galbūt bus, jeigu, jei, prognozuojama, neatmetama. Tai spekuliatyvinė ateitis, pateikiama taip, lyg ji jau būtų įvykusi.
3. Prisiminti savo kūną ir naudotis juo DABAR: judėti, patirti gamtą, , dirbti rankomis, piešti, groti ir pan.
4. Riboti ne tik informacinius kanalus, bet ir žmones, kurie tampa baimės retransliatoriais. Kartais informacija mus pasiekia ne per žiniasklaidą, o per artimuosius, kolegas, pažįstamus, kurie nuolat „seka situaciją“ ir ją perduoda. Čia labai svarbu vidinė riba: „Aš renkuosi nedalyvauti kolektyvinėje panikoje.“
5. Rasti savo vertybinį atramos centrą. Kai žmogus turi aiškias vertybes, prasmingą veiklą, kūrybą, santykį su savimi – informacinis triukšmas nebeįsiskverbia taip giliai. Jis tampa fonu, o ne gyvenimo ašimi.

Dailės terapija tam irgi tinka. Žinau tai 100 procentų, nes pati jos pagalba įveikiau savo nerimą ir baimę dėl pandemijos, karo ir viso kito.... Ji ne apie estetiką, o apie nervų sistemos grąžinimą iš grėsmės režimo į optimalios ramybės būseną. Principas toks: per jutiminę patirtį – spalvą, judesį, spaudimą, ritmą – žmogus išeina iš nuolatinio mąstymo ir grįžta į patyrimą, į momentą, kuriame nieko nereikia prognozuoti, kontroliuoti ar išgyventi iš anksto. Taip vyksta psichofiziologinė reguliacija. Todėl šiandien gebėjimas būti ČIA IR DABAR nebeturi mistifikuotos dvasinės praktikos atspalvio, o yra laikomas išlikimo įgūdžiu.

Jeigu jauti, kad kūnas gyvena nuolatiniame vidiniame pavojumi, jei pavargai nuo nuolatinio budėjimo ir minčių triukšmo – kviečiu susisiekti — papasakosiu apie dailės terapijos galimybes.

menasgydo@gmail.com

10/01/2026

Stebėdama gamtą pastebiu, kad mane traukia ne pats vaizdas, o tai, kaip jis susidėlioja. Ne atskiri objektai, o jų tarpusavio ryšiai: kaip kartojasi šakos, kaip sniegas išryškina struktūrą, kaip iš pažiūros chaotiški fragmentai ima veikti kaip ritmas. Čia nėra suplanuoto dizaino, bet yra tvarka, kuri iš pradžių juntama, o tik paskui suvokiama.
Dirbdama su žmogaus psichika matau labai panašų procesą. Psichika neveikia tiesiai ir paprastai. Ji ne „sprendžia problemas“, o nuolat persitvarko, ieško pusiausvyros, prisitaiko prie vidinių ir išorinių pokyčių. Kai šis natūralus reguliavimosi procesas sutrinka, žmogus patiria arba nuolatinę įtampą, arba vidinį išskaidytumą. Kitaip tariant – prarandamas stabilus, bet gyvas balansas.
Gamtos ritmai aiškiai parodo, kad tvarka nebūtinai reiškia simetriją ar kontrolę. Tvarka gali būti kintanti, netolygi, bet patikima. Būtent tokios tvarkos dažniausiai trūksta žmogaus viduje – ne taisyklių ar nurodymų, o struktūros, kuria galima pasitikėti.
Šių ritmų poveikis psichikai nėra abstraktus ar simbolinis. Pasikartojantys vaizdiniai elementai, centro pojūtis, dalinė simetrija tiesiogiai veikia nervų sistemą: padeda stabilizuoti dėmesį, mažina per didelį jutiminį krūvį, leidžia patirčiai susijungti į visumą. Tais pačiais principais remiasi ir dailės terapija – tik čia jie kyla ne iš teorijos, o iš pačios gamtos.
Šioje vietoje mandalos atsiranda ne kaip atskira tema, o kaip natūralus tęsinys. Mandala – tai būdas žmogui pačiam įsitraukti į saviorganizacijos procesą. Ne per analizę, o per veiksmą. Sekant ritmą, kartojimą, judėjimą aplink centrą. Kuriant mandalą, psichika gauna tai, ko dažnai stinga kasdienybėje: saugų pasikartojimą, aiškią atramą ir kartu laisvę judėti savo tempu.
Tai nėra lengvi ar paviršutiniški procesai. Tai darbas su giliausiais savireguliacijos sluoksniais. Ne trumpam nusiraminimui, o ilgalaikiam stabilumui. Tam, kad žmogus galėtų išbūti sudėtingose situacijose neprarasdamas vidinės atramos.
Todėl gamtos ritmai, ornamentai ir mandalos man nėra atskiros sritys. Tai viena ir ta pati logika, pasireiškianti skirtinguose lygmenyse – gamtoje, vaizde ir žmogaus psichikoje. Kai šie lygmenys ima derėti tarpusavyje, atsiranda tai, ką laikau esmine būsena: gyvas balansas, kuriame nebereikia nuolat savęs taisyti, nes vidinė sistema vėl pradeda laikytis pati.

To įkvėpta renku naują terapinę grupę dirbti nuotoliu piešiant ir analizuojant mandalas. Nuo kovo 3 d., 19 val.

Registracija:
https://forms.gle/BFEYGpq56JuuD4G1A

Menas gydo. Dailės terapeutė Vaida Virbalaitė

04/02/2026

01/02/2026

27/01/2026

20/01/2026

15/01/2026

10/01/2026

Address

Telephone

Website

Alerts

Contact The Practice

Shortcuts

Share

Category