27/04/2026
Neišsemiama egzistencijos tėkmė (2 dalis iš 2)
Mylimas Ošo, tai, kaip tu kalbi apie tuos pačius senus dalykus diena iš dienos, bet kiekvienu sakiniu atskleidi naujus netikėtus atradimus, man yra didžiausias egzistencijos stebuklas. Galėtum pakomentuoti?
Bet kažkaip rabinas turėjo sustabdyti tą senuką ir jis rado būdą. Jis visada ateidavo su savo anūkais. Kartais su mažu berniuku, kartais su mergaite, bet visada atsivesdavo mažą vaiką.
Vieną dieną rabinas pasikvietė vaiką į šalį ir pasakė: "Klausyk, berniuk, jeigu tu sugebėsi išlaikyti savo senelį pabudusį, ypač kai jis pradeda knarkti, gali jį stumtelėti duosiu tau keturias anas." Berniukas atsakė: "Sutarta!"
Ir kitą pamokslo dieną buvo tikrai puiku. Berniukas neleido seneliui knarkti. Vos tik šis pradėdavo knarkti, berniukas jį stumtelėdavo.
Senelis buvo nustebintas, kas čia atsitiko? Berniukas niekada taip nesielgdavo, visada ramiai sėdėdavo. Lauke jis paklausė: "Kas ne taip?" Berniukas atsakė: "Viskas gerai. Man moka keturias anas už tai, kad tave laikyčiau pabudusį, nes tavo knarkimas trukdo visai bendruomenei.""Kas tau moka keturias anas?" – paklausė senukas. "Aš tau duosiu aštuonias, jei sėdėsi tyliai ir netrukdysi mano knarkimui." Berniukas atsakė: "Labai gerai – sutarta!"
Kitą kartą rabinas vis žvilgčiojo į berniuką, bet šis vis žiūrėjo žemyn, o senukas ramiai knarkė. Rabinas vis rodė ženklus, bet berniukas nė nepažvelgė į jį, jis žiūrėjo žemyn. Po pamokslo rabinas pasikvietė berniuką į šalį ir pasakė: "Tu, matyt, labai suktas. Ar pamiršai?"
Berniukas atsakė: "Nepamiršau. Bet dabar senelis man moka aštuonias anas už tai, kad jo netrukdyčiau." Rabinas sako: "Aš tau duosiu vieną rupiją."Berniukas atsako: "Puiku – pažadu!" Kitą kartą jis vėl kumštelėjo seneliui. Senelis klausia: "Ar pamiršai?" Berniukas sako: "Nepamiršau. Bet dabar rabinas man moka vieną rupiją, o verslas yra verslas!" Tikras žydas!
Aš nežinau kas per mane praeis. Aš esu beveik kaip priemonė – beveik visiškai atsidaviau į egzistencijos rankas. Taigi, ką egzistencija nori jums perduoti, aš esu tam prieinamas. Todėl aš ir sustoju kalbėdamas, nes tai ne mano rankose, o egzistencijos rankose. Jeigu kažkas teka – tebūnie. Jeigu nieko nėra – aš laukiu. Aš laukiu, kol egzistencija vėl paims paskutinę giją.
Vyna, tu sakai, kad tai didžiausias stebuklas egzistencijoje. Aš galiu su tavimi sutikti.
Aš pats tai jaučiu arba aš esu išprotėjęs, nes jau trisdešimt metų kalbu be pertraukos…
Dabar kalbu daug mažiau, bet anksčiau penkios paskaitos per dieną buvo įprasta mano rutina – nuo ryto iki vėlaus vakaro. Natūralu, pagalvodavau: arba aš beprotis, arba tai stebuklas. Yra tik dvi galimybės ir aš patenkintas bet kuria!
Sovietų pilietis, kuris lankėsi Vakaruose, buvo apipiltas daugybe klausimų iš žmonių, norinčių sužinoti daugiau apie komunizmą. "Ar norite pasakyti, – paklausė smalsus šeimininkas, – kad būdamas komunistas jūs viskuo dalijatės?" "Taip", – atsakė sovietas. "Tai reiškia, – tęsė šeimininkas, – jeigu turėtumėte du namus, vieną atiduotumėte man?" "Žinoma."
"O jeigu turėtumėte dvi mašinas, vieną taip pat atiduotumėte?" "Be abejo", – atsakė rusas.
"O jeigu turėtumėte dvi virykles, ar televizorius, ar šaldytuvus – vieną iš kiekvieno taip pat atiduotumėte?" "Natūralu", – tarė rusas.
"O jeigu, – tęsė šeimininkas, – turėtumėte du marškinius, vienus atiduotumėte?" "Ne", – ryžtingai atsakė komunistas. "Kodėl gi ne?"
"Todėl, kad aš turiu tik dvejus marškinius!"
Vyna, man tiesiog patinka kalbėti, taip pat kaip patinka ir tylėti. Turiu išlaikyti pusiausvyrą. Daugumą laiko aš tyliu, o tada, natūraliai, man reikia mažų atostogų nuo tylos. Tuomet kalbu iki soties. Aš darau tik du dalykus: kalbu su jumis ir einu miegoti! Ryte pabundu, kalbu su jumis ir vėl einu miegoti. Mano dvidešimt keturios valandos padalintos į du dalykus: kalbėjimą ir miegą! Mano miegas – tai mano tyla, mano ekstazė, mano samadhi. Mano kalbėjimas – tai dalijimasis su jumis tuo, ką atrandu miegodamas!
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 21 skyrius "Pažinti save ir būti savimi", 2 klausimas, 1987 m. rugpjūčio 31 d. (The Invitation. Chapter 21, "To know oneself and to be oneself", Question 2, 31 August 1987)
