01/11/2024
„Labai svarbu ne tik kiek laiko praleidžiate su savo vaikais, bet ir kaip jį leidžiate“
Su Šeimos konsultavimo studijos "Pasitarkim" vaikų ir paauglių psichiatre Elvyra Mažukaitiene pokalbis apie pagalbą paauglystę išgyvenančiam jaunam žmogui, vaiko kaprizus, priežastis, dažniausiai atvedančias į psichiatro kabinetą ir apie tai, kaip svarbu kreiptis pagalbos į specialistus.
-Vaikų ir paauglių psichiatre dirbate nuo 2016. Kaip per tą laiką pasikeitė vaikai ir paaugliai – ar jiems nustatoma daugiau sutrikimų, o gal mažiau. Kas tai lemia?
Dirbti pradėjau Priklausomybės ligų centre. Ten daugiausia susidurdavau su paaugliais, kurie auga socialinės rizikos aplinkoje, globos namuose, gyvena labai disfunkcinėse šeimose. Kreipdavosi paauglių tėvai ar globėjai, auklėtojai, nes paaugliai jau būdavo pradėję eksperimentuoti su psichoaktyviomis medžiagomis ar prasidėjęs žalingas vartojimas. Jau kuris laikas dirbdama Centro poliklinikos Psichikos sveikatos klinikos ambulatoriniame skyriuje pastebėjau, kad problemos, dėl kurių kreipiamasi į vaikų ir paauglių psichiatrus keičiasi nežymiai. Nors dėl žalingo vartojimo ir priklausomybių į polikliniką ateina mažiau žmonių, bet pastebima tendencija, kad psichoaktyvios medžiagos išbandomos ankstesniame amžiuje.
Į vaikų psichiatrus tėvai dažnai kreipiasi kai vaiko elgesio problemos būna jau įsisenėjusios. Dažnėja savidestruktyvaus elgesio atvejai. Daug tėvų yra pasimetę, jaučiasi beviltiškai, nerasdami būdų, kaip išlaikyti santykį su savo vaikais, kurie auga skirtingame laikmetyje. Dažnai vaikai būna emociškai apleisti, izoliuojasi nuo pasaulio. Tėvams kartoju, kad labai svarbu ne tik kiek laiko praleidžiate su savo vaikais, bet kaip jį leidžiate, kad vaikas jaustųsi išgirstas, suprastas, palaikomas.
-Dėl kokių priežasčių į jus dažniausiai kreipiasi tėvai ir dėl kokių – patys paaugliai?
Dažniausiai į vaikų paauglių psichiatro konsultaciją kreipiasi tėvai kartu su vaikais. Būna, kad šeimoje bendraujama nutylėjimais, paslaptimis, todėl ateina vienas iš tėvų, dažniausiai mama, ir nupasakoja situaciją. Tėvai taip daro siekdami apsaugoti vaiką nuo jam kilsiančių emocijų, siekia nekalbėti prie vaiko apie problemas, tačiau vaikai yra intuityvūs ir viską jaučia. Toks bendravimo modelis trukdo formuotis emocinei savireguliacijai, brandinti gebėjimą išgyventi su kylančiomis įvairiomis emocijomis. Vieni paaugliai kreipiasi kai šeimoje tėvai yra priešiški, nesutinka ir nuneigia poreikį pagalbai, kai emocinė ar net fizinė atmosfera nėra saugi. Daugiau paaugliai be tėvų linkę kreiptis dėl psichologinės pagalbos, mažiau – dėl psichiatrinės.
-Kaip atpažinti, kad vaikui arba paaugliui – depresija?
Pablogėjusi emocinė vaiko ar paauglio būsena ne visada reiškia depresiją. Tačiau kai paaugliui ilgiau užsitęsia liūdnos nuotaikos būsena, pamažu siaurėja interesų ratas ir neatsistato, mažėja aktyvus dalyvavimas veiklose, pats išsako, kad trūksta energijos, dažniau graudinasi, tampa verksmingesnis, izoliuojasi nuo artimųjų ir draugų, tampa irzlus, nekantrus, nesusikaupia moksluose – verta suklusti. Dažnai kartu su minėtais požymiais pasireiškia padidintas nerimas, kurį vaikas gali slopinti ir neįsisąmoninti, arba jausti kaip simptomą. Mūsų, specialistų, užduotis – nustatyti priežastis, kas sukėlė tokią vaiko būseną ir tas priežastis kiek įmanoma koreguoti (situacija mokykloje, šeimoje, neigiamos patirtys ir t. t.).
-„Baisioji“ paauglystė – teko girdėti kad ji prasideda gerokai anksčiau negu tarkime prieš 20 metų. Kuo dar pasižymi šis vaikų raidos etapas, kaip išvengti vaiko atsiribojimo, užsisklendimo, o gal to nereikia vengti?
„Baisioji" paauglystė manau yra baisiausia pačiam paaugliui, nes su juo vyksta daug pokyčių, naujovių tiek fizinių, tiek emocinių, tiek socialinių. Tėvai šiame raidos etape turi būti kaip niekad jautrūs, pagarbūs, atidūs, lankstūs, kad galėtų vaiko sumaištį išgirsti, priimti, nenuvertinti, saugoti. Tėvams svarbu domėtis, kaip keičiasi bendravimas su paaugliais. Tarkime, meilus, lipšnus vaikas tampa rimtas, tylus ir iš 7 meilumo vakarų lieka tik 1 ar 0,5. Bet visgi lieka. Paauglystę išgyvenantys vaikai bandant kalbėtis dažnai nusisuka, nueina, neateina. Tėvams lieka demonstruoti „atviras duris": aš smalsauju, kaip tau sekasi, man įdomu, kaip tu draugauji ir t. t. Palikti vaikui erdvės su žinute, kad jis yra įdomus. O kai ateina trumpi jautrumo momentai – jokiu būdu neatstumti („palauk, dabar žiūriu, rašau, kepu..."). Didžioji paauglių elgesio dalis yra normali, pvz. šūkavimas, nerangumas, atsiribojimas. Tik tėvams labai rūpi ir neramu, kur ta riba tarp normos ir sutrikimo. Sakyčiau tos ribos matavimo vienetai yra tokio elgesio stiprumas ir trukmė. Per stipriai ir per ilgai besireiškiantys visi bruožai gali būti priežastis kreiptis į specialistą bent pasitarti.
-Šeima yra vieta, kur viskas prasideda. Ką patartumėte tėvams, kurių vaikas susiduria su psichiatrinėmis būklėmis, o gal galite patarti, kaip elgtis ir auginti vaiką nuo mažumės, kad vaikas išvengtų psichinės sveikatos iššūkių?
Psichinės ligos kartais neišvengiamos, jos turi didelį paveldimumo faktorių. Gali būti paveldimas polinkis susirgti viena ar kita psichine liga ar sutrikimu, gali būti paveldimas padidintas jautrumas stresinėms situacijoms, stoka resursų išgyventi trauminius įvykius. Todėl viskas, ką tėvai turi padaryti, tai prisiimti atsakomybę už tėvystę ir saugoti vaiko teises bei pareigas, patenkinti visus fizinius ir emocinius poreikius bei būti kuo pozityvesniais tėvais. O esant sunkumams – kreiptis pagalbos.
