04/03/2026
Man komentatorė sakė, kad neturiu bazinių žinių ir turiu daugiau apsišviesti apie ADHD (liet. Dėmesio trūkumo ir aktyvumo sutrikimas), ir gal šiaip, - labiau pasirūpinti tokių žmonių emocine gerove dėl to, kad pacitavau Kanados gydytoją Gabor Mate ir patiko kelios jo įžvalgos. Ir gavau rekomendaciją susipažinti su Amerikos mokslininku Russel Barkley, kalbančiu apie ADHD jau tą vadinamą tikrąją teisybę.
Tai aš truputį padirbėjau su savim, apsišviečiau, įgijau bazinių žinių ir pasidariau tam tikras išvadas.
Nors garsus mokslininkas R. Barkley man žinomas prieš mano bazines žinias, dar pasiskaičiusi atradau įdomių dalykų apie šio autoriaus požiūrį į ADHD.
Pasaulyje yra dvi požiūrio į ADHD stovyklos (apibendrintai tariant).
Kur ten pradžia, neaišku, bet galimai tos priešiškos stovyklos atsirado, kai R.Barkley drąstiškai pasakė, kad G.Mate teorija yra blogesnė negu klaidinga. Mat G.Mate ADHD daugiau sieja su trauminėmis patirtimis, bet kategoriškai neatmeta įgimtumo ir paveldimumo faktoriaus. Jis palaiko šiandien populiarų epigenetinį požiūrį, kad aplinka įjungia ir išjungia tiksinčius žmogaus genus. Ypač kūdikystėje. Tuo tarpu R.Barkley yra deterministiškas klasikinės genetikos šalininkas ir teigia kad ADHD salygoja 70-80 proc. paveldimumas (čia labai radikalus skaičius. Tai vienas iš labiausiai paveldimų sutrikimų - taip išeitų), o likę procentai atsiranda dėl fizinių poveikių (tarkim, smegenų traumos, nėštumo metu psichoaktyvios medžiagos ir kt.). Jis atmeta kad ADHD formavimuisi turi įtakos auklėjimas, tėvų santykis su vaiku bei maistas. Tai nereiškia, kad šie faktoriai nėra svarbūs. Jie palaikomieji ir paremiamieji, bet "negydo" ADHD ir jo nesukelia. Barkley siūlo vaiko skatinimo sistemą, veiklos struktūravimą, išorines pagalbos priemones per aplinkos pritaikymą ir neretai medikamentus.
Taigi, dirbant 20 metų mokykloje ir beveik kasdien susiduriant su ADHD vaikais, šis R.Barkley požiūris ir metodai mokyklų psichologams nėra kažkokia inovacija, kaip čia kažkam kyla noras šiek tiek paturbinti ir atnaujinti "senamadiškus" psichologus.
Tačiau dieviškumo nerasime nei vieno teoretiko teorijoje. Taip pat ir R.Barkley, kuris už nugaros taip pat turi eilę kritikų: kad jo požiūris pernelyg biologinis ir atmetantis aplinkos indėlį; už tai, kad jis per didelis vaistų propaguotojas ir farmacininkų "draugas"; už tai, kad jo metodai su vaikais primena "dresūrą" ir mažiau teikiama dėmesio emocinio ryšio kūrimui. Pavyzdžiui, Harvardo universiteto mokslininkas Martinas Teicheris pateikia daug neginčyjamų įrodymų, kad vaiko patiriamos santykių traumos fiziškai perbraižo smegenis. Elgesys su vaiku reikšmingai keičia vaiko smegenis į vieną ar kitą pusę, o ypač kūdikystėje - tyrimų apie tai apstu. R.Barkley remiasi vienais, kiti mokslininkai - kitais atradimais. Kas žino, galbūt jų abiejų tiesa per vidurį.
Ar tikrai mokslas turi atmesti vienas ar kitas išvadas, nes jos žeidžia mamas, tėvus? Ar mokslas turi saugoti jautrią visuomenę nuo tiesos, jeigu randama, kad santykis su vaiku veikia jo raidą? Nors R. Barkley laiko G.Mate kaltinančiu tėvus, atvirkščiai, G.Mate labai atsargiai, pagarbiai ir humaniškai rašo apie tėvų elgesio poveikį kūdikiams, tiek apie savo paties mamą, tiek apie kitas. Autorius yra sulaukęs daugelio skaitytojų ir klientų padėkų ir atsiliepimų, kad jo palaikymas padėjo išsilaisvinti iš kaltės ar gėdos jausmo. Jo teorija neįžeidiems žmonėms kaip tik yra viltinga, pripažįstanti smegenų neuroplastiškumą per emocinio santykio atkūrimą, o ne stabilų ADHD smegenų konstruktą, kuriam reikia tik adaptuoti aplinką ir vaistų, kai nebeįmanoma. Dar verta pasvarstyti, kuris autorius labiau stigmatizuoja?
Ar G.Mate remiasi moksliniais tyrimais? Taip, žinoma. Nors jo knygoje daug fenomenologijos ir filosofiškumo, bet kalbant apie tėvų akių kontakto su kūdikiu poveikį jo kognityvinei raidai yra daug tyrimų. Todėl manau, kad G.Mate yra nepelnytai grubiai sukritikuotas kito pasaulinio lygio mokslininko ir nepelnytai psichologai, kurie jį skaito ir cituoja vadinami neišmanėliais.
̇mesys ̇vystė ̨ugdymas
