Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė

Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė Egzistencinės psichoterapijos susitikimai. Kai kelionėje savęs link trūksta priėmimo, palaikymo, aiškumo ar orientyrų.

/Mirguliuoja saulės palytėtos marios, pulsuoja vasaros vidurys, kas vakarą jau vis anksčiau jūron panardindamas saulę.Pr...
23/07/2025

/Mirguliuoja saulės palytėtos marios, pulsuoja vasaros vidurys, kas vakarą jau vis anksčiau jūron panardindamas saulę.
Primenantis, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą.

Markstausi mėgaudamasi kiek sulėtėjusiom valandom ir šiandien galvoju apie drąsą.
Drąsą pasirinkti ir drąsą nesirinkti, drąsą priimti ir drąsą paleisti.

„Kartais reikia tiesiog šokti, o sparnai užaugs pakeliui“, - už rankos drąsinančiai palydėja Rėjus Bredberis.

Sykiais verta žengti į nežinią su viltimi, kad tavyje nubus ta, kuri sugebės eiti toliau.
Pasirinkus nepramintus kelius, dažniausiai tenka tikėti ne saugumu, o tuo, kuo gali tapti eidama.
Atkakliai tikiu, kad tik išdrįsdami žengti pirmyn, sutiksim save tą, kuri gebės nebebijoti.

Be drąsos, neretai gyvename saugiai, bet su jutimu tuštumos.
Kuriame santykius, kuriuose telpame, bet nesame.
Dirbame darbus, kurie pakankami, bet neturtina mūsų vidaus.
Taikstomės su tyla, kai vidus perpildytas žodžiais./

/Šnara veik įpusėjusi vasara, o mane vėl pasiveja J.Bugental mintys - "Stengtis turėti savyje kuo daugiau gyvybės ir kuo...
10/07/2025

/Šnara veik įpusėjusi vasara, o mane vėl pasiveja J.Bugental mintys - "Stengtis turėti savyje kuo daugiau gyvybės ir kuo mažiau mirties - štai kas svarbiausia. Nuolat svyruojanti gyvybės ir mirties švytuoklė yra pagrindinis vidinis barometras, rodantis, kaip klostosi mūsų gyvenimas".

Gyvybė ir mirtis telpa mumyse ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, kasdien, kiekvieną akimirką.

"Gyvybė" – tai ne vien kvėpavimas. Tai akimirkos, kai išdrįstame jausti viską. Viską – net skausmą. Kai renkamės gyventi autentiškai, net kai labai nepatogu. Kai kažką kuriam, kai puoselėjam ryšį, kai nebijom būti atviri.

"Mirtis“ tuo tarpu – tai ne fizinis išnykimas, o labiau psichologinis sąstingis. Kai prisitaikome dėl saugumo, apsimetinėjame, dedamės abejingi.
Atsisakome jausti, kad neskaudėtų. Kai ridenam gyvenimą autopilotu, lyg būtume statistai savo paties istorijoje.

Delne arbatos puodelis ir visada galiu savęs paklausti:

🪶Kur savo gyvenime jaučiu daugiausia gyvybės?

🪶Kur savo gyvenime aš „mirštu“ – sustingstu, užgęstu, pasimetu? Gal darbe? Gal santykiuose? Gal bijodamas pasakyti „ne“?

🪶Ką galėčiau padaryti šiandien, kad priartėčiau prie gyvybės – nors per sprindį? Gal tiesiog pasakyti tiesą?

Mintyju, kad gyvybė – tai nebūtinai džiaugsmas, o tiesiog – tikrumas. Tikri jausmai. Sąmoningi pasirinkimai. Tikras buvimas./

📚James Bugental "Menas būti gyvam"

/Prieš trejetą metų, saulės pripildytą popietę, užgimė „Susitik su Savimi“.Vakarėja, vėjas nesugaunamai gena pamario deb...
24/06/2025

/Prieš trejetą metų, saulės pripildytą popietę, užgimė „Susitik su Savimi“.

Vakarėja, vėjas nesugaunamai gena pamario debesis, o man noris įžodint apie ką man TAI.

Susitikimas su savimi, man regis, – viena esmingiausių ir kartu sunkiausių dvasinių, psichologinių ir egzistencinių patirčių. Gilus, autentiškas, kartais nepatogus susitikimas su tuo, kas esi iš tiesų – be vaidmenų, be apsauginių liemenių, be maskuojančių kaukių.

🪶Ką galėtų reikšti „susitikti su savimi“?

Tai akimirka (ar net visa eilė jų), kai:
○ Nustoji bėgt – nuo tylos, nuo klausimų, nuo nepatogių jausmų.
○ Nebebandai būt geresniu, įspūdingesniu ar priimtinesniu.
○ Pažiūri į akis savo baimei, tuštumai, ilgesiui.
○ Pradedi girdėti savo tikruosius poreikius, net jei jie prieštarauja tam, kuo tikėjai iki šiol.

🪶Kaip gali tai pajusti?

Kažkurią akimirką randasi vidinis balsas, kurio anksčiau privengei ir dabar jis staiga prabyla: „aš visada čia buvau.“

🪶Kur dažniausiai įvyksta toks susitikimas?

○ Vienumoje, gamtoje, kartais santykyje su kitu.
○ Griūties metu, kai gyvenimas ima byrėti ir regis nebėra už ko užsikibti.
○ Psichoterapijoje, kai aptinki save „be cenzūros“.
○ Kūryboje, kai leidi sau kurti ne tai, kas patrauklu, o tai, kas tavo, kas tikra.
○ Maldoje su tuo, kuom tiki (pas visus mus savi Dievai).

🪶Ką gali rasti tame?

○ Nesusitaikymus – su savo praeitimi, pasirinkimais.
○ Ilgesį – mylėti, būti mylimam, gyventi prasmingiau.
○ Tuštumą – kuri baugina, bet ir atveria kažkam naujam.
○ Laisvę – nes kai pamatai save, koks esi, nebereikia nieko įrodinėti.

🪶Kodėl privengiam?

○ Nes tai skausminga – lyg smiltys tarp delnų pabyra iliuzijos.
○ Nes tai nepatogu – tenka prisiimt atsakomybę.
○ Nes tai keičia – kai pamatai, kas iš tiesų esi, nebegali atmatyti ir gyvent kaip anksčiau.

🪶Bet jei bent akimirkai susitinki... pasimato posūkio taškas, pasimato keliai:

○ gyventi ne iš baimės, noro įtikti, o iš tiesos,
○ pradėti ne nuo to, kaip „reikia“, o nuo to, kaip "nori",
○ ne ieškant savęs kažkur aplink, o grįžtant apkabint save tikrą.

Kada paskutinį syk girdėjai save mąstant, kvėpuojant, bijant, šypsantis, tylint?/

📷 Tati Frank

/Markstausi prieš atšiauriai sūkuriuojantį smėlį ir mane atsiveja Birštono (Hepi) studijų atgarsiai:Dėstytojas mąsliai d...
21/06/2025

/Markstausi prieš atšiauriai sūkuriuojantį smėlį ir mane atsiveja Birštono (Hepi) studijų atgarsiai:

Dėstytojas mąsliai dalinasi - štai keturių piešinių ciklas, tema "Arklys žiūri į žvaigždę":
1. "Arklys žiūri į žvaigždę".
2. "Arklys žiūri į žvaigždę ir nieko nedaro".
3. "Medis užaugo, arklys nieko nedaro".
4. "Arklys mirė".

Akimirkai tyla.

Neretai aplanko klausimas - ką pasirinkdamas (ar nepasirinkdamas) iš tikrųjų sakau apie save? Kas man yra atidėliojimas?

Kaip bepažiūrėsi, atidėliojimas taip pat yra pasirinkimas – dažniausiai ne prieš supantį pasaulį, o prieš save patį.

Tylomis galime savęs klustelt: ar bijau, kad nesugebėsiu? ar nenoriu gyventi kitokio gyvenimo, nei man primetė? o gal laukiu kažkieno leidimo?

M. Heidegeris primena, kad žmogaus buvimas (Dasein) iš esmės yra buvimas link mirties. Atidėliojimas, tuo tarpu, – tai bandymas gyventi taip, tarsi turėtume neišsemiamus vandenynus laiko. Vengiame veikti šiandien, nes taip masina gyventi "realybės simuliacijoj“, kur pabaiga atrodo neįmatomai tolima. Tačiau, atkaliai tikiu, kad prasmingas ir autentiškas gyvenimas reikalauja nuolatinio sąmoningumo santykyje su baigtinumu – pastarojo konteksto akivaizdoje renkamės gyventi iš tiesų.

Praveriu duris į dar vieną vasaros dieną su klausimu sau ir Tau:
"Kas iš tikrųjų priima sprendimus mano gyvenime – aš ar mano baimė?"/

📷 Tati Frank

/Nemunas nuplukdo dar vieną studijų dieną, o mano užrašinėn nugula dėstytojo žodžiai - "kai nežinai ko nori, gauni ko ne...
09/06/2025

/Nemunas nuplukdo dar vieną studijų dieną, o mano užrašinėn nugula dėstytojo žodžiai - "kai nežinai ko nori, gauni ko nenori".

Iš pirmo žvilgsnio, "nežinoti, ko nori" gali atrodyti kaip beribė laisvė - jokių apribojimų, gausa galimybių, atvertos durys viskam, kas nutiks.
Tačiau, iš tikrųjų, tai labiau panašu į egzistencinę tuštumą, kurioje tampi trapus ir pažeidžiamas. Nes, kai nėra mano valios, atsiranda kitų valia.

Gyvenimas pasirenka už tave - ir retai tai būna tau tinkamiausias pasirinkimas.

Norėti - dar reiškia prisiimti atsakomybę: už pasirinkimus, už klaidas, už pasekmes. "Nežinojimas, ko nori", kartais yra pasąmoninis atsakomybės vengimas. Ir toj nežinioj, vietoj laisvės pajutimo, būna, aplanko sumaištis. Kasdienybė pamažu užsipildo dalykais, kurių nebejauti kaip savo: svetimu darbu, nejautriais santykiais, įpročiais, kurie tave gramzdina.

Ir dar paradoksas: kad galėtum tikrai "žinoti, ko nori", turi rizikuoti kažko nežinoti. Tada atkakliai ir kantriai ieškoti. Kaskart vis teirautis savęs - kas mano ir kurlink einu.

Be to nuolatinio dialogo su savim - panašiai kaip upe pasroviui, kol atsimuši į krantą, kurio net nenorėjai pasiekti./

📷 Tati Frank

/Tyvuliuoja kvepiančio pavasario vakaras, markstosi vėjy smalsūs obelų pumpurai, o mano rankose J.F.T.Bugental knyga api...
28/04/2025

/Tyvuliuoja kvepiančio pavasario vakaras, markstosi vėjy smalsūs obelų pumpurai, o mano rankose J.F.T.Bugental knyga apie prarastą savęs pojūtį, apie kiekvieno mūsų troškimą savyje turėti kuo daugiau gyvybės ir kuo mažiau mirties.

Autorius primena, jog žmogaus esmė slypi jo unikalume, ir kaip tik šis aspektas auklėjant žmogų yra slopinamas. Šiai esaties daliai būtinas tiesioginis ryšys su vidiniu jausmu. Anglų literatūros kritikas ir rašytojas Cyrilas Connollys atkakliai antrina: "Niekada nenuolaidžiauk devyniasdešimt devyniems procentams savęs, kuriais esi panašus į kitus, vieno nepakartojamo procento sąskaita".

Nuoširdžiai tikiu, kad gebėjimas pažvelgti į savo vidų, įsiklausyti į jusles ir giluminius poreikius, išgirsti savo vidinę patirtį, yra nemažiau svarbu nei tobula rega, klausa, lytėjimas, uoslė ar jutimas skonio.

Savęs suvokimas - tai visos būties išraiška, o išlavinta vidinė rega mums kiekvieną akimirką praneša žinią, kaip tai, ką patiriu, dera su mano vidine patirtimi. Ji padeda orientuotis ir numatyti kryptį, kur link noriu judėti savyje.

Kuo labiau esame savo centre, tuo mažiau esame įtakojami išorinių įspūdžių, prirakinti prie daiktiškumo ir apimti nerimo dėl laiko. Tai lieka svarbu, bet nebe tiek reikšminga.

Nežinau, kur Tavo išvykimo stotis į šią kelionę, bet
tikiu, kad kiekvieno mūsų lūkuriuoja traukinys į didesnį gyvybingumą, vidinę darną ir patikėjimą savo nepatikėtom galimybėm./

📷 Ugnė Helenė
📚J.F.T.Bugental "Menas būti gyvam"

/Nors bundantis pavasaris dar sunkiai braunasi pro lietaus ir žvarbos užuolaidas, pinasi gijos apie tai, kas nutūpdo šyp...
26/03/2025

/Nors bundantis pavasaris dar sunkiai braunasi pro lietaus ir žvarbos užuolaidas, pinasi gijos apie tai, kas nutūpdo šypseną mūsų veide, kas žadina gyvybę ir augina tikėjimą, kad pasaulis yra saugus.
Kas trapų verčia stipriu, išsigandusį pripildo drąsa, upei nutiesia krantus ir surenčia tikėjimo tiltus.

Kai suvoki, jog neturi nemirtingumo geno ar neišsemiamų vandenynų laiko, imi dar stipriau branginti kas tikra, nuoseklu, paprasta, nesupakuota į iliuziją, trupančius pažadus ir šešėlius.

Išmintis byloja - juk myli tai mus už dyką, arba nemyli visai.
Tampa lengva, vaisku ir giedra tavo neatsakytų klausimų padangėj. Tarsi inkaru nusileidžia leidimas būt tiesiog savimi.

Sugrįžta prancūzų rašytojo David Foenkinos priminimas - "žodynas baigiasi ten, kur prasideda širdis". Tik tiek tereikia - išgirsti ją, kliautis, pasitikėti.

Kaip sakė dvasinis mokytojas Šri Šri Ravi Šankaras - "džiaugsmas - tai meilė tam, kas yra, o liūdesys - tai meilė tam, ko nėra".
Susirenki savo išmylėtas džiaugsmo ir liūdesio kaladėles ir statai nepakartojamą savo tikrumo uostą./

/Net tada, kai regis jau esi pasiskiepijęs nuo visų nelaimių - būna vat kažkas - ima ir vėl nutinka.Kaip rašė Erika Ubra...
17/03/2025

/Net tada, kai regis jau esi pasiskiepijęs nuo visų nelaimių - būna vat kažkas - ima ir vėl nutinka.

Kaip rašė Erika Ubrasaitė - "Dievo dovanos yra nekeičiamos, nesvarstomos ir privalo būti priimtos". Net ir tada, kai visai nedžiugina ir mielai sugrąžintum jas atgal.

Yra daug būdų gyventi sudėtingų atkarpų akivaizdoje ir mes visada renkamės. Renkamės galimybes ir negalėjimus, kelius, aplinkelius ir tuos, su kuriais pakeliui. Neramiai blaškomės toli nuo žemės ir nuo savęs paties.

Kol kažkurį rytą isaušta diena, kuomet supranti, kad tvariausią ramybę suteikiantis uostas yra kažkur greta tavo širdies.
Reikia perbristi ne vieną nerimo upę, ne kartą klupt be atsakymų ir vėl pakilti, perkelt ne vieną kartėlio akmenį, pastumti ne vieną baimės kalną.
Be viso to - nepasieksi kranto ir nesiras jėgų pasisodint savo tikėjimo pievą.

Atkakliai tikiu, kad širdies ramybė slepiasi kažkur užanty, kur kas arčiau nei įprastai linkę ieškoti./

/Vistik nėra jokio tilto arba tiksliau, kaip sakė Frydrichas Nyčė, - "niekas nepastatys tau tilto, kuriuo tu, ir tik tu ...
25/02/2025

/Vistik nėra jokio tilto arba tiksliau, kaip sakė Frydrichas Nyčė, - "niekas nepastatys tau tilto, kuriuo tu, ir tik tu vienas turi pereiti gyvenimo upę."

Priminimas neišsižadamos ir neišvengiamos savo kelionės autorystės su visais posūkio taškais ir dvejonių sustojimais.

Ir tame, gal bene svarbiausia - triukšme ir minčių gausoj nepamesti savo širdies telefono numerio./

/Girgžda po kojomis negausiai atseikėtas sniegas, girdžiu tik savo žingsnius ir daug virpančios tylos, sklendžiančios pa...
08/02/2025

/Girgžda po kojomis negausiai atseikėtas sniegas, girdžiu tik savo žingsnius ir daug virpančios tylos, sklendžiančios pavėjui.
Tušti, bet išmindžikuoti takai atneša minčių apie vienatvę, kuri akimirkai, o sykiais neišmatuojamais mėnesiais, būna, kad užsuka į kiekvieno jauseną ar namus.

Man regis, vienatvė gali būti tiek dovana, tiek išbandymas. Kartais ji suteikia ramybę ir leidžia geriau išgirsti save, o kartais tampa našta, kurią sunku atlaikyti.

Neretai vieniši tampame tada, kai nejaučiame ryšio su savimi, kai mūsų pačių mintys ir jausmai atrodo per sunkūs, nepakeliami ar tiesiog nepažįstami, o galbūt turime neišspręstų vidinių klausimų, kurių vis privengiame.
Tada vienatvė tampa išgyvenama kaip tuštuma, kurią reikia kuo greičiau užpildyti – žmonėmis, veiklomis, nuotykiais, triukšmu.

Kita vertus, vienatvė mus priverčia susitikti su savimi – be išorinių trukdžių, susikurtų rolių ir socialinių vaidmenų. Neretai tai itin nepatogu, jei esame pripratę ieškoti prasmės ir vertės kituose žmonėse ar išoriniuose patvirtinimuose.

Tikiu, kad sykiais į minčių vingius įsliūkinusi vienatvė, priimta be pasipriešinimo, gali tapti dirva, kurioje dygsta tikrasis savęs pažinimas, atnešantis gilesnį suvokimą, kas išties yra brangu, tvaru, o kas trapu ir laikina.

Prisimena Jean-Paul Sartro mintis - 'if you are lonely when you're alone, you are in a bad company.'

Atkakliai tikiu, kad tik pažindami save, galime autentiškiau būti su kitais.

O koks Tavo santykis su vienuma?/

/Grimztu į plūduriuojantį vakarą, jaučiu kaip dar vienos dienos smiltys subyra į 'vakar', o susirūpinimas sykiais atrodo...
22/01/2025

/Grimztu į plūduriuojantį vakarą, jaučiu kaip dar vienos dienos smiltys subyra į 'vakar', o susirūpinimas sykiais atrodo didesnis už plytintį dangų.

Mintyju, kiek esam laisvi rinktis jausmą įvažiavus į drumzliną tunelį ar po liūties sezono pagaliau prasismelkus spinduliui saulės.

Galvoju apie laisvę rinktis - reakciją, emociją, žvilgsnį, šypseną ar ramesnį kvėpavimą. Kiek išties daug esam laisvi ir kiek mažai suvaržyti. Ir čia neretai atsitraukusio žvilgsnio klausimas.

Prasklendžia Jean-Paul Sartro mintis - "laisvė yra tai, ką mes darome su tuo, ką su mumis padarė aplinkybės." Ir tada ji tampa dar sprindžiu didesnė, labiau įgalinanti, daugiau žadanti, tarsi gavus dar vieną bilietą atkarpos kryptim į sau žadėtą pilnatvę.

Susiskaičiuoji atidžiai brangius, laimės jutimu pritalpintus mažmožius, ir nejučia pamatai, kad jie nebetelpa saujose.

Ir kaip anot Marko Aurelijaus - "very little is needed to make a happy life; it is all within yourself, in your way of thinking."/

📷 Helenė

/Prisimerkiu akinama šviesos ir neapleidžia mintis, kodėl net tada, kai saulė zenite sykiais jaučiam, kad plaukiam tamsi...
05/01/2025

/Prisimerkiu akinama šviesos ir neapleidžia mintis, kodėl net tada, kai saulė zenite sykiais jaučiam, kad plaukiam tamsiausiomis minčių upėmis.
O, būna, tūnom giliausiam šuliny, o viltis didesnė už Everestą. Kodėl kartais tikslai ir prasmės pasimeta verpetuose ir ima linguoti net tvirčiausios tektoninės plokštės.

„Tikrasis gyvenimo tikslas – sodinti medžius, po kurių šešėliu niekada nesėdėsi“, - prisimena Nelsono Henderson mintis.
Kad ir kaip norisi mėgautis buvimu čia ir dabar, tačiau greta to, linkiu sau nepamiršti, kad kiekvieno gyvenimas nejučia tampa tiltu, jungiančiu dabartį su ateitim. Tiltu pasaulio link, kurio galbūt niekada nepatirsim.

Primygtinai tikiu, kad gyvenimo esmė slypi ne momentinėje šlovėje, gausoje ar aplinkinių aplodismentuose, bet ilgalaikėse pasekmėse ir tyliame pėdsake, kurį paliekame po savęs kitų soduose.

Užsimerkiu prieš saulę, įkvepiu prisiminimus ir jaučiu pėdas tų, kurie prisilietė prie mano gyvenimo. Svarbiausia vienok - koks buvo tas susitikimas./

Address

Vilnius

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Practice

Send a message to Susitik su Savimi / Eglė Kuisienė:

Share