24/08/2025
Žmonės išgirdę apie Šokio-Judesio terapiją dažnai tikslinasi: „Tai ar čia kaip šokių pamoka?“ arba „Ar čia kaip ekstatinis šokis?“ Ir visada šypteliu. Nes suprantu – kol nepabandai, sunku įsivaizduoti, kas vyksta šokio-judesio terapijoje. Todėl šiandien noriu pakalbėti ne apie tai, kas ji yra, o apie tai, kas ji nėra.
1. Ne šokių pamoka
Jei laukiate choreografijos, technikos ar įspūdingo rezultato – nusivilsite. Čia niekas neskaičiuoja, ar judate „gražiai“. Judesys terapijoje nėra apie sceną, jis apie žmogų. Kodėl kūnas juda taip, o ne kitaip? Ką tai pasako apie jūsų vidų? Šie klausimai svarbesni nei bet kokia tobula linija ar taisyklingas žingsnis.
2. Ne „tiesiog pašoksiu sau“
Taip, laisvas šokis gali būti nuostabus. Bet terapijoje yra daugiau – kryptis, intencija, santykis su terapeutu, grupe. Kai kūnas kalba, o kažkas šalia padeda tą kalbą suprasti. Tik tada judesys tampa ne tik saviraiška, bet gijimo procesu.
3. Ne kineziterapija
Kineziterapija moko kūną atsigauti po traumos. Šokio-Judesio terapija moko kūną prisiminti, jausti, išdrįsti. Ji kalba su emocijomis, santykiais, pasąmoniniais įpročiais. Tai, kas slypi už įtempto sprando ar sunkiai pakeliamų pečių.
4. Ne dvasinė praktika
Galite patirti gilų ryšį su savimi, net transcendenciją. Bet tikslas čia ne ekstazė. Tikslas – terapinis procesas, paremtas psichologijos mokslo principais. Tai nėra ritualas ar religija, nors kelionė kartais atrodo tokia pat gili.
5. Ne grupinė saviveikla
Grupėje gali būti šokio, gali būti emocijų, bet be terapeuto – tai tik patirtis. Terapeutas kuria saugumą, stebi, reflektuoja, padeda suprasti, kas vyksta. Be šio vedimo judesys gali išlaisvinti, bet ne visada išgydo.
6. Ne vienkartinis „vakaro eventas“
Taip, vienas renginys gali įkvėpti. Bet tikras terapinis pokytis gimsta iš nuoseklumo. Iš lėto, kartais net kantraus darbo: kartojant, reflektuojant, jungiant patirtis į kasdienybę. Kaip su santykiais – vienas vakaras gražus, bet gylis atsiranda tik per laiką.
7. Ne tik „moteriška veikla“
Taip, dažniausiai ateina moterys. Bet Šokio-Judesio terapija skirta visiems: vaikams, vyrams, senjorams, net kariams ar kaliniams ir kt. Kūnas yra kiekvieno namai. O judesio kalba – universali.
8. Ne grupinė saviveikla
Net jei grupėje žmonės juda ar šoka „terapiškai“, be sertifikuoto šokio-judesio terapeuto tai nėra Šokio-Judesio terapija. Terapeutas ne tik veda procesą, bet ir sukuria saugią erdvę, stebi, reflektuoja, įžodina tai, kas vyksta, remiasi žiniomis apie kūną, psichiką, traumas, emocijas. Be šio profesionalaus vedimo tai gali būti maloni patirtis, bet ne struktūruotas terapinis procesas.
Šokio-judesio terapija nėra: pamoka, treniruotė, saviveikla ar „tik moterims“. Ji yra daugiau. Tai profesionali psichoterapijos forma, kurioje kūnas tampa durimis į vidų. Į ten, kur slypi istorijos, emocijos, žaizdos. Ir galimybė jas gydyti.
O dabar – klausimas jums.
Kai pagalvojate apie savo kūną, ar jis jums labiau atrodo scena, ar namai?
