Psichologė - psichoterapeutė Aušra Macaitė

24/01/2026

Kelionė.
Kauno geštalto studijų centro duris pravėriau būdama vos 24 metų. Kaip šiandien dar pamenu įvadinio pokalbio detales: rūgpjūtis, karšta, vos mėnuo praėjus po mano dukros tėčio laidotuvių. Visiškai nesuvokdama kas manęs laukia, bet viduje nešina stipraus vidinio tikėjimo, kad turiu būti čia. Ką tik baigusi psichologijos bakalauro studijas, bet iki to momento nė karto nepatyrusi individualios konsultacijos ar grupinės terapijos skonio savo kailiu. Tad pirmieji žingsniai psichoterapijoje buvo išties skausmingi.. Galvodama, kokia asociacija geriausiai atspindėtų man tai - į galvą greičiausiai ateina kaulų čiulpų mėginio paėmimas (kas to nepatyrė, turbūt sunkiai supras). Sutinku, skamba visai neromantiškai. O šį patirtą skausmą išgyvenau kaip man pridera ir įprasta - viduje, slėpdama po devyniais užraktais nuo viso pasaulio. Ir tuomet, stebėdama čia kitus, savo kolegas, ir stengdamasi būti su jais, aš pamačiau, kad vis tik galima būti santykyje ir kitaip. Tad laaaabai palengva, aš leidau sau mokytis būti kitaip: būti santykyje būnant su savo pažeidžiamumu, skausmu ir netobulumu. Kaip kūdikis mokosi žengti pirmuosius žingsius, taip aš čia mokiausi žengti pirmuosius žingsnius į save, savęs supratimą ir priėmimą. Su pagarba ir dėkingumu žiūriu į save ten ir tada, kuomet dar besijausdama visišku vaiku viduje, aš turėjau tiek drąsos išbūti sudėtinguose savo vidiniuose procesuose.
Pertrauka. Ji turėjo įvykti, nors tą momentą tikrai pykau, nes norėjau ir toliau tęsti šias studijas. Bet šiai dienai tai priimu kaip didžiausią dovaną. Nes tik jos metu, aš galėjau integruoti įvykusias patirtis, kaupti terapinę patirtį ir augti su šia patirtimi ne tik kaip terapeutė, bet pirmiausia - žmogus. Tad sugrįžimas po šios pertraukos į geštalto studijas jau buvo tikrai kitoks. Nesakysiu, kad lengvas, turbūt jo lengvo aš taip nebranginčiau. Tačiau jau dabartiniame patyrime aš išgyvenau daug daugiau suvokimo, žinojimo ir pasimėgavimo. Šiandien buvo tikrai jautru...po savo darbo gynimo išgirstant žodžius, kad man suteikiama psichoterapeuto kvalifikacija. Ir tai ne apie diplomą. Jautrumas, kylantis iš džiaugsmo ir pagarbos nueitai šiai kelionei. Kelionei, kuri atnešė vidinės darnos, ramybės jausmą ir tvirtą tikėjimą, kuždantį, kad ir kas nutiktų mano gyvenime, aš pajėgsiu tai priimti ir išgyventi. Tai nėra lengvai pasiekiama. Ar buvo verta? Taip! Ar kartočiau? Su tuo pačiu nežinojimu kas manęs laukia - taip!
Ir vis tik...Aš niekaip nebūčiau jos nuėjusi viena. Niekaip! Per tiek metų man neužtektų dviejų rankų pirštų išvardyti ir padėkoti, kiek žmonių prisidėjo prie šio mano kelio ir tuo, kas aš esu šiandien, čia ir dabar. Nuo močiučių, prižiūrėjusi mano mažametę dukrą, ir tetos, priėmusios mane nakvynei Kaune bei paruošusios karšto maisto man grįžus, iki sutiktų visų nuostabių žmonių šiame centre, taip pat vadovo, studijų mokytojų, mano klientų! Atskirą padėką tariu mano buvusiam vyrui ir dukrai, kuri yra šalia manęs nuo pat pirmo mano žingsnio ligi šiol. Tu esi mano didžiausia mokytoja ir įkvėpėja šiame kelyje! 💚

25/12/2025

Šv. Kalėdų proga linkiu jums ramių akimirkų su artimaisiais, šviesių minčių ir vidinės harmonijos. Tegul šios šventės atneša į jūsų gyvenimą naujų galimybių, meilės ir supratimo.

Linkiu, kad Kalėdų dvasia lydėtų jus ne tik šiuo laikotarpiu, bet ir visus metus!

Su šilčiausiais linkėjimais,
Aušra

27/10/2025

,,Kartais taip baisu sutikti savo versiją, kuriai nereikia tobulinimo, tiktai priėmimo. Tiktai priėmimo" 💚

Ankstesnės kartos, savo skausmą skandino alkoholyje. Tokia kaip anestezija vidiniam skausmui slopinti-išgeri ir trumpam nejauti. Keičiasi laikai, keičia ir būdai nejausti, jie tampa rafinuotesni ir iš šono atrodo nekalčiau, pasireiškia, kaip „už-valgymas“, „už-brows‘inimas“, „už-game‘inimas“, „už-sidirbimas“ iki nukritimo. Pastebiu dar ir tokį naujausią ir labai gražiu šydu pridengtą skausmo vengimo būdą – „savęs tobulinimas“.
Nauja banga nuolat save tobulinančių žmonių - terapijos, knygos, podcastai, kursai, stovyklos, dienoraščio rašymas, kvėpavimo praktikos, fastingas, šaltos eketės, laikrodžiai dieną naktį visą matuojantys. Jie vadina tai augimu, bet panašu tai į nerimą, toks nesibaigiantis bandymas išlaikyti kontrolę. Ir visi šie išvardinti įrankiai yra geri, jeigu... padeda susitikti su savo skausmu, su savo ašaromis, su pažeidžiamumu; kitu atveju tai gali būti tik labai gražiais apdarais pasipuošusi vengimo forma. Kai pastebiu tokias frazes „noriu būti geriausia savo versija“; „reikia padirbėti“, „ką daryti, kad to nejausčiau“, klausiu klientų: “kas blogai su šita tavo versija?“ Nuolatinis savęs tobulinimas tapo socialiai priimtina vengimo forma. Vietoj tuo, kad pasėdėtų su tuštuma, būtyje, žmogus susiplanuoja dar vieną pasitobulinimą. Ir čia prasideda užburtasis ratas: skausmas-veiksmas-laikinas palengvėjimas-kartojimas. Ir tokiu atveju „darbas su savimi“ nors ir atrodo iš išorės nekaltas, netgi sveikintinas, aptarnauja tą patį ratą kaip ir priklausomybė.
Kartais taip baisu sutikti savo versiją, kuriai nereikia tobulinimo, tiktai priėmimo. Tiktai priėmimo.

Kaip atpažinti, ar naudoju įrankius augimui ar vengimui? Jeigu vis dar galite išeiti pasivaikščioti be podcast‘o ar telefono; jeigu galite lengvai išbūti tyloje be jokio produktyvumo tikslo; leisti sau visiškai nieko neveikti be kaltės, be savigraužos, be biuletenio; galite atsibusti ir gultis be telefono rankoje, tuomet greičiausiai kalbam apie augimą, apie ramybę; bet jeigu vien įsivaizdavimas nieko neveikimo kelia nerimą, tuomet greičiausiai turime reikalų su vengimu.

15/10/2025

Klausimas/ prašymas 🙏
Kitą savaitę susitiksiu su tėveliais, kurie augina jaunuolius. Susitikimo metu atsakinėsiu į jų jau užduotus klausimus man, bei pasidalinsiu savo sukauptomis įžvalgomis, ką paaugliai norėtų, kad žinotų/ suprastų/ išgirstų jų tėvai. Čia susilies mano terapinis darbas, mokslinės žinios bei asmeninė patirtis.
Šį rytą toptelėjo mintis, kad galbūt aš galiu paklausti šio klausimo ir savo auditorijos čia. Net neabejoju, kad jūs galite papildyti mane naujomis įžvalgomis ir naujomis spalvomis.
Visi buvote ar dar esate paaugliai (žinau, kad mano auditorija įvairi). Ką jūs norėtumėte/ būtumėte norėję, kad tuo metu žinotų/būtų žinoję, supratę jūsų tėvai? Kaip jums atrodo, kas būtų padėję užmegzti artimesnį ryšį su jais? O jei jis buvo artimas, tai taip pat galite pasidalinti, kas turėjo įtakos tam?
Galite man parašyti privačia žinute arba įdėsiu šį klausimą į story su langeliu jūsų atsakymui. Informacija tik man ir ją naudosiu tik apibendrintą, tad konfidencialumą garantuoju.
Šia apibendrinta informacija galėsiu pasidalinti ir su jumis 💚
Tad kviečiu sugrįžti į tą laikotarpį ir paklausti savęs, to jaunuolio/ės, ką jis/ji atsakytų?

10/10/2025

Prasmingai paminėta Pasaulinė psichikos sveikatos diena 🙏 Trumpas pokalbis, darbas su pastelinu ir taip sukurtas simbolis, kuris talpina savyje asmeninę žinutę, gebėjimą ar stiprybę 🌿

16/09/2025

Pertraukėlė su knyga.

,,Kiekvienas, svarstantis nusižudyti, turi apsispręsti, būti ar nebūti. Tačiau nejaugi mes visi tam tikra prasme nesame priversti priimti šį sprendimą? Būna akimirkų, kai turime apsispręsti - keistis ar likti tokie pat. Ar vergausime saugiai įprastinei kasdienybei, ar išsiveršime iš jos, mėgindami įgyvendinti savo svajones? Tikrus pokyčius dažnai lydi rizika, skausmas, galbūt nerimas ir sunkus darbas, tačiau tai yra ,,buvimas", priešingas nebūčiai. Visi gyvenime esame pabuvę ir didvyriais, ir bailiais, priklausomai nuo įvykių ir pasirinkimų."

Rekomenduoju: C. Gildiner ,,Labas rytas, pabaisa" 💚

30/08/2025

Šiandien oras nesuteikia man palankių sąlygų žolės pjovimui – sode gana šlapia, debesys dengia dangų.
Ore tvyro drėgmės kvapas, tarsi kviesdamas mane į šiltą ir jaukią namų aplinką. Būtent tokie orai yra idealiai tinkami mėgautis puodeliu kvapnios kavos ir skaniu užkandžiu. Galbūt šiandien jis nesuteikia galimybės dirbti sode, tačiau gali tapti puikia proga susitelkti į tai, kas teikia džiaugsmą – knygos skaitymą, filmų žiūrėjimą, pyrago kepimą.
Svarbiausia yra išnaudoti tai, kas mums pasiekiama, ir prisiminti, kad gyvenime yra situacijų, kurių mes negalime kontroliuoti – tačiau galime pasirinkti, kaip į jas reaguoti 💚🌿

07/07/2025

Jau kurį tai laiką panašūs žodžiai sukosi mano galvoje. Perskaičius šios autorės pasidalinimą - supratau, kad turbūt geriau ir neparašysiu. Tad dalinuosi 💚

,,Dabar visi kažką mokina. Kursų gausybė. Kaip mylėti, kaip išsiskirti, kaip paleisti, kaip išgyventi netektį. Kaip būti stipriam, kaip judėti toliau. Ir visi kalba taip, lyg žinotų atsakymus. Bet kai įsižiūri – kai paklausi, iš kur jie tai žino – paaiškėja, kad dažnai tai ne jų pačių išgyventa. Jie nekrito. Jie nelaukė ryto, kai nesinorėjo atsikelti. Jie nešnekėjo su tyla, kuri atsiranda, kai mylimas žmogus išeina. Jie tiesiog skaitė kitų istorijas. Paskaitė. Ale suprato.

Jie tada perduoda tai, ką skaitė ar išgirdo. Ir net jei tai gerai pasakyta – tai vis tiek svetima oda. O kai tau skauda – tau reikia tikro. Ne patarimo. Ne plano. Ne frazės. Reikia, kad kas nors išbūtų su tavimi tame, ką tu jauti – be pataisymų, be patarimų.

Kiekvienas žmogus išgyvena savaip. Vienam netektis – tylus prisiminimas, kitam – plėšantis ilgesys. Vienam išsiskyrimas – palengvėjimas, kitam – lūžis, po kurio ilgai nesinori nieko. Nėra vieno būdo būti žmogumi. Ir kai kas nors bando tau pasakyti, kaip turėtų būti – jie pamiršta, kad tavo kelias yra tik tavo.

Man atrodo, kad mums trūksta ne pamokslininkų, ne „žinovų“, ne tų, kurie viską paaiškina. Trūksta tų, kurie moka klausyti. Be baimės, be noro išgelbėti. Tų, kurie išdrįsta pasėdėti šalia tavo tylos. Nes kai tave iš tikrųjų išgirsta – tu pats pradedi girdėti save. Ir tai gydo giliau nei bet koks „reikia“.

Mes visi vis dar turim tą seną prigimtį. Tą tylų žmogų viduje, kuris labiau jaučia nei kalba. Kuris prisėda šalia be žodžių. Kuris žino, kad kartais vienintelis teisingas dalykas – būti kartu, kai kitam skauda. Nes buvimas gydo. Tikras buvimas – be kaukių, be išminčiaus tonacijos, be atsakymo. Tylus, bet gyvas.

Gal dabar, kai visi skuba kalbėti, drąsiausias dalykas yra klausyti. O giliausias – nebūti mokytoju, o būti žmogumi. Tik žmogumi."

Žodžių autorė: Judita Art

26/05/2025

❗️Ne kiekvieni santykiai yra sveiki – net jei iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo „normalu“.

Ar kada nors jautėtės sutrikę, įsitempę ar tiesiog ne savo kailyje šalia tam tikro žmogaus – nors objektyvių priežasčių lyg ir nėra? Tokiais atvejais dažnai kaltę permetame sau: „Gal aš per jautrus(-i)...“

Bet tiesa tokia – jei nuolat blogai jautiesi šalia kažko, tai ženklas, kad reikėtų sustoti ir įsiklausyti į savo vidų. 🚨

🔶 Kalbame ne tik apie „raudonas vėliavas“ – akivaizdų smurtą ar manipuliacijas. Dažnai pavojus santykiuose būna subtilus, beveik nepastebimas. Būtent todėl jis tokį ilgą laiką ir sugeba mus veikti. Tai vadinamos oranžinės vėliavos.

Štai 5 dažnos, bet klastingos žmonių elgesio kombinacijos į kurias reikėtų reaguoti kaip į oranžines vėliavas santykiuose:

1️⃣ Ramus, bet irzlus. Kai ramybė tėra paviršius, po kuriuo kunkuliuoja pyktis.
2️⃣ Rūpestis, kuris kelia įtampą. Išoriškai viskas gražu, bet viduje – nejauku.
3️⃣ Kontrolė, slepiama po pasyvumu ar aukos vaidmeniu.
4️⃣ Šlovinimas, kuris lengvai virsta menkinimu.
5️⃣ Šilumos ir šaltumo bangavimas, paliekantis partnerį nežinioje.

Tokie žmonės ne visada „toksiški“, bet santykiai su jais gali būti kenksmingi emocinei sveikatai.

Norint sveikų santykių, pirmas žingsnis – suprasti savo poreikius. Ne viskas yra derybų objektas. Kai kurių dalykų atsisakyti reiškia atsisakyti savęs.

22/05/2025

04/04/2025

Šį rytą man taip pasisekė suplauti indus ☺️ išsprūdusi iš rankų stiklinė liko sveika, o su lėkšte... Nusišypsojau, viduje užliejo šiluma. Ir su tuo atkeliavo galbūt daugeliui jau žinomi žodžiai, bet taip norisi juos priminti. Mums nereikia nusipelnyti meilės, mes visi esame tiesiog jos verti 🤍