20/04/2026
Šiuo metu skaitau knygą Tomeno vaikinai. Ir nors tai romanas, jei atvirai, mane labiau domina ne pagrindinio veikėjo santykiai, o jo kirkšnies trauma. 🫣
Knygoje jis 17 metų regbio žaidėjas, labai perspektyvus, komandos žvaigždė. Tačiau patyrė kirkšnies traumą, jam atlikta operacija ir kas labiausiai krenta į akis – kaip greitai jis grįžo į sportą. Operacija buvo gruodį, o jau sausį jis treniruojasi ir žaidžia intensyviai be tinkamos reabilitacijos. Na ir žinoma jam išliko skausmai ypač po krūvio…
Kaip tik neseniai buvau konferencijoje, kur kalbėta apie grįžimą į sportą po traumų. Tai nėra kelių savaičių procesas, dažniausiai trunka mėnesius (6–9 mėn. ar ilgiau). Ir svarbiausia ne laikas, o būklė. Ji vertinama pagal tam tikrus kriterijus ir tik tada duodama „žalia šviesa“ grįžti į sportą.
Akivaizdu, kad knygos veikėjas to nesilaiko. Nenuostabu, kad skausmas išliko. Ir spėju (nespoilinkit 😄), kad tai gali kainuoti jam karjerą, nors jam tik 17.
Bet tai ne tik knygos istorija. Su paaugliais sportininkais taip nutinka dažnai - daug talentingų vaikų nepasiekia aukštumų ne dėl gebėjimų stokos, o dėl traumų.
Dažnai jie neturi specialistų komandos – trenerių, kineziterapeutų, medikų. Treniruojasi kaip profesionalai, bet be profesionalios priežiūros, todėl atsiranda persitreniravimas ir traumos.
Aš pati paauglystėje lankiau krepšinį⛹️♀️: apie 5 treniruotes per sav., dažną savaitgalį varžybos, o vasarą fizinis rengimas kartais ir su suaugusiais profesionaliais krepšininkais.
Pamenu, kaip po savaitės tokio krūvio troleibuse atsistojau išlipti ir tiesiog nukritau. Kojos nebelaikė.
Tuo metu tai atrodė normalu. Dabar suprantu, kad tikrai ne.
Krepšininke netapau, nes sustabdė kelių skausmai, kurių niekas tuo metu nesprendė. Nutraukus sportą jie dingo.
Ir čia esmė. Ne trauma pati savaime „užbaigia“ karjerą, o tai, kad ji lieka nepastebėta ir neišspręsta laiku. 🤗
