Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė, Vilnius (2026)

05/04/2026

/Kiekvienas mūsų viduje turime savo tamsą
ir savo rytą..

Šventos Velykos ateina ne tik kaip ypatinga šventė, bet ir kaip tylus klausimas: ką manyje dar galima prikelti?

Prikelti, kas kažkada pamažu užgeso - tikėjimą, jautrumą, gebėjimą patirti džiaugsmą, švelnumą, atkaklumą, valią, drąsą būti savimi.

Sau ir Tau linkiu ne tik tikėti stebuklu, bet leisti sau pačiam juo tapti./

26/03/2026

/Sirpsta pavasaris - kiek nedrąsiai, nerangiai, bet vis tik atkakliai primindamas, kad visada gali pamėginti iš naujo.
Išgirsti save.
Nusigręžti nuo savo baimių.
Prisiminti, ką sau žadėjai.
Kliautis tuo, kuo tiki.

Pasiveja kažkur nugirsta mintis - "kiekvienas tiltas į ateitį turi būti suręstas is tavo valios".

Visada yra galimybė rinktis - tu arba tampi savo rytdienos kūrėju, arba lieki svetimų kelių keleiviu.

Juk, vienok, nesinori susitaikyti su mintimi, jog gali taip ir likti žmogumi, kuris tik galėjo.

Šypsausi rytojui.
Net ir tada, kai nesiranda dėl ko.
Kai pasidaro klaidu. Kai bijau.

Taip drąsiau. Taip galiu.
Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską./

05/02/2026

/Yra tokia patarlė: "Kol apie medžioklę nepapasakojo liūtas, ši istorija visada šlovins medžiotoją."

Tai - tarsi užuomina, kad mums kur kas patogiau gyventi klausantis 'pergalių', bet ne 'išgyvenimų'.
Patogiau gyventi be klausimų, be įtrūkių gražiose istorijose, be poreikio peržiūrėti tai, kuo jau įtikėjome. 'Išgyvenimai' vargina, reikalauja sustoti, jausti, prisiimti atsakomybę.

Be vis tik, tai - ir kvietimas: išgirsti tuos, kurie išdrįsta prabilti vėliau, kalba tyliau, su mažiau žodžių, ne taip drąsiai.
Kartais, būtent ten slypi pilnesnė tiesa, kuri ilgai neturėjo balso./

📷 Ugnė Helenė

25/01/2026

/Prisėdu ant vakaru užtemdytos palangės. Tarp padrikų debesų oriai sūpuojasi jaunatis - dar ne šviesa, kolkas tik pažadas.

Tyliai galvoju apie skausmą. Apie tą, kuris ateina su mano klientų balsais, ir apie tą, kuris be beldimo užsuka ir į mane pačią. Skirtingi vardai, bet ta pati gelmė.

Brendu kartu per sunkių jausmų labirintus, ne ieškodama išeities, o ieškodama aiškumo. Ir jis randasi - ne kaip atsakymas, o kaip leidimas būti.

Prisimena persų dvasininkas Rumi: „The wound is the place where the light enters you.“
Tai ne kvietimas garbinti skausmą. Greičiau tyli tiesa apie augimą, kuris retai kada gimsta patogume. Žmogus dažniau plečiasi ne tada, kai jam gera, o tada, kai jis nebepajėgia apsimesti vientisu.

Žaizda - tai properša tame, kuo iki tol buvome įsitikinę esą. Kol buvome "sveiki", „stiprūs“ ir „susitvarkę“, šviesai nebuvo kur įeiti. Tik kai lūžta santykis, tikėjimas, tapatybė ar saugumo iliuzija, atsiveria ertmė - ir per ją ima skverbtis tai, kas nebegali meluoti.

Tai toli gražu nereiškia, kad skausmas mums reikalingas. Tai labiau priminimas, kad kartais jis būna neišvengiamas - ir tuomet gali tapti prasmingas, jei neskubame jo užlopyti. Per greitai užgydyta žaizda virsta randu be atminties. Išbūta - tampa langu.

Šviesa čia nėra džiaugsmas ar palengvėjimas.
Ji - sąmoningumas. Gebėjimas matyti giliau nei baimę, jausti plačiau nei ribas, būti mažiau kietam ir labiau gyvam.

Kartais mes neieškome šviesos.
Kartais skausmas pats ją įsileidžia.

Nežinau ar guodžia, bet tikiu, kad per sprindį ramina./

📷 Ugnė Helenė

31/12/2025

/Lai metai nauji neateina su tvirtais pažadais sau.
Lai ateina jie su leidimu būti.

Su viskuo, ką nešiesi.
Su viskuo, ko nepavyko paleisti.
Su viskuo, ką pavyko suturėti rankose.

Iš tiesų, juk niekas nesikeičia per vidurnaktį.
Keičiamės mes - labai iš lėto, beveik nepastebimai.
Ne per ryžtingus pažadus, o per mažus pasirinkimus:
🪶atsikelti dar kartą,
🪶pasakyti „ne“, kai skauda,
🪶pasakyti "taip", kai branginam,
🪶būti švelnesniems sau, net kai visi aplink reikalauja kietumo.
Juk ne viską reikia sutaisyti.

Jei nieko šiais metais daugiau neišmoksi, prisimink: tu neprivalai gyventi greičiau, garsiau ar teisingiau už save.

Užversdamas senųjų kalendorių, prisimink ne vien tai, ką laimėjai ir kas pavyko, bet ir tai, kas tave laikė, kai nebebuvo už ko laikytis.

Linkiu, kad sunkesnę dieną užtektų jėgų pasakyti - šiandien aš esu ir to visai pakanka./

📷 Ugnė Helenė

13/12/2025

/Užvertus dar vieną studijų dieną, anksti užklumpantis vakaras panyra į romiai žiemojantį Nemuną. Parko pušys švelniai kraiposi pavėjui. Prisimenu. "Kam priešiniesi, tas išlieka. Ką priimi, tas keičiasi." (K.G.Jungas)

Prie kai kurių dalykų mes neprisiliečiame ne todėl, kad jie maži ar nereikšmingi, o todėl, kad jie skauda. Ir tas skausmas, kurį bandome stumtelti į tamsą, ima užimti daugiau vietos nei pripažintas.

Atsisakymas jausti pyktį, liūdesį, bejėgiškumą, nerimą ar net meilę - tampa savotišku slėgiu: mes laikome duris užremtas, bijodami, kad jei atidarysime - užplūs per daug.
Tačiau, tai, ko nenorime įsileisti, ima reikštis kitais būdais: nerimu, sapnais, staigiais emocijų proveržiais, nuovargiu, vidine įtampa.

Tai, ka mes atmetame, nustoja būti tik emocija - ir tampa jėga.

Būna sakom:
🪶„aš nenoriu apie tai galvoti“, bet mintys grįžta.
🪶„nenoriu to jausti“, bet kūnas randa būdą priminti.
🪶„nenoriu, kad tai būtų tiesa“, bet tikrovė tyliai laukia, kol ją išpažinsim.

Priėmimas dažnai suvokiamas kaip silpnumas - tarsi „jei priimsiu, taip ir liks“. Bet, iš tikrųjų, dažniausiai nutinka priešingai: tai, ką priimi, praranda galią valdyti tave iš pasalų. Vietoj kovos - atsiranda kvėpavimas.

Ir aš mokausi įsileisti./

03/12/2025

/Diena nusineša į egzistencinės filosofijos užutėkius. Klausausi prof. Tomo Sodeikos, kuris taip ramiai ir manieringai išskleidžia mintis, kad jos lyg pačios išsilanksto. O vienoje jų lieka kabėti Epikūro sakinys - tarsi plona gija virš kasdienybės: "mirties nereikia bijoti, nes kol esi gyvas – mirties nėra, o kai mirtis ateina – tavęs jau nėra.“

Panašu, kad mirtis ir aš niekada nesusitinkame.

Toks žinojimas gal ir neapverčia pasaulio, bet šiek tiek pakeičia regėjimo kampą.

Juk dažniausiai mirties baimė nėra baimė pačios mirties, o tiesiog baimė prarasti galimybes. Baiminamės dėl galimai nepasakytų žodžių, nenueitų žingsnių, neišgyventų dienų.

Ji slepiasi ne mirties akimirkoje, o gyvenimo ribotume. Egzistenciškai mes vis tiek jaučiame josios šešėlį, bet ne dėl jos pačios, o dėl suvokimo, kad esame laikini, kad mūsų laikas yra ribotas, kad esame trapūs savo pačių rankose.

Bet, kai viduje pajuda nerimas ar nevilties banga, galiu sustoti ir savęs paklausti: „ką man iš tiesų reiškia tai, kad turiu ribotą laiką?“

Gal ši žinia nėra grėsmė, o veikiau kvietimas - palydėjimas link autentiškesnio gyvenimo, link pasirinkimo svarbiausio, link atsisakymo tuščio ir griaunančio, link apsisprendimo tikrumui. Primenantis, kad gyvenimas nevyksta „po to“ - jis nuolat vyksta čia.

Pavymui pasiveja R.V. Emersonas: "gyvenime randame tik tai, ką patys jam suteikiame.“

Gal todėl lieka svarbiausia - ne kiek turime laiko, o kiek jo iš tikrųjų skiriame tikram gyvenimui./

📷 Ugnė Helenė

05/11/2025

/Šįvakar randu Vytauto Stankaus eiles ir čia sustoju:
"vėl ir vėl bandau
permesti tau per upę popierinį drugelį".

Ir tada, tarsi regėčiau - kaskart jis krenta į vandenį, ištirpsta, pasiduoda srovei, bet aš vis tiek lankstau naują.

Nesu tikra, ar kažkas išvis yra kitame krante, bet gal tai ir ne taip svarbu.
Tame trapiame popieriaus skrydyje yra kažkas nepaaiškinamai žmogiško - bandyti vėl ir vėl.

Upė - tarsi laikas, teka nuplaudamas tai, kas buvome vakar, ir palikdamas tik atspindžius to, kuo dar bandome būti.

Dar pagalvoju, kad kitas krantas, galbūt, tik mūsų pačių gyvenimo vizijos dalis, kažkoks ataidintis fragmentas, į kurį mėtydami drugelius bandome pataikyti. Gal tai mūsų atminties krantas.

Ir dar man atrodo, kad pats mėtymo veiksmas ir yra būties esmė. Kad galbūt gyvenimas ir yra ta begalinė seka bandymų pasiekti kitą, suprasti, būti suprastam ir išgirstam, net ir tada jei viskas byra dar prieš perskrendant upę.

Ir vis dėlto, kaip svarbu mėtyti.
Nes tame judesyje, tame sykiais viltingame, o sykiais ir nedaug žadančiame, bet gyvame veiksme - slypi visa tai, ką galėtume pavadinti gyvu savimi./

📷 Tati Frank photo

14/10/2025

/Kapsi apsunkusiais lašais spalio vidurys, o man sukasi mintys apie "kažin ko" paieškas.

Žmogus - unikali būtybė, kuri klaidžioja net tada, kai stovi vietoje. Kovoja su savo paties tyla, manydamas, kad nepaliaujamas judesys suteiks prasmę, o naujos vietos pakeis vidų.

Sugrįžta kažkur nugirsta mintis - „viskas, ko mes taip beviltiškai ir atkakliai ieškome, dažniausiai būna tame pačiame kambaryje.“

O mums nepailstamai atrodo, kad prasmė slypi "už durų".

Tylus paradoksas: mes visą gyvenimą bėgame nuo tuštumos, nuo nežinomybės, nuo beprasmybės — ir vis tiek grįžtame į tą pačią vietą, tik kitomis akimis.
Ieškome meilės kituose, nors jos daigai glūdi mūsų pačių viduje.
Ieškome prasmės sukardami tūkstančius kilometrų, nors ji tyliai alsuoja mūsų pačių kvėpavime.

Dar viena kelionė, dar vienas žmogus, dar vienas žingsnis, regis, atvers tai, ko trūksta.

Panašu, kad kiekvienas mūsų ieškojimas tėra sugrįžimas.
Kiekvienas atradimas — tik atpažinimas to, kas jau buvo mumyse, tik dar neįvardyta.

Ir vistik, kartais reikia perplaukti ne vieną Atlantą, kad suprastume, jog viskas, ko taip desperatiškai siekėme, kantriai laukė visai čia pat.

Akimirkai sustoju, įkvepiu giliai ir iškvepiu.
Žvelgiu į siluetą veidrodyje. Tą patį, kurį susipakavus vežuosi į visas savo ieškojimų keliones.

Graži ir skaudi savo paprastumu tiesa./

13/09/2025

/Pasitaiko dienų, kai viskas aplink atrodo svetima. Kai jautiesi ateiviu savo batuose ir mieliau sugrįžtum į savo mažą planetą.
Būna, kyla nerimastingi klausimai - „kodėl taip?“, "kodėl man?", lyg noras, kad tikrovė būtų kitokia, nei ji yra. Bet tai mus tik dar labiau įkalina klampume.

Panašu, kad pasaulis nėra sukurtas tam, kad mums visuomet būtų patogu ar sklidina malonumo. Jame neišvengiamai pasitaiko dykumų ir karo zonų. Bet esmė ne negandose pačiose savaime – esmė yra mūsų santykyje su tuo, ką susitinkame.

Visada galime rinktis išmintį neįstrigti ten, kur svetima, kur nėra gyvybės.
Rinktis ne tą kelią, kuris žada būti lengvas, o tą, kuris atitinka mūsų vidų.

Čia stabteli Markas Aurelijus primindamas:
"Agurkas kartus - išmesk jį. Kelyje erškėčiai -
apeik juos. To užtenka; neklausk:
,,Kodėl pasaulyje yra tokių dalykų ?"

Ir panašu, kad tuomet ramybė ateina ne iš išorės, bet iš mūsų pačių laikysenos./

📷 V. Alesius

20/08/2025

/Vartau knygą ir žvilgsnis pakimba už pastraipos, gelmingai palydinčios į psichoterapijos, o ir tūlo gyvenimo, plytinčio mūsų pirmadieniuose - sekmadieniuose prasmės pajautimą:

"...... man kartais iškyla toks vaizdinys, tarsi svajonė apie jus, mane ir kitus į šį kabinetą ateinančius žmones. Matau visus mus kopiančius į kalną. Kopiame dieną naktį. Mes gerai nežinom, ko ten kopiam, bet kažkodėl nesustojam. Kartais stoja tamsa, ir mes einam apgraibomis, kliuvinėjame, užsigauname. Kartais pargriūnam ir tada ..... tada suvokiu, kad mes nė vienas neturim rankų. Kai žmogus pargriūva, jam labai sunku pakilti. Bet jei kitas prieina, pasilenkia ir petimi prisiglaudžia prie parkritusiojo peties, jiedu surėmia pečius ir kartu atsistoja. Tai baugi akimirka, nes kartais padedantysis gali paslysti ir pats parkristi. Tačiau tai malonus laikas, kai junti kito artumą. Taigi taip mes galim kopti toliau, sulaukti dienos, kai rūkas išsisklaidys, ir tolumoje neaiškiai išvysime miestą, kurį mėginam pasiekti. O paskui vėl užslinks rūkas ir ateis naktis, ir mes imsime spėlioti, ar tik mums nepasivaideno. Vis dėlto dauguma nesiliaujam kopę ir stengiamės padėti kopti kitiems..."

Pakeliui mūsų dienose būna visaip. Mes neišvengiamai klumpame ir kažinkur pasimetame, kartais širdis būna sklidina išsipildymų, o sykiais tuščia it rėtis, bet tik per ryšį su kitu žmogumi (sykiais nematomą, bet juntamą) – dalindamiesi drąsa ir baimėmis, artumu ir silpnumu – galime atsitiesti, pakilti, judėti toliau, atrandant dar kart naują prasmę.
Tikiu, kad kelionės esmė slypi ne vienišoje viršūnėje, o bendrame kelyje./

📚J.F.T. Bugentalis "Menas būti gyvam"

17/08/2025

/Vakarėja. Verčiu paskutinį puslapį pasakojimo, kuris tarsi tiltas tarp laiko ir žmogaus širdies.

Brauki dieną po dienos kalendoriuj ir gilumoj vėl nustembi - kaip trapiame naivumo fone gali spindėti didelė, palytėjanti išmintis, kaip savitai silpnas žmogus, patogiai pasislėpęs už paprasto kasdienybės ritmo, gali tapti didžiulės šviesos nešėju savo mažoje realybėje.
Kaip naivus, iš pažiūros „paprastas“ žvilgsnis gali iškelti į paviršių tai, ko dažnai dauguma nepastebim - mažmožių grožį, galią bendrystės, rūpestį, atjautą, tikrumą.

Visą susitikimą su knyga nepaleidžia priminimas, kad trapus, nuoširdus žvilgsnis kartais yra aiškesnis ir šviesesnis nei logiškas ar intelektualus.

Dar kartą patikiu, kad žmogaus tikroji stiprybė slypi jo jautrumo paprastume – būtent jis kuria tikrąjį bendrumą ir prasmę.

Užverčiu ir neskaičiusiems rekomenduoju./

📚A.Kalnozols "Mane vadina Kalendorium"

Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė

05/04/2026

26/03/2026

05/02/2026

25/01/2026

31/12/2025

13/12/2025

03/12/2025

05/11/2025

14/10/2025

13/09/2025

20/08/2025

17/08/2025

Address

Telephone

Website

Alerts

Contact The Practice

Shortcuts

Share

Category