
26/08/2025
Gyvūnas neatskiria manęs nuo pasaulio – jis tiesiog yra, be pastangos, be kaukės, be pasakojimo. Ir būtent todėl jo buvimas tampa lauku, kuris ne moko, bet primena.
Kiekvienas susitikimas su gyvūnu – tai ne mokymas, o veidrodis be ketinimo. Ne tai, ką jis pasako, bet ką manyje tyliai pažadina. Jis ne perduoda žinią, o grąžina mane į vietą, kurioje žinia jau buvo – tyliai laukė.
Jo buvimas nenuveda į atsakymus, bet nutildo klausimą taip, kad tampa įmanoma girdėti save. Kai jis žvelgia į mane, tai nėra nei stebėjimas, nei analizė. Tai tarsi tyli užklausa:
„Ką matai manyje, kai pats nusigręži nuo savo šviesos?“
„Ar tavo viduje dar yra vietos švelnumui be apsaugos?“
https://www.eronolankas.com/post/gr%C4%AF%C5%BEimas-%C4%AF-tyl%C4%85-per-gyv%C5%ABno-s%C4%85moning%C4%85-buvim%C4%85