07/03/2026
2024 metų gegužės 7 dieną Nemuno žiede įvyko tragedija, sukrėtusi visą motociklų bendruomenę. Profesionalus lenktynininkas Šarūnas Pladas patyrė siaubingus sužalojimus: nulūžusi šlaunikaulio galva, daugybiniai šonkaulių lūžiai, visiškai nutraukta kairė ranka ir sunki galvos trauma. Tai buvo diagnozė, kuri skambėjo kaip nuosprendis.
Bet...
Jis gyvas.
Ir nors būklė buvo labai sunki – ji stabili.
Aš, daug metų dirbęs kineziterapeutu, pajutau, kad negaliu likti nuošaly. Norėjau padaryti viską, kas mano galioje, kad mūsų moto Dievukas Šaras sugrįžtų į kiek įmanoma normalesnį gyvenimą. Jis niekada nebebus toks, kaip anksčiau. Atmintis silpna. Judėjimas – labai ribotas. Skausmas – nuolatinis. Bet gyvybė jame degė.
2024 m. rugpjūčio 19 d. parašiau jo žmonai Medeinei:
„Sveika, Medeine.....Tiesiog noriu padėti.“
Taip prasidėjo sunkiausios Šaro gyvenimo varžybos – su pačiu savimi.
2024.10.28 pirmą kartą atvykau į jo namus. Šaras dažnai kartodavo:
„Labai gera namie… čia jaučiuosi kažkiek žmogumi.“
Pradžioje iššūkis buvo net apsiversti lovoje. Reikėjo pradėti lankstyti koją – ateityje laukė klubo sąnario keitimo operacija. O tam, kad po operacijos galėtum judėti, reikia raumenų.
Pradžia buvo beprotiškai sunki. Daug skausmo. Daug emocijų.
Bet kiekviena maža pergalė – su ašaromis ir didžiuliu džiaugsmu.
Pirmas savarankiškas atsisėdimas lovoje atrodė kaip stebuklas.
Pirmas apsivertimas ant pilvo – lyg įveiktas kalnas.
Šaras dirbo su maksimaliomis pastangomis. Aš tikėjau juo. Jis manimi pasitikėjo daugiau nei 100 procentų. Visada sakiau – su Šaru dirbti lengva. Jei būčiau jam dar nevaikščiojant pasakęs padaryti salto ore – jis būtų bent pabandęs. 😁
Jis dažnai klausdavo:
„Vitalijau, kodėl tu man tiek daug padedi?“
Atsakydavau paprastai:
„Turbūt tai mano savirealizacijos poreikis.“
Bet tiesa – mane vedė vidinė pareiga. Aš tiesiog jaučiau, kad privalau tai daryti.
2024.11.22 gavome vaikštynę. Su viena ranka ir praktiškai viena koja jis pradėjo trepsėti link stalo. Ratu. Pirmyn. Atgal.
2024.11.28 vizitas pas ortopedą traumatologą Donatą Ulevičių atnešė gerą žinią – gruodžio 18 d. bus atliekama klubo sąnario keitimo operacija.
Iki operacijos dirbome iš visų jėgų. Skausmai buvo siaubingi, ypač prieš pat ją. Bet jis kentė. Nes tikslas buvo aiškus.
2025.01.17 Šaras grįžo namo su nauju, kaip juokaudavome, „šarnyru“.
Prasidėjo naujas etapas.
2025.01.28 jis pirmą kartą nuvyko į savo autoservisą – vietą, kur iki nelaimės virė visas jo gyvenimas. Ten jo reikėjo kaip oro. Tą dieną jis pamatė ir savo sužalotą lenktyninį motociklą.
2025.02.06 jau ėjo nuo virtuvės stalo iki lovos be ramento.
2025.02.08 išvykome prasiblaškyti į „Arklių slėnį“.
2025.02.09 pirmą kartą sportavome „Medicinos vizijos“ salėje.
2025.02.12 namuose atsirado dviratis treniruoklis.
2025.02.23 surizikavome – važiavome stebėti starto treniruotės ant užšalusio vandens telkinio prie Kačerginės. Žmonės stebėjosi, kaip gerai Šaras atrodo ir kiek daug juda. Tai buvo tik pradžia.
2025.02.28 mano mamos sodyboje jis per 43 minutes, su poilsiu, apėjo beveik hektaro ploto kiemą.
2025.03.16 pas mane namie savarankiškai užlipo į antrą aukštą – kartu žiūrėjome Moto GP etapą Argentinoje.
Tą savaitgalį nusprendėme – 2025.07.17–20 važiuosime gyvai stebėti Moto GP Čekijoje, Brno trasoje.
Ir mes nuvažiavome.
Tuo metu Šaras jau kasdien pėsčiomis eidavo į darbą – 4,9 km į vieną pusę. Per pietų pertrauką dar papildomi kilometrai. Per dieną – apie 12 km.
Kelionė buvo nuostabi. Daug saulės. Daug garso. Daug emocijų. Ir daug tyliai nubrauktų ašarų.
Dar prieš Naujuosius metus Šaras man buvo pasakęs:
„Jei kada nors dar važiuosiu motociklu, noriu, kad pirmas žmogus, kuris mane pavėžės, būtum tu.“
2025.07.13 simboliškai, kaip ir jo startinis numeris, kartu, mano motociklu, pasivažinėjome.
Šiandien Šaras sportuoja savarankiškai arba su kitų specialistų pagalba. Mano darbas pasikeitė ir nebegaliu jam savęs tiek atiduoti, kiek galėjau pradžioje. Manau, savo pažadą Šarui ir galų gale sau įvykdžiau. Šaras dabar gali padaryti tai, apie ką 2024.10.28 net nedrįsome svajoti.
Tai istorija ne apie avariją.
Ne apie pašalintą galūnę.
Ne apie sulūžusius kaulus.
Tai istorija apie tikėjimą.
Apie darbą.
Apie draugystę.
Apie žmogų, kuris atsisakė pasiduoti.
Šaras vis dar kovoja.
Ir aš didžiuojuosi galėdamas būti šios kovos dalimi.
Kartais didžiausios pergalės gimsta ne trasoje.
O tada, kai tiesiog atsistoji ir žengi dar vieną žingsnį.
Daugiau nuotraukų rasite komentaruose.📸
