Evelina Adakauskienė, psichologė-psichoterapeutė

24/02/2026

Visi mūsų atsakymai viduje. 💚

Rašymas, ypač ranka, padeda išlieti tai, kas susikaupę viduje, sulėtėti, nurimti.

Fantazijos ir kūryba - pasižiūrėti į vidinį pasaulį iš šono.

O grupė, pasidalinanti savomis asociacijomis, padeda išgirsti, kuri mintis suskamba garsiausiai, kas atliepia ir pasijusti pamatytiems, ne vieniems.

Praėjusią savaitę pasitelkėm kūrybą, rašymą ir grupę išgirsti savo poreikius. Kaip visada - girdėjau įžvalgų, padėkos (svarbiausia - vieni kitiems), palengvėjimo, įkvėpimo, artumo.

Jei nori pabandyti - kviečiu į rašymo terapijos grupelę Ukmergėje. Pirmasis susitikimas kovo paskutinę dieną. 🌿

Jei nori rašyti sau, be grupės - esu paruošusi terapinio rašymo gidą su užduotimis ir savirefleksijos klausimais. 📒

Jei nori grupės be rašymo - galbūt tau tiktų viena iš mano vedamų psichoterapinių grupių (grupėje negali būti pažįstamų, reikaingi 3-4 įvadiniai/atrankiniai pokalbiai). ✨

Nuorodas su daugiau informacijos sudėsiu į komentarus 💚

20/02/2026

Kai skaitau savo knygą, ties svarbiomis vietomis užsilenkiu puslapio kampelį - kad žinočiau, kur sugrįžti. Čia tų kampelių ypač daug.

Man pati knyga kaip atsisveikinimo patyrimas. Pradžia kėlė daug pasipriešinimo, sunkiai skaitėsi, kažkuo erzino. Tada įvyko kažkoks vidinis atodūsis - tiek to, tema svarbi, nemaloni, bet žinau, kad man reikalinga joje pabūti daugiau. Iškilo daug minčių, atsiminimų jausmų. Nelabai patiko.
O link galo kažkas pradėjo šviesėti, gyvėti, rimti vidus, tie kampeliai užsilenkti be atodūsio, o labiau su džiaugsmu - kokia gera mintis!

Panašiai juk su visomis pabaigomis - mirtimi, skyrybomis ir bet kokiais pokyčiais. Pradžioje pasipriešinimas, noras nejausti, kažkada jausmai pramuša arba pats nusprendi, kad nebesinori neigti savęs, ir pamažu, davus jausmams pakankamai dėmesio ir erdvės, ateina palengvėjimas, šviesa ir supratimas, kad kažkuriuo metu op ir paaugai.

"Priėmę ir įdėmiai pažvelgę į tai, ką atmetame, paradoksaliu būdu sustiprėjame ir sąmoningiau esame tas, kas esame."

Labai rekomenduoju skaityti 🙏

19/02/2026

Gal ir tu ilgiesi ramybės, kūrybos ir jaukaus rato vidury savaitės?

Kviečiu į rašymo terapijos vakarus Ukmergėje „Aš tarp kitų“. 💚
Rašymas bus langas į save ir saugus būdas prisiliesti prie temų, kurios kartais gąsdina - ribos, konfliktai, atsiskleidimas, pasitikėjimas.
Dalintis su kitais galima tiek, kiek norisi, kiek patogu ir saugu.

Nereikia mokėti rašyti „gražiai“, bet praverstų tiesiog mokėti rašyti.

Registracijos nuorodą įdedu į komentarus. Sutikim pavasarį kūrybiškai 🌿

08/02/2026

Kaip mes tapome svetimais? 💔

Atitolimas – normali santykių dalis. Santykis yra kaip gyvas organizmas. Jis nuolat veiksme – kartais tampa labai artimas, kartais sutrūkinėja ar ištuštėja. Jame pilna emocijų – nuolat, didesnių ir mažesnių.

Bet kartais tas atitolimas užtrunka.
Santykis atšąla. Jį tarsi ištinka koma. Ir pora, ar vienas iš poros, jau svarsto: ar jau atjungti nuo šito dirbtinio funkcionavimo, ar dar čia galima kažką padaryti?

Dažniausiai bėda nėra pats atitolimas.
Atitolimas gali būti neišvengiamas, jei reikalinga daugiau asmeninės erdvės ar tiesiog ištinka darbai, vaikai ar kiti reikalai. Mes atitolstame po žingsnį.

Bėda dažnai slypi sunkume suartėti – sugrįžti į ryšį, pataisyti tuos įtrūkimus.
Bėda, kai pradedame žingsniuoti tik į vieną pusę ir nebedrįstame žengti žingsnių atgal, link vienas kito.

Tam, kad suartėtum, reikia mokėti kalbėtis, klausytis ir toleruoti nemalonius jausmus.
Ištverti, kad ant tavęs pyksta.
Ištverti kaltę, kad galbūt apleidai artimą žmogų.
Ištverti baimę būti atstumtam, bandant prieiti iš naujo.

Išdrįsti atsiverti, išgirsti, ką iš tiesų sako kitas, ir pastebėti, atpažinti bei toleruoti jausmus mokomės psichoterapinėse grupėse.
Jei jauti, kad Tau praverstų tokia mokymosi erdvė – parašyk man žinutę.

04/02/2026

Aš labai noriu su Tavimi susitikti!

Ne, manęs nevargina žmonių istorijos. Mane jos praturtina, moko.
Ne, manęs neapsunkina skundai. Aš jaučiu, kad mane įsileidžia į vidų.
Ne, manęs negąsdina ašaros. Tai normalus būdas išreikšti emocijoms. Ir aš turiu servetėlių.
Ne, aš nesijuokiu iš Tavęs paslapčia. Bet aš džiaugiuosi Tavo drąsa kalbėti, Tavo prisiimta atsakomybe už savo gyvenimą.

Ir taip, aš nesu Tavo draugė ir tai yra gerai. Aš nerėšiu pamokslo, nesitikėsiu šypsenos ar išklausymo, o Tau nereikės rūpintis, ar viskas gerai man.

Tau nereikia ateiti susitvarkius. Nereikia visko žinoti. Nereikia suprasti, kas su tavim vyksta.
Aš tam ir esu, kad padėčiau suprasti save, surasti palengvėjimą, pasiūlyčiau terapijos kryptį ir kartais nukreipčiau pas kolegas, kurie turi tai, ko neturiu aš.

Turiu keletą laikų konsultacijoms susipažinimui - įdedu nuorodą į komentarus. Gali užsiregistruoti ten arba parašyti man žinutę 🌿

Po pirmos konsultacijos gausi rekomendaciją – ar Tau labiau tiktų individualus darbas, ar grupinė terapija, ar kitas kelias, kuris šiuo metu būtų naudingiausias Tau.

Psichologė ir psichoterapeutė Evelina Adakauskienė teikia individualią, grupinę ir EMDR psichoterapiją gyvai Ukmergėje ir nuotoliu. Psichologas Ukmergėje suaugusiems ir paaugliams.

01/02/2026

Sausis man - mokslo metų pradžia 🌻 čia baigiau grupinės psichoterapijos programą, turbūt čia daugiausia užaugau į save. Ir čia ateinančius kelis metus mokysiuosi grupinės analizės. 💚

Viskas čia vyksta grupėse. Vienos jų labai mažos - kaip supervizijų grupė nuotraukoje. Kitos - virš 40 žmonių.

Daugiausia laiko skirta patyriminiam mokymuisi, tad galiu drąsiai sakyti, kad grįžau tęsti ir savo terapijos - prasidėjo penkti metai terapinėje grupėje. Girdžiu savo balsą čia skambant kitaip. Panašiai, jis vis dar tos pačios manęs, bet kitaip. Kaip iš tikrųjų svarbu terapeutui sugrįžti į kliento kėdę!

Galvoje - minčių dūzgalas. Tyla skamba kitaip. Nuovargis ir įžvalgos vis dar trukdo miegoti.
Čia vyko daug intensyvaus gyvenimo! Ir šis momentas buvo vienintelis kai atsiminiau padaryti bent vieną nuotrauką.

O šiandien pagaliau sugrįžusi namo, supratau, kad pirmą kartą viso gyvenimo moksluose man liūdna, kad jau baigėsi pirmas blokas ir liko vienu mažiau.
Tuo pačiu, priimu linkėjimus sėkmei - man čia nemažas iššūkis 😅🙏

27/01/2026

"Jei pasitikėjimas artimais žmonėmis buvo sužeistas, prisirišimas dažnai siejamas ne su saugumu, o su grėsme, priklausomybe ir skausmu." 💚💚💚 koks geras tekstas!

25/01/2026

Visur, kur yra daugiau nei du žmonės, atsiranda grupės santykiai.

Kai ateini į darbo kolektyvą - grupės santykiai. Keramikos būrelis, knygų klubas, sporto komanda, politinė partija - visur, kur apsidairai pilna grupės santykių.

Kai dviems mylimiesiems gimsta vaikas - ir čia atsiranda grupės santykiai.
Nuotraukoje - mūsų labai maža grupė, kurioje bandom išgyventi derindami skirtingus poreikius ir kiekvienam duodami erdvės būti savimi

Grupėje reikia mokėti pasiimti dėmesį ir erdvę. Ir duoti jos kitiems. Tie, kurie išmokę, kad pirmiausia reikia pasirūpinti visais kitais - grupės santykiuose kentės. Bus kenčiantys, pervargę, bet labai rūpestingi tėvai ir darbuotojai.

Tie, kurie vengia konfliktų, grupėse sėdės kaip ant adatų, nes bet kokia sveika grupė išgyvena konfliktų stadiją. Bet kuri grupė, kuri nori augti ir tapti produktyvi - turi gebėti sveikai susipykti ir spręsti konfliktus kartu. Šeima, kurioje norisi daugiau nei paviršutiniško santykio, turi kartais susipykti. Vadovas, kuris nori ištikimų kūrybiškų, įsitraukusių darbuotojų, turi galėti išgirsti nepasitenkinimą.

Tie, kurie linkę visiems įtikti ir dėl visų aukotis, galų gale pastebės save nykstant grupėse - darbe, šeimoje, draugystėse. Tik su kažkuo vienu (draugu, meilužiu, mokytoju, psichoterapeutu) trumpam atsigaunant, bet paskui vėl neriant egzistuoti kitiems..

Kaip mes būname grupėse - šeimose, darbuose, kolektyvuose - priklauso, nuo to, ką patyrėme ir išmokome pirmojoje savo grupėje į kurią tiesiai ir gimėme.
Bet kaip būsime toliau, priklauso jau nuo mūsų pasirinkimo. Jei viena grupė gali sužaloti, kita - gali gydyti.

Psichoterapinėje grupėje gali tiesiai tyrinėti, kas grupėse vyksta su tavimi. Atsimokyti nelaimingas pamokas ir išmokti būti kitaip, labiau savimi - pasiimti sau dėmesio ir erdvės, pasirūpinti savo poreikiais nepamirštant kitų, išlikti savimi leidžiant tą patį ir aplinkiniams. Išmokti, kaip gali nesijausti vieniša(s) tarp kitų žmonių.

Gyventi ne tik mažuose tarpuose gavus laiko sau ar dviese, bet ir ten, kur būname daugiausia - tarp kitų.

Kartais žmonės galvoja, kad grupė yra kažkas paviršutiniško, kažkas, kas neapima "tikrų" sunkumų. Nežinau, ar galima būti toliau nuo tiesos :)

Jei pastebi save pranykstant ten, kur daugiau nei du žmonės, nutylant ten, kur norėtųsi kalbėti ar labai pavargstant nuo žmonių, galbūt tau laikas į grupę 🌿

20/01/2026

Gali perskaityti daug psichologinių knygų, mokėti medituoti, taikyti nusiraminimo pratimus, atpažinti daug jausmų ir reakcijų, bendrauti su daugybe žmonių ir... vis tiek likti giliame vienišume ir nerime.

Nerimas dažnai kalba apie užspaustus jausmus, apie nuolatinį nesaugumo jausmą, apie savęs tildymą ir perdėtą prisitaikymą prie kitų žmonių.

Vienišumas, nesvarbu kiek aplink tave žmonių, dažnai kalba apie negebėjimą atsiskleisti, baimę pasitikėti, nuolatinį saugojimąsi ir labai skausmingas patirtis santykiuose.

Ir jie abu apie gilų vidinį įsitikinimą, kad reikia kažką nuslėpti nuo aplinkinių, kad galėtum būti priimtas. Kad tie jausmai, kuriuos jauti, tavo norai - nepriimtini, netinkami, nepatogūs, nenormalūs.

Kad ir kiek knygų perskaitytum, kad ir kiek chat gpt tave padrąsintų, svarbiausia pamoka - patyrimas.

Tad jei nori gyventi grupėse - šeimoje, darbe, draugystėse, kaimynystėje, bendruomenėse - ir jaustis savimi, jaustis pakankamai saugiai, gebėti kurti artimus ir tikrus, tvirtus ryšius ir nepamesti ribų, pasidaryti sau vietos, pakovoti už save,

Tau reikia patirti tokį santykį ❤️

Grupinė psichoterapija yra apie patyrimą:
🔹atsiverti ir būti priimtam;
🔹 pajusti, kad Tavo patirtys labai dažnai nėra tokios vienintelės, net jei viduje atrodo labai kitaip, net jei jautiesi, kad Tavo sunkumai ypatingai individualūs;
🔹 suprasti, kaip ir kada tu uždarai kelius santykiams, ko savyje nepriimi. Ir pamatyti, kaip tai (kad ir lėtai) keičiasi, kai jauti priėmimą iš kitų;
🔹 išmokti kalbėti apie savo jausmus, neužsidaryti kai sunku, ir nelikti apleistam su savo patirtimi;
🔹 suprasti, ne tik grupės, bet ir šeimos narių reakcijas į tave;
🔹 mokytis pasiimti sau erdvės, išgirsti ir pasirūpinti savo poreikiais išliekant santykyje su kitais.

Viena svarbiausių pamokų - vietos gali užtekti visiems.

Šiuos dalykus ir veikiame mano vedamose psichoterapinėse grupėse Ukmergėje. 5-8 žmonės, atrinkti taip, kad galėtų vieni kitiems padėti, vieni iš kitų mokytis ir jaustis saugiau, ramiau ir labiau santykyje su pasauliu, labiau savyje.

Šiuo metu priimu tik besidominčius grupine terapija. Jei svarstai - gali parašyti ar paskambinti man ir pasitarti, kiek grupė galėtų tau tikti.

Psichologė ir psichoterapeutė Evelina Adakauskienė teikia individualią, grupinę ir EMDR psichoterapiją gyvai Ukmergėje ir nuotoliu. Psichologas Ukmergėje suaugusiems ir paaugliams.

11/01/2026

Psichoterapijoje pagrindinis gydantis veiksnys – terapinis santykis. Grupėje jų kur kas daugiau ir jie moko:

- Tu nesi kažkoks keistuolis, vienintelis patiriantis tokius išgyvenimus. Grupė padeda suprasti, kad daugiau mažiau visi juos išgyvename. Tai – tiesiog žmogiška patirtis, o mūsų tikslas – mokytis, kaip lengviau ir konstruktyviau tvarkytis su sunkumais.

- Kai kurie žmonės gali žiauriai nepatikti tol, kol jų gerai nepažįsti. Arba kol nepriimi kai kurių savo dalių. Ir visi iki vieno kažkuo patiks, ir kažkuo erzins. Tobulų nėra. Šis patyrimas po truputį pradeda atleisti ir reikalavimus sau.

- Kartais žmonės nuvilia, suerzina, supykdo, nuliūdina. Kartais santykis sutrūkinėja. Kartais žmonės palieka ir tai paveikia. Ir vis tiek santykį galima sutaisyti ir vėl tapti artimais. Santykis niekada nėra rezultatas - jis amžinas ir nuolat besikeičiantis procesas.

Grupėje mokomės, mano galva, pačių svarbiausių ir esminių dalykų – pasisveikinti ir atsisveikinti. Kitaip tariant - priimti naujus žmones ir paleisti išeinančius, priimti pokyčius, pajusti išgyventi intensyvius jausmus nesugriūnant ir atskirti dabartį nuo praeities.

Mokomės priimti laikinumą ir atsisveikinimus, kad galėtume kurti atvirą tikrą ryšį su artimaisiais ir jausti pasitenkinimą žinodami, kad absoliučiai kiekvienas sukurtas ryšys šioje Žemėje kažkada baigsis.

Gavusi leidimą dalinuosi grupės dalyvio mintimis:
„Jokie draugai man nepakeis grupės. Nes niekada jokiems draugams aš tiek daug nepapasakojau ir neišgirdau. Niekam tiek nepapasakojau. Čia visai ne draugystė. Čia daugiau nei draugystė“.

Tam prireikia laiko, nuoširdumo, pastangos. O ateiti ir likti grupėje net tada, kai kažkas viduj šaukia "pavojinga, varyk iš čia kol neprisirišai" - daug drąsos. Bet atsiperka su kaupu.

Ukmergėje terapinį gyvenimą gyvena dvi grupės - viena antradienio, o kita - trečiadienio vakarais. Jei nori jaustis ramiau, saugiau ir aiškiau su savimi ir tarp žmonių, kviečiu kreiptis. 🌿

Į grupę nauji dalyviai priimami 1-2 kartus per metus, jei:
- yra vietos (max. 7- 8 žmonės)
- nėra artimai pažįstamas, neturi kontakto su esamais dalyviais (išsiaiškinu slapta🤓)
- aš įvertinu, kad ši grupė šiuo metu yra tinkamas būdas sunkumams spręsti
- būsimi dalyviai sutinka su taisyklėmis (pvz., konfidencialumas)

Rašyk žinutę ir susitikim pirmam pokalbiui!

Psichologė ir psichoterapeutė Evelina Adakauskienė teikia individualią, grupinę ir EMDR psichoterapiją gyvai Ukmergėje ir nuotoliu. Psichologas Ukmergėje suaugusiems ir paaugliams.

09/01/2026

Prisirišimo stilius – tai, kaip jaučiamės pasaulyje tarp žmonių.💚 Jis lemia tai, kokius draugus, partnerius pasirenkame, kaip sekasi išlaikyti draugystes, ką darome konfliktų metu.

Kuo saugesnis prisirišimo stilius, tuo paprasčiau išbūti konfliktuose. Kai jautiesi saugiai, gali išsakyti pyktį, gali mažiau gintis ir labiau išgirsti kitą. Gali prisileisti žmogų arčiau, nes galvoje rečiau sukasi paliktumo scenarijai.

Gali garsiau pasakyti savo nuomonę darbe, drąsiau brėžti ribas ir dirbti mažiau viršvalandžių jei pirma mintis galvoje nėra apie tai, kad tave atleis pirmai progai pasitaikius.

Gali išeiti iš santykių, kuriuose nesi vartinama(s) – įskaitant ir romantinius, ir darbinius – nes žinai, ką reiškia kitokie santykiai, kaip juose būti ir kad tai nėra tik svajonė.

Nesaugus prisirišimas gali atrodyti ir jaustis įvairiai.

Nerimastingas žmogus gali santykiuose gali jaustis tarsi nuolat įsikniaubęs į kitą žmogų. Norėtų paleisti ir atpalaiduoti gniaužtus, bet giliai viduje sėdi jausmas, kad iškart išslįs ir paliks. Bet koks atitolimas, įskaitant ir tą, kuris kyla kai susipyksti ar natūraliai įsigyvenus buityje – įrodymas, kad nemyli, kad jau išeina.

Vengiantis žmogus turės šimtą priežasčių išeiti iš namų, padirbėti viršvalandžius ar tiesiog pradingti, kai apims nerimas. Ir nors elgiasi skirtingai, ir atrodo kitaip (vienam emocijos veržiasi per kraštus, o kito nei antakis nesutrūkčioja) – abu bijo to paties. Netekties skausmo.

Prisirišimo stilius nėra kategorija, kur nuo vieno šokteli į kitą po sėkmingo gydymo. Tai labiau kaip gerai išasfaltuota autostrada – patogi, gerai valomas kelias, informacija keliauja dideliu greičiu. Toks kelias buvo nutiestas tuo metu, kai biudžete dauguma pinigų buvo skirta būtent tam – daug darbuotojų, mažai kliūčių. Ir tai užtruko laiko. Dėl vienos klaidos ar skaudaus išsiskyrimo nebūtinai susiformuos nesaugus prisirišimas.

Tai ir gera ir bloga žinia. Tas kelias visada ir liks. Bet – suaugus galima statytis naują. Knygoje „Attached“ rašoma, kad daugmaž 4 metų buvimo saugiame santykyje prireikia, kad prisirišimo stilius taptų saugesniu. Reikia nuobodaus, stabilaus, pasikartojančio, ilgalaikio saugumo. Reikia daug kartų patirti, kad susipykus santykis nesugriūna, netampa smurtiniu.

Ir labai didele dalimi, būtent saugaus ryšio patirtis – pasikartojanti, kassavaitinė – ilgalaikėje terapijoje yra keičiantis mechanizmas. Dėl to toks svarbus terapinis ryšys. Paprastai terapeutas tampa svarbiu žmogumi, kuris šiame ryšyje išlaiko ribas, klausosi visų jausmų. O taip pat – neišpildo visų lūkesčių, nepatenkina visų norų, nepalaiko kiekvieno sprendimo, nedaro nuolaidų, pamato daugiau nei norisi kam nors parodyti – priima visą už tai kylantį pyktį. Ir vis tiek lieka. Ir padeda vis aiškiau save pamatyti, suprasti, išreikšti.

O viena svarbi tiesa terapijoje - ką nešiesi per gyvenimą, ateina ir į terapijos santykį. Tas galioja ir atvirkščiai - ką pradedi nešiotis į terapiją, pamažu ateina ir į kitus santykius.

Jei nori pamažu jaustis saugiau, kviečiu į ilgalaikę grupinę terapiją ❤️ Ten gali gauti ir daugiau gerų dalykų, bet apie juos - kitą kartą.

05/01/2026

Iš EMDR protokolų - "Aš tarsi nebe dalyvė ten, o stebėtoja. Matau tą atsiminimą labiau kaip filmą, manęs nebekrečia šiurpas. Nebėra to nerimo atsiminus." 💚antra EMDR (traumos nujautrinimo akių judesiais) sesija dirbant su šiuo atsiminimu. Įkvepia!

Mano manymu mes beveeik įpusėjom. Bet gal einam į pabaigą, o gal dar tik pradėjom - kiekvieno smegenys ir asociacijos jose yra skirtingos ir niekada nežinai, kiek laiko užtruks perdirbti trauminę patirtį. 🤷‍♀️Su nežinomybe, nuolatiniais pokyčiais ir nauja iškylančia informacija jaučiuosi susitaikiusi.

Karts nuo karto gaunu skubių laiškų dėl EMDR - kiek prireiks sesijų? Ar pakaks vienos?
Tai vienos tikrai nepakaks, nebent itin išskirtiniu atveju. Kodėl?

🔹bet kokiai psichoterapijai reikalingas pasitikėjimas ir saugus santykis. Žmonės, patyrę trauminių patirčių, ypač jei kalbam apie ankstyvas ir ilgalaikes traumas svarbiuose santykiuose turi sunkumų su pasitikėjimu - tai visiškai normalu. Pirma užduotis - sukurti minimalų aljansą, komandiškumą, pasitikėjimą.

🔹kartais būna, kad viena trauma užlipa ant senesnės žaizdos. Tad reikia tiksliai žinoti, su kuo dirbti pirmiau. Jei žmogus jau lankosi pas terapeutą ir ateina dėl konkrečiai išgrynintos traumos - greičiau. Jei pirmą kartą ateina į terapiją, gali prireikti daugiau laiko išsiaiškinti istoriją. Net jei pabandome be to, dažnai turime sugrįžti atgal į šį žingsnį.

🔹Svarbiausia - nepakenkti. Jei žmogus turi terapeutą, gali normaliai funkcionuoti, turi įrankių nusiraminimui - galime nerti greičiau. Jei tai pirmas susidūrimas su terapija, jei dabar intensyvus laikotarpis, jei nėra papildomų resursų ir palaikymo - žingsniai mažėja ir lėtėja. Pradedame nuo resursų įvertinimo ir jų kūrimo.

Nėra stebuklingų dalykų. O gal labiau - visiems stebuklams reikia laiko ir pasiruošimo? ✨
Nes kai žmogus jau pasiruošęs, turi resursų - jaučiasi kaip magija :) Šiuo atveju aš - pagalbinė terapeutė. Žmogus lankosi pas savąjį, o pas mane ateina perdirbti konkretų įvykį, į kurį vis atsiremia terapijoje.

Nuotraukoje - vaizdas, kurį mato klientas, kai EMDR vyksta nuotoliu.