Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė

Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė Egzistencinės psichoterapijos susitikimai. Kai kelionėje savęs link trūksta priėmimo, palaikymo, aiškumo ar orientyrų.

/Pasitaiko dienų, kai viskas aplink atrodo svetima. Kai jautiesi ateiviu savo batuose ir mieliau sugrįžtum į savo mažą p...
13/09/2025

/Pasitaiko dienų, kai viskas aplink atrodo svetima. Kai jautiesi ateiviu savo batuose ir mieliau sugrįžtum į savo mažą planetą.
Būna, kyla nerimastingi klausimai - „kodėl taip?“, "kodėl man?", lyg noras, kad tikrovė būtų kitokia, nei ji yra. Bet tai mus tik dar labiau įkalina klampume.

Panašu, kad pasaulis nėra sukurtas tam, kad mums visuomet būtų patogu ar sklidina malonumo. Jame neišvengiamai pasitaiko dykumų ir karo zonų. Bet esmė ne negandose pačiose savaime – esmė yra mūsų santykyje su tuo, ką susitinkame.

Visada galime rinktis išmintį neįstrigti ten, kur svetima, kur nėra gyvybės.
Rinktis ne tą kelią, kuris žada būti lengvas, o tą, kuris atitinka mūsų vidų.

Čia stabteli Markas Aurelijus primindamas:
"Agurkas kartus - išmesk jį. Kelyje erškėčiai -
apeik juos. To užtenka; neklausk:
,,Kodėl pasaulyje yra tokių dalykų ?"

Ir panašu, kad tuomet ramybė ateina ne iš išorės, bet iš mūsų pačių laikysenos./

📷 V. Alesius

/Vartau knygą ir žvilgsnis pakimba už pastraipos, gelmingai palydinčios į psichoterapijos, o ir tūlo gyvenimo, plytinčio...
20/08/2025

/Vartau knygą ir žvilgsnis pakimba už pastraipos, gelmingai palydinčios į psichoterapijos, o ir tūlo gyvenimo, plytinčio mūsų pirmadieniuose - sekmadieniuose prasmės pajautimą:

"...... man kartais iškyla toks vaizdinys, tarsi svajonė apie jus, mane ir kitus į šį kabinetą ateinančius žmones. Matau visus mus kopiančius į kalną. Kopiame dieną naktį. Mes gerai nežinom, ko ten kopiam, bet kažkodėl nesustojam. Kartais stoja tamsa, ir mes einam apgraibomis, kliuvinėjame, užsigauname. Kartais pargriūnam ir tada ..... tada suvokiu, kad mes nė vienas neturim rankų. Kai žmogus pargriūva, jam labai sunku pakilti. Bet jei kitas prieina, pasilenkia ir petimi prisiglaudžia prie parkritusiojo peties, jiedu surėmia pečius ir kartu atsistoja. Tai baugi akimirka, nes kartais padedantysis gali paslysti ir pats parkristi. Tačiau tai malonus laikas, kai junti kito artumą. Taigi taip mes galim kopti toliau, sulaukti dienos, kai rūkas išsisklaidys, ir tolumoje neaiškiai išvysime miestą, kurį mėginam pasiekti. O paskui vėl užslinks rūkas ir ateis naktis, ir mes imsime spėlioti, ar tik mums nepasivaideno. Vis dėlto dauguma nesiliaujam kopę ir stengiamės padėti kopti kitiems..."

Pakeliui mūsų dienose būna visaip. Mes neišvengiamai klumpame ir kažinkur pasimetame, kartais širdis būna sklidina išsipildymų, o sykiais tuščia it rėtis, bet tik per ryšį su kitu žmogumi (sykiais nematomą, bet juntamą) – dalindamiesi drąsa ir baimėmis, artumu ir silpnumu – galime atsitiesti, pakilti, judėti toliau, atrandant dar kart naują prasmę.
Tikiu, kad kelionės esmė slypi ne vienišoje viršūnėje, o bendrame kelyje./

📚J.F.T. Bugentalis "Menas būti gyvam"

/Vakarėja. Verčiu paskutinį puslapį pasakojimo, kuris tarsi tiltas tarp laiko ir žmogaus širdies.Brauki dieną po dienos ...
17/08/2025

/Vakarėja. Verčiu paskutinį puslapį pasakojimo, kuris tarsi tiltas tarp laiko ir žmogaus širdies.

Brauki dieną po dienos kalendoriuj ir gilumoj vėl nustembi - kaip trapiame naivumo fone gali spindėti didelė, palytėjanti išmintis, kaip savitai silpnas žmogus, patogiai pasislėpęs už paprasto kasdienybės ritmo, gali tapti didžiulės šviesos nešėju savo mažoje realybėje.
Kaip naivus, iš pažiūros „paprastas“ žvilgsnis gali iškelti į paviršių tai, ko dažnai dauguma nepastebim - mažmožių grožį, galią bendrystės, rūpestį, atjautą, tikrumą.

Visą susitikimą su knyga nepaleidžia priminimas, kad trapus, nuoširdus žvilgsnis kartais yra aiškesnis ir šviesesnis nei logiškas ar intelektualus.

Dar kartą patikiu, kad žmogaus tikroji stiprybė slypi jo jautrumo paprastume – būtent jis kuria tikrąjį bendrumą ir prasmę.

Užverčiu ir neskaičiusiems rekomenduoju./

📚A.Kalnozols "Mane vadina Kalendorium"

/Linguoja vėjy ką tik nerūpestingai paliktos supynės, kraipo galvas pamario gėlynų smilgos, liudininkės kasdien aplankan...
13/08/2025

/Linguoja vėjy ką tik nerūpestingai paliktos supynės, kraipo galvas pamario gėlynų smilgos, liudininkės kasdien aplankančio vaikų klegesio.

Būti vaiku – tai būti smalsaujančiu, atkakliai ieškančiu, neįkalintu žinojime, neuždarytu į tvirtai sumūrytas nuostatas, žingsnį lėtinančias abejones ir stingdančias baimes. Gebėjimas į viską žvelgti su tikėjimu ir mylėt be garantijų.

Suaugti - nebūtinai reiškia prarasti vaiką savyje.
Kartais, tai kvietimas jį prisiminti.

Kažkada nugirdau sakant - "mes negalime pakeisti savo vaikystės, bet visada galime pasirūpinti vaiku, kuris vis dar gyvena mumyse“.

Ir kai kažkas tavyje pravirksta - visada gali pažadėti tam/tai veidrodyje:
🪶Aš būsiu šalia tavęs, kad ir kas nutiktų.
🪶Jei išvargsi, pasodinsiu tave ant šilto akmens prie upės ir mes klausysimės tekančio vandens.
🪶Jei išsigąsi, paimsiu tave už rankos, kol širdis ims vėl plakti ramiai.
🪶Jei panorėsi kalbėtis, atidėsiu visus suaugusiųjų darbus ir pasistengsiu tave išgirsti.
🪶Aš esu čia. Dėl Tavęs. Visada.

Padeda./

📷 Tati Frank photo

/Nors praėjo veik pora mėnesių, mane vis pasiveja Birštono (Hepi) studijų atgarsiai - "gyvenimas, kur gali užeiti ir iše...
04/08/2025

/Nors praėjo veik pora mėnesių, mane vis pasiveja Birštono (Hepi) studijų atgarsiai - "gyvenimas, kur gali užeiti ir išeiti be niekur nieko, yra nieko nevertas" - nuskamba dėstytojo mintis ir, regis, nepalieka smarkiai abejojančių.

Nutįsta šešėliai, vakarėjančios saulės spinduliuose pakimba mintys. Stabteliu.

Gyvenimas, kur niekas neužsibūna, o ir pats neužsibūni niekur, tampa lyg laukimas, kuris niekada netampa atėjimu.

Tai gyvenimas be gyvo pėdsako kito atminty ir atgarsio širdy. Kaip kambarys, pro kurį praėjo vėjas – tyliai, nepastebimai, ir niekas net nepakilo nuo žemės.

Tokiam gyvenimui trūksta dalyvavimo. Trūksta tikrumo, kad esi – ne tik sau, bet ir kitiems.

Egzistenciniu požiūriu, tai galėtų reikšti gyvenimą be santykio. O be gyvo santykio – su žmonėmis, su aplink plytinčiu pasauliu, su pačiu savimi – gyvenimas pamažu netenka kontūrų.

Vertė gyvenimo ne visada matuojama triukšmu, gausa ar ilgais viešėjimo metais – kartais tai tik vienas žvilgsnis, jautriai parinktas žodis, vienas artumo mirksnis, kuris keičia kitą žmogų visam laikui.

Ir, matyt, tai ir yra didžiausia vertė.

Ar kažkas iš tikrųjų pajuto, kad buvai šalia?
Ar tu pats pajutai, kad buvai? /

/Mirguliuoja saulės palytėtos marios, pulsuoja vasaros vidurys, kas vakarą jau vis anksčiau jūron panardindamas saulę.Pr...
23/07/2025

/Mirguliuoja saulės palytėtos marios, pulsuoja vasaros vidurys, kas vakarą jau vis anksčiau jūron panardindamas saulę.
Primenantis, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą.

Markstausi mėgaudamasi kiek sulėtėjusiom valandom ir šiandien galvoju apie drąsą.
Drąsą pasirinkti ir drąsą nesirinkti, drąsą priimti ir drąsą paleisti.

„Kartais reikia tiesiog šokti, o sparnai užaugs pakeliui“, - už rankos drąsinančiai palydėja Rėjus Bredberis.

Sykiais verta žengti į nežinią su viltimi, kad tavyje nubus ta, kuri sugebės eiti toliau.
Pasirinkus nepramintus kelius, dažniausiai tenka tikėti ne saugumu, o tuo, kuo gali tapti eidama.
Atkakliai tikiu, kad tik išdrįsdami žengti pirmyn, sutiksim save tą, kuri gebės nebebijoti.

Be drąsos, neretai gyvename saugiai, bet su jutimu tuštumos.
Kuriame santykius, kuriuose telpame, bet nesame.
Dirbame darbus, kurie pakankami, bet neturtina mūsų vidaus.
Taikstomės su tyla, kai vidus perpildytas žodžiais./

/Šnara veik įpusėjusi vasara, o mane vėl pasiveja J.Bugental mintys - "Stengtis turėti savyje kuo daugiau gyvybės ir kuo...
10/07/2025

/Šnara veik įpusėjusi vasara, o mane vėl pasiveja J.Bugental mintys - "Stengtis turėti savyje kuo daugiau gyvybės ir kuo mažiau mirties - štai kas svarbiausia. Nuolat svyruojanti gyvybės ir mirties švytuoklė yra pagrindinis vidinis barometras, rodantis, kaip klostosi mūsų gyvenimas".

Gyvybė ir mirtis telpa mumyse ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, kasdien, kiekvieną akimirką.

"Gyvybė" – tai ne vien kvėpavimas. Tai akimirkos, kai išdrįstame jausti viską. Viską – net skausmą. Kai renkamės gyventi autentiškai, net kai labai nepatogu. Kai kažką kuriam, kai puoselėjam ryšį, kai nebijom būti atviri.

"Mirtis“ tuo tarpu – tai ne fizinis išnykimas, o labiau psichologinis sąstingis. Kai prisitaikome dėl saugumo, apsimetinėjame, dedamės abejingi.
Atsisakome jausti, kad neskaudėtų. Kai ridenam gyvenimą autopilotu, lyg būtume statistai savo paties istorijoje.

Delne arbatos puodelis ir visada galiu savęs paklausti:

🪶Kur savo gyvenime jaučiu daugiausia gyvybės?

🪶Kur savo gyvenime aš „mirštu“ – sustingstu, užgęstu, pasimetu? Gal darbe? Gal santykiuose? Gal bijodamas pasakyti „ne“?

🪶Ką galėčiau padaryti šiandien, kad priartėčiau prie gyvybės – nors per sprindį? Gal tiesiog pasakyti tiesą?

Mintyju, kad gyvybė – tai nebūtinai džiaugsmas, o tiesiog – tikrumas. Tikri jausmai. Sąmoningi pasirinkimai. Tikras buvimas./

📚James Bugental "Menas būti gyvam"

/Prieš trejetą metų, saulės pripildytą popietę, užgimė „Susitik su Savimi“.Vakarėja, vėjas nesugaunamai gena pamario deb...
24/06/2025

/Prieš trejetą metų, saulės pripildytą popietę, užgimė „Susitik su Savimi“.

Vakarėja, vėjas nesugaunamai gena pamario debesis, o man noris įžodint apie ką man TAI.

Susitikimas su savimi, man regis, – viena esmingiausių ir kartu sunkiausių dvasinių, psichologinių ir egzistencinių patirčių. Gilus, autentiškas, kartais nepatogus susitikimas su tuo, kas esi iš tiesų – be vaidmenų, be apsauginių liemenių, be maskuojančių kaukių.

🪶Ką galėtų reikšti „susitikti su savimi“?

Tai akimirka (ar net visa eilė jų), kai:
○ Nustoji bėgt – nuo tylos, nuo klausimų, nuo nepatogių jausmų.
○ Nebebandai būt geresniu, įspūdingesniu ar priimtinesniu.
○ Pažiūri į akis savo baimei, tuštumai, ilgesiui.
○ Pradedi girdėti savo tikruosius poreikius, net jei jie prieštarauja tam, kuo tikėjai iki šiol.

🪶Kaip gali tai pajusti?

Kažkurią akimirką randasi vidinis balsas, kurio anksčiau privengei ir dabar jis staiga prabyla: „aš visada čia buvau.“

🪶Kur dažniausiai įvyksta toks susitikimas?

○ Vienumoje, gamtoje, kartais santykyje su kitu.
○ Griūties metu, kai gyvenimas ima byrėti ir regis nebėra už ko užsikibti.
○ Psichoterapijoje, kai aptinki save „be cenzūros“.
○ Kūryboje, kai leidi sau kurti ne tai, kas patrauklu, o tai, kas tavo, kas tikra.
○ Maldoje su tuo, kuom tiki (pas visus mus savi Dievai).

🪶Ką gali rasti tame?

○ Nesusitaikymus – su savo praeitimi, pasirinkimais.
○ Ilgesį – mylėti, būti mylimam, gyventi prasmingiau.
○ Tuštumą – kuri baugina, bet ir atveria kažkam naujam.
○ Laisvę – nes kai pamatai save, koks esi, nebereikia nieko įrodinėti.

🪶Kodėl privengiam?

○ Nes tai skausminga – lyg smiltys tarp delnų pabyra iliuzijos.
○ Nes tai nepatogu – tenka prisiimt atsakomybę.
○ Nes tai keičia – kai pamatai, kas iš tiesų esi, nebegali atmatyti ir gyvent kaip anksčiau.

🪶Bet jei bent akimirkai susitinki... pasimato posūkio taškas, pasimato keliai:

○ gyventi ne iš baimės, noro įtikti, o iš tiesos,
○ pradėti ne nuo to, kaip „reikia“, o nuo to, kaip "nori",
○ ne ieškant savęs kažkur aplink, o grįžtant apkabint save tikrą.

Kada paskutinį syk girdėjai save mąstant, kvėpuojant, bijant, šypsantis, tylint?/

📷 Tati Frank

/Markstausi prieš atšiauriai sūkuriuojantį smėlį ir mane atsiveja Birštono (Hepi) studijų atgarsiai:Dėstytojas mąsliai d...
21/06/2025

/Markstausi prieš atšiauriai sūkuriuojantį smėlį ir mane atsiveja Birštono (Hepi) studijų atgarsiai:

Dėstytojas mąsliai dalinasi - štai keturių piešinių ciklas, tema "Arklys žiūri į žvaigždę":
1. "Arklys žiūri į žvaigždę".
2. "Arklys žiūri į žvaigždę ir nieko nedaro".
3. "Medis užaugo, arklys nieko nedaro".
4. "Arklys mirė".

Akimirkai tyla.

Neretai aplanko klausimas - ką pasirinkdamas (ar nepasirinkdamas) iš tikrųjų sakau apie save? Kas man yra atidėliojimas?

Kaip bepažiūrėsi, atidėliojimas taip pat yra pasirinkimas – dažniausiai ne prieš supantį pasaulį, o prieš save patį.

Tylomis galime savęs klustelt: ar bijau, kad nesugebėsiu? ar nenoriu gyventi kitokio gyvenimo, nei man primetė? o gal laukiu kažkieno leidimo?

M. Heidegeris primena, kad žmogaus buvimas (Dasein) iš esmės yra buvimas link mirties. Atidėliojimas, tuo tarpu, – tai bandymas gyventi taip, tarsi turėtume neišsemiamus vandenynus laiko. Vengiame veikti šiandien, nes taip masina gyventi "realybės simuliacijoj“, kur pabaiga atrodo neįmatomai tolima. Tačiau, atkaliai tikiu, kad prasmingas ir autentiškas gyvenimas reikalauja nuolatinio sąmoningumo santykyje su baigtinumu – pastarojo konteksto akivaizdoje renkamės gyventi iš tiesų.

Praveriu duris į dar vieną vasaros dieną su klausimu sau ir Tau:
"Kas iš tikrųjų priima sprendimus mano gyvenime – aš ar mano baimė?"/

📷 Tati Frank

/Nemunas nuplukdo dar vieną studijų dieną, o mano užrašinėn nugula dėstytojo žodžiai - "kai nežinai ko nori, gauni ko ne...
09/06/2025

/Nemunas nuplukdo dar vieną studijų dieną, o mano užrašinėn nugula dėstytojo žodžiai - "kai nežinai ko nori, gauni ko nenori".

Iš pirmo žvilgsnio, "nežinoti, ko nori" gali atrodyti kaip beribė laisvė - jokių apribojimų, gausa galimybių, atvertos durys viskam, kas nutiks.
Tačiau, iš tikrųjų, tai labiau panašu į egzistencinę tuštumą, kurioje tampi trapus ir pažeidžiamas. Nes, kai nėra mano valios, atsiranda kitų valia.

Gyvenimas pasirenka už tave - ir retai tai būna tau tinkamiausias pasirinkimas.

Norėti - dar reiškia prisiimti atsakomybę: už pasirinkimus, už klaidas, už pasekmes. "Nežinojimas, ko nori", kartais yra pasąmoninis atsakomybės vengimas. Ir toj nežinioj, vietoj laisvės pajutimo, būna, aplanko sumaištis. Kasdienybė pamažu užsipildo dalykais, kurių nebejauti kaip savo: svetimu darbu, nejautriais santykiais, įpročiais, kurie tave gramzdina.

Ir dar paradoksas: kad galėtum tikrai "žinoti, ko nori", turi rizikuoti kažko nežinoti. Tada atkakliai ir kantriai ieškoti. Kaskart vis teirautis savęs - kas mano ir kurlink einu.

Be to nuolatinio dialogo su savim - panašiai kaip upe pasroviui, kol atsimuši į krantą, kurio net nenorėjai pasiekti./

📷 Tati Frank

/Tyvuliuoja kvepiančio pavasario vakaras, markstosi vėjy smalsūs obelų pumpurai, o mano rankose J.F.T.Bugental knyga api...
28/04/2025

/Tyvuliuoja kvepiančio pavasario vakaras, markstosi vėjy smalsūs obelų pumpurai, o mano rankose J.F.T.Bugental knyga apie prarastą savęs pojūtį, apie kiekvieno mūsų troškimą savyje turėti kuo daugiau gyvybės ir kuo mažiau mirties.

Autorius primena, jog žmogaus esmė slypi jo unikalume, ir kaip tik šis aspektas auklėjant žmogų yra slopinamas. Šiai esaties daliai būtinas tiesioginis ryšys su vidiniu jausmu. Anglų literatūros kritikas ir rašytojas Cyrilas Connollys atkakliai antrina: "Niekada nenuolaidžiauk devyniasdešimt devyniems procentams savęs, kuriais esi panašus į kitus, vieno nepakartojamo procento sąskaita".

Nuoširdžiai tikiu, kad gebėjimas pažvelgti į savo vidų, įsiklausyti į jusles ir giluminius poreikius, išgirsti savo vidinę patirtį, yra nemažiau svarbu nei tobula rega, klausa, lytėjimas, uoslė ar jutimas skonio.

Savęs suvokimas - tai visos būties išraiška, o išlavinta vidinė rega mums kiekvieną akimirką praneša žinią, kaip tai, ką patiriu, dera su mano vidine patirtimi. Ji padeda orientuotis ir numatyti kryptį, kur link noriu judėti savyje.

Kuo labiau esame savo centre, tuo mažiau esame įtakojami išorinių įspūdžių, prirakinti prie daiktiškumo ir apimti nerimo dėl laiko. Tai lieka svarbu, bet nebe tiek reikšminga.

Nežinau, kur Tavo išvykimo stotis į šią kelionę, bet
tikiu, kad kiekvieno mūsų lūkuriuoja traukinys į didesnį gyvybingumą, vidinę darną ir patikėjimą savo nepatikėtom galimybėm./

📷 Ugnė Helenė
📚J.F.T.Bugental "Menas būti gyvam"

/Nors bundantis pavasaris dar sunkiai braunasi pro lietaus ir žvarbos užuolaidas, pinasi gijos apie tai, kas nutūpdo šyp...
26/03/2025

/Nors bundantis pavasaris dar sunkiai braunasi pro lietaus ir žvarbos užuolaidas, pinasi gijos apie tai, kas nutūpdo šypseną mūsų veide, kas žadina gyvybę ir augina tikėjimą, kad pasaulis yra saugus.
Kas trapų verčia stipriu, išsigandusį pripildo drąsa, upei nutiesia krantus ir surenčia tikėjimo tiltus.

Kai suvoki, jog neturi nemirtingumo geno ar neišsemiamų vandenynų laiko, imi dar stipriau branginti kas tikra, nuoseklu, paprasta, nesupakuota į iliuziją, trupančius pažadus ir šešėlius.

Išmintis byloja - juk myli tai mus už dyką, arba nemyli visai.
Tampa lengva, vaisku ir giedra tavo neatsakytų klausimų padangėj. Tarsi inkaru nusileidžia leidimas būt tiesiog savimi.

Sugrįžta prancūzų rašytojo David Foenkinos priminimas - "žodynas baigiasi ten, kur prasideda širdis". Tik tiek tereikia - išgirsti ją, kliautis, pasitikėti.

Kaip sakė dvasinis mokytojas Šri Šri Ravi Šankaras - "džiaugsmas - tai meilė tam, kas yra, o liūdesys - tai meilė tam, ko nėra".
Susirenki savo išmylėtas džiaugsmo ir liūdesio kaladėles ir statai nepakartojamą savo tikrumo uostą./

Address

Vilnius

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Practice

Send a message to Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė:

Share

Share on Facebook Share on Twitter Share on LinkedIn
Share on Pinterest Share on Reddit Share via Email
Share on WhatsApp Share on Instagram Share on Telegram