29/04/2025
NENUSIŠNEKĖK! 🫵 MAN NEĮDOOOMU! 🫵 KIEK ČIA ZYSI, ATSIBODAI! 🫵 PASITRAUK, LEISK PRAEITI! 🫵 GREIČIAU DUOK MAN TELEFONĄ! 🫵
Kai šitaip dar visai maži vaikai kalbasi su tėvais - tikra bėda! Kai tėvai tokio bendravimo nestabdo, patenkina įsakmius vaiko norus ir net paverčia juokais - dar didesnė bėda! Betrūktų, kad tėvai nuo vaiko dar susilauktų "diržiuko", o senatvėje - nakvynės namų!
Kai nuolat stebiu šiuolaikinių vaikų ir ypač jaunų tėvų tarpusavio bendravimą kartais nesusigaudau, katrie katruos auklėja ir ruošia gyvenimui.
Čia nerašysiu KODĖL suaugusiam žmogui svarbu įgyti ir išsaugoti AUTORITETĄ vaiko sąmonėje, nes esu daug apie tai rašiusi ir kalbėjusi, bet čia pateikiu keletą gairių, KAIP rodyti sveiką galią vaikams ir ugdyti jų PAGARBĄ TĖVAMS.
Ir svarbu daryti tai nuo ankstyvo amžiaus!
PIRMA! 🗣 Mokykloje su suaugusiaisiais mokyti sveikintis, užleisti į priekį, kreiptis Jūs ir pagal atliekamą vaidmenį, o ne pavieniu vardu. Vietoj "Ei, labas, Egle, kaip tu gyveni?", derėtų "Laba diena, mokytoja Egle, kaip Jūs gyvenate?". Elementaru, bet šiandien vaikams tai vis labiau marsietiška formuluotė. Jeigu vaikas bus mokomas pagarbiai bendrauti su svetimais suaugusiaisiais, tuomet ir tėvus laikys TĖVAIS, o ne draugeliais.
ANTRA! 🗣 Reaguoti į "NENUSIŠNEKĖK!" ir nedelsiant pataisyti. Nederėtų vaikus apleisti manyti, kad suaugę žmonės nusišneka, o vaikai labai protingai viską nusprendžia. Todėl galime tvirtai sakyti: "Tėvai, kaip ir visi kiti žmonės, nenusišneka ir tokio žodžio šeimoje ir kitur niekada nevartojame! Jeigu turi kitokią nuomonę, taip ir sakyk - "Kitaip galvoju" arba paklausk konkrečiai, kas tau neaišku mano pasakyme, ir galėsime kartu pasiaiškinti."
TREČIA! 🗣 Stabdyti vaiko liepiamąją nuosaką, ypač kai ji įsakmi: "ATNEŠK ČIA!", "DUODI STAIGIAI!", "MAMA, EIK IŠ KAMBARIO! UŽDARYK DURIS!" Tokiais atvejais būtina parodyti, kad skaudu tai girdėti: "Man skaudu, kai taip kalbi. Su tėvais nedera taip kalbėti! Vaikai tėvų paprašo, o ne įsako jiems: "Ar galėtum paduoti?", "Prašau, gal uždarytum duris? Ačiū". Tėvų parodomas paslaugumas, kai vaikai juos šokdina ir dresuoja - ne į gera. Kai šeimoje susipainioja vaidmenys ir tėvai leidžiasi būti auklėjami savo mažų vaikų, ateityje lauk audros.
KETVIRTA! 🗣 Į vaikų ar paauglių dažną atsakymą iškreiptu veidu "MAN NEĮDOOOMU!", "MAN NERŪŪŪPI!", "EEEIK IŠ ČIA!" reaguojame užtikrintu balsu: "Taip nesakome, sūnau (dukra)! Taip skaudiname ir atstumiame žmogų, kuris domisi tavimi ir rodo tau rūpestį, kai prieiname paklausti, patarti, pasakyti pastebėjimą. Vietoj to, ačiū tau, jeigu tiesiog pasakysi - "Aš šiandien pavargau", "Dabar man sunku kalbėti ir galvoti", "Noriu šiek tiek pabūti viena(s)", "Ar galim vėliau apie tai pakalbėti, prašau?". "Jeigu nori patraukti savo tėvus nuo savęs, kalbėk su jais taip, kad jie pas tave sugrįžtų, kai tau tikrai reikės, o ne taip, kad juos prarastum visam likusiam gyvenimui."
PENKTA! 🗣 Nuo ankstyvo amžiaus svarbu koreguoti atsišnekinėjimą: "NENORIU!", "NEDARYSIU!", "TU PATI DARYK!", "KIEK ČIA KALBĖSI, AR TAU NENUSIBODO?!", "BE BE BE!", užsikemša ausis, rodo liežuvį, netinkamas veido grimasas. STABDOME TAI, parodydami vaikui, kad pykstame ne už tai, kad jis kažko nedaro, bet už tai, kaip bendrauja. Ir mokome bendrauti KITAIP. Turime priimti, kad vaikas kažko nedaro, nes gali nesuprasti kaip daryti, nes aplinkui daug kitų pagundų, nes mes netesėjome pažado ir jis kerštauja, nes jis pavargęs, nes jam sunku susikaupti ir šiuo metu neturi psichinių jėgų tai atlikti. Ir tai, kad jis nedaro yra kažkiek suaugusiojo kaltės arba niekieno kaltė, nes tokios vaiko savybės ir aplinkybės šiuo metu. Bet mes turime koreguoti tai, kaip jis bendrauja atsisakydamas daryti ir mokome tinkamai išreikšti savo poreikius, sakydami "Šitoks bendravimas netinkamas (patiksliname koks: liežuvio rodymas, vaipymasis, šaukimas "Nedarysiu! nedarysiu! Pati daryk!" ir pan.). Šitoks elgesys skaudina ir mane, ir tave. Jeigu tau sunku kažką daryti, taip ir pasakyk - "Man sunku, man reikia pagalbos!" ir mes ramiai pasitarsime, kokios pagalbos tau reikia". Galbūt vieno gero patarimo, užuominos, emocinio postūmio ar pertraukėlės pakaks ir vaikas susitvarkys žaislus savarankiškai, nes bendravimas nebebus kova, o bendradarbiavimas. Pyktį ir nepasitenkinimą mokome išreikšti tinkamais žodžiais. O pagalba suprantama kaip supratingumas ir fizinis prisidėjimas, o ne padarymas už vaiką tai, ką gali pats.
ŠEŠTA! 🗣 Nepagarbi intonacija, kurioje jaučiamas noras pažeminti ir pašiepti suaugusį asmenį turėtų būti nutraukiamas. Kartais tiesiog žvelgdami į vaiką trumpai primename: "Tonas!?", "Intonacija!?", "Keičiame kalbėjimą!", "Žodžiai!", kai esame įsitikinę, kad supranta ką tai reiškia ir jau mokėme kitaip reaguoti. Netinka rėkti: "Aš tau parodysiu, kaip kalbėtis su manimi !!!", "Nedelsiant atsiprašai už tai, kad šitaip su manimi bendrauji!" Pagrasinimai, atgal pašaipus bendravimas yra užburtas ratas.
SEPTINTA 🗣 SVARBIAUSIA! Jeigu tėvai siekia būti vaiko gerbiami, jiems derėtų parodyti PAVYZDĮ ir pagarbiai (o ne nuolaidžiai ir ne įsakmiai) bendrauti su vaikais. Jiems taip pat su šia diena vertėtų atsikratyti savo "Nenusišnekėk!", "D**k iš akių!", "Staigiai darai namų darbus!", "Duodi čia telefoną!" arba "Mąstai kaip kvailys!"