19/06/2024
„Padėkite man nejausti...“, prašymas ir lūkestis, kurį viena ar kita forma iškomunikuoja klientai, ieškantys psichologo ar psichoterapeuto pagalbos. Esu mačiusi įvairių šio noro apraiškų. Elementariausias pavyzdys, kuomet žmogus siekia atsikratyti nerimo ar depresiškumo, panikos priepuolių. Būtų tikriausiai nesveika norėti visą tai jausti. To ir ateinama – tikintis palengvėjimo.
Tik paradoksas tame, kad neretai atėjęs žmogus nori greito palengvėjimo, arba vis klausia „ką man daryti“, nuvertina išsikalbėjimo momentą prilygindamas jį naudos neturinčiam užsiėmimui. Yra aišku visokių strategijų įvairių būsenų palengvinimui, kurių be kita ko, pilna internete.
Tačiau jos yra pagalbinė priemonė kelionėje ... į – jausti... O šioje vietoje kyla nesusipratimų: klientas nori būti sausas ir nebekelti kojos į tą upę, balą ar vandenyną, kuris kelia daug nesaugumo. O psichologas kviečia įbristi, kartais negiliai, o kartais leisti sau visiškai pasinerti.
Nerimo upėje netikėtai atsiranda tokių ryklių kaip pyktis, baimė ar gėda, panikos vandenyne - banginio dydžio siaubas, depresijos baloje ar pelkėje – gedulas, apleistumas, skandinantis liūdesys, vienišumas, bejėgiškumas, į dugną nugramzdintas pyktis.
Natūralu viso to vengti, neigti, nusisukti. Bet, kai šalia visgi yra tiek pat stiprus noras gyti, po kurio laiko žmogus susitaiko, kad kito kelio nėra, kaip tik - įbristi.
Įbridus būna tikrai nesaugu, tarsi nepažinta bauginanti sritis: neaišku koks dugnas, kiek gilu, kaip staigiai pasidaro gilu, kokios bangos gali kilti. Labai žmogiška norėti aiškumo, įveikti neapibrėžtumą. Tikimės stipraus vedlio, norime greitų atsakymų. Bet mes, psichologai, jų ... nežinome.
Paradoksalu, juk baigiame mažiausiai 6 metus trunkančias studijas. Bet turime tik orientacinius žemėlapius. Geriausia, ką galime pasiūlyti, tai būti šalia, būti kartu jūsų kelionėje, pabandyti išgirsti ir įvardinti neišsakytas gelmes. Padėti išbūti ir priimti tai, nuo ko bėgote galbūt pusę savo gyvenimo.
Išbuvus kartą-kelis, su laiku darosi mažiau baisu, pakeliama. Kai pradedame jausti, pradedame iš tiesų gyventi. Pradedame pamažu būti saugiau, labiau save suprasti. Kuriame savo gyvenimo žemėlapį.