07/07/2025
Apie perdegimą motinystėje. Tai tikrai pakankamai dažna tema terapinėse sesijose. Galbūt atpažįsti ir save?
Vienas “populiariausių” ir sunkiausių darbų, tai “namų šeimininkių” (dekrete “atostogaujančių”, dar ir namie dirbančių mamų):
🫣 algos niekas nemoka
🫣 atostogų neišleidžia
🫣 išeiginių metu nuo darbų neatleidžia
🫣 dėkingumo mažai, nes tarsi tai savaime suprantama
🫣 supratimo nepabuvus NŠ - nėra
🫣 ir “visi dirba”, o tu “atostogauji”…
Motinystė – tai viena giliausių, transformuojančių patirčių, kurioje susilieja meilė, pareiga, ištvermė ir nesuskaičiuojamos tylos akimirkos, kai moteris sulaiko kvėpavimą dėl kito žmogaus. Tačiau būtent šioje patirtyje slypi viena iš subtiliausių emocinio perdegimo formų, kai moteris taip ilgai būna “prieinama”, kad galiausiai ima jaustis tarsi ji pati neegzistuoja.
Perdegimas motinystėje – tai ne tik fizinis nuovargis ar miego trūkumas. Tai gilus egzistencinis išsekimas, kai moteris nebejaučia savęs kaip atskiros, gyvos, norinčios, jaučiančios būtybės. Ji daro viską, ką reikia – rūpinasi, maitina, guodžia, organizuoja, reaguoja – bet viduje pamažu nugrimsta į jausmą, kad niekas jos nebepastebi. Kad būti mama reiškia netekti savęs. Kad jos poreikiai – per dideli kitų atžvilgiu. Kad norėti tylos, ramybės ar vienos valandos vienatvės – tarsi egoistiška.
Perdegimas neprasideda staiga. Jis kaupiasi iš neišsakytų „man sunku“, iš prarytų ašarų, iš „dar šiek tiek pakentėsiu“, iš lūkesčio būti idealia mama. Jis tyliai įsismelkia, kai moteris nuolat iš savęs reikalauja daugiau, nei pajėgia duoti, kai jos švelnumo indai vis ištuštėja, o niekas jų papildyti neskuba – net ji pati…
Šiuolaikinė moteris dažnai neša ne tik savo vaikų, bet ir visos šeimos, kartais net giminės emocinį krūvį. Ji stengiasi būti ir švelni, ir kantri, ir racionali, ir kūrybinga, ir viską aprėpianti. Bet nėra žmogaus, kuris galėtų ilgai žydėti, kai jo vidinė dirva alinama be poilsio, be dėmesio, be palaikymo…
Išeitis prasideda nuo tylos, kurioje moteris išdrįsta išgirsti save. Nuo pirmo pripažinimo – man per sunku. Nuo mažo, bet esminio leidimo – aš irgi svarbi. Tikrasis rūpestis vaikais prasideda nuo rūpesčio savimi. Nes perdegusi mama, kad ir kaip stengtųsi, ilgainiui pradeda duoti ne meilę, o nuovargį, ne buvimą, o kontrolę, ne artumą, o įtampą. Ne todėl, kad ji bloga, o todėl, kad ji pamiršo save.
Kiekviena motina turi teisę į ribas. Į pagalbą. Į „ne“. Į „pavargau“. Į „man reikia“. Ir, svarbiausia – į buvimą ne tik mama, bet ir žmogumi!
Tai nėra silpnumas. Tai brandi, išmintinga meilė – tokia, kuri neaukoja savęs, o įtraukia save į tą patį svarbių ir mylimų žmonių sąrašą…
Aš irgi esu tame jau daugiau nei 16m, todėl visas stipriai apkabinu ir linkiu rytais pramerkus akis, pirmiausia vidiniu žvilgsniu prisiliesti prie savęs..
Lina 🌞
wwww.psichosomatologe.com
