What are the opening hours?

Monday 09:00 - 17:00 Tuesday 09:00 - 17:00 Wednesday 09:00 - 17:00 Thursday 09:00 - 17:00 Friday 09:00 - 17:00

Joyful Soul Healing, Vilnius (2025)

06/08/2025

🙉🙉🙉
Kokių įdomių visgi yra pinigų ir gausos įsitikinimų! Vis dar stebina pasąmonės išmonė - kaip neįtikėtina yra gyventi pagal vidinį iliuzinį "pinigų scenarijų", net nenutuokiant, kad jis iš viso yra!
Štai neigiami įsitikinimai, kurie sveikus ir natūralius norus ir poreikius padaro gėdos vertais dalykais, kelia itin neigiamus jausmus ir verčia sau meluoti:

"Turėti poreikių lygu prašyti išmaldos".
Įsitikinimas, kuris ateina iš patirčių, susijusių su skurdu, kai žmogus jausdavosi toks apgailėtinas, kad stengėsi išsaugoti orumą bet kokia kaina. Pripažinti, kad turi poreikių - tolygu kirsti sau pačiam per kojas, kad nukristum. Įsisąmoninimas tarsi atima galią ir pagarbą sau.

"Turėti norų lygu būti silpnam, be galios, prašytojo pozicijoje".
Šis įsitikinimas irgi kyla iš buvimo didelio skurdo, stygiaus liudininku arba tuo, kuriam teko tai išgyventi.

"Jei neprašau ir nekalbu apie savo norus, išlaikau stiprybę ir esu savo galioje". Prašymas ir priėmimas reikalauja nuolankumo, kuris painiojamas su pažeminimu... Kad priimtume ir paprašytume, turime nesigėdyti savo žmogiškumo. Juk gyvendami Žemėje visi nuolat turime kūno ir Sielos poreikių, kurie visi yra teisėti ir geri.

"Pripažinti kad turiu norų ar poreikių yra žema, nes tada tampu vargšu, kuris nieko neturi". Jau geriau vaidinsiu, kad visko turiu, kad išsaugočiau orumą, bet neprašysiu pagalbos ir nepripažinsiu, kad ko nors reikia.

"Užteks tiek, kiek yra" .
Argi tai nėra senas, giliai įsišaknijęs kolektyvinis įsitikinimas, susijęs su išdidumu, savigarba ir pan.? Bėda ta, kad šiuo atveju išdidumas ir savigarba virsta puikybe, nes uždaromos visos durys į Visatos siūlomą gausą...

Pinigų įsitikinimus, kaip ir kitus, susikuriam vaikystėje:
-kai neteisingai interpretuojam suaugusių žodžius ar veiksmus)
-išmokstame (nuklausom ir priimam kaip savo) iš aplinkos
-atsinešam iš praeitų gyvenimų patirčių (skurdo, stygiaus, bado ir kt.).

Jie nematomi, negirdimi tūno viduje ir dirba savo juodą darbą, ribodami mūsų gausos priėmimą, o mes kamuojamės, bandydami visus įmanomus LOGIŠKUS būdus, gauti, uždirbti, praturtėti... Tačiau kol vidus turi neteisingą suvokimą apie galimybes, norimos GAUSOS NEJAUSIM IR NEMATYSIM.

Neigiamus pasąmonės įsitikinimus pamatyti ar išgirsti galima su teta metodu p
arba susivokti, kai šimtąjį kartą lipi į tą pačią "balą" ir pats imi pastebėti, kad Visata tau siunčia žinią, kurios nemoki perskaityti. Jei nori pagalbos ne tik sužinoti kuo iš tikrųjų tiki tavo pasąmonė, bet ir pakeisti senus ribojančius pinigų scenarijus, pasikalbėkime🍀🍀🍀.

03/08/2025

Ką reiškia, kai kažko vis nepabaigiame? Yra žmonių, kurie chroniškai neužbaigia pradėtų darbų, veiksmų, idėjų. Kad ir kokia pradiėn motyvacija ar entuziazmas apimtų, galiausiai viskas pusiaukelėje sustoja.

Tai NE TINGINYSTĖ. Ne apsileidimas, ne lengvabūdiškumas. Tai PABAIGOS POVEIKIS mūsų pasąmonei. Žodis "pabaiga" kiekvienam reiškia kažką kito. Žmonės, kuriems pabaiga kelia skaudžias asociacijas, tiesiog jos vengia... Jie vengia susidurti su pabaiga, dėl to iki jos...neina.

Štai galimos asociacijos, kurias sukelia pabaiga:
1. "Geri dalykai visada pasibaigia". Kolektyvinis įsitikinimas, kuris kuria baimę pabaigti kažką, nes nežinia ką toliau atneš gyvenimas...
2. "Viskas kažkada baigiasi". Kolektyvinis įsitikinimas, kuris kelia liūdesį, neviltį, praradimo skausmą.
3. "Liksiu be veiklos, tikslo, judėjimo ar motyvacijos ir nežinosiu, ką daryti su savimi toliau". Gyvenimas be tikslo kelia baimę - tai aklavietė, įstrigimas, nežinia, krypties praradimas.
4. "Aš esu tai, ką aš veikiu". Pabaiga reiškia, kad sustosiu veikti. Ir "pasibaigsiu" aš. Nežinau, kas esu be veikimo.
5. Pabaiga reiškia vienatvę. Kol turiu pradėtų darbų, esu "ne vienas", esu primezgęs "ryšių" su kitais žmonėmis, susijungęs su viskuo. Jei tai pasibaigs, liksiu nesujungtas su kitais.
6. Prarasiu ryšį su Žeme, būsiu neįsižeminęs. Pradėti darbai mane "laiko" ant Žemės. Mane pririša, todėl esu saugus. Saugiai esu savo kūne ir Žemėje.
7. Skausmingos emocinės patirtys, susijusios su pabaiga. Bet kokios situacijos iš vaikystės ar momentai, kai patyrėm nesėkmę (nepavyko padaryti taip gražiai ar gerai, kaip tikėjomės), kai mus kažkas supeikė, nepagyrė, sukritikavo rezultatą, kai jautėmės, kad "nemokam", "negebam" sukurti to, ko norime ar ko nori kiti.
8. "Pabaiga reiškia mirtis". Įsitikinimas, kuris prigyja vaiko pasąmonėje ankstyvoje vaikystėje, kai dar nemokam atsirinkti kas nuo ko priklauso logiškai, bet susiejame įvykius tik emociškai.

Tęsinys: https://www.facebook.com/share/p/1CSVZcnWKV/

03/08/2025

Ką reiškia, kai kažko vis nepabaigiame? Yra žmonių, kurie chroniškai neužbaigia pradėtų darbų, veiksmų, idėjų. Kad ir kokia pradiėn motyvacija ar entuziazmas apimtų, galiausiai viskas pusiaukelėje sustoja.

Tai NE TINGINYSTĖ. Ne apsileidimas, ne lengvabūdiškumas. Tai PABAIGOS POVEIKIS mūsų pasąmonei.

Žodis "pabaiga" kiekvienam reiškia kažką kito. Žmonės, kuriems pabaiga kelia skaudžias asociacijas, tiesiog jos vengia... Jie vengia susidurti su pabaiga, dėl to iki jos...neina.

Štai galimos asociacijos, kurias sukelia pabaiga:

1. "Geri dalykai visada pasibaigia". Kolektyvinis įsitikinimas, kuris kuria baimę pabaigti kažką, nes nežinia ką toliau atneš gyvenimas...
2. "Viskas kažkada baigiasi". Kolektyvinis įsitikinimas, kuris kelia liūdesį, neviltį, praradimo skausmą.
3. "Liksiu be veiklos, tikslo, judėjimo ar motyvacijos ir nežinosiu, ką daryti su savimi toliau". Gyvenimas be tikslo kelia baimę - tai aklavietė, įstrigimas, nežinia, krypties praradimas.
4. "Aš esu tai, ką aš veikiu". Pabaiga reiškia, kad sustosiu veikti. Ir "pasibaigsiu" aš. Nežinau, kas esu be veikimo.
5. Pabaiga reiškia vienatvę. Kol turiu pradėtų darbų, esu "ne vienas", esu primezgęs "ryšių" su kitais žmonėmis, susijungęs su viskuo. Jei tai pasibaigs, liksiu nesujungtas su kitais.
6. Prarasiu ryšį su Žeme, būsiu neįsižeminęs. Pradėti darbai mane "laiko" ant Žemės. Mane pririša, todėl esu saugus. Saugiai esu savo kūne ir Žemėje.
7. Skausmingos emocinės patirtys, susijusios su pabaiga. Bet kokios situacijos iš vaikystės ar momentai, kai patyrėm nesėkmę (nepavyko padaryti taip gražiai ar gerai, kaip tikėjomės), kai mus kažkas supeikė, nepagyrė, sukritikavo rezultatą, kai jautėmės, kad "nemokam", "negebam" sukurti to, ko norime ar ko nori kiti.
8. "Pabaiga reiškia mirtis". Įsitikinimas, kuris prigyja vaiko pasąmonėje ankstyvoje vaikystėje, kai dar nemokam atsirinkti kas nuo ko priklauso logiškai, bet susiejame įvykius tik emociškai.

Ilgainiui tendencija neužbaigti ima neišvengiamai gadinti gyvenimą, nes žmogus įstringa pasąmoninės baimės spąstuose, kai jaučiasi negalintis JUDĖTI ir KURTI, nes kiekvienas veiksmas baigiasi energetiniu ir fiziniu "išsitaškymu", o tai kelia susierzinimą, nepasitenkinimą, nusivylimą, frustraciją ir apmaudą sau. Pats tikriausias savęs sabotavimas...

Labai lengva šią tendenciją išgydyti, išaiaiškinus, kur ir kokia yra pabaigos baimės šaknis. Atsiejus žmogaus nuostatas ir neigiamus jausmus nuo jo atliekamos veiklos ir energetiškai į vietą sustačius visus su tuo susijusius apibrėžimus, "pabaiga" nustoja gąsdinti ir dingsta visa neigiama energetinė žodžio įkrova.

"Užbaigimas" tada tampa neutraliu žodžiu, o žmogus atgauna laisvę ir džiaugsmą kurti🔍📚🛠🍀.
Jei jauti, kad tai tavo ar artimo žmogaus patirtis - pasikalbėkime, parašyk🙌

02/08/2025

Greičiausias ir pigiausias būdas pakeisti fizinę ir emocinę būklę yra per minčių ir emocijų KEITIMĄ. Ne per vaistų, vitaminų ir papildų vartojimą, ne per dietas ar kitokias išorines pastangas.

Kažin kodėl daugeliui žmonių atrodo, kad suveiks TIK vaistai, kitokia mityba, pratimai ar dar kažkas, bet tik ne žvilgsnis į mintis ir jausmus?

Juk bet kuris veiksmas, kuris mūsų palieka mintis ir jausmus nepaliestus gydymo, yra tik saviapgaulė arba kūno apgavimas, bandant jį įtikinti, kad jis klysta. Kad jam pasivaideno. Bandom save ir kūną įtikinti, kad mūsų emocijos - "nesąmonė", nesvarbios, nevertos dėmesio. Kad intuityvius ir fizinius pojūčius turėtume ignoruoti, nes kūnas juk "kvailas" - mes "geriau žinom" ko jam reikia iš tikrųjų. Šeriam jį vaistais, dusinam uždengę "pagalvėmis", o simptomai ir skausmas vis išlenda, vis primena, kad nieko mes nesupratom. Neišgirdom ir nesupratom, ką kūnas nori pasakyti.

Kodėl tai, kas yra natūraliausia ir greičiausia pagalba sau - klausti ir klausytis savęs, taip gąsdina???

Kodėl reikia išleisti tūkstančius vaistams ir atsakymų ieškojimui ten, kur jų nėra ir niekad nebuvo?

Atsakymai apie VISKĄ, kas su mumis vyksta, yra viduje. Ir nieko sudėtingo tame nėra!

Viskas taip paprasta, kad net nejauku. Tačiau matyt, kuo paprasčiau, tuo labiau esam linkę viską komplikuoti ir iš pradžių išbandyti pačius sudėtingiausius kelius - tarsi klaidžiotume labirinte, kur užtrunkam keliskart ilgiau kol randam išėjimą...

Teta metodas eina tiesiai į problemą. Tiesiai į šaknį. Tiesiai į širdį. Atsakymai - kaip ant delno. Ne tik atsakymai, bet ir sprendimas, paaiškinimas bei priežastys - visi Sielos "užkaboriai", kurių nesimatė plika akimi. Belieka tik sekti paskui gaires ir naikinti vidines kliūtis į sveikatą. Per minčių ir jausmų POKYTĮ.

Jei esi drąsus išklausyti, ką nori pasakyti tavo kūnas, jei nebenori klaidžioti labirinte, ilgai ieškodamas išėjimo, parašyk man - pažadu, įdomesnės kelionės nesi turėjęs💛💚.

30/07/2025

Kodėl kartais LABAI GEROS patirtys trukdo judėti į priekį ir blokuoja tikrą pokytį?

Kai turime kažkokią įsimintiną GERĄ patirtį, kurią vadinam "pačia nuostabiausia", "geriausia ką esam patyrę", prisimindami tai jaučiam didžiulį džiaugsmą, ilgesį, pakylėjimą - greičiausiai susiduriam su itin pozityviu patyrimu, kuris riboja naujų panašių patirčių pritraukimą.

Tarkim, klientė, kuri niekaip nesutinka svajonių partnerio, pasakoja, kad paskutinė draugystė buvo tokia nuostabi, pilnatviška, ji jautėsi santykyje tokia laiminga, kad baiminasi, jog daugiau gali netekti to patirti. Realybė - jau 3 metus ji negali sukurti jokio gilesnio ryšio, nesutinka vyro, kuris bent kiek prilygtų buvusiam partneriui.

Arba klientas negali susirasti darbo, kuriame jaustųsi visapusiškai gerai: relizuotų save, jaustų entuziazmą, susidomėjimą, motyvaciją ir kt., nes jis jau turėjo "patį nuostabiausią darbą", kuriame buvo labai laimingas. Realybė - netenkina nė vienas naujai rastas darbas. Viskas kelia nusivylimą, liūdesį ir kt. Žmogus praranda viltį VĖL tai patirti, tik kitoje vietoje.

Kai patiriame kažką tokio emociškai pakylėjančio santykiuose, darbe ar kelionėse, netyčia taip prie to PRISIRIŠAM, kad savotiškai įkalinam save praeityje ir nebeleidžiam kurtis naujoms puikioms patirtims, nes pasąmonė fokusuojasi tik į tai, kas buvo, kaip į vienintelį jai žinomą "laimės ir meilės šaltinį".

O iš tiesų naujos nuostabios patirtys kursis tik tuomet, jei PALEISIM save nuo prisirišimo prie praeites ir turimų Sielos įsipareigojimų kurti tą patį arba vėl patirti tą patį.

Nors manom, kad mūsų noras siekti tokių pat gražių patirčių yra naujas gyvenimo "standartas", tačiau pasąmonė supranta jį tiesiog kaip draudimą sau paleisti praeitį, todėl net neleidžia prie jūsų artintis potencialiai nuostabiems partneriams, draugams ir kolegoms...

Naujos galimybės ir nauji žmonės tiesiog jūsų nepasieks. Jie pasuks kitu keliu, nes Visata veikia tiesiogiai pagal įsitikinimus ir pasąmoninius norus ("noriu vėl tokio pačio darbo", "noriu tokio pat žmogaus" ir kt.).

Kad nepaklystume pasąmonės žaidime, turim pirma suvokti, kad laimingi galėtume būti ne tik tokioj pat patirtyje kaip buvusi, BET IR DAR GERESNĖJE. Juk įmanoma ir geriau! Ar tokia mintis atrodo reali?😃Siekdami DAR GERESNIO patyrimo, leisime Visatai atverti mums kelius į kažką, kas yra daug geriau nei tai kas buvo, tačiau turim 100% pasitikėti, kad tai mums įmanoma...

Prieš tai reikia suvokti, kad tai, kas buvo, buvo tik viena iš milijono galimų nuostabių patirčių... Jų yra apsčiai visada, ir visos jos galimos būtent jums. Negana to, ne tik galimos, bet gali būti ir dar nuostabesnės...
O tada būtina energetiškai "uždaryti" seną situaciją, "ištrinti" įsipareigojimus praeičiai, išvalyti prievoles kažkokius jausmus ir būsenas patirti tik taip, kaip buvote įpratę.

Tik tada Siela jausis laisva ir iš tikrųjų atvers širdį naujoms galimybėms ir naujiems žmonėms💜.
Parašyk, jei jauti, kad vis dar esi valdomas savo praeities, kuri neleidžia tau kurti ateities📝🍀

27/07/2025

🤡 Kuo toliau esi nuo savęs, tuo mažiau matai Tiesos apie bet ką. Kai gyveni nenutuokdamas kas tu, ką čia veiki, kai nesupranti, apie ką tavo gyvenimas ir kūnas - gali matyti tik lopinėlį Tiesos.

Visa kita, deja, bus uždengta. Todėl gyvensi trankydamasis į sienas ir pyksi, kodėl nerandi išėjimo... Tada sunku rasti atsakymus, teisingai pasirinkti, daryti sprendimus, kurie džiugintų. Sunku būti sveiku, laimingu, jausti džiaugsmą, meilę ir kitas gražias būsenas. Pyktis, įtampa, susierzinimas ir apmaudas tampa nuolatiniais palydovais. Norisi kaltinti visus dėl visko, kas ištinka...

Kai nematai tikros Tiesos, tada matai "tiesos vaiduoklius" - tai, kas lieka nuo tiesos arba už tiesos. Tai labai ryšku, stebint kaip žmonės reaguoja į aplinką.

Vieni mato grožį, gerumą, kilnumą, ryšį. O kiti toje pačioje situacijoje sugeba vis "atkapstyti" apgaulę, nusikaltimą, patyčias ar tiesiog blogį. Tada apima nuostaba - kaip tai išvis įmanoma?

Kuo labiau esam įlindę į savo galvas (protą), tuo esam toliau nuo tiesos. Galvoje tiesos nėra. Galva yra yra praktinis įrankis, padedantis gyventi Žemėje, bet jei padarom ją savotišku "Dievu" (nes faktai, mokslas, "įrodymai", statistika ir kt.) - prarandam ryšį su Kūrėju ir Visata.

Vadinasi, užsidarom minčių dėžutėje, kuri yra izoliacijoje, atskirtyje ir maitinasi pati savimi. Ji nepriima "maisto" iš Visatos, yra uždariusi visus receptorius ir "duris", per kurias informacija galėtų ateiti.

Tada žmogų kankina galvos skausmai, migrenos, regėjimo problemos, kiti galvos ir akių negalavimai, baimės, panikos atakos.

Nes kai Viršugalvio čakra užblokuota ir žmogus kaip užtvenktas upelis ima "džiūti" negaudamas energijos ir meilės iš Šaltinio. Teisingiau - ne negauna, bet NEIMA.

Ir kiek ilgai įmanoma maitintis iš savos energijos, nepapildant atsargų? Kiek teisingas matymas ir suvokimas, kai mokaisi iš savo minčių ir tik to, ką matai fizinėmis akimis? Tas pats, lyg būtum uždarytas į stiklainį - greitai baigiasi oro atsargos ir imi dūsti.

Kuo žmogus labiau susijungęs su savo širdimi, tuo mažiau jis yra savo galvoje ir tuo geresnį ryšį turi su Visata ir Kūrėju. Vadinasi, nuolat intuityviai gauna išmintį, žinias ir suvokimą, kuris atlieka GPS funkciją kasdienybėje... Tuo daugiau gali matyti sąsąjų tarp įvykių, jausmų, minčių; tuo daugiau tikro širdies ryšio su kitais (tiek su žmonėmos, tiek su gamta, gyvūnais), daugiau asmeninės galios, tikėjimo savimi ir Visata.

Tuomet stebuklai tampa kasdienybe, įsijungia "keliasluoksnis" matymas, kai matai fizinėmis akimis, matai energetinį vaizdą, matai iš Sielos perspektyvos ir dar jauti Tiesą savo kūnu.

Todėl jei tau kyla klausimas - kodėl visi mato tą patį dalyką skirtingai - tai dėl skirtingo imlumo ir atvirumo tiesai. Dėl to, kad vieniems tiesos kanalas lengvai prieinamas ir atviras, o kiti mato per savo proto filtrus, informacijos trikdžius, traumas ir baimę. Kuo daugiau mentalinio ir emocinio šlamšto ir blokų turim, kuo labiau vengiam tiesos apie save ir kitus - tuo mažiau jos ir matosi.

Tai pasitaiso tik "išlipant" iš savo proto ir nusileidžiant į širdį. Prisiminus, kas esi ir kokią funkciją atlieki savo kūne bei Žemėje. O kadangi ėjimas į save yra kelias arba kelionė, geriausia keliauti turint vedlį, pagalbininką, kuris tai jau patyrė ir gali padėti tau nueiti į širdį greičiau ir su gerokai mažiau kliūčių...

Parašyk, jei tau reikia pagalbos tavo kelionėje🦚🦋🍀. Padėsiu.

25/07/2025

Ar žinai, kas tave labiausiai stabdo nuo tikrai gilaus pokyčio? Tai tavo įvaizdis - kaip tu pats arba kiti tave suvokia, t.y. netikra tapatybė - priklijuotos ar prisiklijuotos etiketės, pavadinimai ir pravardės, epitetai, kuriuos dosniai dalijo aplinkiniai nuo kūdikystės.

Pavyzdžiui: "Aš esu storas", "aš esu mažas", "aš esu kvailas", "aš visada išsiblaškęs", "aš taip niekada nedarau", "čia ne man", "aš visada priimu logiškus sprendimus", "man nesiseka mokytis", "aš negabus", "aš lėtas", "aš pastovus", "aš blogiukas", "aš protingas" ir t.t.

Kai kurie pavadinimai atrodo visai gražūs ir net teigiami, bet blogumas tas, kad jie mus ĮRĖMINA, APRIBOJA ir PRIRIŠA prie to, kaip kiti mus mato, suvokia, jaučia. O mes ir priimam tai kaip tiesą apie save. Nors tas neturi nieko bendro su mumis ir mūsų esme.

Visos etiketės yra susijusios tik su mūsų išorine išraiška. Todėl jei imam tapatinti save su savo išore - elgesiu, sprendimais ar pasiektais rezultatais, tampam drabužiu, kurį vilkime, o ne tuo, KURIS jį vilki.

O šitaip "etiketės" arba netikra tapatybė mus veikia, kai mes susiruošiam keistis:

• "Kiti mane pažįsta tokį. Jei pasikeisiu - juos išduosiu, apgausiu. Manęs neatpažins".
• "Tai yra tai, kas aš ESU. Aš nežinau, kas aš DAR ESU be šito įvaizdžio. Nežinau, kaip save patirti KITOKĮ nei esu dabar. Aš išnyksiu, jei pasikeisiu".
• "Keistis yra, neatsakinga, nerimta. Būčiau nenuoseklus /nepastovus jei pasikeisčiau. Atrodyčiau nerimtas, lengvabūdis kitų akyse".
• "Man baisu peržengti man nubrėžtą "formą": už jos laukia nežinia ir neapibrėžtumas. Prarasiu kontrolę."
• "Dabar viskas yra aišku, pažįstama ir pastovu. Prarasiu pagrindą po kojomis, jei pasikeisiu."
• "Pokytis reiškia, kad mane atstums. Nes būsiu kitoks, nei kiti. Pokytis yra grėsmė, izoliacija ir mirtis."

Visos "grėsmės" susijusios su įvaizdžiu, kurį nešiojamės viduje ir esam su juo susitapatinę. Tai tik ego triukas, kuris leidžia žaisti gyvenimo žaidimą lengviau.

Kol priimam ego taisykles, viskas labai paprasta ir iš pažiūros lengva. Bet jei pabandom išeiti iš žaidimo ir atsibusti - kyla baimė. Nes baime lengviausia mus valdyti.

Ego tiesiog bijo mirties. Ir mes tą jaučiam kaip SAVO mirties grėsmę. Bet tai yra tik ego mirtis, kuri ir šiaip turėtų vykti periodiškai, kad galėtume grįžti į save ir paaugti kaip Siela. Tai lyg nuolatinis išsinėrimas iš gyvatės odos, atsinaujinimas.

Todėl pajutus baimę ar grėsmę potencialių pokyčių atžvilgiu, verčiau pradėti džiaugtis, nes tai požymis, kad eini teisingu keliu, o tai, kas gąsdina, paprastai IR YRA LABIAUSIAI REIKALINGA TAU.

Jei jauti, kad atėjo laikas pokyčiui, senos odos paleidimui, naujų elgsenų įvaldymui - pasikalbėkim!😉🙌💚

24/07/2025

🎈🎈🎈
Dalinuosi mylimos klientės atsiliepimu, ką pavyko pasiekti dirbant kartu per porą mėnesių. Džiaugiuosi, didžiuojuosi ir esu labai laiminga dėl rezultatų🦋🪻🍀!

"Gal bus pažįstama situacija ir kitiems?
Vos prieš metus, priskirdavau save žmonių kategorijai ‘realistai’,- įsivaizdavau juos “tikinčiais tik tuo, ką galima pačiupinėti”. Dar su pasididžiavimu jaučiausi “susitvarkiusi gyvenimą”. Rodos - gražus vaizdas bet kokio pašaliečio akiai. Bet… giliai mano pačios širdyje- neviltis… tarsi nuojauta- nes tą suvokimą slepi- pirmiausia nuo savęs- nes juk “nėra dėl ko taip jaustis”.
Man prireikė ne vieno gilaus sukrėtimo, galiausiai “išmušusių” iš “įprastų vėžių” ir atvėrusių suvokimą jog Gyvenimas ir “aš”- yra kur kas daugiau nei lig šiol suvokiau.

Be abejo, spragas ilgamečių įsitikinimų sistemoje suvokti baugu - tarsi “žemė slystų iš po kojų”.

Laimė, niekas nevyksta be reikalo- pribrendus platesniam suvokimui, sutinki ir tame kelyje jau žengiančių bendraminčių, vedlių.

Mano džiausmui, “lūžio taške” į mano gyvenimą grįžo Jovita - vos kelios Teta gydymo sesijos iš kaustančios nevilties padėjo pereiti į realybės priėmimą, gebėjimą Gyvenimo pamokas mokintis be baimės, nuoskaudų, saviplakos ir judėti pirmyn- smalsiai, su džiugia būsimų nuotykių nuojauta.

Būdama 50ties turbūt kaip daugelis pergalvoju nueitą kelią. Manau, gyvenau įdomiai, bet… tarsi dvimačiame juodai- baltame kine.

Turbūt nereikia nė sakyti kokį jaudulį jaučiu, žengdama į “3D spalvotą takelį”. O kur dar nuojauta, jog neužilgo laukia ir “4D”, ir dar daugiau patirčių, kurių parametrų net nežinau šiame kelionės etape! Su dėkingumu nekantrauju atrasti, linkiu tos kelionės visiems.

Ką konkrečiai pasiekėme: vos per kelias pirmas sesijas, pavyko išdavystės ir skyrybų sukeltą neviltį pakeisti nauju suvokimu - vietoj įkyriai grįžtančių prisiminimų keliamo emocinio skausmo ir noro kerštauti - išmokau neapsigaudinėti protu ir vietoj to (ir) emociškai paleisti, atleisti ir tuomet žvelgti priekin - išmokau savo energiją nukreipti gijimui ir savo gyvenimo perkūrimui.

Paskatinta pirmos sėkmės, susitariau su Jovita dėl Programos - ir jos metu išsprendėme ne vieną užsilikusią net nuo vaikystės emocinę traumą: jaučiu meilę sau ir savo kūnui (ko anksčiau nemokėjau ir pati nesąmoningai sau kenkiau) - man po daugybės metų net ėmė patikti atvaizdas veidrodyje(!).

Pagerėjo santykiai su mama ir kitais šeimos nariais.

Paleidau priklausomybes/ atsisakiau nesąmoningų nuolat sekinusių įpročių - tokių kaip “rungtynės” su aplinkiniais, bandymai kitus “teisti” ir kontroliuoti, noras kitiems įtikti.

Vietoj to, mėgaujuosi savo atkurta vidine ugnim (galia) ir gyvenimo kelione, imu “traukti” pozityvius įvykius ir žmones.

Dar aptikom užslėptų širdies kertelėse dalykų kuriuos įvardinus/su jais atsisveikinus - tarsi kažkas nustojo nuodyti mano kasdienybę!

Dabar man pasaulis atrodo pozityvesnis - be kaltės ir ego žaidimų - mėgaujuosi vidine ramybe, kurios nesvajojau/nežinojau galinti jausti. Ir - kokia dovana turėti šalia kantrią, užjaučiančią ir turinčią patirties, kuria noriai dalijasi - Jovitą!

Ir! neketinu sustoti - dėkinga Jovitai rekomendavus keletą knygų, mokinsiuosi ir toliau: brėžti ribas, priimti savo ir kitų žmogiškumą, išlikti harmonijoje, jaustis mylima ir mylėti visa Siela ir… toliau sveikti (kūnas ima atsikratyti nereikalingo svorio, fiziškai jaučiuosi vis geriau - ir kai kurių vaistų nebereikia)."

23/07/2025

Kada tau norisi smerkti kitus? Kai tavęs nėra namuose - TAVO KŪNE. Kai tu nesi savyje, savo kūne, savo ENERGIJOJE, savo ERDVĖJE, savo RIBOSE.

Kai esi save palikęs, užmiršęs, išmetęs, atsisakęs. Kai nemėgsti, nekenti, nemyli savęs, tada sulendi į kitų energiją ir erdvę, nes savosios nebeturi.

Ir žinoma, kad tuomet nepatinka kaip kiti mąsto, kokius sprendimus daro, kaip elgiasi... NES JIE NĖRA TU! Taip, tau ir neturėtų norėtis būti tokiais kaip kiti, nes tu esi tu. O jie yra jie. Todėl tavo širdis ir priešinasi, ir kovoja, ir smerkia - nes tu bandai save įsprausti į kito žmogaus formą/trafaretą/energiją. Ir kartais net į kūną...

Jei būtum pilnas SAVĘS, tiek kūniškai, tiek emociškai, dvasiškai, viskas viduje atsipalaiduotų ir iškart pajaustum toleranciją, priėmimą ir prielankumą tiems, kurie kelia erzulį dabar. Nes kai jaučiamės pilni - esam pakankami, išbaigti, patenkinti ir ramūs, kad viskas apie mus yra teisinga ir TEISĖTA.

Kitų elgesys ir žodžiai mus veikia tiek, kiek jiems leidžiame. Jei apleidi save, tada automatiškai fokusuojiesi į kitus - ką jie galvoja, jaučia, daro, kaip reaguoja, kaip atrodo. Visas savęs pajautimas tada ateina tik per kitus. O rezultatas: gynyba, kova, pasipriešinimas, baimė, apmaudas, nesaugumas, kritika, izoliacija...

Ir dar didesnis savęs atstūmimas, neapykanta sau. Jausmas, kad tu niekur netinki, kažkas su tavimi ne taip, tu nemoki bendrauti, nepritampi ir negali priimti kitų, nes jie visi "kvaili", "blogi", "nepatikimi" ir kt.

Susikuria didelis vidinis konfliktas, nes tu energetiškai esi ne savyje, o kitų energijoje, kitų ribose ir erdvėje. Kitiems nuolat atiduodi savo galią.

Todėl jei pastebi, kad nuolat viduje kažkam turi priekaištų, jauti apmaudą, antipatiją, kritikuoji ir pyksti - gali būti, jog tavęs tavo namuose jau seniai nėra.

Jei nesi savo namuose, į juos negali įtekėti meilė, gausa, džiaugsmas, kūryba. Nes nėra šeimininko - to, kuris tai priimtų.

Grįžti namo - į savo kūną, ribas ir energiją gali tik atsigręžęs į tašką, laiką, kuriame save palikai, pametei ir atstūmei.

Kartais tam užtenka vien nutraukti žalingą energetinį įsipareigojimą būti kitų energijoje ir gyvenimuose apleidžiant save arba Sielos sau duotą pažadą atsisakyti savęs, savo kūno, atstumti save.

O kartais reikia surasti kiekvieną pamestą ir išduotą savo dalį, ją nuvalyti, išgydyti, kad ji sugrįžtų ir užimtų jai skirtą vietą. Kito kelio būti sveiku ir laimingu nėra. Nesusitvarkę savo "namų" - negrįžę į kūną, nepriėmę savo ribų ir savo energijos, nuolat "kabėsime" kitų ribose, kitų energijoje, kitų gyvenimuose, jausdamiesi blogi, menki, apgailėtini ir silpni.

Kreipkis, jei nori pagalbos, pokyčio ir naujos būsenos jau po vienos sesijos✨️🍀!

21/07/2025

ANTSVORIS YRA ILIUZIJA. Jis energetiškai yra kaip butaforinis sluoksnis, kurį sukuria pasąmonė, nuskaičiusi mūsų jausmus ir būseną tam tikrų situacijų atžvilgiu.

Antsvoris yra pasąmonės žaidimas su realybe, t.y. jos pagalba, kurios paskirtis - palengvinti ir pakeisti tavo būseną situacijoje, kuri yra emociškai sunki.

Pastaruoju metu turėjau nemažai sesijų su klientėmis, kurios norėjo dirbti kūno svorio tema. Labai apstulbino tai, kad kaskart nuskaitydama informaciją mačiau tą patį - kūno papildomas svoris yra tarsi laikina dekoracija, kuri energetiškai atrodo kaip karnavalo kostiumas arba šarvas, arba butaforinė siena... kurios tikslas (iš pasąmonės perspektyvos) gali būti:

• "Apsaugoti" nuo patiriamos įtampos ir spaudimo iš išorės.
• "Apginti" nuo žmonių žodžių ir neteisingo elgesio su mumis.
• "Kompensuoti" galios trūkumą
• Padaryti mus "atsparesniais", mažiau emociškai pažeidžiamais.
• "Sukurti balansą" tada, kai bijome jį prarasti.
• Suteikti tvirtumo ir įsižeminimo jausmą
• "Išlyginti neteisybę", kai jaučiamės kalti dėl to, ką turim, jaučiam ar padarėm.
• Padėti pasislėpti nuo to, kas skaudu, piktina, sukelia bejėgiškumą.

Akivaizdu, kad taip, kaip lengvai susikuria ši "dekoracija", taip lengvai turi ir sugriūti, kai susivokiam, kaip ją susikūrėm ir išsiaiškinam, kam mums jos reikėjo. Kai papildomas kūno svoris NEBETARNAUJA kaip apsauga ar "galia" santykyje su kitais ar savimi, jo buvimas praranda prasmę ir kūnas atgauna savo buvusią natūralią formą.

Būtina suprasti kaip veikia pasąmonė, kad galėtume iš tikrųjų valdyti tai, kas su mūsų kūnu vyksta. Būtent todėl dietos ir kiti savęs kankinimo maisto ribojimu būdai yra beprasmiai ir betiksliai - jie visi kovoja su mąstymo ir jausmų pasekmėmis, bet ne su priežastimi.

Pasąmonė klausosi mūsų minčių ir stebi jausmus. Jos paskirtis - mums padėti. Ir padeda ji taip, kaip moka - pagal savo logiką (kuri dažniausiai nėra logiška ar maloni žiūrint iš mūsų taško): pasiūlo lengvą ir greitą išeitį - daugiau fizinio kūno masės, kai reikia stiprybės, saugumo, tvirtumo, palaikymo ar dar kitokios "paramos"...

Svarbu laiku tai suvokti ir tada pakeisti - sugrąžinti viską į savo vietas taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika - tu gautumei ko reikia tau (saugumą, ramybę, balansą, galią, tvirtumą), o kūnas būtų paleistas nuo pareigos auginti svorį, kuris atlieka šarvo, skydo ar durų su užraktais funkciją...

Kad pokytis būtų sukurtas, reikia matyti pilną vaizdą ir atlikti visą energetinį darbą su pasąmone, kūnu ir Siela. Tuomet viskas galės grįžti į savo vietas, o žmogus galės gyventi be baimės, kad svoris vėl užaugs.

Užsiregistruok sesijai arba parašyk man, jei matai, kad vienam nepavyksta rasti atsakymo ar sukurti realų pokytį - išeitis yra visada, iš visų situacijų✨️✨️✨️

20/07/2025

Sakoma, kad liga verčia keistis. Verčia tobulėti. Kad "per kančias į žvaigždes" - puikus būdas patekti ten, kur nepatektum lengvu keliu... Bet tai visiškas melas.

Liga - tai būdas susikurti kančią ir bandyti save motyvuoti keistis per fizinį ir emocinį skausmą. O kartais ir per dvasinį. Rykštės ir morkos atitikmuo.

Šis modelis labai giliai žmonijos mąstyme įsišaknijęs, pradedant nuo religijos, filosofijos ir baigiant tiesiog įprastu noru pasiekti tikslą kontrole ar prievarta.

Todėl liga yra ne kas kita, kaip bandymas priversti save keistis. Koks rezultatas? Atrodo, jog pavyksta. Bet iš tikrųjų pavyksta tik SUVOKTI, KAD REIKIA GYVENTI KITAIP, o pats Sielos norimas pokytis taip ir neateina...

Kas vyksta kai mėginam keistis per ligą ir kančią?

1. Susikuriam krūvą neigiamų įsitikinimų apie save (aš blogas, kaltas, nevertingas, man nesiseka, man gėda, aš nenormalus, aš negaliu, man nepavyks ir kt.)
2. Ilgą laiką murkdomės neigiamose emocijose: nesaugume, grėsmėje, baimėje, neviltyje, liūdesyje, pyktyje, pasipriešinime, izoliacijoje, apleistume ir kt.
3. Išmokstam naujos žalingos elgsenos: atsisakome savo galios, atiduodami ją specialistams; uždraudžiam sau tam tikrą maistą (puolam laikytis dietų ir bijoti įvairių produktų), atsisakome kasdieninių malonumų, džiaugsmų, ryšio su kitais.
4. Nutolstame nuo Kūrėjo dar labiau nei prieš tai, nusprendę, kad jo nėra, mus pamiršo, nes jei būtų - nesirgtume ir nereikėtų kentėti😀.
5. Susikuriam labai neigiamą santykį su savo kūnu, nes visi jausmai, kurie kyla sergant, būna nukreipti prieš kūną - pyktis, nepasitenkinimas, gėda, atsiribojimas, siekis sukontroliuoti, priversti jį pasveikti, nesaugumas kūne, kol galiausiai pasitraukiam nuo kūno ir gyvenam bandydami jo nematyti...

Iš esmės, "keisdamiesi" per ligą, mes visiškai paneigiam tai, kas esame (galingos kuriančios savo realybę Sielos, turinčios kūnus), ir mūsų bandymas sukurti vidinį pokytį virsta ekspedicija dviračiu į Šiaurės ašigalį...

Laikas būtų išmokti naujų būdų keistis. Suprasti, kad pokytis lengvai ir paprastai - ne tik įmanomas, bet tai mūsų prigimtinė teisė.

Kančia yra ne tik žalojantis Sielą, bet ir visiškai iliuzinis, išmoktas mechanizmas, maksimaliai nutolinantis nuo Meilės ir vidinės galios.

Nepaisant to, kiek kančia yra aukštinama kolektyviniu lygmeniu, ji nieko bendro neturi su mūsų kaip Sielų esme - meile.

Kančia mus riboja - riboja džiaugsmą, kūrybą, galią ir viltį, todėl ją jausdami užmirštame Tiesą apie save.

Jei nori išmokti keistis be kančios ir prisiminti, kas esi ir ką iš tikrųjų moki pats - pasikalbėkime.✨️✨️✨️

18/07/2025

Ar tik mane stulbina žmonės, kurių kūnai yra tušti, neapgyvendini ir užmiršti?

Žmonės, kurie negyvena savo kūnuose, bet nuo savo žemiškumo yra pabėgę į įsivaizduojamą dvasingumą? O gal tik į dvasinę iliuziją?

Žmonės, kuriuos taip trikdo bet kokia žmogiškumo (buvimo žmogaus kūne ir gyvenimo Žemėje patyrimo) išraiška, kad jie savotiškai apleidžia savo fizinę formą ir gyvena pasitraukę iš kūno...

Jie kalba didingomis sudvasintomis frazėmis, nepamiršdami pridurti, kad kažkas nuolat "atliepia" jų jausmus ar būseną arba išdidžiai tardami "girdžiu tave", kas paprastai parodo, koks reikšmingas ir gilus jiems išgirstas dalykas...

Arba taip užkrauna savo bendravimą išraiškingais gestais, giliamintiškais apkabinimais ir prasmingais žvilgsniais, kad norisi sau įsignybti, kad pajustum, jog vis dar esi gyvas ir vaikštai ta pačia Žeme...

Tai labai nenatūralus ir daug pastangų reikalaujantis būdas ignoruoti tai, kas esi.

Juk kaip Sielos atėjom čia be atsiprašymų patirti savęs žmogiškoje formoje: su visais įmanomais jausmais, būsenomis ir patyrimais. Žemė yra nuostabi vieta save išbandyti, išmokti įvairių Sielos pamokų, save pažinti ir svarbiausia - JAUSTI.

Mums duotas visas emocijų spektras, kuris turi savo paskirtį - išmokyti mus apie mus. Kas esame ir kas nesame. Todėl mokymasis gražus nebūna. Jis vyksta su pakilimais ir nukritimais, tamsiai ir šviesiai. Todėl priimant tik šviesiąją pusę, gyvenam apgaulėje - tiek savo, tiek kitų atžvilgiu. Netgi prasiilginame savo kelionę, nes imant gręžtis nuo savo žemiškumo, jis niekur nedingsta. Tik laukia kamputyje, kol bus priimtas. O mes tuo tarpu kamuojamės "grožio ir gėrio" iliuzijoje. Kai reikėtų tik priimti savo žmogiškumą 100% - be išlygų ir baimės. Kaip galimybę augti ir mokytis Žemėje. Vadinasi - kaip dovaną, kuri yra gera VISA - ne jos dalis ar jos pusė...

Žmogiškumo priėmimas ir buvimas atlaidžiu savo ir kitų žmogiškumui, atveria duris atleidimui. Ir atlaidumui. Vadinasi, mažina apmaudo, pykčio, nuoskaudų kiekius širdyje.

Šios pamokos nėra lengva išmokti, bet be jos neįmanoma išsigydyti išdavysčių, patyčių, palikimo žaizdų ir traumų. Kito kelio nei žmogiškumo priėmimas - nėra.

Jei tau vis atkakliai atrodo, kad gyvenimo įvykiai turėjo klostytis kitaip, turbūt teks iš naujo grįžti į tokią pat situaciją ir viską pakartoti. Tik su naujais jos veikėjais... kol pamoka įsisriegs visam laikui Sielos patirčių knygoje.

Jei tau sunku priimti, sunku paleisti, sunku toleruoti tai, ką teko patirti, arba jei atrodo, kad neįmanoma užmiršti patirto skausmo ir kančios, tu klysti.

Viskas yra paprasčiau, nei gali įsivaizduoti. Net didelės išdavystės skausmą įmanoma išgydyti per vieną sesiją, taip pakeičiant tavo gyvenimo kryptį laimingumo, sėkmės ir sveikatos link. Nes ištirpus apmaudui, pykčiui, kaltei ar nuoskaudai - tavo kūne ir gyvenime ima vykti nuostabūs pokyčiai, nes išlaisvinami didžiuliai kiekiai gyvybinės energijos.

Jei nori tai patirti, parašyk man arba užsiregistruok teta sesijai❤️.

Joyful Soul Healing

06/08/2025

03/08/2025

03/08/2025

02/08/2025

30/07/2025

27/07/2025

25/07/2025

24/07/2025

23/07/2025

21/07/2025

20/07/2025

18/07/2025

Address

Opening Hours

Telephone

Website

Alerts

Contact The Practice

Shortcuts

Share

Category

Monday	09:00 - 17:00
Tuesday	09:00 - 17:00
Wednesday	09:00 - 17:00
Thursday	09:00 - 17:00
Friday	09:00 - 17:00