Psichologė Svetlana Puronienė

13/04/2026

Kelias sveikstant nuo valgymo sutrikimų dažnai nelengvas ir ilgas. Labai svarbu jame turėti į ką atsiremti, į žmones kurie reiškia saugumą ir priėmimą, o taip pat bandyti suprasti kas vyksta su manimi ar aplinka, kodėl jaučiuosi taip, kaip jaučiuosi, matau taip kaip matau.

Manau, Valgymo sutrikimų linija parengtos literatūros rekomendacijos yra dar vienas ramstis, kuris padėtų suprasti, įsiklausyti. Ačiū savanorių komandai, kad rūpi ❤️

05/04/2026

13/03/2026

Šaltinis lietuvių kalba, padedantis labiau suprasti kaip vyksta psichoterapija (psichoanalitinė, psichodinaminė), kodėl ji tokia, o ne kitokia? Šios žinios, manau, padėtų sąmoningiau ir aktyviau įsitraukti į procesą ir gauti iš jo daug daugiau naudos.

13/03/2026

Dar vienas video, mano manymu, gerai atskleidžiantis psichodinaminės psichoterapijos prasmę, ir ką ji duoda, iš specialistės asmeninės terapijos patirties.

My novel, The Curse in Their Veins: https://a.co/d/5MWDEoo My mental health journaling workbook: https://www.amazon.com/dp/B0CDNMSYKJIntro music: Church of 8...

13/03/2026

Šis video apie psichodinaminę psichoterapiją ir apie tai, kokiu būdu ji gali padėti

Psychodynamic theory and therapy is the oldest of the four most prominent and scientifically recognised approaches to psychotherapy. It is based on the psych...

13/03/2026

Dalinuosi Valgymo sutrikimų linija pradėtais rengti vebinarais. Štai pirmas jų 🤩 Labai rekomenduoju!

DRAUGAUTI SU KŪNU

Pagaliau galime jus pakviesti į pirmąjį Valgymo sutrikimų linijos vebinarą!

Vebinarą ves teigiamo kūno vaizdo šalininkas, treneris Adomas Jasiukėnas. Leiskime pakviesi jam pačiam:

„Šiame vebinare kalbėsime apie kūno vaizdą – kaip jis formuojasi, kodėl dažnai tampame savo kūno kritikais ir kaip tai veikia mūsų savijautą, pasitikėjimą savimi, judėjimą bei mitybą. Sužinosite, kodėl griežta kritika retai padeda keisti įpročius ir kaip teigiamai gali prisidėti atjauta sau ir supratingumas. Taip pat aptarsime, kaip pradėti kurti sveikesnį ir labiau palaikantį santykį su savo kūnu. Pasidalinsiu praktinėmis įžvalgomis, kurios gali padėti žengti pirmuosius žingsnius link pozityvesnio kūno vaizdo.“

Registracija ir bilietai čia: https://tickets.paysera.com/lt/event/kaip-draugauti-su-kunu-kuno-vaizdo-itaka-jusu-gyvenimui

Visos gautos lėšos skiriamos Valgymo sutrikimų linijos veiklai plėsti.

28/01/2026

Jei Jūsų pasitikėjimas artimais žmonėmis buvo stipriai sužeistas, prisirišimo išgyvenimas labiau asocijuosis su žalojančia priklausomybe ir nesaugumu nei su malonia ir trokštama patirtimi. Gali būti, kad patyrėte, jog kai prie žmogaus prisiriši, kai juo pasitiki – jis tave išnaudoja, žemina, kontroliuoja, išduoda, kritikuoja, juokiasi, palieka ir pan. Tokios patirtys neretai išmoko saugotis: neprisileisti per arti, neprisirišti, nekurti svarbių santykių, neatsiskleisti, ar bent jau neatnešti viso savęs į kuriamą ryšį. Ir tai suprantama. Prisirišant patiriama baimė taip pat visiškai suprantama. Kai kitas man tampa svarbus, jis ar ji gali sužeisti.

Dažnai ilgalaikės terapijos metu kyla klausimas, kas bus, jei per daug prisirišiu prie savo terapeuto, ar tuomet prarasiu savarankiškumą, autonomiją ir tapsiu priklausomas? Prieš kurį laiką aptikau atsakymą į šį klausimą, ir tame atsakyme teigiama, kad prisirišimo jausmas terapijos me...

29/07/2025

Aplinkiniai net neįtaria, kad iš tiesų žmogus išgyvena nuolatinį nuovargį, apatiją ir net emocinį išsekimą. Tokia būsena vadinama „tyliąja“ depresija.

17/12/2024

Tęsinys minčių apie buvimą gyvu, o tai reiškia jaučiančiu įvairias emocijas

https://www.facebook.com/share/r/7So8p8xb669RiY3d/

29/08/2024

Dažnai darbe tenka stebėti, kuomet žmonės, atsidurę ne įtin sunkioje situacijoje, reaguoja į ją ypač stipriai (stipriu nerimu, baime) arba staiga "ne iš šio, ne iš to" pastebi savyje ypatingą jautrumą, nuotaikų svyravimus. Ateina su klausimu "kodėl?". Ir kalbantis neretai iškyla netekties tema, kuri, atrodo, "prie ko čia?", "visai nesusiję", "tai buvo labai seniai, viskas praėjo". Kai šias frazes tariant matau besikaupiančias ašaras žmogaus akyse, suprantu, kad ko gero ne visai praėjo... ir visai gali būti susiję ... Tenka gan dažnai stengtis žmogui paaiškinti kodėl toks svarbus yra gedulo darbas.

Šios kolegės mintys, manau, galėtų padėti įveikti dėl nežinojimo ir natūralaus noro vengti skausmo kylantį pasipriešinimą. Visgi, jei norime būti sveiki, tenka išdrįsti leisti sau jausti ir duoti šiam procesui pakankamai laiko.

Psichologai teigia, kad kartais gedėjimo procesas prasideda artimajam susirgus sunkia liga, tačiau dažniausiai jo pradžia būna žinia apie netektį. Kiekvieną dieną su mirtimi susiduriantys laidojimo namų darbuotojai teigia, kad jiems nuolatos tenka ieškoti paguodžiančių žodžių, tači...

22/08/2024

Labai taiklios kolegės įžvalgos apie tikėjimą terapijos nauda ir asmeninį įsitraukimą.

Paciento požiūris apie terapijos veiksmingumą, naudą - tai save išpildanti pranašystė?

Pacientai, kurie terapiją mato kaip iš esmės naudingą ir prasmingą procesą, gali lengviau gebėti pasitikėti terapeutu, labiau atsiverti, daugiau dalintis, imtis iniciatyvos tyrinėti savo psichiką, labiau priimti terapeuto indėlį, drąsiau naudoti savo išsineštas įžvalgas pokyčiams. Visa tai padidina terapijos veiksmingumą, kas dar labiau sustiprina pasitenkinimą šiuo procesu ir dar labiau motyvuoja bendradarbiauti ir dėti pastangas toliau.

Atvirkščiai, pacientai, kurie nuvertina terapijos svarbą ir netiki jos potencialia ilgalaike nauda, į ją žiūri lengvabūdiškiau, gali būti linkę praleidinėti sesijas, nuvertinti terapeuto indėlį ar bendrai prieitas įžvalgas, slėpti savo jausmus, matyti terapeutą priešiškai (o ne kaip sąjungininką), dalyvauti pasyviau, vengti svarbiausių ir jautriausių temų, neprisiimti atsakomybės už savo pokyčių įgyvendinimą. Visa tai apsunkina terapinį santykį, sumažina apčiuopiamos terapijos naudos tikimybę, progresyviai didina nepasitenkinimą ir nusivylimą terapija, bei lemia motyvacijos mažėjimą.

Pateikiau šiuos kraštutinumus iliustraciniais tikslais, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad šie procesai nėra statiški ir gali kisti terapijos eigoje, to paties terapinio santykio kontekste, pavyzdžiui po to, kai sesijos metu iškyla stiprūs jausmai. Svarbu pastebėti, ar, pavyzdžiui, pajutus nusivylimą ir pyktį dėl savo nepatenkintų aukštų lūkesčių terapeutui nepradedu pats savo terapijos sabotuoti. O gal galiu pajaustą vilties kibirkštėlę panaudoti savęs motyvavimui terapijoje dalyvauti dar nuosekliau ir inyciatyviau?

19/06/2024

„Padėkite man nejausti...“, prašymas ir lūkestis, kurį viena ar kita forma iškomunikuoja klientai, ieškantys psichologo ar psichoterapeuto pagalbos. Esu mačiusi įvairių šio noro apraiškų. Elementariausias pavyzdys, kuomet žmogus siekia atsikratyti nerimo ar depresiškumo, panikos priepuolių. Būtų tikriausiai nesveika norėti visą tai jausti. To ir ateinama – tikintis palengvėjimo.

Tik paradoksas tame, kad neretai atėjęs žmogus nori greito palengvėjimo, arba vis klausia „ką man daryti“, nuvertina išsikalbėjimo momentą prilygindamas jį naudos neturinčiam užsiėmimui. Yra aišku visokių strategijų įvairių būsenų palengvinimui, kurių be kita ko, pilna internete.

Tačiau jos yra pagalbinė priemonė kelionėje ... į – jausti... O šioje vietoje kyla nesusipratimų: klientas nori būti sausas ir nebekelti kojos į tą upę, balą ar vandenyną, kuris kelia daug nesaugumo. O psichologas kviečia įbristi, kartais negiliai, o kartais leisti sau visiškai pasinerti.

Nerimo upėje netikėtai atsiranda tokių ryklių kaip pyktis, baimė ar gėda, panikos vandenyne - banginio dydžio siaubas, depresijos baloje ar pelkėje – gedulas, apleistumas, skandinantis liūdesys, vienišumas, bejėgiškumas, į dugną nugramzdintas pyktis.

Natūralu viso to vengti, neigti, nusisukti. Bet, kai šalia visgi yra tiek pat stiprus noras gyti, po kurio laiko žmogus susitaiko, kad kito kelio nėra, kaip tik - įbristi.

Įbridus būna tikrai nesaugu, tarsi nepažinta bauginanti sritis: neaišku koks dugnas, kiek gilu, kaip staigiai pasidaro gilu, kokios bangos gali kilti. Labai žmogiška norėti aiškumo, įveikti neapibrėžtumą. Tikimės stipraus vedlio, norime greitų atsakymų. Bet mes, psichologai, jų ... nežinome.

Paradoksalu, juk baigiame mažiausiai 6 metus trunkančias studijas. Bet turime tik orientacinius žemėlapius. Geriausia, ką galime pasiūlyti, tai būti šalia, būti kartu jūsų kelionėje, pabandyti išgirsti ir įvardinti neišsakytas gelmes. Padėti išbūti ir priimti tai, nuo ko bėgote galbūt pusę savo gyvenimo.

Išbuvus kartą-kelis, su laiku darosi mažiau baisu, pakeliama. Kai pradedame jausti, pradedame iš tiesų gyventi. Pradedame pamažu būti saugiau, labiau save suprasti. Kuriame savo gyvenimo žemėlapį.