Neringa Geštalto psichoterapijos praktikė

12/11/2025

🌳Net ten, kur atrodo neįmanoma, gyvenimas randa kelią.

Medis tampa atkaklumo archetipu. Jis auga be derlingos žemės, tarp akmenų ir sausros, tačiau vis tiek klesti. Tai priminimas, kad tikras augimas dažnai gimsta ne iš patogumo, o iš įtampos – iš kovos su pasipriešinimu.

Terapijoje yra taip pat. Čia nėra patogumo. Čia susitinki su savo pasipriešinimais, dar ir terapeutas taip pat nėra patogus: jo klausimai kartais žeidžia tyliai, verčia pažvelgti ten, kur nesi įpratęs žiūrėti. Atrodo, tie patys klausimai kartojasi, bet po jais vis atrandamas naujas sluoksnis.

Ilgoje terapijoje klientai kartais šypsodamiesi sako: „Žinau, ką pasakysit.“ Tačiau tas „žinau“ tėra sąmonės lygmuo, nes tuo metu gilesni sluoksniai vis dar dirba. Klausimai kartojasi, bet jie nėra tušti , jie kaip šaknų prisilietimai prie vis kito akmens paviršiaus, kol vieną dieną kažkas ima skilti.

Tad medis ant akmens tampa simboliu ilgo, kantraus augimo: kai iš pirmo žvilgsnio niekas nesikeičia, bet po truputį akmuo trūksta ir tai reiškia, kad gyvybė laimi.

Neatsistebiu gamtos fenomenais ♥️ ir žmogaus kūno, proto bei sielos gebėjimu prisitaikyti, gydytis ir kurti ♥️

Neringa Geštalto psichoterapijos praktikė

24/10/2025

Savaitės savirefleksija. Laikrodis skaičiuoja mano laiką žemėje. Širdis, atrodo, turi savo, kitokį laiko matmenį, tarsi ji būtų žemiškajam laikui nepavaldi.
Ji niekada nevėluoja; ji visada atsiskleidžia tada, kada reikia. Taip kaip bitės tyliai suneša medų į korius, taip ir branda ateina — savo laiku.

22/10/2025

Kad ir kiek sakytum sau, kad esi verta, – tai nepadės, deja, nes protui reikia įrodymų ir rezultatų: pirma įrodyk, kad esi verta, o tada būsi verta. Ir čia dar klausimas, ar jis patikės, nes visada šone yra choro dalyviai (turiu galvoje visuomenę, kuri gieda įvairiais balsais), kurie gali jį paveikti, įtikinti ir suklaidinti. Protas čia tampa prižiūrėtoju ir kontroliuotoju, bet ne tuo liudininku, ne tuo kas tai patiria.
Vertė negali būti įrodyta, kaip negali įrodyti kvėpavimo, ją gali tik jausti. Protas visada vėluoja jis tik fiksuoja tai, ką kūnas jau patyrė. Todėl vertė visada įvyksta pirmiausia kūne, o protas ją suvokia post factum. Kūnas vienintelis, kuris žino tiesą anksčiau už protą. Jis žino:
• kada pavargai,
• kada skauda,
• kada reikia apkabinimo,
• kada nori tylos...

Jis visą laiką laukia, kada tu elgsiesi su juo taip, kaip su mylimu žmogumi:
• kai leisi sau pailsėti ne todėl, kad „nusipelnei“, o todėl, kad esi gyvas;
• kai verksi ne tada, kai „galima“ ar „teisinga“, o tada, kai skauda;
• kai valgysi, nes reikia gyvybei, o ne todėl, kad „užsidirbai desertą“;
• kai apkabinsi save;
• kai leisiesi į tylą.
Tai buvimo santykyje su savimi patyrimas, kai kūnas pajunta, kad „aš galiu egzistuoti be teisimo". Darosi naujos neuronų jungtys fiziologiškai, o geštalto kalba įvyksta naujas kontaktas su savimi, naujas patyrimas. Ir kai taip gyveni diena po dienos, protas iš prižiūrėtojo pamažu tampa liudininku, nebe vadovu, o stebėtoju, kuris mato „Gyvenimas teka, ir nieko blogo nenutinka“.
Protas įsisąmonina tai, ką kūnas jau įkūnijo.
Klausyk savo kūno.
Leisk jam būti, taip kaip jam norisi.
Klausyk savo vidinio balso/intuicijos.
Jis/ji žino ko tau iš tikrųjų reikia.
Stovėk ant dviejų kojų: materijos ir dvasios.

Suaugusiųjų konsultacijos gyvai Vilniuje Akademijos g.4
Konsultacijos nuotoliniu.
Neringa Geštalto psichoterapijos praktikė

27/09/2025

🐉🐉Pasaka apie 9 drakonus pagal Geštalto terapiją 🐉🐉

Žmogus turi natūralų savireguliacijos mechanizmą, kuris veda link to, kas jam naudinga ir reikalinga. Problema dažniausiai atsiranda tada, kai tarp poreikio ir jo išpildymo įsiterpia kliūtys arba kitaip sakant kontaktą nutraukiantys mecahnizmai: introjektai („taip nedera“), retroflekcija („negaliu pykti“), defleksija („pajuokausiu ir išsisuksiu“), konfluencija („nežinau, ar tai mano, ar kito noras“), devalvacija („ai, man tai nesvarbu“), desensitizacija („lyg nieko nejaučiu“), proflekcija („duosiu kitam tai, ko pats noriu“), projekcija („jis ant manęs pyksta“), egotizmas („aš per daug kontroliuoju ir nesileidžiu į kontaktą“).

Tai devyni drakonai neleidžiantys susitikti su savimi pirmiausiai, o po to ir su kitu. Taigi jeigu norisi atrasti lobį reikia su savo drakonu, o gal net keliais susikauti. Visai kaip pasakoje....Pasakose drakonai beveik visada yra slenksčio saugotojai – jie stovi tarp herojaus ir lobio, tarp žmogiškojo gyvenimo ir naujos sąmonės, tarp senos tvarkos ir naujos.

Lietuvių pasakose dažnai pasirodo devyngalvis slibinas. Kiekviena galva tarsi kita jo jėgos, kliūties ar gąsdinimo pusė. Herojus turi nukirsti galvas vieną po kitos, kol pasiekia, ką drakonas saugo (princesę, gyvybės vandenį, stebuklingą žirgą). Dakonas niekada nesaugo bereikalingai. Už jo visada yra lobis – meilė, gyvybė, išmintis, karalystės dalis, nauja jėga.
Norint atrasti save (lobį), reikia ne pabėgti nuo drakono, bet susitikti su juo, pažinti ir peraugti.

Lygiai taip ir su kontakto nutraukiančiais mechanizmais:

🍀Pirma juos Pastebėti – suvokti, kad „čia kažkas mane stabdo“. Pvz., „juokauju, kai kalba eina apie skaudžius dalykus“ → defleksija.

🍀Antra, Atpažinti – įvardyti, kokia tai forma. Ar tai retroflekcija (pyktį nukreipiu į save), ar introjektas („taip reikia, taip dera“), ar projekcija, ar deflekcija ir t.t.

🍀Tračia, Priimti – suprasti, kad šis mechanizmas kadaise saugojo. Ir ačiū Die - šiandien esi gyvas.

🍀O tik tada Transformuoti – kai jau atpažįsti, gali rinktis: ne bėgti, ne slopinti, o pabūti sąmoningame kontakte. Tada lobis (tikrasis poreikis) tampa prieinamas.

🐉🐉 Galima netgi sakyti: kiekvienas kontakto mechanizmas yra drakono galva, o „lobis“ už jų – gyvas santykis su savimi ir kitu.

Neringa Geštalto psichoterapijos praktikė

Paveiksliukas kurtas mano kartu su AI
Paveiksliuko tekstas iš mano asmeninių užrašų🍀

23/09/2025

Šiandien klientė savame etape baigė terapiją. Užrašė kelis dalykus ką gavo , ką išsineša iš terapijos. Pabraižė, kur buvo prieš ateinant ir kur dabar. Džiaugiuosi už ją ♥️🙏🌹
Dalinuosi su klientės sutikimu.

19/09/2025

Kodėl Geštalto terapeutas nedalina patarimų?

Ši nuotrauka labai taikliai parodo vieną iš terapijos paradoksų: klientas gali išeiti iš sesijos su aiškiu suvokimu „to man nereikėtų daryti“, o paskui vis tiek nueiti ir padaryti būtent tai.

Ir tai yra visiškai normalu. 🌱

Geštalto terapijoje mes neteikiame patarimų, nes:
👉 patarimai dažnai tampa introjektais – „reikia“, „privalau“, „nedera“.
👉 žmogus linkęs pasipriešinti net ir geriausiam patarimui, jei jis ne jo paties.
👉 svarbiausia – ne „nedaryti“, o pamatyti kas vyksta, kai darau.

Terapijoje mes kartu tyrinėjame, kokius jausmus, poreikius ar baimes dengia tas elgesys. Nes tik per sąmoningumą atsiranda pasirinkimo laisvė.

🌿 Tad jeigu pagauni save einantį daryti būtent to, ko „neturėtum“, tai ne klaida. Tai galimybė pamatyti save dar aiškiau.

Neringa Geštalto psichoterapijos praktikė

17/09/2025

Laukdama kliento svarstau, ką šiandien mes išpakuosime sesijoje. Visada turiu daug smalsumo!

06/09/2025

𝐃𝐢𝐬𝐟𝐮𝐧𝐤𝐜𝐢𝐧𝐞̇𝐬 𝐬̌𝐞𝐢𝐦𝐨𝐬 𝐭𝐢𝐩𝐚𝐢

Svarbiausia – prisiminti, kad šeimos dinamika nėra statiška: viena šeima gali turėti kelių tipų bruožų vienu metu (pvz., chaotiška, bet kartu ir priklausomybės šeima).

𝟐 𝐭𝐢𝐩𝐚𝐬 iš 6. 𝐂𝐡𝐚𝐨𝐭𝐢𝐬̌𝐤𝐚 𝐬̌𝐞𝐢𝐦𝐚 (𝐚𝐧𝐚𝐫𝐜𝐡𝐢𝐬̌𝐤𝐚). Atmosfera: krizės, smurtas, nenuspėjamumas.

Dažnos rolės:
𝑀𝑎𝑠𝑘𝑢𝑜𝑡𝑜𝑗𝑎𝑠 – mažina įtampą humoru.
Vaikystėje:
➔ naudoja juoką, klounavimą, kad nukreiptų dėmesį nuo konflikto;
➔ tampa „šeimos linksmintoju“, kad atmosfera būtų lengvesnė;
➔ slepia savo tikrus jausmus už humoro kaukės.
Suaugęs:
✓ geba naudoti humorą kaip gynybos mechanizmą;
✓ gali tapti komiku, aktoriumi ar „kompanijos siela“;
✓ viduje dažnai jaučia vienatvę, liūdesį, neretai sunku rimtai kalbėti apie savo poreikius.
𝑃𝑟𝑎𝑟𝑎𝑠𝑡𝑎𝑠𝑖𝑠 𝑣𝑎𝑖𝑘𝑎𝑠 – slepiasi, kad nesulauktų smurto
Vaikystėje:
➔ stengiasi būti nematomas, kad išvengtų konfliktų ar bausmių;
➔ dažnai leidžia laiką vienas, užsidaro savo pasaulyje;
➔ nesijaučia matomas ar svarbus.
Suaugęs:
✓ jaučia menką savivertę, „nematomumo“ pojūtį;
✓ vengia konfliktų, sunkiai išreiškia poreikius;
✓ sunkiai priima sprendimus, bijo prisiimti atsakomybę.
𝐴𝑡𝑝𝑖𝑟𝑘𝑖𝑚𝑜 𝑜𝑧̌𝑦𝑠– tampa kaltinamas dėl visko
Vaikystėje:
➔ dažnai apkaltinamas šeimos problemomis („čia dėl tavęs“);
➔ maištauja arba rodo „nepriimtiną“ elgesį;
➔ neša šeimos įtampą ant savo pečių.
Suaugęs:
✓ jaučiasi „juodoji avis“ (čia pagal Gilis), "balta varna" (ką girdžiu terapijoje) kitoks nei visi;
✓ dažnai atstumiantis, bet kartu pats sąžiningiausias šeimos narys;
✓ gali turėti stiprų teisingumo jausmą, bet patirti vienatvę ir atstūmimą.

parengta pagal : Gillis, K. (2023, kovo 23). 8 common dysfunctional family roles. Psychology Today. Gauta iš Psychology Today tinklalapio
P.S. Disfunkcinės šimos tipai skirtingai vadinami atskirų terorinių krypčių, aš pasirinkau, kaip man pasirodė suprantamiau.

Neringa Geštalto psichoterapijos praktikė

06/09/2025

𝐃𝐢𝐬𝐟𝐮𝐧𝐤𝐜𝐢𝐧𝐞̇𝐬 𝐬̌𝐞𝐢𝐦𝐨𝐬 𝐭𝐢𝐩𝐚𝐢

Jau kuris laikas galvoju parašyti apie disfunkcines šeimas, o tiksliau, apie jų tipus ir jose pasireiškiančias roles. Nors nėra vieno tarptautinio standarto, kiek ir kokių tipų galime išskirti, tačiau tai natūralu: egzistuoja daug skirtingų teorinių krypčių: sisteminė šeimos terapija, struktūrinė, psichodinaminė, priklausomybių terapija, humanistinė. Kiekviena jų akcentuoja vis kitą šeimos aspektą.
Svarbiausia – prisiminti, kad šeimos dinamika nėra statiška: viena šeima gali turėti kelių tipų bruožų vienu metu (pvz., chaotiška, bet kartu ir priklausomybės šeima).
Mano tikslas šiame tekste yra psichoedukacinis – supažindinti su pagrindiniais disfunkcinių šeimų tipais ir vaidmenimis, kurie jose dažniausiai pasireiškia. Tai gali padėti lengviau atpažinti tam tikrus modelius savo šeimos istorijoje ir geriau suprasti, kokį poveikį jie daro suaugusiam žmogui.

𝟏 𝐭𝐢𝐩𝐚𝐬 iš 6. 𝐅𝐮𝐧𝐤𝐜𝐢𝐣𝐮̨ 𝐚𝐩𝐯𝐞𝐫𝐭𝐢𝐦𝐨 𝐬̌𝐞𝐢𝐦𝐚 (𝐯𝐚𝐢𝐤𝐚𝐬 𝐤𝐚𝐢𝐩 𝐭𝐞̇𝐯𝐚𝐬)

Atmosfera: tėvai nesubrendę, vaikai prisiima atsakomybę.
Dažnos rolės:
𝑃𝑎𝑟𝑒𝑛𝑡𝑖𝑓𝑖𝑘𝑢𝑜𝑡𝑎𝑠 𝑣𝑎𝑖𝑘𝑎𝑠 (vaikas prisiimantis tėvų funkcijas) – tiesiogiai tampa „mažuoju tėvu/mama“, guodžia, prižiūri suaugusiuosius, rūpinasi sesėmis, broliais.

𝐻𝑒𝑟𝑜𝑗𝑢𝑠– prisiima atsakomybę už šeimos reputaciją.
Vaikystėje:
➔ siekia pasiekimų (mokykloje, sporte, muzikoje);
➔ „įrodo“, kad šeima vis tiek „gera“;
➔ tampa tarsi šeimos pasididžiavimas, kuris pridengia problemas.
Suaugęs:
✓ stiprus perfekcionizmas, darboholizmas;
✓ nuolatinis siekis būti pavyzdžiu, „geriausiu“;
✓ sunkiai pakelia nesėkmes, gali perdegti.

𝐺𝑒𝑙𝑏𝑒̇𝑡𝑜𝑗𝑎𝑠 / 𝑟𝑢̄𝑝𝑖𝑛𝑡𝑜𝑗𝑎𝑠 – 𝑠𝑡𝑒𝑛𝑔𝑖𝑎𝑠𝑖 „𝑠𝑎𝑢𝑔𝑜𝑡𝑖“ 𝑡𝑒̇𝑣𝑢𝑠.
Vaikystėje:
➔ tampa „ramintoju“ – guodžia tėvus, dengia priklausomojo elgesį, saugo šeimos įvaizdį;
➔ dažnai užaugęs vaikas, kuris girdi: „Tu turi suprasti, nes tėtis serga / mama pavargo.“
Suaugęs:
✓ linkęs „sutvarkyti“ kitų problemas;
✓ pasirenka partnerius, kuriems reikia „gelbėtojo“;
✓ gali nepastebėti savų poreikių, nes visą energiją skiria kitiems.
Tos vaikas suaugęs dažnai renkasi destruktyvius santykius, kur vėl tampa „tėvu“ partneriui.

parengta pagal : Gillis, K. (2023, kovo 23). 8 common dysfunctional family roles. Psychology Today. Gauta iš Psychology Today tinklalapio
P.S. Disfunkcinės šimos tipai skirtingai vadinami atskirų terorinių krypčių, aš pasirinkau, kaip man pasirodė suprantamiau.

Neringa Geštalto psichoterapijos praktikė

28/08/2025

Individuali terapija žmonėms gyvenantiems šialia priklausomų yra gerai, bet aš visada rekomenduoju ir grupinę terapiją, kad žmogus galėtų patirti bendrystę, supratimą ir pamatytų, jog nėra vienas su savo sunkumais.
Kodėl verta jungtis į grupę?
Nes šalia priklausomo žmogaus gyvenantis asmuo pats patiria daug įtampos, skausmo ir pasimetimo. Grupėje rasite bendrystę, supratimą, mokysitės atpažinti savo ribas ir rūpintis savimi. Tai galimybė dalintis tuo, ką nešiojate vieni, ir atrasti viltį gyventi visavertį gyvenimą, net jei priklausomybė vis dar yra šalia.

1. Emocinis palaikymas

Gyvenant šalia priklausomo žmogaus dažnai juntamas nuolatinis stresas, nerimas, kaltė ar gėda. Grupėje galima išgirsti, kad kiti patiria tą patį, tad atsiranda palengvėjimo jausmas – „nesu viena/s“.

Bendrystė mažina izoliaciją, kurią dažnai sukelia priklausomybė šeimoje.

2. Supratimas ir švietimas

Grupėje galima daugiau sužinoti apie priklausomybės mechanizmus: kad tai yra liga, o ne valios trūkumas ar „blogas charakteris“.

Supratimas leidžia mažiau kaltinti save ir blaiviau matyti situaciją.

3. Ribų ir savipagalbos mokymasis

Dažnai artimieji įstringa gelbėtojo, kontrolieriaus ar kaltinamojo vaidmenyje. Grupėje mokomasi atpažinti šiuos modelius ir ieškoti sveikesnių būdų bendrauti.

Kuriamos aiškesnės ribos tarp savo ir artimojo atsakomybės.

4. Jausmų išraiška

Grupėje saugu kalbėti apie pyktį, baimę, neviltį, gėdą – jausmus, kurių dažnai negalima išsakyti šeimoje ar aplinkoje.

Emocijų išsakymas padeda sumažinti įtampą ir atrasti naujus resursus.

5. Viltis ir įkvėpimas

Grupės dalyviai, kurie jau praėjo tam tikrus pokyčius, tampa gyvais pavyzdžiais, kad įmanoma atrasti jėgų gyventi kitaip, nepriklausomai nuo to, ar artimasis gydosi.

Tai suteikia vilties ir įkvėpimo.

Jei turite sunkumų dėl artimojo priklausomybės - kviečiame registruotis į nemokamą psichologinę grupę, skirtą žmonėms, gyvenantiems šalia priklausomų artimųjų.

Pradžia: 09.29, 19:30
Vieta: Krizių įveikimo centras, Antakalnio g. 97, Vilnius
Grupę veda profesionalios psichologės ir psichoterapeutės Eglė Ražaitienė ir Beatričė Nivinskaitė, turinčios ilgametę patirtį emocinės paramos ir priklausomybių kontekste.

Dalyvavimas grupėje padeda suprasti, kad nesate vieni, leidžia atsigręžti į save, patirti palengvėjimą, pasidalinti išgyvenimais ir žengti pirmus žingsnius pokyčių link.
Vietų skaičius ribotas. Registruokitės: https://docs.google.com/forms/d/1ZrniWazI4wkW5RfKeTYfv8suZ5COEyh_aAqrfVvQWGA/edit

22/08/2025

Pirmas žingsnis į terapiją

Žinau, kad ateiti į pirmąjį susitikimą gali būti nedrąsu. Gal kyla klausimų: „Ar man tikrai reikia?“ „Ar čia man?“ „O jeigu prireiks metų?“ Leisk pasakyti – nereikia iš anksto žinoti visų atsakymų.

Į terapiją ateinama ne todėl, kad būtum „teisingai sutvarkytas, pagal kažką (dažnai pagal tėvus, sociumą ir t.t.)“, o todėl, kad turėtum erdvę būti su savimi – su tuo, kas skauda, kas kelia nerimą ar kas neduoda ramybės.

Kartais užtenka kelių susitikimų, kad atsirastų aiškumo ar palengvėjimo. Kartais kelias būna ilgesnis, nes gilesni dalykai atsiskleidžia palaipsniui. Dažnai manęs klausia, ką ir kaip pasiruošti? Visada mano atsakymas būna – svarbiausia ateiti.

Tavo užduotis – atsinešti save tokį, koks esi šiandien.
Mano užduotis – priimti tave, išgirsti ir būti šalia.

Čia nėra teisingų ar neteisingų žodžių. Yra tik tavo gyvenimas ir tavo patirtis, kuri nusipelno dėmesio ir pagarbos.
Terapija nėra patarimų dalijimas ar „psichologinis konsultavimas“, kur vienas žmogus žino atsakymus, o kitas jų klausia.

Terapija – tai gyvas santykis.
Čia nesi „pacientas“, kuriam reikia recepto. Čia esi žmogus, kuris turi savo istoriją, jausmus, kūną ir poreikius.

Konsultavime dažniau gauni patarimą „ką daryti“.
Terapijoje – mes kartu tyrinėjame kas vyksta su tavimi, kaip tu jautiesi ir ko tau reikia.

Terapijoje svarbiausia ne „teisingas sprendimas“, o tikrasis ryšys su savimi ir kitu žmogumi.
Pokyčiai gimsta ne iš to, kad kažkas tau pasako kaip gyventi, bet iš to, kad pats pradedi matyti, jausti ir rinktis kitaip. Svarbu, kad pats pamažu atrastumei sprendimus, su kuriais tau pačiam būtų jauku ir gyventi.

Jei svarstai, ar verta pabandyti – kviečiu. Tai gali būti pradžia naujo santykio su savimi.

Su pagarba Neringa Geštalto psichoterapijos praktikė
Konsultacijos Vilniuje Akademijos g. 4
Konsultacijos ir nuotoliniu būdu.