Psichologė Eglė Ramanauskaitė

17/03/2026

Vakar viena mūsų mokyklos aštuntokų klasė mane labai maloniai nustebino ☺️. Nežinau, kada paskutinį kartą taip buvo atsitikę. Jie paprašė manęs pakartoti tą pačią paskaitą "Stipri savigarba - imunitetas nuo patyčių", kurią vedžiau šeštadienį 160 aštuntokų, besiruošiančių Sutvirtinimo sakramentui. Maniau, kad tokie dalykai nutinka tik su dainų atlikėjais.

Tauragės Švč. Trejybės parapija organizavo prasmingą ir gražų renginį rajono aštuntokams ir ta proga buvau pakviesta sustiprinti vaikų savigarbą dažnai juos supančioje patyčių aplinkoje. Mes fiziškai klaidžiojome po salės vertybių kampus ir bandėme atrasti savo "idealią" klasę, vaizduotėje vaikščiojome po patyčių koridorius ir rinkomės vieną iš trijų durų, bandydami įgyti galią atlaikyti patyčias: nekreipti dėmesio, pritapti prie besityčiojančių ar priimti tai kaip humorą. Vėliau atradome slaptas ketvirtas reagavimo į patyčias duris - pasipriešinti ir apginti save.

Apie ką yra patyčios, apie ką yra humoras, dėmesio nekreipimas, apie ką yra pasipriešinimas? Kaip išlikti stipriu, kaip nepritapti, o išlikti savimi tarp kitų? Daug klausimų ir daug atsakymų, kurių jaunimas tikrai geidžia, kurių tikrai ieško, tik ne visada pasiruošę klausytis ir išgirsti, mąstyti ir dalintis. Šį kartą, šioje mokinių pilnoje salėje aura buvo kitokia. Gal todėl, kad su Dievo palaima🙏.

Jiems patiko. Jie išgirdo sau svarbių dalykų, ir viena aštuntokų klasė norėjo dar kartą tai išgirsti ir savyje įtvirtinti. Pirmadienį buvau užklupta su prašymu visa tai pakartoti. Antrą kartą klausėsi tyliai ir dėmesingai, įsitraukę ir įsigilindami.

Nors prieš tai paskutinis mūsų susitikimas žiemos mėnesį buvo liūdnokas, maž nepabėgau iš šios aštuntokų klasės su skaudančia galva nuo triukšmo ir chaoso.

Tarp mūsų įvyko kažkoks sinchronas. Ir mąsčiau, daug mąsčiau apie tai, kas lemia jų netikėtą atsivėrimą, priėmimą ir susiklausymą. Ir dar reikės daugiau pamąstyti...

15/03/2026

PALANGOS SENOJI GIMNAZIJA iš vidaus!

Vasarą daugelis turistaujame Palangoje ir turbūt ne kartą perkaitę galvas nepastebimai praslenkame pro didingą Palangos Senąją gimnaziją, kuri atostogų metu siauroje Jūratės gatvelėje nekruta ir tyliai miega.

Prieš dvi savaites pavyko įsprukti į šią nuostabią mokyklą, kurioje ir aplink ją zuja virš 600 moksleivių. Teko pasikalbėti apie patyčias su visomis šešiomis devintokų klasėmis. Ten yra ko pasižiūrėti. Gaila, kad gimnazija ne lengvai prieinamas turistinis lankytinas objektas, bet mokykla tikrai įstabi, kuri talpina dvi sales, vieną iš jų didžiulę amfiteatrinę, skiriamą ne tik mokyklos, bet ir miesto renginiams.

Įspūdį paliko terariuminė klasė, poilsio zonos, apimančios "chill" vieteles, stalo žaidimus, šachmatų klasę. Interjeras šviesus, jaukus ir modernus. Sienas puošia mokinių meno dirbiniai, patvirtinantys jų meilę Palangai. O tiesiai šviesiai paklausus, ar gera jiems gyventi Palangoje, beveik vieningai devintokai šūkteli, jog tai apskritai geriausia vieta Lietuvoje gyventi. Štai taip! 🙂

Mokyklą 1886 m. įsteigė grafas Juozas Tiškevičius. Lietuvių kalbos draudimo metais joje veikė slaptos mokinių draugijos, kuriose buvo skaitomi lietuviški raštai. Mokyklos istorija didinga dar ir tuo, kad ji išugdė daug iškilių asmenybių: net aštuonis Lietuvos ministrus, keturis 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarus, šią mokyklą baigė pirmasis Nepriklausomos Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, daugelis kitų istorinių asmenybių, o taip pat mūsų kartai labai gerai žinomi Stasys Poilaitis, Rimvydas Valatka, Jurga Šeduikytė, Laimonas Tapinas ir kt. (galima žvilgterti į nuotraukas ir atpažinti daugiau šią mokyklą baigusių žmonių).

14/03/2026

ŠTAI IR ATĖJO TA DIENA!
Ta diena, kai mokykla kardinaliai pasikeis. Kai mokytojų mokyklose nebebus. Tik prižiūrėtojai. O vaikus mokys nuotolinis veidas arba netgi dirbtinė burna su dirbtiniu intelektu. Dabar sugrįšime į bajorų laikus, kai samdyti asmeninį mokytoją savo vaikams bus turtingųjų privilegija. O kas neišgalės, jų vaikai keliaus į priežiūros įstaigą. O geresni mokytojai iš ten išeis, nes bus suinteresuoti už solidų atlygį šeimose mokyti kelis vaikus nei likti didelėse institucijose ir būti atsakingais už visą biurokratiją, masę mokinių, ypač kai pasijus kolegų ir pajėgumų stoka. Galbūt steigsis dar daugiau privačių mokyklų.

Greitai įvyks reikšminga mokyklos ir visuomenės transformacija dėl mokytojų trūkumo.

Apie tokią ateities viziją man pirmą kartą užsiminė vienas mokyklos direktorius per Covid pandemiją. Jis ir tada kalbėjo, - čia ne šiaip sau valstybė apsirūpina interaktyviom lentom. Maniau, tai įvyks kažkada negreitai. Bet, pasirodo, tik po kelių metų.

Žvelgiu optimistiškai. Tikiuosi, kažkas iš to išeis į gerą. Mokyklai atėjo laikas keistis. Tik klausimas, kaip protingai sugebėsime prie to prisitaikyti.

Pilnas LRT straipsnis komentaruose 👇

11/03/2026

Jis man atsako: Vėliava.
Rimtai? - klausiu. - Žinoma, turime gerbti vėliavą, bet nesame kažkokie išskirtiniai ir vieninteliai pasaulyje turintys vėliavą.

Džesika Shy! - šalia stovinti draugė jį pataiso, mat čia tai kažkas išskirtinio.

Kažkas iš toliau, alkanas ir nugirdęs mūsų pokalbį, šaukia: "Šaltibarščiais ir cepelinais!" Aš jam sakau, - Lenkijoje vasarą irgi valgiau cepelinų ir šaltibarščių.

Tačiau čia į minčių betvarkę įsiterpia rimtu veidu liesas ir kiek aukštesnis aštuntokas ir pateikia rimčiausią atsakymą: "Krepšiniu, aišku". Na, bet aš jį šiek tiek paprovokuoju ir padiskutuoju apie ispanų žaidimą ir vis tiek grįžtu prie to kažko išskirtinio dalyko, kuo mes galime didžiuotis. Ir jie klausosi tų mano kosmonautiškų minčių apie lietuvių kalbą ir jos istoriją, o pabaigoje pradeda suprasti šiokią tokią užuominą į keiksmažodžių problemą.

Kovo 11 -osios proga labiausiai linkiu Nepriklausomybės atkūrimo lietuvių kalbai. Lietuvių kalba atsispyrė svetimoms imperijoms, atlaikė lietuvių kalbos draudimus, prievartą ir patyčias, tačiau Laisvėje ji vis labiau patiria okupaciją, ima sparčiai nykti ir tapti jaunos kartos vis labiau užmirštama, nesuprantama, nevertinama.

Ironiški ir graudūs šiuolaikiniai lietuvių kalbos vartojimo ir raštingumo požymiai atsiskleidžia ne tik mokinių rašinėliuose bei keiksmažodžių gausoje, bet ir jų teikiamam prioritetui bendrauti anglų kalba kasdienybėje, tėvų pasididžiavime, kai šešiametis puikiai kalba angliškai, bet nesudėlioja sakinio lietuviškai, jaunimo sunkumuose išreikšti savo nuomonę ir mintis pilnais ir argumentuotais sakiniais, sunkumuose klausytis ir suprasti lietuvišką kalbą ir kai kada elementarius, regis, buitinius žodžius be vizualinės pagalbos arba bent jau angliško patikslinimo.

O man vis dažniau ir dažniau tenka susidurti su iššūkiais psichologo kabinete, kai konsultacijos metu mokinys negali lietuviškai išreikšti savo jausmų ir minčių, tad tenka su jais neišvengiamai bendrauti angliškai, kad bent tą akimirką pajėgtų "išleisti garą" ir nusiraminti. Ir jeigu anksčiau verbalizuoti savo mintis pradinukams padėdavo papildomos vaizdinės ir kitos manipuliacinės rankomis priemonės, dabar tokių prireikia vis labiau ir vyresniems. Ir tai susieju su skaitmeninės kalbos invazija į mūsų bendravimą.

Linkiu mums visiems MEILĖS LIETUVIŲ KALBAI IR TVIRTYBĖS ŠIAI KALBAI GYVUOTI AMŽINAI! 💛💚♥️

04/03/2026

Man komentatorė sakė, kad neturiu bazinių žinių ir turiu daugiau apsišviesti apie ADHD (liet. Dėmesio trūkumo ir aktyvumo sutrikimas), ir gal šiaip, - labiau pasirūpinti tokių žmonių emocine gerove dėl to, kad pacitavau Kanados gydytoją Gabor Mate ir patiko kelios jo įžvalgos. Ir gavau rekomendaciją susipažinti su Amerikos mokslininku Russel Barkley, kalbančiu apie ADHD jau tą vadinamą tikrąją teisybę.

Tai aš truputį padirbėjau su savim, apsišviečiau, įgijau bazinių žinių ir pasidariau tam tikras išvadas.

Nors garsus mokslininkas R. Barkley man žinomas prieš mano bazines žinias, dar pasiskaičiusi atradau įdomių dalykų apie šio autoriaus požiūrį į ADHD.

Pasaulyje yra dvi požiūrio į ADHD stovyklos (apibendrintai tariant).
Kur ten pradžia, neaišku, bet galimai tos priešiškos stovyklos atsirado, kai R.Barkley drąstiškai pasakė, kad G.Mate teorija yra blogesnė negu klaidinga. Mat G.Mate ADHD daugiau sieja su trauminėmis patirtimis, bet kategoriškai neatmeta įgimtumo ir paveldimumo faktoriaus. Jis palaiko šiandien populiarų epigenetinį požiūrį, kad aplinka įjungia ir išjungia tiksinčius žmogaus genus. Ypač kūdikystėje. Tuo tarpu R.Barkley yra deterministiškas klasikinės genetikos šalininkas ir teigia kad ADHD salygoja 70-80 proc. paveldimumas (čia labai radikalus skaičius. Tai vienas iš labiausiai paveldimų sutrikimų - taip išeitų), o likę procentai atsiranda dėl fizinių poveikių (tarkim, smegenų traumos, nėštumo metu psichoaktyvios medžiagos ir kt.). Jis atmeta kad ADHD formavimuisi turi įtakos auklėjimas, tėvų santykis su vaiku bei maistas. Tai nereiškia, kad šie faktoriai nėra svarbūs. Jie palaikomieji ir paremiamieji, bet "negydo" ADHD ir jo nesukelia. Barkley siūlo vaiko skatinimo sistemą, veiklos struktūravimą, išorines pagalbos priemones per aplinkos pritaikymą ir neretai medikamentus.

Taigi, dirbant 20 metų mokykloje ir beveik kasdien susiduriant su ADHD vaikais, šis R.Barkley požiūris ir metodai mokyklų psichologams nėra kažkokia inovacija, kaip čia kažkam kyla noras šiek tiek paturbinti ir atnaujinti "senamadiškus" psichologus.

Tačiau dieviškumo nerasime nei vieno teoretiko teorijoje. Taip pat ir R.Barkley, kuris už nugaros taip pat turi eilę kritikų: kad jo požiūris pernelyg biologinis ir atmetantis aplinkos indėlį; už tai, kad jis per didelis vaistų propaguotojas ir farmacininkų "draugas"; už tai, kad jo metodai su vaikais primena "dresūrą" ir mažiau teikiama dėmesio emocinio ryšio kūrimui. Pavyzdžiui, Harvardo universiteto mokslininkas Martinas Teicheris pateikia daug neginčyjamų įrodymų, kad vaiko patiriamos santykių traumos fiziškai perbraižo smegenis. Elgesys su vaiku reikšmingai keičia vaiko smegenis į vieną ar kitą pusę, o ypač kūdikystėje - tyrimų apie tai apstu. R.Barkley remiasi vienais, kiti mokslininkai - kitais atradimais. Kas žino, galbūt jų abiejų tiesa per vidurį.

Ar tikrai mokslas turi atmesti vienas ar kitas išvadas, nes jos žeidžia mamas, tėvus? Ar mokslas turi saugoti jautrią visuomenę nuo tiesos, jeigu randama, kad santykis su vaiku veikia jo raidą? Nors R. Barkley laiko G.Mate kaltinančiu tėvus, atvirkščiai, G.Mate labai atsargiai, pagarbiai ir humaniškai rašo apie tėvų elgesio poveikį kūdikiams, tiek apie savo paties mamą, tiek apie kitas. Autorius yra sulaukęs daugelio skaitytojų ir klientų padėkų ir atsiliepimų, kad jo palaikymas padėjo išsilaisvinti iš kaltės ar gėdos jausmo. Jo teorija neįžeidiems žmonėms kaip tik yra viltinga, pripažįstanti smegenų neuroplastiškumą per emocinio santykio atkūrimą, o ne stabilų ADHD smegenų konstruktą, kuriam reikia tik adaptuoti aplinką ir vaistų, kai nebeįmanoma. Dar verta pasvarstyti, kuris autorius labiau stigmatizuoja?

Ar G.Mate remiasi moksliniais tyrimais? Taip, žinoma. Nors jo knygoje daug fenomenologijos ir filosofiškumo, bet kalbant apie tėvų akių kontakto su kūdikiu poveikį jo kognityvinei raidai yra daug tyrimų. Todėl manau, kad G.Mate yra nepelnytai grubiai sukritikuotas kito pasaulinio lygio mokslininko ir nepelnytai psichologai, kurie jį skaito ir cituoja vadinami neišmanėliais.

̇mesys ̇vystė ̨ugdymas

03/03/2026

Vakarykštė patirtis su šeštokų klase paskatino mane dar kartą susimąstyti apie jų blaškų dėmesį ir negebėjimą klausytis vieno kalbančio žmogaus. Tai vadinama frontaliu dėmesiu, kai mokinys klausosi mokytojo, atsiribodamas nuo pašalinių klasės dirgiklių. Tačiau šiandien daugumai mokinių nuoširdžiai norisi klausytis, jie domisi, bet jiems nepavyksta. Jų protai išsiblaškę. Jų galvose triukšmas. Jie reaguoja į viską aplinkui, tad jiems sunku nukreipti dėmesį ir jį išlaikyti "viename koridoriuje".

Pirmiausia, man patiko neurologo M.Gabor įžvalga, kad dėmesys nėrai tai, į ką žmogus susikaupia be pastangų. Net hiperaktyvus vaikas puikiai susikaupia į telefoną, o jo blaškus tėtė panyra į krepšinio varžybas televizoriuje. Tikrasis žmogaus dėmesys yra matuojamas pagal tai, kaip žmogus PRIVERČIA SAVE susikaupti į dabar reikalingus, nors galbūt nelabai malonius ar įdomius dalykus. Kaip, tarkime vaikas, geba liepti savo smegenims nutilti, atsispirti ir nesisukinėti į draugus, o valingai išlaikyti dėmesį į kalbantį suaugusįjį ir sekti jo mintis. Štai šita savireguliacija, šis valios pasireiškimas ir sąmoningas vidinis sprendimas apibrėžia tikrąjį dėmesingumo gebėjimą.

G. Maté pabrėžia, kad kritinis momentas, kada vystosi vaiko dėmesys yra kūdikystė. Autorius teigia, kad atsakingoms už savireguliaciją smegenų sritims formuotis gyvybiškai reikia suaugusiojo ŽVILGSNIO RYŠIO su kūdikiu. Bet kas tai yra "žvilgsnio ryšys"? Žiūrėjimas į kūdikį ir jo kalbinimas labai tiesiogiai formuoja neuronų jungtis, atsakingas už emocijų ir dėmesio reguliavimą. Tad tokio ryšio badas kūdikystėje gali nulemti netgi Dėmesio trūkumo ir aktyvumo sutrikimą.

Tas žvilgsnio badas šiuolaikiniame pasaulyje atsiranda dėl gimdytojų skubėjimo ir paviršutiniško greito žvilgčiojimo į kūdikį. Autorius netgi labiau tiki aplinkos įtaka, nei genetika. Net jeigu patys tėvai turi dėmesio sutrikimų, jų vaikas, tikėtina, taip pat jį turės ne tiek dėl paveldimumo, kiek dėl ankstyvo žvilgsnio ryšio pametimo su savo vaiku.

Taip pat šiuolaikiniame pasaulyje žvilgsnio badas dažnai nutinka dėl tėvų užsiėmimo pašaline veikla. Tarkime maitinimo metu mama arba supdami kūdikį mama ar tėtis žiūri į telefoną, o ne į vaiko akis. Ir tai yra dabarties viena dažniausių priežasčių, kodėl nesusiformuoja save reguliuojančios vaiko smegenys. Bet ne tik dėl to.

Dažniausia visų laikų priežastis, kodėl "žvilgsnio ryšys" neįvyksta yra suaugusiojo stresas. Ypač mamos stresas. Jeigu mama tuo laikotarpiu yra nerami, apėmęs liūdesys, sunkūs išgyvenimai, patiriama nuolatinė įtampa, tuomet tokio suaugusiojo akys perteikia vaikui "egzistencinį nerimą". Tokios suaugusiojo akys pabėga, jos negiliai žvelgia į kūdikį, veidas perteikia skausmą. Tai tampa pagrindu vėlesniam vaiko išsiblaškymui.

Ar galima padėti vaikui, kai jis jau paaugo, bet jo dėmesys labai neramus? Sutrikęs dėmesys sunkiai sugrąžinamas į savo vagas, bet galima jį kažkiek reguliuoti.
Nederėtų dabar "lįsti vaikui į akis" ir įkyriai brukti savo žvilgsnį, bet stabilizuoti dėmesį galima sąmoningu bendravimu su vaiku: kai kalbamės su juo, atiduokime jam visą dėmesį, padėdami į šalį telefoną, šluostę ar knygą. Žvelkime vaikui į akis. Rodykime kuo ramesnį veidą, balsą. Tinkamu metu palieskime jo petį ar galvą. Sakykime jam ar jai dažnai: matau tave, girdžiu, klausausi, tai įdomu, tai svarbu ir man rūpi, ką tu kalbi. Emocinio "žvilgsnio ryšio" sugrąžinimas - tai ilgalaikė reabilitacija išsiblaškiusiam protui.

̇mesys ̇vystė ̨ugdymas

02/03/2026

KOVAS - sąmoningumo didinimo mėnuo BE PATYČIŲ Lietuvoje.

Dar kartą dalinuosi pamokos trukmės podcast'u, kuriame kalbamės su Tauragės "Versmės" gimnazijos moksleive Andžela Činskyte apie patyčias. Video nufilmuotas gruodžio mėnesį, bet dabar aktualu apie TAI kalbėtis ir prisiminti.

Pilnas video youtube:
https://www.youtube.com/watch?v=eKA-0a-Ywl8

Instagrame:
https://www.instagram.com/tarpeiluciu_?igsh=MXF0enRubzN0NzY2OQ==

23/02/2026

Tarpukario Lietuvos cukraus reklamos😃😄😁
Tai va nuo ko viskas prasidėjo!

19/02/2026

Įveika!
Populiariai sakome "streso įveika", "nerimo įveikimas". Įveikimas - tai nugalėjimas, taip? Tai atsikratymas, sustabdymas, kova 💪.

Kai pasisodiname prieš save nerimaujantį vaiką (ar net suaugusįjį) ir jam sakome, kad kartu įveiksime šitą nerimą, kvėpuok giliai, kol nerimas sumažės, - tai klaida, nes mes nerimo niekada neįveikiame. Jeigu mes bandome jį įveikti, t.y. nugalėti, sustabdyti ar net nukautuoti, tarkime, nupiešdami nerimo monstrą, uždarytą už grotų arba gulintį suspardytą ir nukraujavusį, tokiais metodais mes išmokome vaiką nerimą tik paslėpti. Ir taip jį dar labiau sustipriname arba perkeliame į kitokį neigiamą elgesį ar emociją. Ir dar daugiau, - mes mokome nerimo bijoti, nekęsti, neigti ir atsisakyti savo tikrovės, mokome atsisakyti dalies savęs. Skatiname monstrą uždaryti savyje.

Priėmimas!
Geriau nuo mažų dienų konstruoti vaiko nuostatą, kad mes neįveiksime nerimo, bet mes galime su juo susidraugauti🤝. Mes galime paliauti jo bijoję, galime priimti savo nerimą. Galime jį nukreipti netgi geriems tikslams, poelgiams, kūrybai, atsargumui. Mums nereikia su nerimu kovoti ir nereikia siekti pergalės prieš jį. Mes galime nupiešti, kaip nerimas tampa draugu, kuris šiek tiek keistokas, kitoks nei kiti tavo draugai, bet tu moki su juo bendrauti ir gebi išbūti šalia, gal kiek pradžioje ir nejauku, bet tu gali pabandyti jį paliesti, prisileisti arčiau, o gal netgi apkabinti? Kaip jis kalbasi su tavimi, ką veikia tavo kūne, nuo ko bando tave apsaugoti? Jo tikslas geras. Tad nereikia paversti jį monstru, kurį nužudai savo fantazijoje.

Štai! Priėmimo ir pripažinimo aspektas, ne pasipriešinimo, o įsisąmoninimo ir susitaikymo žingsnis yra vaiko emocinio brandinimo ir tikrosios nerimo "įveikos" kelionė. Ir šita filosofinė linija labai stipri K.G. Jungo analitinėje psichologijoje, G.Mate, K. Rodžerso ir daugelio kitų autorių teorijoje.

Ne atsisakyti, o priimti. Kai dingsta pasipriešinimas ir pastangos, atsiranda laisvės ir normalumo jausmas. Tai lengvina nerimą. BŪTENT TAI JĮ IR PALEIDŽIA.

Kai pakeičiame vieną nuostatą į kitą, keičiasi ir kitos mūsų sakomos frazės:

Keičiasi "Žinau, kad tu gali geriau, tu gali save nugalėti ir pranokti" (silpnybių atmetimas) į 👉"Kiekvieną akimirką tu padarai geriausiai kaip tą akimirką gali. Bus visokių akimirkų: stipresnių ir silpnesnių. Tavo pergalė yra pažinti save tikrą ir įvairų. O susikaupęs tik į stipriausią savo pusę, apleisi ir prarasi visą likusį save" (silpnybių priėmimas).

Keičiasi "Viskas bus gerai. Mes įveiksime" į 👉"Aš pabūsiu šalia su tavo nerimu ir pasitiksime tai kartu, kol pasijusi saugiau."

Keičiasi "Daugiau pasistenk" į 👉 "Pasiklausyk, ką sako tavo kūnas, mintys, kodėl priešinasi, o gal kažko bijo? Nuo ko bando pasprukti? Pasidalink su manimi ta mintimi ir mes suprasime, kas tave stabdo judėti toliau".

Keičiasi "Neverk, nebijok" į 👉"Gali verkti, ašaros atpalaiduoja. Gali bijoti, baimė bando tave apsaugoti ir paruošti, o nebūtinai sustabdyti ir kažko atsisakyti."

̇vystė

15/02/2026

Dar vienas filmas giliam susimąstymui 💬

MOKYTOJŲ KAMBARYS (Vokietija, 2023).

Dabar galima pamatyti Epika.lt

Filmas atskleidžia daug poteksčių, bet iš jų ryškiausias - apie išaukštintą mokinių NELIEČIAMYBĘ. Apie tai, kaip ši neliečiamybė suparalyžiuoja problemų sprendimus ir priveda mokyklą prie chaoso. Apie tolerancijos, privatumo, taisyklių ir teisių kraštutinumus ir iš to išplaukiančią racionalumą peržengiančią mokinių ir tėvų visagalybę. O ši, savo ruožtu, priveda mokytoją prie bejėgystės.

Nors galbūt jums šiame filme viskas atrodys kitaip...

Pats įspūdingiausias ir iškalbingiausias yra finalinis filmo kadras. Reikia jo išlaukti 🤫

https://epika.lrt.lt/vaidybiniai-filmai,268/mokytoju-kambarys,966153

Karla – nauja jaunutė vidurinės mokyklos mokytoja, kurią greitai pamėgo ir auklėtiniai, ir kolegos. Jos profesinę kasdienybę gadina vienintelė apmaudi aplinkybė: mokykloje atsirado vagis. Kai nusikaltimais klaidingai apkaltinamas vienas Karlos