10/10/2025
Kolegos, mieli gydytojai, ar jūs paklausiat paciento – kaip jam sekasi?
Ne „kaip liga?“, ne „ar pagerėjo po paskirto gydymo?“, o tiesiog – kaip jam sekasi gyventi.
Kaip sekasi su šeima, su darbais, su vaikais.
Gal kuria verslą?
Gal planuoja kelionę?
O gal kaip tik išgyvena netektį ar išsiskyrimą?
Gal tiesiog pavargo nuo visko.
Jau ne pirmą kartą pastebiu – ateina žmogus, kurio tyrimai tiesiog blizga. Lėtinės ligo koreguotos, hormoninė sistema veikia kaip laikrodukas, feritinas pavyzdinis, vitaminas D – kaip iš vadovėlio, miegas tvarkoje, papildai ir vaistai vartojami.
Ir vis tiek – kažkas netaip.
Kažkas tyliai negerai.
Žinote, mes, gydytojai, turime gerai išvystytą nuojautą.
O tada pasirodo: ne kraujyje, o santykiuose trūksta pusiausvyros.
Ne organizmui, o sielai reikia pagalbos.
Mes, gydytojai, pkalystame tarp somatinių ligų ir dažnai pamirštame, kad emocinė gerovė yra vienas iš keturių pamatinių sveikatos ramsčių – kartu su fiziniu aktyvumu, mityba ir miegu.
Be jos – jokie papildai, jokie laboratoriniai rodikliai neatkurs žmogaus gyvenimo kokybės.
Prieš kurį laiką kolegė (taip pat gydytoja) man pasisakė:
„Žinai, Ieva, galvojau, kad pradėti vartoti antidepresantus yra pralaimėjimas. Kovoj su savim.“
Ir aš pagalvojau – anokia čia kova.
Čia ne karas, čia gydymas.
Antidepresantai pagal indikacijas – tai ne silpnumas, o pagalba.
Tai rūpestis savimi.
Tad prašau, kolegos – paklauskime nuoširdžiai, ne iš profesinės pareigos, o iš žmogiško smalsumo:
„Kaip jūs jaučiatės?“
Galbūt žmogui tereikia, kad kažkas nuoširdžiai paklaustų.
O galbūt jam jau reikia terapeuto ar medikamentinio gydymo.
Bet viskas prasideda nuo klausimo.
Kartais paprastas – „kaip sekasi?“ ir nuoširdus išklausymas gali užgesinti karą paciento galvoje.
