23/02/2026
Neišsemiama egzistencijos tėkmė (1 dalis iš 2)
Mylimas Ošo, tai, kaip tu kalbi apie tuos pačius senus dalykus diena iš dienos, bet kiekvienu sakiniu atskleidi naujus netikėtus atradimus, man yra didžiausias egzistencijos stebuklas. Galėtum pakomentuoti?
Vyna, tai labai paprasta. Pirmiausia todėl, kad neturiu ką pasakyti, todėl esu laisvas sakyti bet ką. Aš nežinau, koks bus mano kitas sakinys, todėl tai nėra našta ar sunkumas, tai spontaniška.
Aš nesu oratorius, kuris turi repetuoti ar ruoštis. Aš myliu žmones ir mėgstu dalintis savo patirtimi su jais. Aš neprisimenu praeities, todėl man labai sunku ją kartoti. Ir kadangi aš labiau žiūriu į klausiantįjį nei į jo klausimą...
O visi klausiantieji yra skirtingi. Jų klausimai gali būti beveik tokie patys. Žiūrint į klausiantįjį, keičiasi ir mano atsakymas, aš atsakau žmogui. Neturiu doktrinos, kurią turėčiau skelbti, todėl man nereikia būti nuosekliam. Aš mėgaujuosi absoliučia laisve.
Ankstesnėje žmonijos istorijoje tik poetams buvo suteikta tam tikra teisė naudoti šiek tiek laisvės – nesirūpinti gramatika, kalba, taisyklėmis ir nuostatomis. Jiems turėjo būti suteikta tokia teisė, kitaip jie nebūtų galėję kurti poezijos. Tai ir yra skirtumas tarp prozos ir poezijos: proza turi laikytis taisyklių, normų, gramatikos, kalbos struktūros, o poezija turi tam tikrą laisvę. Aš net prozoje naudoju absoliučią laisvę, nes nematau jokios priežasties laikytis kokių nors ribų.
Viskas, ką žinau – jei tai, ką jaučiu, yra perduodama jums, nesvarbu, ar tai teisinga gramatika, ar ne, nesvarbu, ar tai teisingas žodis, ar ne – tai nesvarbu. Jei perdaviau tau savo džiaugsmą, meilę, ramybę, palaimą – bet koks žodis yra tinkamas. Ir kadangi manyje tiek daug besiliejančio savęs patyrimo, aš galėčiau kalbėti apie tai ištisą tūkstantmetį iš skirtingų pusių, skirtingais kampais, skirtingomis kryptimis ir tai vis tiek liktų neišsemiama.
Jūs esate girdėję kalbėtojus, oratorius. Aš nepriklausau jų kategorijai. Aš tiesiog mėgstu plepėti! Tai nėra evangelija, aš į tai nežiūriu rimtai. Rimtumas man yra psichologinė liga.
Sveiki žmonės mėgausis ne evangelijomis, jos nuobodžios. Ir galite pamatyti bet kurioje bažnyčioje, galite rasti, kad žmonės miega. Sekmadienio pamokslas tai puikus rytinis miegas. Žmonės eina į bažnyčią būtent dėl gero rytinio miego, jokių trikdžių. O pamokslas beveik visada toks pats, tai padeda užmigti. Girdėjau, kad vienas garsus pamokslininkas buvo labai sutrikęs. Jis buvo labai išsilavinęs rabinas. Jo problema buvo ta, kad vienas senas milijonierius, kuris daugiausia prisidėjo prie sinagogos, visada sėdėdavo tiesiai prieš jį, miegodavo ir garsiai knarkdavo. Problema buvo ne knarkimas, o tai, kad jo knarkimas žadindavo kitus miegančius! Ir jo knarkimas trukdė daugeliui kitų miegoti. Tai erzino pamokslininką, nes tai reiškė, kad kiekvieną sekmadienį reikia ruošti naują pamokslą, žmonės nemiega!
Tai geras susitarimas tarp pamokslininkų ir jų kongregacijos: auditorija miegos, o pamokslininkas pamokslaus. Jis gali kartoti tą patį vėl ir vėl. Be to, nelabai yra ką ir pamokslauti. Visose keturiose evangelijose yra tik viena istorija pakartota keturis kartus,
tie patys įvykiai, aprašyti keturių žurnalistų! Ir nelabai išsilavinusių! Tai ką gi vargšai pamokslininkai gali padaryti? Ką gali padaryti rabinai?
Esu skaitęs Talmudą. Jis toks nuobodus, kad kiekvienam, kuris kenčia nuo nemigos, aš siūlyčiau Talmudą. Daugiau nei du ar tris puslapius įveikti sunkiai pavyks! Tai visiškos nesąmonės, o rabinai tas nesąmones vis interpretuoja, aiškina ir perinterpretuoja. O pats originalas – visiškos šiukšlės. Aš visada įtariau, nes žodis "rabinas" (rabbi) toks panašus į žodį "šiukšlės" (rubbish), kad turbūt tarp jų kažkada tikrai buvo ryšys!
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 21 skyrius "Pažinti save ir būti savimi", 2 klausimas, 1987 m. rugpjūčio 31 d. (The Invitation. Chapter 21, "To know oneself and to be oneself", Question 2, 31 August 1987)