Evelina Adakauskienė, psichologė-psichoterapeutė

10/05/2026

Depresija? Išeik pasivaikščioti, nuravėk daržą ir baigsis visos depresijos.
Nerimas, vienišumas? Nueik pašokti :)

Jei idėja kilo pamačius tyrimo rezultatus, kur neaiškaus dydžio ir sudėties imtis pažymėjo, kad vaikų neplanuoja dėl nerimo ir tinkamo partnerio neturėjimo, tai... nu negaliu tiesiog 🙃

Manyčiau čia veidrodis to, kaip dar labai nemokame vieni kitų klausytis. Nereikia duoti patarimų ir spręsti problemų, kai jų nesupranti. O tikrai nesupranta šioje vietoje, nes neaišku - apie kokį nerimą kalbama?

Jei, pvz, socialinį - tie žmonės tiesiog neateis į diskoteką dėl to paties nerimo.
Jei apie geopolitinį - prie ko čia diskoteka?
Jei apie finansinį - nemokama diskoteka turėtų patikti, bet kaip išspręs demografinius klausimus?

Galbūt išspręstų problemą kažkam, kas trankosi į sieną nežinodama(s), kur gi sutikti žmonių? Arba nemokančiam naudotis internetu ir nežinančiam, kad galima susirasti būrelius, žygius, speed datingus, stalo žaidimų vakarus, chorą, teatrą, savanorystę. Bet vargu ar su internetu užaugusiai kartai tai galėtų būti problema.

Žinoma, gali būti, kad sprendimas orientuotas į tikslinę rinkėjų grupę, kuri linksės galva ir sakys - nebėra diskotekų, nebėra ir leliukų. Ir niekaip į problemos sprendimą.

Bet jei tai nuoširdus bandymas spręsti nerimo ir vienišumo bėdą, tai čia toji "nejausk" kultūra.
Liūdi? Nusišypsok.
Pyksti? Nepyk.
Nerimauji? Eik pašokti.

Jei idėja nesuveiks, o ji nesuveiks, galbūt verta pagalvoti apie ilgalaikės psichoterapijos prieinamumą, kur žmonės galėtų:

- perdirbti prisirišimo, smurto, priklausomybių šeimoje traumas,
- mokytis kaip būti santykiuose nepametant savęs, nubrėžiant ribas, kaip nepabėgti nuo konflikto, bet ir nepaversti jo į karo lauką.
- pamatyti, kaip pats prisidedi prie savo vienišumo ir mokytis atsiskleisti, priimti save ir kitus, pasakyti apie savo poreikius ir lūkesčius.

Kol kas rekomenduoju grupinę terapiją - joje galima susipažinti 🙃 grupėje nešokam, bet mokomės būti savim tarp kitų ir tvarkytis su nerimu ir vienišumu.

04/05/2026

Galima daug laiko praleisti vaikštinėjant gamtoje, bet tos gamtos taip ir nepajusti.

Tikras poilsis vyksta tik atsitraukus nuo kasdienybės ir iššūkių, sulėtėjant.
Susigrąžinant savo dėmesį iš galvos, į visą save, į aplinką, į čia ir dabar.

Taip ir aš pastaruosius metus daug laiko leidau miške. Kartais tik į pabaigą susivokdama, kur esu. Kartais virškindama sunkesnes sesijas. O kartais tikrai nuoširdžiai ilsėdamasi.

Ilsintis ir virškinant susikūrė Pojūčių miškas. 57 pratimai pritaikyti miškui, gamtai:
- Jutiminiai pratimai - padeda susitelkti į čia ir dabar greičiausiu keliu - įdarbinant savo pojūčius.
- Kūno ir kvėpavimo pratimai - nurimti, sugrįžti į save, į savo kūną.
- Vaizduotės ir simbolių pratimai. Pamatyti save iš šono - juk visada iš šono matosi geriau ir aiškiau.
- Savirefleksinės ir terapinės technikos. Treniruotė dėmesiui ir mąstymui 🌿

Kviečiu visus į mišką ir ilsėtis 💚 o korteles galima rasti prie kitų gerų dalykų pagalbai sau: Saviterapija.lt

29/04/2026

Ieškau geriausio psichologo!

Į tokį skelbimą niekada neatsiliepiu, nes pirmiausia - tokia nesu. O antriausia - tokiais netikiu.

Gal teisingiau būtų sakyti, kad nebetikiu. Tikrai buvo laikas, kai stengiausi būti geriausia - tikti visiems. Ir kai kam nors netikdavau, galvodavau - ką čia turėčiau dar išmokti ir pakeisti savyje, išspręsti kažkokias vidines bėdas, kad tikčiau.

Per tą laiką išgirdau daaaaug pykčio skirto man - kad nepasakau tai, ką žmogus nori girdėti, kad pasakau ne tais žodžiais, kad turiu ribas, kurios nesąžiningos ir kad mano kabinetas smirdi 👀 (tai pernelyg negąsdina - tam ir mokomės, kad suprastume, kas po šitais žodžiais).

Lygiai taip pat girdėjau labai daug gražių žodžių - kad pataikiau, supratau, padėjau ir kad...mano kabinetas (tas pats ir tuo pačiu laikotarpiu) kvepia 😅 Patyriau šiltų ir prasmingų atsisveikinimų ir augimo kartu su klientais.

Žinau visai nemažai. Kad gydo santykis. Kad visiems neįtiksiu. Kad visuose santykiuose visada bus dalis, kuri nuo manęs nepriklauso.

Bet praktiškai turėjau patirti, kad geriausiai gaunasi dirbti, kai būnu savim. Kaip ir gyventi geriausiai sekasi - kai būni savimi. Ne kai visiems patinki - nes tada nebepatinki sau. Ir vis tiek visiems nepatinki :D
Kai kuri ryšį. Ir jei būsi susirūpinęs buvimu geriausiu - to ryšio nebus kada kurti. Tie, kurie geriausi, jei tokie yra, turėtų būti labai vieniši. Ir galimai nuobodžiauja.

Tai jei esi kur nors ten, geriausias psichologe, labai norėčiau su tavim susipažinti ir pasitikrinti savo teoriją.

O visiems ieškantiems savojo - linkiu ieškoti ne geriausio, o to, kuris bus pakankamai geras Tau šituo gyvenimo momentu, su kuriuo jausiesi pakankamai saugiai. Kuriam norėsis bent pabandyti papasakoti apie save Tikrą. Kuriuo pasitikėsi, kiek dabar gali labiausiai.

Kai ieškai pakankamai gero, o ne geriausio, tikėtina, kad ir sau leisi būti ne geriausias, o tiesiog toks, koks esi. Va čia ir vyksta pokyčiai.

15/04/2026

Santykių laboratorija. 👨‍🔬
Tokie žodžiai iškilo bandant geriau paaiškinti, kas ta psichoterapinė grupė.

Saugi erdvė eksperimentams. Taisyklės atitinka chalatėlius ir menzūrėles. Kiekvienas atsineša savo akinius ir pirštines, kai kurie šarvus dėl visa ko. O tada prasideda eksperimentai:

- O va jei pabandyčiau dabar nebūt žiauriai fainas nuolat, ar vis dar būčiau bent kiek fainas kam nors? Hmm, pasirodo fainiausias, kai nuoširdus ir atviras.

- O jei čia šitą „viskas gerai“ kaukę užsidėsiu, ar jie supras, ką čia padariau? Aa, žiūrėk, po metų supranta greičiau nei aš pats. Ir parodo, kokias dar kaukes nešioju pats to nežinodamas.

- Jei pabandysiu tiesiog pasakyti, ką jaučiu, tai mane ir vėl atstums ir sugėdins, kaip man buvo įprasta nuo vaikystės? Ir ką jei ne?

- Man žiauriai nepatinka šitas žmogus grupėje, ką jei pabandysiu jį kaip nors išmesti iš čia? O velnias, terapeutė atsuko veidrodėlį. Nu ne toks ir baisus jis, gal ir aš ne toks jau ir baisus.

- O žiūrėkit, chebra, mano vyras/žmona tą ir aną, ką manot? *kažkas pritaria, kažkas atstovauja vyrą/žmoną, dar kažkas pasako – o ne tu čia būni grynai toks ar anoks?*

- Šitą, pamiršau šiandien ir akinius, ir pirštines, ir žiauriai bijau čia eksperimentuoti (iš tikrųjų pakeliui išmetė į konteinerį, kad tik nereikėtų dalyvauti šiandien). *grupė pridengia savo chalatėliais, paeksperimentuoja, pakviečia pasižiūrėti, per kitų akinius – ne taip ir baisiai čia gal*

Ar susimąstei kada - kokius žaidimus žaidi santykiuose? Ko sieki ir ko iš tiesų pasieki nekalbadieniais? Iš kur, kaip ir kodėl ima ir užgriūna prasta nuotaika ar nerimas, nors viskas LABAI gerai? Kaip taip nutinka, kad draugystės atitolsta, o naujos neatsiranda? O gal ir santuoka ant skyrybų ribos?

Santykius galima išmokti taisyti. Galima geriau suprasti save juose, būti savimi juose. Galima išmokti išsakyti poreikius taip, kad pirmiausia pats, o paskui ir kiti geriau tave suprastų.
Ir geriausia tą daryti santykiuose. Grupė - saugi erdvė tokiems eksperimentams ir mokymuisi.

Nuotrauka asociatyvinė. Toks gyvas, spalvotas, įdomus ir visoks daugiabutis. Visai kaip grupė. 💚

Ukmergėje dirba dvi grupės:
- Antradieniais 18:30 - 20:00
- Trečiadieniais 17:30 - 19:00

Grupei ruošiamės individualiose konsultacijose. Prisijungimo prie grupės langas atsidaro 1-2 kartus per metus. Kviečiu norinčius ne greito vaisto, o asmeninio augimo.

Registruokis arba klausk:
adakauskiene.e@gmail.com
+37066262656 (konsultacijų/grupės metu neatsiliepiu)
Ir tiesiog asmenine žinute 💬

Psichologė ir psichoterapeutė Evelina Adakauskienė teikia individualią, grupinę ir EMDR psichoterapiją gyvai Ukmergėje ir nuotoliu. Psichologas Ukmergėje suaugusiems ir paaugliams.

12/04/2026

Į terapiją dėl neaiškaus nerimo, liūdesio priepuolių ar vienišumo paprastai pirmiausia ateina vaikai arba partneriai tų, kuriems VISKAS GERAI.

Kai esi tik žmogus, gyvenantis įprastą gyvenimą:
- Pavargsti ir pastebi kiek per vėlai
- Kažką per ilgai užslopini ir tai pasiveja liga arba prastesniu miegu
- Būna užmiršti pasirūpinti savimi
- Prarandi kantrybę ir pakeli balsą
- Kartais jautiesi nesaugiai
- Turi savo baimių ir kartais sureaguoji neracionaliai.

Esi žmogus, kuris mokosi iš klaidų ir auga kartu su gyvenimu. Žmogus, kuris pripažįsta, kad turi sunkumų, jau gali mokytis juos suprasti ir spręsti. Jau gali prisiimti atsakomybę už savo emocijas ir taisyti santykius, kai jie patrūkinėja.

O kai sunkumų TIKRAI neturi, tai ir klaidų TIKRAI nedarai. Vadinasi, nėra, iš ko mokytis ir nėra, ką taisyti. nes VISKAS GERAI.

Nors iš tiesų, gyveni tokį patį įprastą gyvenimą, tik:
- Tu VISAI TIKRAI NEPYKSTI, nors rėki už neišplautą puodelį (tiesiog priminimas), o už chuliganišką vairavimą apie tave kasryt praneša policijai
- Aplinkui daug silpnų žmonių ir tiesiog durnių
- Tiesiog biškį trūksta magnio
- Tiesiog
- „Ai atstok“ arba „ir vėl tu su savo...“
- Nešnekėk nesąmonių
- Papildomi projektai darbe, dar kartą išplautos grindys ar kas nors svaiginančio geriausiai padeda nugrūsti gilyn tą kažkur viduje kirbantį mažą išsigandusį gniutulą, sakantį, kad ne visi tavo jausmai ir ne visas tu pats (o tuo pačiu ir tavo artimieji) esi vertingas.

Pagalvoju, tikrai labai liūdna, kaip dažnai apie tai girdžiu.
Su tais, kurie neturi jokių sunkumų ir neklysta, gyventi labai vieniša.

Ir tuo pačiu - normalu pamatyti, kad ne viskas gerai. Čia jau yra vilties, vietos pokyčiui, pokalbiui, žmogiškumui ir ryšiui.

10/04/2026

Savaitę užbaigiam Anykščiuose 💚

Rqšymo terapijos grupėje mes fantazuojam, kuriam, eksperimentuojam, susimąstom, juokiamės ir išeiname lengvesnės 🌻

O jei tavo gyvenimas būtų kelionė - kokia kelionė tai būtų?

08/04/2026

Ateini į konsultaciją ir tuščia galva. Nėr, ką pasakyti. Kas dabar?

a) Psichologas pyks!
b) Jei neturiu, ką pasakyti, tai bus proga psichologui pagaliau pakalbėt.
c) Jei neturiu, ką pasakyti, vadinasi man jau viskas gerai. Vakar buvo panikos ataka, bet jei šiandien neturiu, ką pasakyti, vadinasi viskas gerai.

Atsakymas nei vienas.

Tokiose sesijose neskatinu būtinai ką nors „išgimdyti“, neatsitraukiu į „tavo terapija tavo reikalas“, bet bandau kartu su žmogumi pasižiūrėti, kokia gi čia siena tarp mūsų užaugo.

Kodėl būtent dabar?

Galbūt praėjusią sesiją palietėme kažką itin asmeniško?

Galbūt neturi, ką man pasakyti, nes pyksti? Gal aš pasakiau kažką nemalonaus? O gal iškrausčiau stalčiukus, į kuriuos viskas buvo tvarkingai sugrūsta ir užrakinta? Tai kas, kad to ir atėjai, vis tiek nemalonu.

Galbūt priėjome kažkokią ribą, kur arba prabilsi apie kažką itin svarbaus, skaudaus, arba nuspręsi, kad tam dar ne laikas?

O gal čia nepažinta teritorija? Galbūt dar niekas nebuvo taip arti priėjęs ir tai labai baisu.

Daugybė variantų čia gali būti. Ir tokie pokalbiai dažnai nuveda prie labai prasmingų įžvalgų.

Tuo pačiu – labai geras laikas pasižiūrėti, kokias sienas laikai tarp savęs ir kitų. Ar jos vis dar tau padeda? Kartais būtent jos ir yra didelė problemos dalis. Tada mokomės jas apžiūrėti, gerbti, bet ir ieškoti saugumo, kad jos galėtų po truputį mažėti kartu su vienišumu, įtampa ir kitais varginančiais simptomais.

Viskas, su kuo ateini - net ir tyla - svarbu.

06/04/2026

Profesinė ekskursija ir bepročių bokštas 👀

Paskutinė kelionės diena. Kol šeima smagiai apžiūrinėjo žuvytes, aš pasiemiau pusdienį ekskursijai, kuri įdomi buvo tik man. Alio, aš Vienoje ir neaplankysiu psichoterapijos senelio Freudo? Aplankiau, atsiminiau idėjas, kurios mane įkvepia ir erzina. Pasižavėjau, kiek drąsos, įžvalgos ir intelekto reikėjo sudėti tiek naujų idėjų į teoriją ir taip garsiai apie tai kalbėti.

Bet labiausiai kažkodėl užsiliko galvoje tas bokštelis paskutinėje nuotraukoje.

Tai ne šiaip bokštelis, o tikrų tikriausias Bepročių bokštas (Lunatic tower arba Narrenturm). 18 amžiuje jį pastatė tam, kad nepagydomieji ar nepasiturintys pacientai būtų ištraukti iš požemių, kur jie buvo tiesiog laikomi iki mirties. Toks modernus ir humaniškas (tiems laikams) sprendimas ir paskatinimas gydyti psichikos sutrikimus.

Išskyrus tai, kad iki humaniškumo ten dar buvo tolokai. Gydymo metodai buvo kraujo nuleidimas, badas, grandinės, tramdomieji marškiniai, šaltis ir izoliacija. Kai kurie pacientai miegodavo tiesiog ant šiaudų krūvos.

Pagrindinis tikslas čia buvo ne gydyti pacientus, o apsaugoti visuomenę nuo jų, tad labiau kalėjimas nei ligoninė. Turbūt tai keitėsi, nes po ~50 metų nuo jos atidarymo pagaliau buvo įdarbintas ir psichiatras. Jei teisingai supratau, jis pasistengė, kad visi miegotų ant lovų.

Dar vėliau pradėjo aiškėti, kad izoliacija ir prastos gyvenimo sąlygos blogina psichikos būklę ir moderni ligoninė tapo atgyvena. Psichiatrija modernėjo, o Narrenturm pasirodė netikęs terapinėms intervencijoms pirmiausia dėl savo architektūros.
Kai Freudas baigė mediciną ši ligoninė buvo ~20 m. uždaryta ir paversta bendrabučiu. Dabar čia anatomijos muziejus ir universiteto dalis.

Įdomus momentas, kurį pastebėjau būdama jau ten – Narrenturm stovi Viktoro Franklio gatvėje.

O Viktoras Franklis - žmogus, kuris daug rašė apie vidinę laisvę, orumą ir prasmės paieškas, atrodytų, nepakeliamose sąlygose ir sukūrė atskirą psichoterapinę kryptį. Turbūt ne atsitiktinai.
Ir, beje, žmogus, kuris savo kelią pradėjo nuo to paties Freudo – paauglystėje rašydamas jam laiškus (ir gaudamas atsakymus) ir jo žurnale išspausdinęs pirmą savo straipsnį.

Galvojau aplankysiu kelias nesusijusias vietas, o susisiejo :)

26/03/2026

Ilgalaikėje terapijoje pokyčiai vyksta po truputį, po smiltelę. Kartais atrodo, kad niekas nesikeičia, o po kiek laiko pasižiūri atgal ir pamatai, koks didelis pokytis iš tikrųjų įvyko.

🌿 Grįžta gebėjimas ir drąsa mylėti garsiai
🌿 Atsiranda vis daugiau norų, ne vien pareigų
🌿 Padidėja saugumo jausmas, ir vėl norisi keliauti, pažinti pasaulį
🌿 Padaugėja stabilumo, vidinio užtikrintumo. Norisi naujų iššūkių.
🌿 Jausmai tampa kompasu. Nebereikia jų ištrinti, galima jų paklausyti, suprasti savo reakcijas.
🌿 Santykiai tampa šiltesni, nuoširdesni, artimesni, nes grįžta pasitikėjimas žmonėmis ir savimi.

Pradeda gautis ir dirbti, ir mylėti, ir žaisti.

Žmogus daug gali pakeisti, išspręsti ir perdirbti, kai pakankamai ilgą laiką turi saugią ir stabilią erdvę būti savimi tarp kitų.

Galbūt keista, bet būtent terapinėje grupėje tokius pokyčius pamatau ryškiausiai. Ten, kur visiems ateiti baisiausia – į tikrą ir nuoširdų santykį su kitais.

11/03/2026

Rašymas padeda save išlieti ir vėl susirinkti.

Pamatyti, kas viduje be baimės, ką pagalvos kiti. Juk popierių galima suplėšyti, išmesti, sudeginti.

Rašymas lėtina tempą. Liepia pabaigti sakinį ir padėti tašką. Mintys, kurios norėtų lėkti be pabaigos nebeturi tokio pasirinkimo – kai rašai.

Rašymas ranka padeda geriau pajausti savo kūną – ar rašai ramiai ir atsipalaidavęs, ar po kelių sakinių jau reikia pailsinti ranką?

Kviečiu į rašymo terapiją. Kartu lengviau, ne vieniša, gali būti kartu saugiai, per tokį atstumą, kokio norisi tau. Gali dalintis arba ne. Gali būti garsiau arba tyliau.

Rašymas gali gydyti. Bet ne bet koks. Ateik ir pasimokyk 😊
Susitinkam kovo 31 d. 16:30 rašymo terapijos grupėje. Bus jauku, registruokis! (registracijos nuoroda komentare)

10/03/2026

Skelbimas vis dar galioja, tik reikėjo kiek pataisyti 🤩

Antradieniais 18:30-20:00
Arba
Trečiadieniais 17:30-19:00

Gyvai, Ukmergėje.

Kontaktai nuotraukoje palikti paslaptyje, norėjosi pasigrožėti tais lapukais 😅 bet visai ne paslaptis, kviečiu su manimi susisiekti:

+37066262655
adakauskiene.e@gmail.com

Evelina 💚