28/10/2025
Liūdėti sveika. Kodėl?
Dalinuosi ištrauka iš mano rašomos knygos...
"Liūdesys – emociją, kurią pažįstame visi, ir vyrai ir moterys. Jis lyg sunki antklodė užgula mūsų kūną, sielą, širdį. Mintys sunkios. Aš – sunki. Norisi susisukti į embriono pozą, padėti galvą ant pagalvės ir pasislėpti. Žmonės dažnai liūdesį painioja su nerimu ar apatija. Nemokame su juo pabūti, stengiamės kuo greičiau jo atsikratyti – nes liūdėti nemalonu.
Retas pagalvoja, kad liūdesys – ne tik jausmas. Skirtingai nei pyktis ar baimė, kurie mobilizuoja, liūdesys atveria. Jis – gyvenimo signalas, liudijantis, kad kažkas svarbaus tolsta nuo mūsų. Arba – jau prarasta. Liūdesys kalba apie atsisveikinimą, netektį, praradimą. Jis liudija, kad netekome ar netenkame kažko mums labai svarbaus: žmogaus, daikto, svajonės. Jis liudija, kad tai, ką praradome buvo mums labai svarbu, mums rūpėjo. Mes galime liūdėti, nes gyvename ne tokį gyvenimą, kurio norėtume. Esame ne tokiuose santykiuose, kurių sau linkėtume. Dirbame ne tą darbą, kurį vertintume. Mes galime liūdėti, nes planavome, kad iki tam tikro amžiaus pasieksime norimų tikslų, bet taip neįvyko. Per liūdesį lyg bandome susitaikyti, atsisveikinti, kad dalis mūsų planų ar svajonių nebus įgyvendinta.
Deja, bet gana dažnai žmonės savo liūdesio nesupranta, nepriima. Bando jį sumenkinti arba jo atsikratyti. Darbo kabinete man tenka matyti žmones, kurie ateina su „kažkuo viduje“, nesuprasdami, kas su jais vyksta. Jie dažnai neįvardina liūdesio, bet kalba apie tuštumą, atbukusį džiaugsmą, nenorą bendrauti. Lyg viską turi: šeimą, darbą, namus – bet nesijaučia laimingais. Atvirkščiai – lyg kažkas spaustų krūtinę, neleistų pilnai įkvėpti. Dažnai tai – liūdesys. Ramus, tylus, su svoriu.
Pirmomis liūdesio savaitėmis žmonės paprastai neina pas psichologą. Man atrodo, kad šiuolaikinė kultūra linkusi liūdesį per greitai „sutaisyti“. Žmonės bando save prablaškyti, nukreipti dėmesį kažkur kitur: nusiperka kažką, nueina kur nors, suvalgo ką nors, įsijungia serialą. Jei situacija, dėl kurios liūdima, nereikšminga – prasiblaškymas padės. Tačiau jei tai – svarbi mūsų gyvenimo tema, nei vakarėliai, nei nauja mašina, nei kelionė liūdesio neišsklaidys.
Draugai, šeima irgi nuoširdžiai linkę padėti pabėgti nuo liūdesio. Kartais žmonėms net atrodo, kad liūdesys yra užkrečiamas. Jaučiamės diskomfortiškai, nepatogiai šalia liūdinčio asmens. Nugrūstas į mūsų sielos rūsį, jis auga ir plečiasi, kaip samanos ar pelėsis. Ir vieną dieną, jis vis tiek sugrįš – bet jau su tokia jėga, kurią neretai būna sunku pačiam atlaikyti (pvz., depresija).
Liūdesys nėra „sugedusi būsena“. Kai gyvenimas netenka krypties, liūdesys tampa durimis atgal – į save. Jei tik leidžiame jam būti, jis padeda išgirsti save iš naujo. Pagarba savo liūdesiui, leidimas jam būti, pagalba sau išbūti šiame jausme – tai sveiko santykio su savimi ženklas. Tai brandos ženklas."
Ką jums atveria jūsų liūdesys?
; ; ; ;
