04/12/2025
Su praėjusiu gimtadieniu, Mokytojau!
Jaučiu didelį norą priminti apie šią ypatingą asmenybę, pas kurią ne tik mokiausiu ENEAGRAMOS sistemos subtilybių, bet ir augau asmenybiškai. 14 metų vedu ENEAGRAMOS mokymus ir visada prisimenu jo žodžius, kuriuos jis kartodavo savęs pažinimo procese: ,,Niekada nėra vėlu būti laimingam!“
ENEAGRAMOS asmenybės modelio vystytojas Claudio Naranjo, naudojo jį tam, kad padėtų žmonėms suvokti savo psichologinės nelaisvės ir kančių priežastis bei mechanizmus.Viena iš pagrindinių K. Naranjo knygų apie Eneagramą taip ir vadinasi – ,,Charakteris ir neurozė. Integratyvus požiūris".
Taigi, šais metais, lapkričio 24 dieną ENEAGRAMOS vystytojui CLAUDIO NARANCHO būtų sukakę 93 metai.
CLAUDIO NARANCHO buvo žymus Čilės psichiatras, laikomas integruoto psichoterapijos ir dvasinių praktikų metodo novatoriumi. Jis buvo vienas iš trijų artimiausių Fritzo Perlo (F. Perls) mokinių ir originalios devynių asmenybės tipų – enneagramos – idėjos psichologijoje plėtotojas. Jau daugiau kaip 50 metų Narancho savo darbe derino klasikinės psichoterapijos metodus su senųjų dvasinių tradicijų (šamanizmo, budizmo, sufizmo) paveldu, būdamas visame pasaulyje pripažintas mokslininkas, medicinos mokslų daktaras, psichiatras, taip pat aistringas žmogaus sielos tyrinėtojas ir talentingas muzikantas.
Savo gyvenimo kelyje Narancho galima vadinti giliu Georgijaus Gurdžijevo idėjų žinovu ir sekėju. Jis bendravo ir aktyviai dirbo su tokiais žinomais žmonėmis kaip Fritzas Perlsas, Karlosas Kastaneda, Oskaras Ičazo, Bobas Hofmanas, Idrisas Šachas, Tartangas Tulku Rinpočė ir daugybe kitų.
DR. NARANCHO – mokslininkas, dėstytojas, orientyras daugeliui medicinos srities tyrėjų, savęs pažinimo kelio mokytojas, kuris dosniai dalijosi savo gyvenimo patirtimi gausiose knygose ir publikacijose. Nepaisydamas garbaus amžiaus, jis nuolat keliavo po pasaulį, skirdamas savo gyvenimą žmogaus raidos paieškoms tiek asmeniniu, tiek kolektyviniu lygmeniu.
Dalinuosi ištrauka iš DR. NARANCHO interviu:
,,– Tai ką gi daryti? Ar mes apskritai galime mylėti tikrai?
– Mes gyvename pasaulyje, kuriame stinga meilės. Jame mažai rūpesčio, bet daug abejingumo. O abejingumas tapo mūsų laikmečio dvasia. Kad atgautume gebėjimą mylėti, turime tapti kuklesni – išmokti pripažinti kito žmogaus didybę. Deja, šiandien žmonės kupini perdėto savęs svarbumo. Erotinė meilė taip pat iškreipta. Froido revoliucija neatnešė tikro išlaisvinimo – seksualinė laisvė neatitiko gilesnių žmogaus troškimų. Mes neišsivystėme savo gebėjime mylėti.
Išeitis – harmonija tarp trijų meilės rūšių. Evangelijoje sakoma: „Mylėk artimą kaip save patį ir Dievą labiau už viską.“ Tai reiškia – gebėti mylėti save (vaikiška meilė gyvenimui), kitą žmogų (motiniška meilė) ir Dievą (tėviška meilė). Paprasta, bet esminga“.
